"Eiserner Vorhang"
Die sowjetische Besatzung und der Kalte Krieg, Wiedererlangte Unabhängigkeit

dzelzspriekškars

Terminas „geležinė uždanga“ buvo vartojamas kaip skiriamoji linija tarp SSRS įtakos sferos ir Vakarų šalių visame pasaulyje. Ši opozicija palaikė bendrą politinės destabilizacijos jausmą pasaulyje iki devintojo dešimtmečio pabaigos, kai SSRS ekonomika nebegalėjo konkuruoti ir žlugo.

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga vykdė ryžtingą politiką, siekdama įtvirtinti komunistinius režimus sovietų armijų okupuotose Europos šalyse. Rytų bloko šalys Europoje buvo Albanijos Liaudies Respublika (iki 1961 m.), Bulgarijos Liaudies Respublika, Čekoslovakijos Socialistinė Respublika, Lenkijos Liaudies Respublika, Rumunijos Liaudies Respublika, Vengrijos Liaudies Respublika ir Vokietijos Demokratinė Respublika. Nors Jugoslaviją kontroliavo komunistai, 1948 m. jie pasirinko eiti nuo Stalino nepriklausomu keliu. Vėliau Rytų blokui taip pat priklausė nemažai šalių, kuriose į valdžią atėjo komunistai – Kuba, Vietnamas, Laosas – taip pat nemažai Trečiojo pasaulio šalių, simpatizuojančių socializmui, kurios kartu sudarė pasaulinę Sovietų imperiją.

Rytų bloko šalims buvo būdingas: socializmo kūrimas. Visų šalių politinė priklausomybė nuo Maskvos. Planinė ekonomika (5 metų planai). Ginklavimas. Teroras prieš režimu nepasitikinčius žmones. Cenzūra. Pilietinių teisių ir laisvių apribojimai. Vienpartinis režimas. Ekonominė stagnacija. Narystė arba bendradarbiavimas Varšuvos pakto organizacijoje, įsteigtoje 1955 m. gegužės 14 d. priešinantis NATO.

Vakarų bloką Europoje sudarė Vokietijos Federacinė Respublika, Belgija, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Turkija ir Jungtinė Karalystė. Šioms šalims buvo būdingas: kapitalizmas. Ginkluotė. Daugiapartinė sistema. Žodžio, spaudos ir kt. laisvės. Spartus ekonominis vystymasis. Narystė arba bendradarbiavimas NATO, kuri buvo įkurta 1949 m. balandžio 4 d.

Šaltasis karas truko nuo 1947 m. iki SSRS žlugimo 1991 m.

Weitere Informationsquellen

Geležinė uždanga – Vikipedija (wikipedia.org)

Zugehörige Objekte

Turm zur Ausrichtung des Artilleriefeuers der 46. Küstenartilleriebatterie Ventspils

Der hergerichtete Turm zur Ausrichtung des Artilleriefeuers der 46. Küstenbatterie Ventspils liegt an der Saulrieta iela und ist heute als Aussichtsturm öffentlich zugänglich. Der Turm mit seinen danebenliegenden vier Geschützstellungen ist die einzige so gut erhaltene Küstenbatterie aus der Zeit des Zweiten Weltkrieges in Lettland. Besucher gelangen über eine Treppe im Turm zu einer offenen Aussichtsplattform mit Blick aufs Meer. Die neben dem Turm aufgestellte Schautafel enthält neben anderen Informationen einen QR-Code, über den eine Animation über die Geschichte des Ortes abrufbar ist. Am Turm sind eine neue Straße und ein großer Parkplatz angelegt worden. Holzstege führen in das hier anschließende Naturschutzgebiet.

Dieses Militärobjekt entstand 1939 im Rahmen des Aufbaus sowjetischer Militärstützpunkte in Lettland. Die 46. Küstenbatterie verfügte unter anderem über vier B-13 Küstenartilleriestellungen. Ihre Feuertaufe kam, als am 24. Juni 1941 deutsche Torpedoboote den Hafen von Ventspils angriffen. Sie konnten durch Gegenfeuer der Batterie von diesem Küstenabschnitt vertrieben werden. Am 28. Juni sprengte die sowjetische Armee selbst dien Küstenartilleriegeschütze und flieh.  

Foto: J.Smaļinskis. Der rekonstruierte Turm
Zvaigznīte - Militärische Gebäude in Irbene

Das 200 Hektar große Gelände war einst eine streng geheime Militärbasis, die von der Militäreinheit 51429 genutzt wurde.

Irbenesdrupas
Olmaņi-Batterie Nr. 456 (sowjetischer Militärstützpunkt "Krasnoflotska")

Die ersten Küstenschutzbatterien zur Verteidigung der Irbe-Straße wurden ab 1912 gebaut, als der Plan für die Minen-Artillerie-Stellungen der Baltischen Flotte genehmigt wurde, der mehrere Küstenschutzbatterien und Seeminenverlegungsstifte vorsah.

Die Stellung in der Straße von Irbe war die am weitesten südlich gelegene und hatte die Aufgabe, jeden feindlichen Zugang zum Rigaer Meerbusen zu blockieren. Das Hauptaugenmerk lag auf den Seeminen, von denen während des Ersten Weltkriegs Zehntausende von Schiffen der Baltischen Flotte in der Irbe-Straße verlegt wurden. Erst 1916 wurde mit dem Bau von Küstenschutzbatterien an der Südspitze der Insel Saaremaa, dem Kap Sirves, begonnen. Insgesamt wurden sieben Batterien gebaut, wobei die Batterie 43 mit 305-mm-Geschützen ausgestattet war. An der lettischen Küste der Meerenge von Irbe wurden keine Verteidigungsbatterien gebaut.

1 fasāde augstakvalitate
Wachturm des sowjetischen Grenzschutzes – heute Aussichtsturm Pāvilosta

Der Wachturm des sowjetischen Grenzschutzes liegt an der südlichen Mole von Pāvilosta. Der ehemalige Beobachtungsturm des sowjetischen Grenzschutzes, der seit Anfang der 1990er Jahre nicht mehr genutzt wird, verfügt heute über eine Aussichtsplattform mit einem um 360 Grad drehbaren Fernrohr. Von hier aus bietet sich ein schöner Blick auf das Meer und die Schiffe. Auch lassen sich von hier aus gut Vögel beobachten. Der Turm ist nur im Sommer und nur bei Tageslicht geöffnet. Das Betreten erfolgt auf eigene Gefahr, insbesondere in Anbetracht der steilen Treppe. Der Turm und seine Umgebung sind videoüberwacht. Im Winter ist er nicht zugänglich.

