Padomju militārās bāzes Latvijā Padomju okupācija

Atrodas Ādažu novadā, Mežgarciemā netālu no autoceļa P1.

Padomju okupācijas perioda kartēs Mežgarciems neeksistēja. Teritorija ir daļa no meža vai iezīmēta kā „pionieru nometnes vieta”. Nekas neliecināja, ka tur atradās Padomju militārpersonām būvēta pilsētiņa ar pretgaisa aizsardzības bāzi. Viens no Padomju armijas objektiem, kas Latvijas zemi padarīja par militarizētāko vietu pasaulē. Mežgarciems bija pretgaisa aizsardzības raķešu karaspēka mācību bāze. Bāzē bija izvietotas S75 raķetes apmācību nolūkiem.

Pēc 2. pasaules kara Latvijas teritorijā turpinājās strauju un vērienīgu Padomju armijas dislokāciju vietu būvniecība. Svešās armijas karabāzes bija kā valsts valstī. Karaspēka daļas bija gandrīz katrā Latvijas vietā. Īpaši priviliģēta sabiedrības daļa bija atvaļinātie PSRS militāristi un to ģimenes, kuriem prioritāri bija jānodrošina dzīvojamā platība. Daudzi izvēlējās Latvijas pilsētas, jo tur bija augstāks dzīves līmenis kā citviet Padomju Savienībā. Militārpersonu kriminālnoziegumi, impēriskā attieksme un visatļautība visspilgtāk raksturoja Padomju armijas klātbūtni Latvijā, demonstrējot režīma vienaldzīgo attieksmi pret Latviju un tās pamatiedzīvotājiem. Rūpīgi uzturētais mīts par „laimīgo dzīvi Padomju Latvijā” un „Padomju armiju kā atbrīvotāju” patiesībā bija „dzīve uz pulvera mucas”.

Mūsdienās var aplūkot armijas bāzes teritoriju. Saglabājušies raķešu angāri. Īpaši interesanti ir Padomju armiju reprezentējošie vides objekti.

Pieejamas ekskursijas: Aleksejs Sergējevs +371 26460546

Sovietmečiu čia buvo dislokuotas pasienio apsaugos dalinys, už kelių kilometrų miške buvo įsikūrę kiti sovietų armijos daliniai – ryšių karininkai ir žemė-oras raketų bazė. Atkūrus nepriklausomybę, čia buvo dislokuota Latvijos kariuomenė.

Buvusi sovietinės armijos karinė bazė dabar yra poilsio, laisvalaikio ir stovyklavimo centras – asmeniniam tobulėjimui, sąveikaujant su gamta ir aplinkiniais žmonėmis.

Poilsio ir apgyvendinimo vieta tiek turistinėms grupėms, tiek šeimoms. Kambariai, dušai, WC, laužavietės, erdvi erdvė pramogoms, gamtos garsai. Rezervuokite iš anksto telefonu +371 26314505.

Akmeņrago švyturys yra Sakos valsčiuje, 10 kilometrų į pietvakarius nuo Paviluostos. Į švyturio viršūnę galima patekti spiraliniais laiptais, iš jos atsiveria vaizdas į jūrą ir aplinkinius miškus. Dabartinis 37 metrų aukščio švyturio bokštas buvo pastatytas 1921 m., o ankstesnis švyturys buvo sunaikintas per Pirmąjį pasaulinį karą.

Akmeņrago švyturys išsiskiria iš kitų Latvijos švyturių, nes yra vienoje pavojingiausių laivybai vietų visoje Baltijos jūros pakrantėje. Švyturio signalinis spindulys žymi uolėtą krantą, kuris šiaurės vakarų kryptimi tęsiasi maždaug dvi jūrmyles arba 3,7 kilometro į jūrą. Kranto gylis yra kiek daugiau nei du metrai. Švyturio vieta nepakito, tačiau pakrantė bėgant metams tolsta. Nors navigacijos šviesa čia yra nuo 1879 m., Akmeņrage įvyko keletas laivų avarijų. Žymiausia įvyko 1923 m. rugsėjį, kai į seklumą atsitrenkė Latvijos garlaivis „Saratow“. 1919 m. Saratovas trumpai buvo Latvijos laikinosios vyriausybės būstinė. Akmeņrage anksčiau buvo pasienio apsaugos postas, čia galima apžiūrėti sovietų armijos pastatus.

Poligono aptarnavimo bazė yra maždaug 2 kilometrus į rytus nuo Strikių dvaro, prie Saldus-Auce kelio. Į pietus nuo Saldus yra buvęs sovietų karinės aviacijos taikinių poligonas (karinis dalinys Nr. 15439) Zvārdėje. Aerodromo teritorijoje yra keletas lankytinų vietų – Zvārdės ir Ķerklinių bažnyčių griuvėsiai, sugriautos Rītelių kapinės, aerodromo stebėjimo postas, vadinamasis „Karininkų kurganas“ ir buvusi aerodromo personalo bazė bei šaudykla „Lapsas“.

Zvārdės oro taikinių poligonui aptarnauti – taikiniams įrengti, pažeidimams taisyti, oro taikinių poligonui saugoti ir oro skrydžiams koordinuoti – reikėjo maždaug vienos kuopos dalinio. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo įsikūręs namo, vadinamo „Lapsas“, vietoje. Pastačius aerodromą, buvo pastatytos kareivinės, transporto depo, skrydžių valdymo bokštas ir šaudykla mokomajam personalui.

Latvijai atgavus nepriklausomybę, čia veikė Zvārdės gynybos pajėgų mokymo centras, tačiau nuo 2007 m. ši vieta priklauso savivaldybei, o ją nuomoja keli medžiotojų kolektyvai. Buvusiose kareivinėse įrengta ekspozicija apie Zvardės parapijos istoriją.

Pirmosios pakrantės gynybos baterijos Irbės sąsiaurio gynybai buvo pastatytos po 1912 m., kai buvo patvirtintas Baltijos laivyno minų ir artilerijos gynybos pozicijų planas, kuriame buvo numatytos kelios pakrantės gynybos baterijos ir jūros minų statymas.

Irbės sąsiaurio pozicija buvo toliausiai į pietus, o jos užduotis buvo užblokuoti bet kokį priešo patekimą į Rygos įlanką. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jūrinėms minoms, kurių dešimtys tūkstančių buvo padėti Irbės sąsiauryje Pirmojo pasaulinio karo metu Baltijos laivyno laivai. Tik 1916 m. Saremos salos pietiniame gale, Sorvės kyšulyje, pradėtos statyti pakrantės gynybos baterijos. Iš viso buvo pastatytos septynios baterijos, o 43-ioji baterija buvo aprūpinta 305 mm pabūklais. Latvijos Irbės sąsiaurio pakrantėje gynybos baterijų nebuvo pastatyta.

Net ir įkūrus Latvijos Respubliką, Latvijos armija ir karinis jūrų laivynas neįrengė artilerijos pozicijų Irbės sąsiauriui ginti.

Padėtis pasikeitė po 1939 m. spalio 5 d. Latvijos Respublikos ir SSRS savitarpio pagalbos pakto, kuris numatė Raudonosios armijos ir Baltijos karinio jūrų laivyno kontingento dislokavimą Kuržemėje. Sovietų Sąjungos planuose taip pat buvo numatyta sukurti pakrantės gynybos sistemą pagal 1912 m. planą su patobulinimais. Buvo numatyta pastatyti pakrantės gynybos baterijas Liepojos tvirtovės vietoje, naujas baterijas į pietus nuo Ventspilio (46-oji baterija) ir dvi baterijas siauriausioje Irbės sąsiaurio dalyje netoli Mikeltornio. Jau po Latvijos okupacijos ir aneksijos Baltijos karinio jūrų laivyno pakrantės gynybos planai buvo papildyti ir iki 1941 m. birželio mėn. buvo planuojama įkurti 207-ąją artilerijos diviziją su penkiomis baterijomis šiaurinėje Kuržemės dalyje. Mikeltornio apylinkėse turėjo būti įrengtos dvi baterijos – 40-oji baterija Lūžnoje su 130 mm B-13 pabūklais gelžbetoniniuose įtvirtinimuose ir 117-oji baterija Olmaniuose (vieta Latvijos armijos žemėlapiuose pažymėta Ķesteriais) su 152 mm MU-2 pabūklais. Kadangi 152 mm pabūklų kūrimas nebuvo baigtas, ant baterijos gelžbetoninių įtvirtinimų buvo pastatytos laikinos medinės platformos ir sumontuoti dar keturi 130 mm pabūklai. Abi baterijos buvo baigtos iki 1941 m. birželio mėn., tačiau kare prieš vokiečių 291-ąją pėstininkų diviziją baterijų nepavyko aptikti, todėl jų įgulos persikėlė į Saremos salą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos armijų grupė „Kuršas“ gana rimtai svarstė galimus sovietų išsilaipinimus šiaurinėje Kuršo dalyje, ypač ištirpus ledui Suomijos įlankoje ir vakarinėje Estijos pakrantėje. Visoje Kuršo pakrantėje buvo dislokuotos savadarbės pakrantės gynybos baterijos. Sovietų Sąjungos 40-oji baterija „Gerate Batterie Sommer“, priklausanti 289-ajai artilerijos divizijai, su dviem 122 mm sovietinėmis haubicomis, buvo dislokuota gelžbetoninėse pozicijose netoli Lužnės. 117-osios baterijos pozicijų rajone buvo 530-osios artilerijos divizijos 2-oji baterija su trimis 152 mm sovietinėmis trofėjinėmis patrankomis, trimis 37 mm zenitiniais dronais, vienu 20 mm keturių vamzdžių zenitiniu dronu, dviem 75 mm prieštankinėmis patrankomis ir dviem minosvaidžiais apšvietimui.