117 Pavilostas turisms KarlisVolkovskis foto
Ausstellung sowjetischer Militärfahrzeuge

Edgars Kārklevalks, der Gastgeber des Ferienhofes „Pūpoli“ im Kreis Dundaga, bietet bereits seit mehr als 15 Jahren militärhistorische Erkundungstouren zu ehemaligen Militärobjekten in Nordkurland an – mit seinem selbst wiederaufgebauten sowjetischen Militär-LKW GAZ-66 (für bis zu 24 Personen) und dem Militär-Jeep UAZ-3151 (für bis zu 6 Personen). Auf dem Gelände des Ferienhofes sind Fahrzeuge der Sowjetarmee und andere Technik zu sehen.

IMG 20200903 WA0021
Beobachtungsturm der Sowjetarmee (Kurgan der Offiziere)

Der "Offizierskurgan" befindet sich weniger als einen Kilometer von den Ruinen der Zvārde-Kirche entfernt. Der Kurgan besteht aus den Ruinen und Überresten der umliegenden Häuser und des Gutshofs, die zusammengeschoben wurden. Auf dem Kurgan wurde ein Aussichtsturm errichtet. Laut Inschrift wurde der heutige Turm 1981 errichtet. Der Turm diente der Erfassung von Bombentreffern. Die Übungsbomben hatten einen geringeren Sprengstoffgehalt, so dass ihre Treffer sorgfältiger beobachtet werden mussten. Nicht explodierte Bomben wurden sofort neutralisiert, aber nicht alle konnten gefunden werden.

 Die Überreste des Turms sind heute hier zu sehen - die Backsteinmauern. Da die Sperrmauer relativ hoch liegt, kann man an einem klaren Tag sogar die litauische Ölraffinerie in Mažeikiai sehen.

Kurgāns AJermuts DJI 0497
Geheimer sowjetischer Atombunker in Līgatne

Der geheime sowjetische Bunker liegt in der Gemeinde Līgatne in der Region Cēsis etwa 9 m unter dem Gebäude des Rehabilitationszentrums „Līgatne“ und dem angrenzenden Gelände. Der Bunker ist im Rahmen von Führungen öffentlich zugänglich und bietet Auftafeln in der Bunkerkantine und Feiern im sowjetischen Stil sowie das Reality-Spiel „OBJECT-X“. Der Bunker sollte im Falle eines Atomkrieges die Mindestvoraussetzungen für eine langfristige Handlungsfähigkeit des Ministerrates, der Führung des Kommunistischen Rates sowie der Führungsebene der Staatsplan-Komitees der Lettischen SSR schaffen. Die 2000 m2 große unterirdische Bunkeranlage bildete die leistungsfähigste autonome Infrastruktur mit allen notwendigen und modernen technischen Ausstattungen der damaligen Zeit. Der Bunker war einer der strategisch wichtigsten Orte in Sowjetlettland im Falle eines Atomkrieges. Die unterirdische Anlage umfasst einen geschützten Arbeitsraum, einen Schlafsaal mit 250 Betten, Hilfseinrichtungen sowie ein oberirdisches Wohngebäude mit 24 Wohnungen für das Servicepersonal. Alle authentischen unterirdischen Anlagen und Pläne sind erhalten geblieben. Zu sehen sind die autonome Kraftstation mit Dieselgeneratoren und Treibstoffdepot, Klimaanlagen zur Luftreinigung mit Sauerstoffreserven, Wasserversorgungs- und Abwasseranlagen, die wie in einem U-Boot funktionierten, eine Telekommunikationseinheit, die eine direkte Verbindung mit Moskau - dem Kreml - und eine autonome Kommunikation mit allen wichtigen staatlichen Stellen des Landes ermöglichte, eine seltene Karte mit früheren Namen der Kolchosen, die originale Kantine mit typisch sowjetischer Speisekarte, verschiedene Sachen aus der Sowjetzeit und Haushaltsgegenstände.

01LigatnesBunkurs25
Atomraketenbasis der Sowjetarmee in Zeltiņi

Die ehemalige Raketenbasis der Sowjetarmee befindet sich in „Medņukalni“ in der Gemeinde Zeltiņi, Region Alūksne. Von 1961 bis 1989 gab es in Zeltiņi, im damaligen Rayon Alūksne, eine streng geheime sowjetische Militäreinrichtung - einen Atomraketenstützpunkt. Hier waren ballistische Mittelstreckenraketen (Boden-Boden-Raketen) vom Typ P-12 (8K63) und P12Y (8K63Y) stationiert, für die es 4 Abschussrampen gab. Ihre Reichweite betrug 2200 km. Die Armee nutzte dafür in diesem Zeitraum ein etwa 300 ha großes, mit Stacheldraht umzäuntes Gelände, weniger als einen Kilometer von der Landstraße P34 Sinole-Silakrogs entfernt. Die Wohnbereiche und der streng geheime Teilkomplex sind noch heute vorhanden. Betonstraßen führen zu den damals gut getarnten Hangars, Abschussrampen und Raketenbunkern. Auf mehreren Dutzend Hektar erstrecken sich verschiedene Bauten, die zur Wartung und Instandhaltung der Atomraketen dienten. Das Gelände verfügte über ein unabhängiges Strom-, Wasser- und Heizungsnetz, das beim Abzug der Armee unbrauchbar gemacht wurde. Ein Teil der Technik wurde damals der Gemeinde überlassen. Heute sind 20 ha des ehemaligen Raketenstützpunktes öffentlich zugänglich. Der südwestliche Teil wird als touristische Sehenswürdigkeit genutzt. Eine Besichtigung umfasst zwei Komponenten: die Dauerausstellung über die Entwicklung des Raketenstützpunktes im Museum Zeltiņi und eine Führung durch das Gelände des ehemaligen Stützpunkts. Auf dem Gelände gibt es die Möglichkeit für ein Laser-Game für bis zu 12 Mitspieler.

Raketenbasis der Sowjetarmee in Zeltiņi. Quelle: Jānis Sijāts, Tourismusverband Vidzeme
Wachturm der Grenzwache in Salacgrīva

Das Gebäude befindet sich in Salacgrīva, in nordöstlicher Richtung, 1 km von der Brücke über den Fluss Salaca entfernt.

Der sowjetische Militärstützpunkt in Salacgrīva war einer der ehemaligen Standorte der Besatzungstruppen. Dort befand sich eine relativ kleine Luftverteidigungseinheit, die 1992 als erste Militäreinheit Lettland verließ. In dieser Zeit kam es in Lettland zu groß angelegten Plünderungen, nachdem der lettische Staat den russischen Forderungen nachgegeben und den Abzug der Besatzungstruppen aus dem Gebiet gefordert hatte.

Nach dem Zweiten Weltkrieg setzte die Sowjetarmee ihren rasanten und ambitionierten Ausbau militärischer Anlagen auf lettischem Gebiet fort. Die Militärbasen glichen einem Staat im Staate. Man geht davon aus, dass das besetzte Lettland zum am stärksten militarisierten Ort der Welt wurde und im Kriegsfall vollständig zerstört worden wäre. Kriminelle Verbrechen, imperialistisches Gebaren und Willkür prägten die Präsenz der Sowjetarmee in Lettland am deutlichsten. Der sorgsam gepflegte Mythos vom „glücklichen Leben im sowjetischen Lettland“ und der Sowjetarmee als „Befreier“ entpuppte sich in Wirklichkeit als „Leben auf einem Pulverfass“. Nach der Wiedererlangung der lettischen Unabhängigkeit verließ die ausländische Armee das Land erst 1994, doch Zehntausende pensionierte sowjetische Militärangehörige und ihre Familien blieben in Lettland.

Heute können Sie das Basisgelände besichtigen.

Wachturm der Grenzwächter in Salacgrīva
Ausstellung „Sowjetische Jahre“ im Museum für Geschichte und Kunst Aizkraukle

Zur Feier des hundertjährigen Bestehens Lettlands eröffnete das Museum für Geschichte und Kunst Aizkraukle im November 2018 die Ausstellung „Sowjetische Jahre“ – die größte Ausstellung im Baltikum, die dem kulturhistorischen Erbe der 1950er bis 1980er Jahre gewidmet ist. Die Ausstellung erstreckt sich über drei Etagen und eine Fläche von 1.060 m2. Sie zeigt das sowjetische Leben in seinen vielen Facetten: Alltag, Arbeit und Freizeit, Bildung und Kultur. Im Erdgeschoss sind Autos aus der Sowjetzeit ausgestellt. Separat ist eine Bibliothek – die Rote Ecke eingerichtet. Eine breit gefächerte Ausstellung lädt die Besucher ein, das Alltagsleben und die Innenausstattung der Wohnungen während der Sowjetzeit zu erkunden: Möbel und Haushaltsgegenstände, Geschirr, Textilien und Elektrogeräte.

Andere Ausstellungsräume sind der Emigration, der sowjetischen Repression, dem Alltagsleben, der Medizin, den staatlichen Strukturen, dem Tourismus und Sport, der Kindheit und Bildung gewidmet. Zu den verschiedenen Exponaten gehören auch sowjetische militärische Utensilien und Uniformen.

Ehemalige Raketenbasis der Sowjetarmee "Raketnieki"

Die Gebäude des ehemaligen sowjetischen Armeestützpunkts sind baufällig, aber auf dem Gelände gibt es eine Autostraße. Das Gebiet kann zu Fuß erkundet werden, aber gutes Schuhwerk gegen Schlamm und Sand ist erforderlich.

IMG 20200710 222305
Sowjetischer Grenzschutzposten in Jūrmalciems

Nach dem Zweiten Weltkrieg gab es in Lettland verschiedene Verbote in Grenz- und Küstengebieten. Ab dem 19. Juni 1945 wurden den Fischern Anlegestellen zugewiesen, die mit Stacheldraht umzäunt waren und von Patrouillen und Wachtürmen bewacht wurden. Am 4. September 1946 wurden die Sperrzonen der Küstenwache an der Westgrenze der LSSR eingeführt.

Im Dorf Jūrmalci steht ein ehemaliger Grenzkontrollposten, ein Turm und ein Traktor, der stolz am Strand schaukelt! Wie er dorthin gekommen ist, muss man die örtlichen Führer fragen!

Ein fabelhaft schöner und interessanter Ort - sowohl mit seiner Aura aus der Sowjetzeit als auch mit dem Charme der Meeresküste. 

Jurmalciems AJermuts 8R4A8343
Schießplatz Zvārde und ehemaliger sowjetischer Militärstützpunkt "Lapsas"

Der Stützpunkt der Deponie befindet sich etwa 2 km östlich des Gutes Striķu an der Straße Saldus-Auce. Der ehemalige sowjetische Militärflugplatz (Militäreinheit Nr. 15439) in Zvārde befindet sich südlich von Saldus. Auf dem Gelände des Flugplatzes befinden sich mehrere Sehenswürdigkeiten - die Ruinen der Kirchen von Zvārde und Ķerkliņi, der zerstörte Rīteļi-Friedhof, der Beobachtungsposten des Flugplatzes, der so genannte "Offizierskurgan" und der ehemalige Flugplatzpersonalstützpunkt und Schießplatz "Lapsas".

Der Flugplatz Zvārde erforderte eine Einheit von etwa einer Kompanie zur Wartung des Flugplatzes - zur Aufstellung von Zielscheiben, zur Reparatur von Schäden, zur Bewachung des Flugplatzes und zur Koordinierung von Flügen. Sie war bis zum Zweiten Weltkrieg auf dem Gelände des Hauses "Lapsas" stationiert. Mit dem Bau des Flugplatzes wurden auch Kasernen, Transporthallen, ein Flugkontrollturm und ein Schießplatz für das Ausbildungspersonal errichtet.