Pasibaigus aktyviems karo veiksmams 1945 m. gegužę, SSRS pradėjo atkurti pakrantės gynybos sistemą Kuržemės pakrantėje. 1945 m. rudenį netoli Olmanių ūkio, kuris buvo pervadintas į „Krasnoflotskaja“, buvo dislokuota laikina 456-oji baterija su 152 mm Kane sistemos pabūklais.

1952 m. laikini baterijos pabūklai buvo pakeisti naujausiais 152 mm MU-2 ginklų sistemomis. Bateriją sudarė keturios gelžbetoninės pabūklų pozicijos, gelžbetoninis vadovavimo postas su tolimačio bokšteliu ir techniniai pastatai. Baterijos statyba buvo baigta 1958 m.

1958 m., išmontavus Lūžnios pakrantės gynybos bateriją, ją pakeitė mobili 130 mm SM-4-1 patrankų baterija Nr. 343. Mobiliosios patrankos neturėjo gelžbetoninių patrankų lizdų, tačiau buvo pastatytos kelios rąstų ir smėlio konstrukcijos.

343 baterija veikė iki septintojo dešimtmečio pradžios, o 456 baterija – iki 1975 m., kai buvo išsaugota. Baterijų pozicijose buvo dislokuoti S-125 oro gynybos raketų kompleksai, taip pat 10-asis pakrantės gynybos artilerijos-raketų pulkas su CP-2 „Sopka“ raketų kompleksais, o infrastruktūra buvo atitinkamai modifikuota.

Sovietų armija Olmanių ir Lūžnių baterijų infrastruktūrą Latvijos Respublikai perdavė 1993 m.

Po Antrojo pasaulinio karo Latvijoje galiojo įvairūs draudimai pasienio ir pakrantės zonose. Nuo 1945 m. birželio 19 d. žvejams buvo paskirtos prieplaukos, aptvertos spygliuota viela, saugomos patrulių ir stebėjimo bokštų. 1946 m. rugsėjo 4 d. buvo įvestos draudžiamos pakrančių apsaugos zonos vakarinėje LTSR sienoje.

Jūrmalcų kaime yra buvęs pasienio kontrolės postas, bokštas ir paplūdimyje išdidžiai siūbuojantis traktorius! Kaip jis ten atsidūrė, verta paklausti vietinių gidų!

Pasakiškai graži ir įdomi vieta – ir su sovietmečio aura, ir su pajūrio žavesiu.

Buvusios sovietinės armijos bazės pastatai yra apgriuvusios būklės, tačiau toje vietoje yra automobilių trasa. Vietovę galima apžiūrėti pėsčiomis, tačiau reikalinga gera avalynė, apsauganti nuo purvo ir smėlio.

Įsikūręs Salacgryvoje, šiaurės rytų kryptimi, 1 km nuo tilto per Salacos upę.

Sovietų armijos karinė bazė Salacgryvoje yra viena iš buvusių okupacinių pajėgų dislokacijos vietų. Salacgryvoje buvo dislokuotas oro gynybos dalinys. Jis buvo palyginti mažas ir tapo pirmuoju kariniu daliniu, 1992 m. palikusiu Latviją. Tuo metu Latvijoje vyko didelio masto plėšikavimas, kai Latvijos valstybė pasidavė Rusijos reikalavimams, kad okupacinė armija kuo greičiau paliktų teritoriją.

Po Antrojo pasaulinio karo Latvijos teritorijoje tęsėsi sparti ir ambicinga sovietų armijos karinių objektų statyba. Karinės bazės buvo tarsi valstybė valstybėje. Manoma, kad okupuota Latvija tapo labiausiai militarizuota vieta pasaulyje ir karo atveju būtų visiškai sunaikinta. Kriminaliniai nusikaltimai, imperinis požiūris ir atlaidumas ryškiausiai apibūdino sovietų armijos buvimą Latvijoje. Kruopščiai puoselėjamas mitas apie „laimingą gyvenimą sovietų Latvijoje“ ir sovietų armiją kaip „išvaduotoją“ iš tikrųjų buvo „gyvenimas ant parako statinės“. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, užsienio armija iš Latvijos pasitraukė tik 1994 m., tačiau dešimtys tūkstančių į pensiją išėjusių sovietų kariškių ir jų šeimų liko Latvijoje.

Šiandien galite aplankyti bazinę teritoriją.

Buvusi sovietų armijos raketų bazė yra Medņukalnuose, Zeltinių valsčiuje, Alūksnės savivaldybėje. Ši branduolinių raketų bazė buvo ypač slaptas sovietų armijos karinis objektas, veikė Zeltiniuose, Alūksnės savivaldybėje, nuo 1961 iki 1989 m. Objekte buvo dislokuotos vidutinio nuotolio balistinės raketos P-12 (8K63) ir P12Y (8K63Y) su 4 paleidimo aikštelėmis. Jų skrydžio atstumas buvo 2200 kilometrų. Šiuo laikotarpiu armija spygliuota viela saugojo apie 300 ha plotą, esantį mažiau nei kilometro atstumu nuo nacionalinio regioninio greitkelio Sinole-Silakrogs P34. Gyvosios ir itin slaptos zonos išliko iki šių dienų. Betoniniai keliai veda į tuo metu nuo akių paslėptas vietas: angarus, paleidimo aikšteles ir slėptuves nuo bombų. Dešimčių hektarų plote išsidėstę įvairūs branduolinių raketų priežiūros ir aptarnavimo statiniai. Įrenginiai, tiekę autonominį elektros energijos, vandens ir šilumos tiekimą teritorijai, buvo sunaikinti pasitraukus kariuomenei. Kariuomenei pasitraukus, dalis įrangos buvo perduota vietos savivaldybei. Šiuo metu lankytojai gali apžiūrėti 20 ha buvusios raketinės bazės teritorijos, kurios pietvakarinė dalis yra turistų traukos objektas. Bazę aplankę turistai gali rinktis iš pagrindinės ekspozicijos apie raketinės bazės istoriją, esančios Zeltinių muziejuje, arba turistinio maršruto bazės teritorijoje. Draugų grupės iki 12 žmonių čia gali žaisti lazerinį žaidimą.

Įsikūręs Lygatnės valsčiuje, Cėsių savivaldybėje, sovietinis slaptasis bunkeris yra 9 metrus žemiau Lygatnės reabilitacijos centro pastato ir gretimos teritorijos. Bunkeris atviras lankytojams ir siūlo ekskursijas su gidu, maitinimą bunkerio valgykloje, sovietinio stiliaus vakarėlius ir realybės žaidimą „Objektas X“. Bunkerio paskirtis buvo sudaryti minimalias būtinas sąlygas ilgalaikiam darbui Latvijos SSR Ministrų Tarybai, LTSR Komunistų tarybos vadovybei ir LTSR valstybinio planavimo komiteto vadovybei branduolinio karo grėsmės atveju. 2000 kvadratinių metrų ploto požeminis bunkeris buvo tvirčiausias autonominis statinys su visa reikalinga ir moderniausia tuo metu įranga, taip pat vienas strategiškai svarbiausių objektų sovietmečio Latvijoje branduolinio karo atveju. Teritorijoje yra saugoma požeminė darbo vieta (slėptuvė), sanatorijos tipo miegamasis blokas 250 žmonių, apsaugos patalpos ir 24 butų gyvenamasis namas aptarnaujančiam personalui. Visa autentiška požeminė įranga ir planai yra išsaugoti iki šių dienų. Svarbiausi objektai – autonominė elektrinė su dyzeliniais generatoriais ir kuro saugykla, oro valymo įranga su deguonies atsargomis, povandeninio laivo principu veikianti vandens tiekimo ir nuotekų sistema, telekomunikacijų įrenginys, galintis užtikrinti tiesioginį ryšį su Maskvos Kremliumi ir autonominį ryšį su visomis pagrindinėmis šalies tarnybomis, unikalus žemėlapis su istoriniais kolūkių pavadinimais, autentiška valgykla su tipiškais sovietmečio patiekalais, taip pat įvairūs sovietmečio atributai ir namų apyvokos daiktai.

„Karininkų kurganas“ yra mažiau nei už kilometro nuo Zvārdės bažnyčios griuvėsių. Kurganas sudarytas iš aplinkinių namų ir dvaro rūmų griuvėsių ir liekanų, kurios buvo suverstos buldozeriais. Ant kurgano pastatytas stebėjimo bokštas. Remiantis užrašu, dabartinis bokštas buvo pastatytas 1981 m. Bokštas buvo naudojamas bombų pataikymams registruoti. Mokomosiose bombose buvo sumažintas sprogstamosios medžiagos kiekis, todėl jų pataikymus reikėjo stebėti atidžiau. Nesprogusios bombos buvo nedelsiant neutralizuotos, tačiau ne visas pavyko rasti.

Šiandien čia galima pamatyti bokšto liekanas – plytų sienas. Kadangi užtvanka yra gana aukšta, giedrą dieną Mažeikiuose galima pamatyti net Lietuvos naftos perdirbimo gamyklą.

Edgaras Kārklevalkas Dundagos rajone valdo svečių namus „Pūpoli“ ir jau daugiau nei 15 metų savo restauruotu sovietinės armijos sunkvežimiu GAZ-66 (iki 24 asmenų) ir UAZ-3151 (iki 6 asmenų) veda žmones į istorines ir edukacines keliones po šiaurinę Kuržemę (įskaitant buvusias karines teritorijas). Sovietinės armijos sunkvežimiai ir kita įranga eksponuojami aplink svečių namus esančioje teritorijoje.

Sovietinis pasienio apsaugos apžvalgos bokštas yra netoli Pietinio molo Paviluostoje. Buvęs sovietinis pasienio apsaugos apžvalgos bokštas, kuris buvo nenaudojamas nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios, dabar tarnauja kaip apžvalgos aikštelė su 360 laipsnių kampu besisukančiu sausumos teleskopu. Iš jo atsiveria gražūs jūros ir laivų vaizdai, jį galima naudoti paukščių stebėjimui. Lipti į bokštą leidžiama tik vasaros sezonu dienos šviesoje. Kadangi bokšto laiptai yra gana statūs, lankytojai turėtų įvertinti savo sugebėjimus, sveikatą ir susijusią riziką. Apžvalgos bokštas ir apylinkės stebimos vaizdo kameromis. Žiemos sezonu bokštas lankytojams uždarytas.

Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.

Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.

Mokyklos pastatas yra miesto centre, kairėje Ausekļa gatvės pusėje, šalia Valkos Janio Cimzės gimnazijos.

Pastatas, pavadintas mokytojo Adamo Tēraudo vardu, iš pradžių buvo mokykla, o jo statyba buvo baigta 1923 m. 1946 m. čia buvo įsikūręs armijos garnizono karinis štabas. Taip Valkos miesto centre buvo įkurtas karinis centras, o Valka tapo svarbiu SSRS armijos branduolinių ginklų objektu. Pastato teritorija buvo aptverta aukšta tvora ir vadinama miestu mieste, nes turėjo savo parduotuvę, ligoninę, katilinę ir net kavinę armijos poreikiams. Ant pastato stogo buvo uždėta sovietinės valdžios simbolika – raudona žvaigždė. Armija paliko šią vietą devintojo dešimtmečio pabaigoje, pasiimdama viską, ką galėjo panešti.

Šalia, už Adamo Plieno mokyklos ir požeminių bunkerių, yra Švedų (Šeremetjevo) pylimas. Dirbtinai sukurtas žemių pylimas buvo pastatytas Šiaurės karo pradžioje, apie 1702 m., siekiant apsaugoti Valką nuo švedų. Stačiausia pylimo siena yra nukreipta į Ērgemi, o kita pusė – į Auseklės gatvę.

Šiandien Adamo Steelo mokyklą galima apžiūrėti tik iš išorės.

Valkos bunkeriai yra Valkos miesto centre, kairėje Ausekļa gatvės pusėje, šalia Adamo Tēraudo mokyklos. Lankytojai bunkerius gali apžiūrėti tik iš išorės. Sovietų armijos bunkeriai Valkoje buvo vienos slapčiausių vietų Sovietų Latvijoje, prieinamos tik asmenims su specialiais leidimais. Nuo 1953 iki 1989 m. juose buvo įsikūręs Sovietų armijos strateginių raketų ryšių rezervas. Dideliais šešiolikračiais sunkvežimiais buvo pristatomi masyvūs gelžbetonio blokai bunkerių statybai. Baigus statyti, visi trys bunkeriai buvo uždengti žvyru, kad būtų galima papildomai sutvirtinti ir izoliuoti. Bunkeriuose buvo įsikūręs strateginių raketų ryšių rezervas, pavaldus Leningrado ryšių centrui. Iš šių bunkerių buvo valdomi silosai su armijos raketomis. Valkos ir Valgos apylinkėse buvo 20 tokių silosų. 1962 m. spalį, per Kubos raketų krizę, šios raketos buvo paruoštos kovai ir nukreiptos į Floridą. Pasak legendos, likus porai valandų iki paleidimo, jos buvo paleistos. Šalia Adamo Tēraudo mokyklos ir požeminių bunkerių yra Švedų (Šeremetjevo) įtvirtinimas. Dirbtinė žemių siena buvo pastatyta Šiaurės karo pradžioje, apie 1702 m., siekiant apsaugoti Valką nuo švedų. Stačiausia įtvirtinimo siena yra nukreipta į Ērgemės kaimą, o kita pusė – į Auseklės gatvę.

Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.

Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.

Karostos kalėjimas – unikalus istorinis ir turistinis objektas Liepojoje, leidžiantis lankytojams susipažinti su daugiau nei šimtmečio senumo karinio kalėjimo istorija ir jame kalintų asmenų likimais. Pastatas pastatytas apie 1900 m. ir iki 1997 m. tarnavo kaip kariškių drausminių nuobaudų vykdymo vieta.

Nuo pat pradžių tai buvo niūri vieta žmonių likimams laužyti ir laisvoms dvasioms slopinti. Kalėjime pastebėta įvairių nepaaiškinamų reiškinių – beldančių žingsnių, atsisukančių elektros lempučių, atidaromų uždarų kamerų ir koridoriuose pasirodančių tariamų vaizdinių.

Šiandien tai svarbus kultūros ir istorijos objektas, leidžiantis pažinti Latvijos karinę istoriją ir saugantis prisiminimus apie žmonių likimus skirtingais istorijos etapais. Tai ne eilinė muziejaus ekskursija – tai pasakojimas apie žmonių likimus ir skaudžia istorijos realybę. Ekskursijos metu turite galimybę pamatyti kalėjimą, kuris beveik nepakito nuo caro laikų. Išgirsite istorijų apie Karostos istoriją ir neįprastų įvykių iš kalinių kasdienio gyvenimo. Įeikite į kameras ir vienutę, žvelgdami į tamsiausias kalėjimo vietas. Susipažinkite su parodomis apie Antrąjį pasaulinį karą, kurelius ir sovietmetį.

Karosto kalėjimas yra ne tik turistų traukos objektas – tai gyvas istorijos liudininkas.

Vienintelė Latvijoje siuvimo mašinų kolekcija, kurioje yra daugiau nei 200 skirtingų siuvimo mašinų iš ikikario ir sovietmečio laikotarpio, kurios atliko tiesioginį vaidmenį karinės aprangos gamyboje ikikario ir karo metais. Kolekcijos kūrėjas - Juris Beloivans.

Vainodės aerodrome vis dar yra 16 sovietmečio orlaivių angarų ir 1800 m ilgio kadaise 2500 m ilgio tako atkarpa. Aerodromą galima aplankyti tik iš anksto užsiregistravus. Vainodės aerodromas buvo įkurtas Latvijos nepriklausomybės metais kaip vienas iš Latvijos aviacijos lopšių, o vėliau tapo vienu didžiausių karinių aerodromų Baltijos šalyse. 1916 m. buvo pastatyti du angarai Vokietijos armijos dirižabliams. Dirižabliai buvo naudojami žvalgybai rinkti ir Rusijos armijos pozicijoms bombarduoti. Vėliau Rygos miestas įsigijo dirižablių angarus ir panaudojo jų stogo konstrukcijas Rygos centrinio turgaus paviljonams pastatyti. 1940 m. gegužę į Vainodę persikėlė 31-asis Raudonosios armijos greitųjų bombonešių aviacijos pulkas ir pradėta standartizuoto betoninių plokščių tako statyba. 1944 m. vasaros pabaigoje nebaigtu aerodromu naudojosi įvairūs vokiečių aviacijos daliniai, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tą patį aerodromą naudojo Raudonosios armijos aviacijos daliniai, kovoję su vokiečių armijos grupuote „Kurzeme“. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos oro pajėgos Vainiodėje buvo dislokuotos iki 1992 m.