Nach der Wiedererlangung der Unabhängigkeit Lettlands war hier das Ausbildungszentrum der Verteidigungsstreitkräfte von Zvārde untergebracht. Seit 2007 befindet sich das Gelände im Besitz der Gemeinde und wird von mehreren Jagdkollektiven gepachtet. In der ehemaligen Kaserne ist eine Ausstellung über die Geschichte der Gemeinde Zvārde untergebracht.

Informationsstand an der Straße. Foto: Jana Kalve
Leuchtturm Akmensrags und Schicksal von "Saratov"

Der Leuchtturm gehört zur Gemeinde Saka und liegt etwa 10 km südwestlich von Pāvilosta. Er ist über eine Wendeltreppe zu erreichen und bietet einen Rundblick auf das Meer und die umliegenden Wälder. Der heutige 37 m hohe Leuchtturm wurde 1921 errichtet, nachdem der Vorgängerbau im Ersten Weltkrieg zerstört wurde.

Der Leuchtturm von Akmenrags ragt in seiner Bedeutung über alle anderen Leuchttürme Lettlands hinaus – steht er doch an einer der gefährlichsten Stellen für die Schifffahrt an der gesamten Ostseeküste. Sein Leuchtfeuer markiert eine etwa zwei Seemeilen bzw. 3,7 km lange steinige Sandbank, die sich in nordwestlicher Richtung im Meer erstreckt. Die Wassertiefe beträgt hier nur etwas mehr als zwei Meter. Der Leuchtturm steht an seiner ursprünglichen Stelle, aber die Küstenlinie hat sich ihm bis heute immer mehr angenähert. Obwohl hier seit 1879 ein Leuchtfeuer die Schifffahrt warnt, hat Akmensrags schon mehrere Schiffsunglücke erlebt. Das meiste Aufsehen erregte im September 1923 das Aufsetzen des lettischen Dampfers „Saratow“ auf die Sandbank. 1919 während des lettischen Unabhängigkeitskrieges hatte die Provisorische Regierung Lettlands kurzzeitig Zuflucht auf eben diesem Dampfer gesucht. In Akmensrags lag früher eine Einheit der sowjetischen Grenztruppen. Gebäude aus jener Zeit sind noch heute vorhanden.   

Militärstützpunkt der sowjetischen Armee in Pāvilosta - aktives Erholungszentrum

Während der Sowjetzeit war hier eine Grenzschutzeinheit stationiert, andere Einheiten der sowjetischen Armee - Verbindungsoffiziere und eine Boden-Luft-Raketenbasis - befanden sich einige Kilometer entfernt im Wald. Nach der Unabhängigkeit war dort die lettische Armee stationiert.

Der ehemalige Militärstützpunkt der Sowjetarmee ist heute ein Erholungs-, Freizeit- und Campingzentrum - für die persönliche Entwicklung im Umgang mit der Natur und den Menschen in der Umgebung. 

Ein Ort der Erholung und Unterkunft sowohl für Touristengruppen als auch für Familien. Zimmer, Duschen, WC, Kamine, großzügiges Gelände für Aktivitäten, Naturgeräusche. Reservieren Sie im Voraus unter der Telefonnummer +371 26314505.

55E724E0 D7CB 42C3 A3B2 858DA542D809
Mežgarciemas – Sovietų armijos miestelio ekspozicija po atviru dangumi

Buvęs sovietinės armijos miestelis yra Mežgarciems mieste, Adažių savivaldybėje, netoli P1 greitkelio. Tai buvo nedidelis miestelis, kuriame gyveno sovietinės armijos oro gynybos daliniai ir kuris buvo naudojamas kaip karinė mokymo bazė. Šalia miestelio pastatyti informaciniai stendai. Buvusios armijos bazės teritorija yra prieinama lankytojams. Mežgarciemso sovietinės okupacijos metu žemėlapiuose nebuvo. Ir nebuvo nieko, kas leistų manyti, kad čia buvo nedidelis miestelis, pastatytas sovietinei kariuomenei su oro gynybos pajėgumais. Po Antrojo pasaulinio karo Latvijos teritorijoje sparčiai pradėta statyti sovietinės armijos stotis. O šios armijos bazės buvo tarsi atskiros valstybės šalies viduje. Kariniai daliniai buvo beveik kiekvienoje Latvijos vietoje. Ypač privilegijuota visuomenės dalis buvo SSRS atsargos kariškiai ir jų šeimos, kuriems prioriteto tvarka buvo suteikta gyvenamoji erdvė. Daugelis rinkosi Latvijos miestus, nes gyvenimo lygis čia buvo aukštesnis nei kitur Sovietų Sąjungoje. Sovietinės armijos buvimui Latvijoje buvo būdingas nusikalstamas elgesys, imperialistinis požiūris ir nebaudžiamumas, rodantys abejingą režimo požiūrį į Latviją ir jos žmones. O kruopščiai puoselėjamas mitas apie laimingą gyvenimą sovietinėje Latvijoje ir sovietų armiją kaip išvaduotoją iš tikrųjų buvo tarsi gyvenimas ant parako statinės.

Sovietinio karinio paveldo kultūrinė ir istorinė betoninė siena. Šaltinis: Gita Memmēna, Vidžemės turizmo asociacija
Šiaurinis molas ir 3-ioji baterija Karostoje

Ilgiausias molas Latvijoje – Šiaurinis molas – buvo pastatytas XIX a. pabaigoje kaip labai svarbi Liepojos jūros tvirtovės ir karinio uosto dalis. Molo ilgis – 1800 metrų, plotis – 7,35 metro.

Šiaurinis molas yra vienas pirmųjų imperatoriaus Aleksandro III uosto statinių, pastatytas 1890–1892 m., prieš kasant Karostos kanalą. Kartu su Šiauriniu molu, Pietiniu molu ir Pietiniu molu molas sudarė Liepojos užkampį.

Liepojos tvirtovės 3-ioji baterija buvo įsikūrusi šalia Karostos šiaurinio molo ir buvo planuojama, kad ji bus didžiausia ginkluotės atžvilgiu. Buvo pastatytos platformos keturiems 6 colių (152 mm) 1892 m. modelio „Canet“ sistemos pabūklams, penkiems 11 colių (280 mm) 1887 m. modelio pabūklams ir dviem 57 mm „Nordenfeld“ prieštankiniams pabūklams, taip pat 18 9 colių (229 mm) pabūklų ir minosvaidžių.

Šiandien 3-iąją bateriją labiausiai veikia vyraujanti pietų-šiaurės jūros srovė, kuri už Šiaurinio molo sukuria sūkurį, dėl kurio išplaunami patrankų platformos pamatai.

Šiaurinis molas saugo Liepojos uosto teritoriją nuo šiaurės vakarų vėjų. Tai mėgstama vieta Liepojos gyventojams ir lankytojams stebėti saulėlydžius, žvejoti ir stebėti jūrą įvairiomis oro sąlygomis. Ypač įspūdinga audrų metu.

Šiaurinėje prieplaukoje yra daug vietos automobiliams pastatyti. Taip pat yra tualetai ir kavinė su unikaliu vaizdu į jūrą.

Nuotrauka: Miks Užāns
Paviluosto vietos istorijos muziejaus ekspozicija

Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.

Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.

Nuotrauka: Pavilostos kraštotyros muziejus
Karostos karo kalėjimas

Karostos kalėjimas – unikalus istorinis ir turistinis objektas Liepojoje, leidžiantis lankytojams susipažinti su daugiau nei šimtmečio senumo karinio kalėjimo istorija ir jame kalintų asmenų likimais. Pastatas pastatytas apie 1900 m. ir iki 1997 m. tarnavo kaip kariškių drausminių nuobaudų vykdymo vieta.

Nuo pat pradžių tai buvo niūri vieta žmonių likimams laužyti ir laisvoms dvasioms slopinti. Kalėjime pastebėta įvairių nepaaiškinamų reiškinių – beldančių žingsnių, atsisukančių elektros lempučių, atidaromų uždarų kamerų ir koridoriuose pasirodančių tariamų vaizdinių.

Šiandien tai svarbus kultūros ir istorijos objektas, leidžiantis pažinti Latvijos karinę istoriją ir saugantis prisiminimus apie žmonių likimus skirtingais istorijos etapais. Tai ne eilinė muziejaus ekskursija – tai pasakojimas apie žmonių likimus ir skaudžia istorijos realybę. Ekskursijos metu turite galimybę pamatyti kalėjimą, kuris beveik nepakito nuo caro laikų. Išgirsite istorijų apie Karostos istoriją ir neįprastų įvykių iš kalinių kasdienio gyvenimo. Įeikite į kameras ir vienutę, žvelgdami į tamsiausias kalėjimo vietas. Susipažinkite su parodomis apie Antrąjį pasaulinį karą, kurelius ir sovietmetį.

Karosto kalėjimas yra ne tik turistų traukos objektas – tai gyvas istorijos liudininkas.

Nuo 2002 metų pastate įsikūręs Karostos kalėjimo muziejus.
Mērsrago švyturys ir buvęs pasienio sargybinis

Mērsrago švyturys yra Mērsrago kaime, apie 1 km į šiaurę nuo kaimo centro. Švyturys buvo pradėtas eksploatuoti 1875 m. Tai 18,5 m aukščio laisvai stovintis, cilindro formos, kniedėmis sutvirtintas geležinis bokštas, kurio apatinė dalis sustiprinta gelžbetoniniais kontraforsais. Signalinio žibinto aukštis – 21,3 m. Viršuje aplink bokštą yra geležinis balkonas, paremtas konsolėmis. Švyturio bokštą pagamino „Sotera, Lemonier & Co“ Paryžiuje, todėl šis švyturys dažnai vadinamas „prancūziškuoju“. 1944 m. pabaigoje šalia švyturio buvo dislokuota Vokietijos armijos 1003-ioji artilerijos divizijos baterija su 60 cm prožektoriais. 1945 m. gegužę nacistinės Vokietijos vyriausioji vadovybė planavo perkelti į šią vietovę 15-ąją Latvijos SS grenadierių diviziją, tačiau šie planai žlugo, nes Latvijos kareiviai pasidavė Vakarų sąjungininkams. Netoli Mērsrago švyturio išlikę pastato, kuriame SSRS laikais sovietų pasieniečiai turėjo didelį, ištraukiamą prožektorių jūrai apšviesti, liekanos. Šalia švyturio yra paukščių stebėjimo bokštelis. Ekskursijas reikia užsisakyti iš anksto susisiekus su Mērsrago turizmo informacijos centru.

RaimondsRĀTS Mērsragabāka
Mazirbės pasienio apsaugos bokštas

Sovietinis pasienio apsaugos postas buvo įsikūręs pastate, kuriame anksčiau buvo jūreivystės mokykla, o šalia jo yra gerai išsilaikęs sovietinis pasienio sargybos bokštas. Antrasis sargybos bokštas yra tiesiai ant kranto, šalia automobilių stovėjimo aikštelės. Šie sargybos bokštai primena sovietų okupaciją ir laikus, kai Mazirbė buvo uždara pasienio zona, o civiliai gyventojai krante buvo leidžiami tik specialiai tam skirtose vietose ir tik dienos metu. Šis pasienio sargybos bokštas yra vienas geriausiai išsilaikiusių tokio tipo objektų Latvijos pakrantėje. Tačiau į jį lipti pavojinga.

Bokštas prie paplūdimio
Oskaro Kalpako tiltas Karostoje

Oskaro Kalpakos vardu pavadintas tiltas yra Liepojos vartai į Karostą ir yra Oskaro Kalpakos ir Atmodos gatvių sankryžoje – kitoje Karostos kanalo pusėje.

Unikalus pasukamasis tiltas buvo atidarytas 1906 m. rugpjūčio 19 d. Tiltas buvo susprogdintas Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau po karo atstatytas. Tiltas buvo atstatytas po to, kai 1926 m. jį apgadino garlaivis „Narne“, tačiau jis nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai įsiveržusi sovietų armija apšaudė Liepojos uostą. Iki Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Karosta buvo uždara Liepojos teritorija, neprieinama net Liepojos gyventojams. Visa Karosta buvo karinis objektas, todėl eismą per tiltą visą parą kontroliavo sargybos postai. Pereiti per tiltą į Karostą buvo galima tik gavus specialius leidimus kelias valandas per dieną, likusį laiką tiltas buvo atviras sovietinių karo laivų eismui. Visus okupacijos metus tiltas buvo vadinamas „Raudonosios armijos tiltu“. 2006 m. vasarą į šiaurinę tilto atramą įskrido tanklaivis su Gruzijos vėliava „Anna“, o po rekonstrukcijos Oskaro Kalpakos tiltas oficialiai atidarytas 2009 m. rugpjūtį.