Nygrandės kraštotyros saugykla yra Nygrandės kaime, dvaro tvarte, šalia Nygrandės pradinės mokyklos, ir yra prieinama iš anksto susitarus.

Saugyklos karo istorijos skyriuje įrengta paroda apie Antrąjį pasaulinį karą ir originalius daiktus bei dalis, rastus šioje vietovėje po karo ir vėlesniais metais. Taip pat galite sužinoti pasakojimų ir pamatyti nuotraukų apie Nygrande ir jos apylinkes iš Nepriklausomybės karo, Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpio, taip pat apie gyvenimą kolūkyje sovietmečiu.

Parodoje ypatinga vieta skirta vietos rašytojui Jėkabui Janševskiui ir jo kūrybai, taip pat veikia paroda, kurioje pristatomas tradicinis dvaro gyvenimas ir baldai. Nygrandės dvaro tvarte taip pat eksponuojama mamuto iltis, rasta Nygrandės mieste.

Įsikūręs Rygoje, Spilvėje, aukščiausiame Nordeķu - Kalnciema kopagūbrio taške - Kleistu miško rytinėje dalyje, netoli Dzirciema gatvės. Sovietmečiu čia veikė du (vėliau vienas) P-35 radarai, kurie sukosi aplink savo ašį. Tuo metu apylinkių gyventojai šią vietą praminė „Lokatoru kalniņu“. Netoli jos, devintajame dešimtmetyje, vyko Rygos 58-osios vidurinės mokyklos (dabar - Iļģuciemo vidurinė mokykla) sporto pamokos ir varžybos. Gelžbetoniniai pamatai, ant kurių buvo įrengti lokatoriai, išliko iki šių dienų. Į šiaurę nuo „Lokatoru kalniņu“ buvo sovietų armijos kiaulių ferma, į rytus - Spilvės oro uostas.

Skrundos dvare įrengta ekspozicija apie Skrundos radarą (Skrundos radijo lokacijos stotį) ir Latvijos liaudies fronto veiklą Skrundoje. Skrundos radijo lokacijos stotis, pravarde „Kombināts“ (Gamykla), buvo SSRS raketų ankstyvojo perspėjimo sistema vakariniame sektoriuje. Vietovė „Skrunda-2“ buvo specialus miestas (V/ч 18951), įkurtas 5 km nuo Skrundos Kuldygos kryptimi SSRS kariuomenės reikmėms. Iš čia veikė radaro stotis „Dnepr“ ir buvo statoma nauja, modernesnė stotis „Darjal“. Statybos buvo sustabdytos, o radaro stotis „Darjal“ susprogdinta 1995 m. gegužės 4 d. Laikantis tarptautinio susitarimo, radaro stotis „Dniepras“ buvo uždaryta 1998 m. rugpjūčio 31 d.

Mērsrago švyturys yra Mērsrago kaime, apie 1 km į šiaurę nuo kaimo centro. Švyturys buvo pradėtas eksploatuoti 1875 m. Tai 18,5 m aukščio laisvai stovintis, cilindro formos, kniedėmis sutvirtintas geležinis bokštas, kurio apatinė dalis sustiprinta gelžbetoniniais kontraforsais. Signalinio žibinto aukštis – 21,3 m. Viršuje aplink bokštą yra geležinis balkonas, paremtas konsolėmis. Švyturio bokštą pagamino „Sotera, Lemonier & Co“ Paryžiuje, todėl šis švyturys dažnai vadinamas „prancūziškuoju“. 1944 m. pabaigoje šalia švyturio buvo dislokuota Vokietijos armijos 1003-ioji artilerijos divizijos baterija su 60 cm prožektoriais. 1945 m. gegužę nacistinės Vokietijos vyriausioji vadovybė planavo perkelti į šią vietovę 15-ąją Latvijos SS grenadierių diviziją, tačiau šie planai žlugo, nes Latvijos kareiviai pasidavė Vakarų sąjungininkams. Netoli Mērsrago švyturio išlikę pastato, kuriame SSRS laikais sovietų pasieniečiai turėjo didelį, ištraukiamą prožektorių jūrai apšviesti, liekanos. Šalia švyturio yra paukščių stebėjimo bokštelis. Ekskursijas reikia užsisakyti iš anksto susisiekus su Mērsrago turizmo informacijos centru.

Sovietinis pasienio apsaugos postas buvo įsikūręs pastate, kuriame anksčiau buvo jūreivystės mokykla, o šalia jo yra gerai išsilaikęs sovietinis pasienio sargybos bokštas. Antrasis sargybos bokštas yra tiesiai ant kranto, šalia automobilių stovėjimo aikštelės. Šie sargybos bokštai primena sovietų okupaciją ir laikus, kai Mazirbė buvo uždara pasienio zona, o civiliai gyventojai krante buvo leidžiami tik specialiai tam skirtose vietose ir tik dienos metu. Šis pasienio sargybos bokštas yra vienas geriausiai išsilaikiusių tokio tipo objektų Latvijos pakrantėje. Tačiau į jį lipti pavojinga.

Oskaro Kalpakos vardu pavadintas tiltas yra Liepojos vartai į Karostą ir yra Oskaro Kalpakos ir Atmodos gatvių sankryžoje – kitoje Karostos kanalo pusėje.

Unikalus pasukamasis tiltas buvo atidarytas 1906 m. rugpjūčio 19 d. Tiltas buvo susprogdintas Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau po karo atstatytas. Tiltas buvo atstatytas po to, kai 1926 m. jį apgadino garlaivis „Narne“, tačiau jis nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai įsiveržusi sovietų armija apšaudė Liepojos uostą. Iki Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Karosta buvo uždara Liepojos teritorija, neprieinama net Liepojos gyventojams. Visa Karosta buvo karinis objektas, todėl eismą per tiltą visą parą kontroliavo sargybos postai. Pereiti per tiltą į Karostą buvo galima tik gavus specialius leidimus kelias valandas per dieną, likusį laiką tiltas buvo atviras sovietinių karo laivų eismui. Visus okupacijos metus tiltas buvo vadinamas „Raudonosios armijos tiltu“. 2006 m. vasarą į šiaurinę tilto atramą įskrido tanklaivis su Gruzijos vėliava „Anna“, o po rekonstrukcijos Oskaro Kalpakos tiltas oficialiai atidarytas 2009 m. rugpjūtį.

Tiltas sveria 300 tonų ir susideda iš dviejų dalių (šiaurinės ir pietinės pusių), pagamintų iš dviejų identiškų konsolių. Tilto važiuojamosios dalies plotis yra 7,3 metro, o platforma – iš medinių lentų. Bendras tilto ilgis – 133 metrai, o tarpatramis – 27,55 metro + 77,9 metro + 27,55 metro. Tilto aukštis virš vandens lygio – 8,32 metro. Tiltas kertamas nustatytu laiku, ir, vadovaujantis Uosto saugos taisyklėmis, laivas gali pradėti eismą tik tada, kai tiltas yra atidarytas laivų eismui ir yra saugu įplaukti į Karostos kanalą arba išplaukti iš jo. Oskaro Kalpakos tiltas laivų eismui grąžinamas 5 kartus per dieną. Tiltas nustatytu laiku nekertamas, jei vėjo greitis viršija 10 m/s arba jei neplanuojami manevrai.

Stiebrinių ūkio savininko siūlomos teminės ekskursijos arklių traukiamomis karietomis, pavyzdžiui, pasivažinėjimas geležinkelio pylimu, klausantis gido pasakojimo apie pramoninį paveldą, yra puikus nuotykis. Taip pat nepamirštama bus kelionė arklių traukiama karieta po buvusių karinių garnizonų/miestelių vietas aplink Paplaką. Ypač rekomenduojame sovietinės armijos gyvenamojo kvartalo vaikų žaidimų aikštelę, vietinių vadinamą „Disneilendu“, suomiškus namelius (Suomijos karo laikų įnašas Sovietų Sąjungai), vandens bokštus ir buvusių prabangių baronų fon Korfų pastatų griuvėsius.

Tolimačiai (datuojami 1941 m.) yra kopos pušyse, vos už 10 m nuo kito bokšto, pastatyto 1954 m. Kranto baterijos 1-oji ir 2-oji patrankų pozicijos yra pajūryje ir iš dalies eroduotos, o 4-oji patrankų pozicija geriausiai matoma kopose. Pabūklus aptarnavusių personalo gelžbetoninis bunkeris dabar nuplautas bangų ir turi išplautus pamatus, pasvirusius ir pasvirusius į jūrą.

Liepojos tvirtovės 2-oji baterija buvo planuojama statyti toliau nuo kranto linijos ir apsaugoti aukštu pylimu. Baterijos ginkluotė turėjo būti 16 11 colių (280 mm) minosvaidžių, pagamintų 1877 m. modelio. Minosvaidžiai turėjo taikyti stačias trajektorijas ir nereikalavo tiesioginio taikymo.

Pagal 1939 m. spalio 5 d. pasirašytą Latvijos Respublikos ir SSRS „bazių susitarimą“, Kuržemėje turėjo būti dislokuotas beveik 25 000 Raudonosios armijos ir Baltijos karinio jūrų laivyno karių kontingentas. Iki 1941 m. kovo mėn. Latvijoje, Irbės įlankos, Saremos ir Liepojos gynybos sektoriuose, buvo įkurtos Baltijos šalių karinio jūrų laivyno bazės, kurias sudarė pakrantės gynybos baterijos.

Liepojos pakrantės gynybos sektorių sudarė 208-oji artilerijos divizija su dviem 130 mm B-13 patrankų baterijomis (Nr. 23 ir Nr. 27) ir viena 180 mm bėginių patrankų baterija. 23-iosios baterijos statyba prasidėjo 1939 m. lapkritį ir buvo baigta 1941 m. gegužės 17 d., iš dalies panaudojant Liepojos tvirtovės 2-osios baterijos gelžbetoninius įtvirtinimus. 23-iąją bateriją sudarė keturios gelžbetoninės patrankų pozicijos pakrantėje, vadovavimo postas ir stebėjimo (atstumo matavimo) bokštas kopų miške. Atstumo matavimo pozicijos buvo išdėstytos gelžbetoniniuose bokštuose, siekiant užtikrinti geresnį matomumą ir kartu išlaikant paslėptą vietą pušyne.

Po Antrojo pasaulinio karo 23-ioji baterija buvo pervadinta į 636-ąją ir ginkluota tais pačiais 130 mm B-13 pabūklais, o 1954 m., greta 1941 m. bokšto, ugnies valdymui buvo pastatytas naujas šaudymo bokštas. 1963 m. buvo išardytos visos Liepojos pakrantės gynybos pabūklai.

Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, 2-osios baterijos rajonas priklauso Gynybos ministerijai.

Zvārdės bažnyčios griuvėsiai yra buvusio Zvardės oro taikinių poligono teritorijoje, netoli vadinamojo „Karininkų kurgano“. Nuvažiavę pusantro kilometro, pravažiuosite T formos sankryžą su netoliese esančiomis Rītelių kapinėmis.

Pirmoji medinė bažnyčia ir klebonija čia buvo pastatytos 1567 m., o mūrinė bažnyčia – 1783 m. vietos valstiečių, Kuržemės didikų ir Kuršo kunigaikščio Petro Byrono lėšomis. Antrojo pasaulinio karo metu kovų metu buvo apgadintas bažnyčios stogas ir bokštas. 1953 m., kai Sovietų Sąjungos gynybos ministerija pareikalavo šioje vietoje įrengti oro taikinių poligoną, Zvārdės bažnyčia, Kerklinių bažnyčia ir Ritelių kapinės buvo įkurdintos oro taikinių poligono centre – šalia dirbtinio aerodromo su privažiavimo keliais ir gynybinėmis pozicijomis, kurį kaip taikinį naudojo sovietų pilotai. Lėktuvai čia skrido iš aerodromų Latvijoje ir kitur Sovietų Sąjungoje. Per mažiau nei 40 metų bažnyčia, kapinės, buvę dvaro rūmai ir dešimtys aplinkinių pastatų virto griuvėsiais.

Įsikūręs Zeltinių valsčiuje, Alūksnės savivaldybėje.
Dėl apsilankymų būtina susitarti iš anksto.

Galimybė keliauti laiku. Įvairių armijų uniformos, „raudonasis kampelis“, kasdieniai daiktai pasakoja apie neseną sovietinį ir ikisovietinį gyvenimą Latvijoje. Mokyklos klasė – skirtingų laikų mokinių gyvenimo liudininkė. Tiems, kurie patyrė šiuos laikus, – galimybė pasilikti prisiminimuose, jaunajai kartai – pamatyti pasaulį kitaip. Zeltinių muziejus buvo įkurtas 2007 m. kaip sovietinio paveldo saugojimo vieta.
Čia taip pat galite sužinoti apie pastoriaus Ernsto Glikso įkurtos mokyklos istoriją, vietos kaimo gyventojų gyvenimo istorijas ir informaciją apie kaimo gyventojo Edgaro Liepinio gyvenimą.

Siūloma ekskursija po sovietų armijos raketų bazę.

Parodos, kurias galima apžiūrėti:

„Neseniai praėję laikai“ (įvairių armijų uniformos, „raudonas kampas“, namų apyvokos daiktai);
„Vietinių kambarys“ (ikisovietinis gyvenimas),
„Mano mokykla Zeltiniuose“ (mokyklos klasė – skirtingų laikotarpių mokinių gyvenimo liudininkė).
„Šiaurės žvaigždė – Edgaras Liepiņš“, sukurtas Latvijos Nr. 1 pokštų karaliaus gerbėjų dėka. Zeltiniai yra Edgaro Liepinio gimtinė.

Apsilankymo mokestis:

2,00 EUR; studentams, senjorams 1,00 EUR;

Prašome susitarti dėl vizito telefonu: +371 25745577.

Darbo valandos

Pirmadieniais–antradieniais – nedirbame
Trečiadienis - 9:00-17:00
Ketvirtadieniais–penktadieniais – nedirbame
Šeštadienis - 9:00-17:00
Sekmadienis – nedirbame

1953 m. SSRS gynybos ministerijos prašymu šioje vietovėje įkūrus aerodromą, Zvārdės bažnyčia, Kerklinių bažnyčia ir Ritelių kapinės iš tikrųjų buvo aerodromo centre – šalia dirbtinio aerodromo su privažiavimo keliais ir gynybinėmis pozicijomis, kurį kaip taikinį naudojo sovietų pilotai. Lėktuvai čia skrido iš aerodromų Latvijoje ir kitur Sovietų Sąjungoje. Per mažiau nei 40 metų bažnyčia, kapinės, buvęs dvaras ir dešimtys aplinkinių pastatų virto griuvėsiais. Šiandien šia vieta rūpinasi Saldaus Martyno Liuterio bažnyčia. Apylinkės vis dar užterštos nesprogusiais sprogmenimis, todėl vaikščioti nuo kelių gali būti pavojinga.

Barbarizmas savo viršūnę pasiekė 1988 m., kai buvo buldozeriu nuverstos Rītelių kapinės su jų kapais ir paminklais.

1990 m. liepos 21 d., per vieną pirmųjų Latvijos gyventojų reikalavimų, kad SSRS armija paliktų Zvārdės teritoriją, Salduse įvyko protesto mitingas, po kurio žmonės vyko į Rītelių kapines. Mitingo dalyviai buvo įleisti į sąvartyną, jie šiek tiek sutvarkė kapines ir iškasė baltus kryžius.

Sąvartynas buvo naudojamas iki 1992 m., ir net 1992 m. kovo mėn. dėl nežinomų priežasčių jame sudužo iš Lielvārdės pakilęs lėktuvas. Latvijos gynybos pajėgos pradėjo išminuoti šią vietą 1993 m. gegužę, pasitraukus Rusijos armijai. 2008 m. Zvārdės gyventojai Rītelių kapinėse pastatė atminimo akmenį „Atleiskite, kad jūsų negelbėjome“.

Mažbānīte Šiaurės Kuržemėje vadinamas traukinys, kuris 1916–1963 m. 600 mm pločio siaurojo geležinkelio bėgiais vežė keleivius ir krovinius. Tai Pirmojo pasaulinio karo laikų karinės istorijos palikimas, kuris kadaise atliko svarbų vaidmenį visos Šiaurės Kuržems, o ypač Lyvių žvejų kaimų, kultūriniam ir ekonominiam klestėjimui, užtikrindamas susisiekimą tarp gyvenviečių ir suteikdamas darbo vietų.