Tiltas sveria 300 tonų ir susideda iš dviejų dalių (šiaurinės ir pietinės pusių), pagamintų iš dviejų identiškų konsolių. Tilto važiuojamosios dalies plotis yra 7,3 metro, o platforma – iš medinių lentų. Bendras tilto ilgis – 133 metrai, o tarpatramis – 27,55 metro + 77,9 metro + 27,55 metro. Tilto aukštis virš vandens lygio – 8,32 metro. Tiltas kertamas nustatytu laiku, ir, vadovaujantis Uosto saugos taisyklėmis, laivas gali pradėti eismą tik tada, kai tiltas yra atidarytas laivų eismui ir yra saugu įplaukti į Karostos kanalą arba išplaukti iš jo. Oskaro Kalpakos tiltas laivų eismui grąžinamas 5 kartus per dieną. Tiltas nustatytu laiku nekertamas, jei vėjo greitis viršija 10 m/s arba jei neplanuojami manevrai.

Paminklas žuvusiems žvejams, jūreiviams ir JAV lakūnams

250 metrų į pietvakarius nuo 6-osios baterijos yra Žvejų ir jūreivių paminklas su lenta, skirta JAV karinio jūrų laivyno žvalgybiniam lėktuvui PB4Y-2 Privateer, numuštam prie Liepojos 1950 m. balandžio 8 d. Lėktuvas, pravarde „Turbulentinis vėžlys“, priklausė 26-ajai patrulių eskadrilei ir pakilo iš Vysbadeno aerodromo balandžio 8 d. ankstyvą rytą ir per Kopenhagą išvyko į stebėjimo ir galbūt radijo žvalgybos misiją. Pagal įsakymą lėktuvas negalėjo priartėti prie Kuršo pakrantės arčiau nei 20 jūrmylių, tačiau dėl nežinomos priežasties jis įskrido į SSRS pačios nustatytą 12 jūrmylių zoną. Du sovietų 30-ojo gvardijos naikintuvų pulko La-11 perėmė ir numušė neginkluotą žvalgybinį lėktuvą. Numušto lėktuvo 10 narių įgulos likimas nėra tiksliai žinomas; yra prieštaringų žinių, kad visi pilotai žuvo arba kad kai kurie pilotai išgyveno ir pateko į karo belaisvių stovyklas.

Įgula:

AT1 Frank L. Beckman

AL3 Joseph J. Bourassa

ENS Tommy L. Burgess

1 m. po Kr. Joseph H. Danens

Leitenantas Johnas H. Fette'as

CT3 Edwardas J. Purcellas

LTJG Robertas D. Reynoldsas

AN Joseph N. Rinnier

Leitenantas Howardas W. Seeschafas

1 m. po Kr. Jackas W. Thomasas

Liepājas piemineklis
Mazirbės laivų kapinės

Mazirbė, istoriškai vadinama didžiausiu lyvių centru, žymi tuo, kad čia yra vienintelės žvejų laivų kapinės Latvijos pakrantėje. Jos buvo įkurtos septintajame dešimtmetyje, o paskutinės valtys buvo atgabentos 1976 m. Valtys čia atsidūrė tiek dėl žvejybos apribojimų, tiek dėl jų amžiaus.

Šiandien Mazirbėje yra mažiau nei dešimt žvejybinių laivų nuolaužų, tačiau istoriškai jų buvo daug daugiau. Laivai buvo palaidoti ir kituose pajūrio kaimuose, tačiau būtent Mazirbės laivų kapinėse tai šiandien labiausiai akivaizdu.

Mazirbės laivų kapinės yra vienintelės tokio pobūdžio Latvijos pajūryje.

KPR AJermuts MazirbesLaivas5
Bartos raketų bazė

Paplako pulkas. Barta – pietūs, Barta – šiaurė. Bazę sunaikino žmogus ir gamta. Pastatus užėmė miškas, raketų transportavimo sunkvežimiai ir patys raketų angarai nugriauti. Ryšių centras taip pat sunaikintas, o dauguma metalinių paleidimo platformų išardytos.

Remiantis oficialia informacija, Bartos savivaldybėje buvo dislokuoti šie sovietų armijos daliniai:

49028–279. BKF karinio jūrų laivyno perdavimo centras

25026, 49393 - 30-ojo BKF laivo raketų ir branduolinių galvučių sandėliai

49281 – Ryšių departamentas

20480 – 523-iasis Ryšių centro padalinys

1994 m., išvykstant iš Latvijos (Paskutiniai iš Latvijos išvykę kariškiai, Bartos raketų bazės įranga, iš Liepojos uosto išvyko 1994 m. rugpjūčio 31 d.), pateikė Rusijos Federacijos Šiaurės vakarų kariuomenės grupė. Bartos raketų bazės teritorijos apžiūros metu taip pat radome balistinės raketos R-5M (8K51M) (NATO klasifikacija - SS-3 Shyster) paleidimo vietas su greta esančiais vadovavimo bunkeriais. R-5M (8K51M) raketos su branduolinėmis galvutėmis buvo pirmosios, kurias okupacinės pajėgos dislokavo Latvijoje 1954 m. Liepojos rajono Bartos miške. SSRS gynybos ministerijos 1985 m. liepos 2 d. (!) sprendimu Nr. 700-330 karių daliniui Nr. 42341 (50-oji raketinė armija Smolenske, k/d 55135) Bartos miške buvo skirta 2623 hektarai žemės. Ten dislokuotos dvi 117-ojo raketinio pulko divizijos. Kiekviena divizija turi po 4 raketas. 1959 m. rugsėjo 18 d. armija paprašė dar 385,25 ha penkioms vietoms netoli Bartos Brienampurvos. Žvyras bazės statybai, angarų užpildymui ir maskavimui buvo atvežtas iš netoliese esančio Krutės karjero. Ūkininkai iškeldinami iš Kalnāju, Placėnių, Purvičių, Zemturu, Purvu, Knīpupju, Mazturu, Birzmalių namų Bartos savivaldybėje. Archyviniuose dokumentuose nurodyti 8 ūkių likvidavimo nuostoliai siekia tik 154 711 rublių. Visos bazių konstrukcijos į Bartą buvo vežamos tik naktį, kad niekas jų nematytų. Tačiau Bartos gyventojai visada žinojo: kai armija pradės lyginti kelius, jie kažką veš. 1968 m. Bartos paviršinio paleidimo raketų divizijos buvo išformuotos. Modernizuotos šachtinės raketos (R-12 ir R-14) Bartoje nėra dislokuotos, nes ši vieta yra pelkėtoje vietovėje.

8R4A6281
23-iosios Kranto baterijos antrasis tolimatis (1954 m.)

Tolimatis (datuojamas 1954 m.) yra kopos pušyse, 10 m atstumu nuo 1941 m. tolimačio. Kranto baterijos 1-ojo ir 2-ojo patrankų pozicijos yra pakrantėje ir iš dalies eroduotos, o 4-ojo patrankos pozicija geriausiai matoma kopose.

Liepojos tvirtovės 2-oji baterija buvo planuojama statyti toliau nuo kranto linijos ir apsaugoti aukštu pylimu. Baterijos ginkluotė turėjo būti 16 11 colių (280 mm) minosvaidžių, pagamintų 1877 m. modelio. Minosvaidžiai turėjo taikyti stačias trajektorijas ir nereikalavo tiesioginio taikymo.

Pagal 1939 m. spalio 5 d. pasirašytą Latvijos Respublikos ir SSRS „bazių susitarimą“, Kuržemėje turėjo būti dislokuotas beveik 25 000 Raudonosios armijos ir Baltijos karinio jūrų laivyno karių kontingentas. Iki 1941 m. kovo mėn. Latvijoje, Irbės įlankos, Saremos ir Liepojos gynybos sektoriuose, buvo įkurtos Baltijos šalių karinio jūrų laivyno bazės, kurias sudarė pakrantės gynybos baterijos.

Liepojos pakrantės gynybos sektorių sudarė 208-oji artilerijos divizija su dviem 130 mm B-13 patrankų baterijomis (Nr. 23 ir Nr. 27) ir viena 180 mm bėginių patrankų baterija. 23-iosios baterijos statyba prasidėjo 1939 m. lapkritį ir buvo baigta 1941 m. gegužės 17 d., iš dalies panaudojant Liepojos tvirtovės 2-osios baterijos gelžbetoninius įtvirtinimus. 23-iąją bateriją sudarė keturios gelžbetoninės patrankų pozicijos pakrantėje, vadovavimo postas ir stebėjimo (atstumo matavimo) bokštas kopų miške. Atstumo matavimo pozicijos buvo išdėstytos gelžbetoniniuose bokštuose, siekiant užtikrinti geresnį matomumą ir kartu išlaikant paslėptą vietą pušyne.

Po Antrojo pasaulinio karo 23-ioji baterija buvo pervadinta į 636-ąją ir ginkluota tais pačiais 130 mm B-13 pabūklais, o 1954 m., greta 1941 m. bokšto, ugnies valdymui buvo pastatytas naujas šaudymo bokštas. 1963 m. buvo išardytos visos Liepojos pakrantės gynybos pabūklai.

Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, 2-osios baterijos rajonas priklauso Gynybos ministerijai.

Nuotrauka: Kuržemės planavimo regionas
Vokietijos armijos pakrančių apsaugos prožektorių aikštelė Ūsyje ir pasienio apsaugos postas Kolkoje

Kolkos kyšulyje nebuvo planuojama jokios karinės infrastruktūros, išskyrus kelis jūrinius švyturius, kurie buvo atstatyti per ilgą laiką – prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Pirmojo arba Antrojo pasaulinio karo metu. Siauriausioje Irbės sąsiaurio dalyje, tarp Sirvės pusiasalio ir Mykolo bokšto švyturio, buvo suplanuotos pakrantės gynybos baterijos.

Vieninteliai karinio pobūdžio įtvirtinimai atsirado 1944 m. pabaigoje, kai Vokietijos armijų grupė „Šiaurė“ ruošėsi atremti galimus sovietų Baltijos laivyno išsilaipinimus. 1945 m. pavasarį, ledui atsitraukus, dvi 532-osios artilerijos divizijos baterijos gynė pakrantę ties Kolkos kyšuliu. 7-oji baterija su keturiomis 75 mm patrankomis ir trimis 20 mm zenitinėmis patrankomis. 8-oji baterija su keturiomis 88 mm minosvaidžiais, trimis 20 mm minosvaidžiais ir 81 mm minosvaidžiu. Priešdezertyrinį pėstininkų garnizoną sudarė vienas garsiausių Vokietijos karinio jūrų laivyno pakrantės gynybos dalinių – 531-osios artilerijos divizijos 5-oji kuopa. Nors pavadinimu tai buvo artilerijos dalinys, pagal dislokaciją tai buvo pėstininkų dalinys, kuris savo karą pradėjo 1941 m. birželį prie Liepojos. Tuomet dalinys buvo dislokuotas Suomijos įlankos salose, o vėliau dalyvavo kovose Saremos saloje. Divizijos likučiai buvo pertvarkyti į vieną kuopą ir, sustiprinti septyniais prieštankiniais ir trimis 20 mm priešlėktuviniais pabūklais, dislokuoti Kolkos kyšulyje.

Sovietų jūrų desanto operacija niekada neįvyko, o vokiečių daliniai kapituliavo 1945 m. gegužę.

Karinė infrastruktūra Kolkos kyšulyje pradėta kurti po Antrojo pasaulinio karo, kai čia buvo dislokuoti sovietų pasienio apsaugos postai ir Kolka, kaip ir visa Kuržemės pakrantė nuo Mērsrago iki Lietuvos sienos, tapo uždara zona.