Gamtos takas veda iš Mazirbės į Sīkragą buvusiu Stendės–Ventspilio siaurojo geležinkelio keliu, arba, kaip sako vietiniai – mazbānīšos keliu. Geležinkelio tiesimas pradėtas 1916 m. ir veikė iki 1963 m. Siaurojo geležinkelio linija jungė Ventspilio uostamiestį su pakrantės žvejų kaimais, Dundagu ir dideliu geležinkelio mazgu Stendėje, taip prisidėdama prie regiono ekonominio ir kultūrinio klestėjimo tarpukariu.

Sovietų Sąjungos laikais pakrantė buvo „Uždara zona“, todėl pakrantės kaimai buvo ekonomiškai izoliuoti, o jų gyventojų skaičius mažėjo. Naujai pastatytų slaptų karinių objektų buvimas taip pat prisidėjo prie to, kad septintajame dešimtmetyje buvo sustabdytas geležinkelių eismas.

Takas turi trumpą 15 km ilgio žiedą ir ilgą 19 km ilgio žiedą.

GPX žemėlapis pasiekiamas čia:

https://www.kurzemesregions.lv/projekti/turisms/unigreen/dabas-takas/mazbanisa-dabas-taka/

Das Krankenhaus befindet sich auf dem Gelände der Festung Daugavpils, direkt neben dem Festungsgarten. Es wurde von 1820 bis 1827 vom Petersburger Militärarchitekten Alexander Štauberts erbaut. Ursprünglich bot es Platz für bis zu 500 Patienten, wurde später aber erweitert und verfügte über 900 Betten. Das Krankenhaus war mit moderner Ausrüstung, einer Belüftungs- und Heizungsanlage ausgestattet und beschäftigte ein professionelles Team.

Während des Ersten Weltkriegs wurden in dem Krankenhaus russische Militärangehörige behandelt, für deutsche Kriegsgefangene wurde jedoch eine separate Station eingerichtet. Nach Kriegsende standen die Festung und das Krankenhaus leer.

In der Zwischenkriegszeit – im 20. Jahrhundert – beherbergte das Krankenhausgebäude in den 1920er und 1930er Jahren das Militärkrankenhaus der Lettischen Armee. Der Betrieb musste unter sehr schwierigen Bedingungen aufgenommen werden. Die Situation verbesserte sich erst mit der Gründung des Sanitätsdienstes der Armee. 1928 wurden im Krankenhaus Physiotherapie- und Röntgenräume eingerichtet. 1930 wurde die Krankenhausküche modernisiert und neue Waschmaschinen installiert. 1931 wurden spezialisierte Abteilungen für Augenheilkunde und Hals-Nasen-Ohren-Heilkunde eröffnet. 1934 wurde eine stationäre Desinfektionskammer installiert.

Leiter von Militärkrankenhäusern in der Zwischenkriegszeit:
1920-1921 – Arzt-Hauptmann Blumenfeld
1921-1922 – Oberstleutnant Emīls Hugo Skadiņš
1922–1930 – Oberstleutnant Jānis Alksnis
1931-1940 – Oberstleutnant Bruno Blossfeld

1940 befand sich in der Festung ein Krankenhaus der Roten Armee, das jedoch mit Ausbruch des Zweiten Weltkriegs aus Daugavpils evakuiert wurde. Während des Krieges nutzten Einheiten der deutschen Besatzungstruppen die Räumlichkeiten als Lazarett.

Während der Sowjetzeit beherbergte das Gebäude das Militärkrankenhaus des sowjetischen Verteidigungsministeriums. 1994, nach dem Abzug der Sowjetarmee, wurde der Betrieb des Krankenhauses eingestellt.

Derzeit kann das Militärkrankenhaus nur von außen besichtigt werden.

Der im Zentrum der Festung Daugavpils gelegene Garten entstand in der zweiten Hälfte des 19. Jahrhunderts auf dem Gelände des ehemaligen Festungsplatzes. Er diente in allen Epochen als Ort der Erholung und zum Spazierengehen. Am 14. November 1924 wurde im Festungsgarten ein Denkmal für die im Lettischen Unabhängigkeitskrieg gefallenen Soldaten des 10. Infanterieregiments Aizpute der Zemgale-Division der Lettischen Armee enthüllt.

Die Rekonstruktion des Festungsgartens begann im Jahr 2024. Geplant ist die Restaurierung des Brunnens, die Installation einer Gartenbeleuchtung, der Austausch der Straßenbeleuchtung rund um den Garten durch energieeffiziente Beleuchtung und die Verbesserung des Gartenbereichs.

Befindet sich auf der nordöstlichen Seite des Daugavpils Festungsgartens.

Das Denkmal für die 44 Soldaten des 10. Infanterieregiments Aizpute der Zemgale-Division, die im Lettischen Unabhängigkeitskrieg gefallen sind, wurde in der Zwischenkriegszeit – am 14. November 1924 – enthüllt, als die lettische Armee in der Festung Daugavpils stationiert war. Es entstand nach dem Entwurf des Ingenieurs Vilhelms Rīmers und wurde durch Spenden der Soldaten, Offiziere des Regiments und der Einwohner von Aizpute finanziert. In den 1930er Jahren wurde das Gelände um das Denkmal verschönert: Es wurde eingezäunt, Trauereschen wurden gepflanzt, Blumenbeete, Rasenflächen und Flieder angelegt.

Während der sowjetischen Besatzung wurde das Denkmal umgebaut: Zunächst wurde ein Sockel für eine Büste Stalins darauf platziert, und in den 1950er Jahren wurde eine Büste Lenins darauf aufgestellt, die später an einen anderen Ort versetzt wurde.

Das renovierte Denkmal wurde am 14. November 2017 eingeweiht. Die Renovierung erfolgte auf Initiative des Vereins „Daugavpils mantojums“ mit Mitteln des Verteidigungsministeriums, des Staatlichen Kulturkapitalfonds, der Stadtverwaltung Daugavpils und der Einwohner.

Im Jahr 2024 wurde das Gelände des Festungsgartens, auf dem sich das Denkmal befindet, rekonstruiert.

Das zweistöckige Gebäude befindet sich im nordöstlichen Teil der Festung Daugavpils und wurde zwischen 1840 und 1845 errichtet. Es besteht aus drei Teilen und umschließt einen teilweise geschlossenen Innenhof. Die im Empirestil gestaltete Außenfassade ist 275 Meter lang. Die Gebäudefläche beträgt etwa 7.000 Quadratmeter, der Innenhof 2.000 Quadratmeter.

Das Maschinenarsenal hatte mehrere Funktionen: Hier wurden Waffen und Werkzeuge hergestellt und repariert, und es gab Werkstätten für Maler, Tischler, Wagenbauer, Drechsler, Zimmerleute und Schlosser, eine Gießerei, einen Zeichensaal und weitere Werkstätten.

Während der Sowjetzeit beherbergte das Gebäude Ausbildungs- und Produktionswerkstätten. 1993, nach dem Abzug der sowjetischen Armee aus Lettland, wurde das Gebäude aufgegeben und verfiel zusehends.

Die Restaurierungs- und Konservierungsarbeiten am Gebäude begannen in den Jahren 2019–2021. Im Jahr 2022 wurde im Westflügel das Zentrum für technisches und industrielles Design „Ingenieursarsenal“ eröffnet.

Das „Arsenal der Ingenieure“ beherbergt heute die größte Ausstellung motorisierter Fahrzeuge in Latgale. Auf einer Gesamtfläche von 2500 Quadratmetern wurden vier Ausstellungsbereiche geschaffen: Industriedesigngeschichte und Spezialausrüstung, sowjetische Fahrzeuge, Motorräder und westliche Oldtimer. Insgesamt präsentiert das Zentrum über 40 Oldtimer, mehr als 80 Motorräder und Mopeds sowie Zubehör und Modelle von Autos und Motorrädern. Auch Objekte, Fotografien und andere Zeugnisse des industriellen Erbes von Daugavpils sind zu sehen.

Es werden Führungen und Meisterkurse angeboten.

Das Pulverkellergebäude (Lagerhaus) im Hof der Bastion 7 wurde in den Jahren 1859–1861 erbaut. Im Inneren des Gebäudes, unter dem massiven Backsteingewölbe, befanden sich zwei Reihen hölzerner Gerüstregale, auf denen Pulverfässer gelagert wurden.

Während der Sowjetzeit wurde das Gebäude zur Lagerung und Zubereitung von Gemüse genutzt, zum Salzen von Kohl und Einlegen von Gurken in großen Betonwannen für die Kantine der Militärschule.

In den Jahren 2020/21 wurde das Gebäude renoviert und das umliegende Gelände aufgewertet. Am 22. April 2022 wurde im Gebäude der neue Ausstellungsraum „Martinsons House“ eröffnet, der dem Werk und Vermächtnis des in Daugavpils geborenen Keramikers Pēteris Martinsons (1931–2013) gewidmet ist und 340 Werke – Keramiken und Tuschezeichnungen – umfasst. Einige davon sind im Martinsons House zu sehen, das Teil des Mark Rothko Art Center ist.

Das Gebäude befindet sich im südlichen Teil der Festung Daugavpils, neben dem Mark Rothko Art Center. Der Bau begann 1865. 1889 wurde die Festung Daugavpils an die Wasserversorgung angeschlossen. Ein genieteter Metallbehälter mit einem Fassungsvermögen von 3.000 Eimern wurde mithilfe einer Dampfmaschine mit Wasser aus drei Brunnen am Ufer der Düna befüllt. Der Behälter kann heute im zweiten Stock des Gebäudes besichtigt werden, der über eine schmale Holztreppe erreichbar ist.

Das Gebäude wurde von 2009 bis 2011 renoviert und beherbergt heute das Besucherzentrum der Festung Daugavpils. Dort wird eine Ausstellung über die historischen Epochen der Festung Daugavpils gezeigt – das Russische Kaiserreich, der Erste Weltkrieg, die Zwischenkriegszeit und die sowjetische Besatzung. Außerdem gibt es Informationsstände zum Lettischen Unabhängigkeitskrieg.

Befindet sich im südöstlichen Teil der Festung Daugavpils.

Der Bau des Gebäudes begann 1831 nach den Plänen des Petersburger Militärarchitekten Alexander Staubert. Es wurde im Empirestil aus Lehmziegeln unterschiedlicher Größe und Form errichtet und anschließend verputzt. Der Grundriss des Gebäudes bildet ein „U“ mit einem zentralen, vorspringenden Risalit und seitlichen, schrägen Rampen oder Appareils an der Südfassade. Der Innenraum zeichnet sich durch den Rhythmus von Kreuz- und Zylindergewölben in Enfilade aus. Die Hauptfunktion des Artilleriearsenals bestand in der Versorgung der Brückenbefestigungen und der Bastionen am Ufer des Hauptwalles mit Munition. Die Bauarbeiten wurden 1833 abgeschlossen, die Inbetriebnahme erfolgte jedoch erst drei Jahre später.

In der Zwischenkriegszeit – in den 1920er und 1930er Jahren – beherbergte das Gebäude Einheiten und Einrichtungen der Zemgale-Division der lettischen Armee sowie eine Tierklinik.

Nach dem Zweiten Weltkrieg wurde das Gebäude 1948 in eine Kantine für die Kadetten der Militärischen Luftfahrttechnischen Schule umgewandelt. Von 1976 bis 1993 befanden sich hier die Kadettenunterkünfte. Danach stand das Gebäude mehrere Jahre leer.

In den Jahren 2011/12 wurde das Gebäude saniert und das angrenzende Gelände aufgewertet. Am 24. April 2013 eröffnete das Mark Rothko Art Center auf dem Gelände des Artilleriearsenals. Es ist der einzige Ort in Osteuropa, an dem Originalwerke des abstrakten Expressionisten Mark Rothko (1903–1970) sowie eine ihm gewidmete Ausstellung zu sehen sind. Das Zentrum organisiert internationale Künstlersymposien, Kreativworkshops, Konzerte und Meisterkurse. Das Café „Arsenāls“ befindet sich im Ostflügel des Artilleriearsenals.

Das Tor befindet sich im südlichen Teil der Festung Daugavpils. Es wurde zwischen 1824 und 1827 im neugotischen Stil erbaut. Im Gegensatz zu den anderen Toren der Festung besaß dieses beidseitige Nebenräume, in denen während der Zarenzeit die Wachen stationiert und Gefangene inhaftiert waren.

In der Zwischenkriegszeit – im 20. Jahrhundert – wurde in den 1920er Jahren die alte Holzbrücke abgerissen, die von der ersten Uferlunette über den Burggraben zum Zemgale-Tor führte. Gleichzeitig erhielt das Nikolai-Tor einen neuen Namen – Zemgale-Tor –, der die Bemühungen symbolisierte, sich von der zaristischen Vergangenheit zu lösen und die nationale Identität Lettlands zu stärken.

Während der Sowjetzeit wurde das Tor auf der Daugava-Seite zugemauert und zur Lagerung von Gemüse genutzt.

In den Jahren 2012–2013 wurde das Tor restauriert. Die 55 m lange und 8 m breite Holzbrücke wurde auf den historischen Fundamenten wiederaufgebaut. 2014 wurde die Restaurierung der ersten Uferlünette mit Wachhaus und Schranken abgeschlossen. Im Tor wurden ein Souvenirladen, das Daugavpils-Fledermauszentrum und die historische Kostümausstellung „Erinnerungstruhe“ eingerichtet. Für den Besuch der Ausstellung ist eine Anmeldung im angrenzenden Kultur- und Informationszentrum der Festung Daugavpils erforderlich.

Im südlichen Teil der Festung Daugavpils gelegen, wurde das Gebäude im 19. Jahrhundert als Lebensmittellager errichtet. Heute beherbergt es die Kunstgalerie „Baltais zirgs“ mit Meisterwerken von Malern, Bildhauern, Textilkünstlern und Keramikern aus Daugavpils, den Salon für Vintage-Möbel und -Interieurs „Vintāža“ sowie die Medizinausstellung mit einer Ausstellung zum Thema Verhütung (Objekte, Fotografien, Dokumente etc.).

Öffnungszeiten und Antragsverfahren können im nahegelegenen Kultur- und Informationszentrum der Festung Daugavpils erfragt werden.

Sie befanden sich im südwestlichen und nördlichen Teil der Festung Daugavgrīva und wurden ursprünglich im 19. Jahrhundert (1920er- bis 1950er-Jahre) erbaut. Ein Teil der Soldatenkasernen besaß ein Untergeschoss mit Küchen, Wasch- und Wäscheräumen. In den Innenhöfen der Gebäude befanden sich Toiletten, Nebengebäude und Brunnen.

In den 1920er- bis 1940er-Jahren, als die lettische Armee in der Festung Daugavpils stationiert war, lebten Soldaten des Divisionsregiments Zemgale in den Kasernengebäuden.

Während der Sowjetzeit wurden die Gebäude umfassend umgebaut und von Kadetten der Flugschule genutzt.

Die Gebäude werden heute nicht mehr genutzt und können nur noch von außen besichtigt werden.

Das Gebäude befindet sich im zentralen Teil der Festung Daugavpils, südlich des Festungsgartens. Es wurde 1818 nach den Plänen von Alexander Shtauberts, einem Architekten des Petersburger Kriegsministeriums, errichtet und diente als Büro des Festungskommandanten und als Hotel.

Während der Sowjetzeit – im Jahr 1941 – wurde ein Zwischengeschoss errichtet und eine Telegrafenanlage installiert. Später befanden sich hier die Wohnungen und das Hauptquartier der Offiziere der Flugschule. Im Innenhof des Gebäudes wurde nach dem Abriss der Scheunen ein Exerzierplatz angelegt, der später in einen Parkplatz umgewandelt wurde. Eine authentische Metalltreppe ist im Inneren des Gebäudes erhalten geblieben.

Das Gebäude wurde in den Jahren 2011-2012 umgebaut und beherbergt nun die Staatspolizei.

Das Gebäude befindet sich im südlichen Teil der Festung Daugavpils, nördlich des Mark Rothko Kunstzentrums. Es wurde zwischen 1846 und 1848 für die Offiziere des Artilleriearsenals errichtet. Im Erdgeschoss wohnten die Vorarbeiter mit ihren Familien. Dort befanden sich auch eine Küche, eine Lackiererei, ein Lager, ein Archiv und ein Zimmer für die jüngeren Offiziere. Im ersten Stock lagen die Wohnungen des Kommandanten des Artilleriearsenals und des Kompaniechefs der Artilleriegarnison, ein Büro sowie die Räumlichkeiten der Lagerarbeiter und Angestellten.

Während der Zwischenkriegszeit, als die lettische Armee in der Festung Daugavpils stationiert war, beherbergte das zweite Stockwerk des Gebäudes in den 1930er Jahren das Hauptquartier des 12. Infanterieregiments Bauska der Zemgale-Division der lettischen Armee.

Während der Sowjetzeit, von 1950 bis 1990, wohnten Offiziere der Militärluftfahrtingenieurschule in dem Gebäude.

Seit 1993 ist es ein Wohnhaus, seit 2010 beherbergt es jedoch ein buddhistisches Zentrum.

In der Nähe des Gebäudes ist ein interessanter historischer Steinzaun erhalten geblieben, ähnlich jenen, die in früheren Zeiten jeden Block der Festung zu einem separaten Verteidigungspunkt machten.

Das Gebäude kann von außen besichtigt werden.

Gelegen an der Südostseite der Festung Daugavpils in der Mihaila-Straße.

Erbaut nach dem Entwurf des Architekten des russischen Kriegsministeriums, Alexander Staubert, der 1816 genehmigt wurde. Später wurde der Entwurf des Tores geändert und es wurde nach dem Vorbild der preußischen Festung „Francs“ in Koblenz errichtet. 1821 wurde ein Durchgang in der Kurtine (einem Abschnitt der Hauptwallmauer) zwischen der 7. Bastion und der 6. Kurtinenlünette geschaffen und Pfähle in die Torfundamente gerammt. Von 1822 bis 1826 wurden Mauerwerksarbeiten, Zufahrtswege und eine Brücke gebaut. Ein Jahr später wurde die Fassadendekoration mit Granitblöcken fertiggestellt.

Vom Viesturas-Tor führte die Straße in die Altstadt und die Vororte von Daugavpils.

In der Zwischenkriegszeit diente die Festung Daugavpils als Stützpunkt der lettischen Armee. Um sich von der russischen Kolonialherrschaft zu lösen, wurde das Michaelstor in Viesturas-Tor umbenannt.

Während der Sowjetzeit führte das Tor zum zentralen Kontrollpunkt der Militärluftfahrt-Ingenieurschule.

Heute kann man die Festung Daugavpils durch das Viesturas-Tor betreten. In der Nähe befinden sich das Artilleriearsenal (Mark-Rothko-Museum), der Pulverkeller der Bastion (Martinsons-Haus), der Standort der Jesuitenkirche und das Gebäude der Artilleriebeamten.

Befindet sich an der Nordostseite der Festung Daugavpils in der Odu-Straße.

Erbaut nach dem Entwurf des Architekten Alexander Staubert vom russischen Kriegsministerium, der 1816 genehmigt wurde. Zwei Jahre später wurde ein Durchgang zwischen der 5. Bastion und der 4. Kurtinenlünette geschaffen und Pfähle in die Fundamente gerammt. 1831 wurden die Fassadengestaltung und der Bau der Zufahrt abgeschlossen.

In der Zwischenkriegszeit diente die Festung Daugavpils als Stützpunkt der lettischen Armee. Um sich von der russischen Kolonialzeit zu befreien, wurde das Tor damals in Lāčplēsis-Tor umbenannt. In den 1920er Jahren wurden die drei Holzbrücken vor dem Tor abgerissen.

Zu Sowjetzeiten führte das Tor zum Wohnbereich der Militärluftfahrt-Ingenieurschule.

Heute kann man die Festung Daugavpils durch das Viesturas-Tor betreten. In der Nähe befinden sich das Technische und Industrielle Designzentrum Daugavpils „Ingenieurarsenal“ und die ehemalige Soldatenkaserne.

Das Einheitshaus liegt im Zentrum von Daugavpils, zwischen dem Platz der Einheit und dem Andreja-Pumpuras-Platz. Es wurde während der ersten unabhängigen Republik Lettland in der Zwischenkriegszeit nach einem Vorschlag des lettischen Präsidenten Kārlis Ulmanis erbaut, der Spenden und staatliche Haushaltsmittel vorsah. Der Grundstein wurde 1936 gelegt, und das Gebäude wurde am 19. Dezember 1937 eingeweiht. Es war das modernste Multifunktionsgebäude Europas, da es unter einem Dach das Daugavpils-Theater, die Lettische Gesellschaft, eine Bibliothek und weitere öffentliche Einrichtungen, darunter ein modernes Restaurant und den Armeebedarfsladen, beherbergte.

Heute beherbergt das Einheitshaus das Daugavpils-Theater, das Lettische Kulturzentrum, das Lettische Haus, ein Tourismusinformationszentrum, die Zentralbibliothek Latgale, das US-Informationszentrum, eine Bank, ein Café, einen Fitnessclub usw.

Verwendete Quellen und Links:

Website erstellt vom Tourismusinformationszentrum Daugavpils, Visitdaugavpils.lv

Lost Latvia, https://www.zudusilatvija.lv/objects/object/51727/

Man könnte monatelang leben, ohne einen Fuß auf einen Kuchen zu setzen – sei es in einer Stadt in der Stadt oder im Haus der Einheit in Daugavpils, https://www.lsm.lv/raksts/kultura/dizains-un-arhitektura/varetu-nodzivot-menesus-nesperot-kaju-no-ekas-pilseta-pilseta-jeb-vienibas-nams-daugavpili.a373945/

Ein ziviler Flugplatz an der Nordgrenze der Stadt Jelgava. Von der einst 2.500 Meter langen Start- und Landebahn sind auf dem Flugplatz noch etwa 800 Meter erhalten.

Der Flugplatz wurde vor dem Zweiten Weltkrieg errichtet. Nach der Besetzung Lettlands zu Beginn des Zweiten Weltkriegs war hier das sowjetische 241. Sturmfliegerregiment stationiert. Am ersten Tag des Einmarsches der Wehrmacht in Lettland im Jahr 1941, dem 22. Juni, bombardierte die deutsche Luftwaffe den Flugplatz Jelgava und zerstörte einen Großteil der dort stationierten 27 Jagdflugzeuge vom Typ I-15 bis.

Während des Kalten Krieges diente er als einer der Reserve-Militärflugplätze an der nordwestlichen Grenze der UdSSR. Bis in die frühen 1990er Jahre war der Flugplatz Jelgava (russisch: Елгавский аэродром) die Heimat des 285. Special Helicopter Radioelectronic Warfare Squadron (285-й отдельная вертолётная ескадрилья радиоелектронной борбы, 285-й). ОВЭ РЭБ) der sowjetischen Luftwaffe, die Mi-8ППА-Hubschrauber einsetzte.

Nach der Wiedererlangung der Unabhängigkeit Lettlands wurde der Flugplatz Jelgava vom Rigaser Aeroklub für Fallschirmspringerkurse genutzt. 1997 wurden die Gebäude und Anlagen des Flugplatzes von der privaten Firma SIA BaltDelAero privatisiert. Diese führte keine wirtschaftlichen Aktivitäten auf dem Flugplatz durch, jedoch wurden damals die Platten der Rollschuhbahn abgebaut, wodurch der Flugplatz nicht mehr für Luftfahrtzwecke genutzt werden konnte. Aktuell wird das Flugplatzgelände von einer juristischen Person verwaltet, die dort einen Industriepark entwickeln soll.

Die einfachste Art, in die Vergangenheit zu reisen, ist vielleicht der Besuch längst vergessener Orte. Ein solcher Ort befindet sich in Borovka in der Region Krāslava – eine verlassene Ölbasis aus der Sowjetzeit.

Eine breite, asphaltierte Straße führt durch den Wald zum Militärstützpunkt. Man könnte meinen, sie sei beleuchtet, denn an den Seiten stehen Straßenlaternen in einem für die Sowjetzeit typischen Design.

Nach dem Zweiten Weltkrieg wurde auf der Krāslava-Seite – in Borovka – ein für die Armee geeignetes Gelände gefunden, und 1950 begannen die umfangreichen Bauarbeiten. Der 237 Hektar große Stützpunkt war als strategische Ölreserve für das baltische Kriegsgebiet mit einer Kapazität von 600.000 Tonnen konzipiert. Die Katasterlisten verzeichnen 133 Gebäude auf dem verlassenen Militärgelände. Ein Großteil der Gebäude ist erhalten geblieben, befindet sich aber in einem kritischen Zustand.

Verrostete Warnschilder sind an vielen Stellen verstreut: „Bei Gewitter nicht nähern!“; „Rauchen ist ein schwerwiegender Verstoß!“; „Offenes Feuer verboten.“

Früher gab es hier Dutzende riesige Öltanks, unterirdische Bunker, Hangars, Eisenbahninfrastruktur, Rohrleitungen, durch die Heizöl gepumpt und in Tanks gefüllt wurde, sowie Garagen, Verwaltungs- und Betriebsgebäude.

Nach dem Abzug der Armee wurde das Heizöl von dem städtischen Unternehmen Daugavpils in den Tanks gelagert, und die Latgale-Niederlassung der Zollverwaltung nutzte das Verwaltungsgebäude für einige Zeit. Heute gehört das Gelände dem Staatseigentum.

Beim Besuch des Geländes ist Vorsicht geboten; es ist nicht sicher, sich zwischen den Gebäuden zu bewegen, da tiefe, ungedeckte Brunnen, Landinvasionen usw. unbemerkt im Gras verborgen sein können.

GPS-Koordinaten: 55.916591, 26.96874