Nuotrauka: Miks Užans
Ryto kapinės

1953 m. SSRS gynybos ministerijos prašymu šioje vietovėje įkūrus aerodromą, Zvārdės bažnyčia, Kerklinių bažnyčia ir Ritelių kapinės iš tikrųjų buvo aerodromo centre – šalia dirbtinio aerodromo su privažiavimo keliais ir gynybinėmis pozicijomis, kurį kaip taikinį naudojo sovietų pilotai. Lėktuvai čia skrido iš aerodromų Latvijoje ir kitur Sovietų Sąjungoje. Per mažiau nei 40 metų bažnyčia, kapinės, buvęs dvaras ir dešimtys aplinkinių pastatų virto griuvėsiais. Šiandien šia vieta rūpinasi Saldaus Martyno Liuterio bažnyčia. Apylinkės vis dar užterštos nesprogusiais sprogmenimis, todėl vaikščioti nuo kelių gali būti pavojinga.

Barbarizmas savo viršūnę pasiekė 1988 m., kai buvo buldozeriu nuverstos Rītelių kapinės su jų kapais ir paminklais.

1990 m. liepos 21 d., per vieną pirmųjų Latvijos gyventojų reikalavimų, kad SSRS armija paliktų Zvārdės teritoriją, Salduse įvyko protesto mitingas, po kurio žmonės vyko į Rītelių kapines. Mitingo dalyviai buvo įleisti į sąvartyną, jie šiek tiek sutvarkė kapines ir iškasė baltus kryžius.

Sąvartynas buvo naudojamas iki 1992 m., ir net 1992 m. kovo mėn. dėl nežinomų priežasčių jame sudužo iš Lielvārdės pakilęs lėktuvas. Latvijos gynybos pajėgos pradėjo išminuoti šią vietą 1993 m. gegužę, pasitraukus Rusijos armijai. 2008 m. Zvārdės gyventojai Rītelių kapinėse pastatė atminimo akmenį „Atleiskite, kad jūsų negelbėjome“.

Nuotrauka: Juris Smaļinskis
Plokštinės karinis miestelis

1962 m. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Už 0,5 km nuo raketų paleidimo bazės įkurtas karinis miestelis. 12 ha teritorijoje buvo pastatyta apie 30 įvairios paskirties pastatų: gyvenamieji namai (kareivinės), karininkų štabas, 2 valgyklos, katilinė, elektrinė, medicinos punktas, klubas, kiaulių ferma, sandėliai, garažai ir kiti statiniai.

Plokštinės požeminis raketų paleidimo kompleksas veikė iki 1978 m.  birželio 18 d. Kareiviai apleido teritoriją su savimi išsigabendami tik ginkluotę. 1979 m. buvusio karinio komplekso valdymas perduotas Plungės rajono Respublikinio žemės ūkio poilsio įstaigų susivienijimui, o kariniame miestelyje įkurta Platelių Pionierių poilsio stovykla „Žuvėdra“. Teritorija pertvarkyta ir pritaikyta stovyklos reikmėms, veikė iki 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Pionierių stovykla uždaryta.

Nuo 1993 m. objektą valdo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Daugelis karinio miestelio pastatų dėl avarinės būklės buvo nugriauti 2017 m. Šiuo metu teritorijoje yra likę apie 10 pastatų, kuriuos iš išorės gali apžiūrėti lankytojai. Yra įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie buvusius pastatus ir jų paskirtį.

Nuotrauka: Paulius Mika
Šaltojo karo ekspozicija

1962 m. gruodžio 31 d. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Nuo 1963 iki 1978 m. komplekse buvo dislokuotos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos R12 (SS-4 Sandal), apginkluotos 2,3 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šis kompleksas kartu su antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo bazėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Per 16 komplekso veikimo metų nė viena raketa nebuvo paleista, nors 1968 m. per Prahos pavasario metu, buvo paskelbta karinė parengtis.

1978 m. birželio 18 d. pasitraukus kareiviams, menkai saugomas karinis objektas buvo ardomas ir plėšiamas. 1993 m. kompleksą perdavus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, jis pradėtas tvarkyti. 2012 m. atidaryta Šaltojo karo ekspozicija.

Šiandien šis, kadaise buvęs labai slaptas ir saugomas, objektas yra atviras lankytojams. Buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija pasakojanti apie Šaltojo karo laikotarpį. Iki šiol tai yra vienintelė Europoje muziejinė ekspozicija, kurioje galima aplankyti išlikusią požeminę raketų paleidimo šachtą.

Šateikių antžeminė raketinė bazė

Plungės rajone, abipus Šateikių miestelio, esančiuose miškų masyvuose, 1960 m. pastatyta Šateikių antžeminė vidutinio nuotolio raketų paleidimo bazė. Viena iš 4 tokio tipo bazių, veikusių Lietuvoje.

Bazėje buvo įrengtos keturių R-12, R-12U (SS-4 Sandal) vidutinio nuotolio balistinių raketų (vienos populiariausių SSRS) antžeminės paleidimo aikštelės. Šateikių girios karinio dalinio teritorijoje, gelžbetoniniuose angaruose buvo laikomos balistinės raketos. Angaruose stovėjo mašinos, o ant jų platformų buvo sumontuota po vieną R12U raketą. Pagal komandą mašinos turėjusios nuvykti į nurodytą vietą, o raketos paleistos padiktuotų koordinačių kryptimi. Esant signalui, raketas buvo ruošiamasi paleisti į europinės dalies NATO bloko šalis.

1962 m. rugsėjį – 1963 m. sausį,  Karibų krizės metu, įtampai tarp JAV ir SSRS pasiekus aukščiausiąjį tašką, branduolinės raketos iš Šateikių raketų paleidimo bazės, traukinių vagonais buvo vežamos į Sevastopolį, kur perkrautos į prekinius laivus nuplukdytos į Centrinę Kubą (Havana). Kariai Kubos salos centre, miškuose statė raketas. Ši operacija buvo vadinama operacija „Anadyris“ – raketų ir kitos ginkluotės gabenimas į Kubą.  

Kita data, kai bazėje buvo paskelbta aukščiausio lygio parengtis – 1968 m. įvykęs Prahos pavasaris (įvykiai Čekoslovakijoje), kuomet raketos buvo nukreiptos Vakarų Vokietijos Federacijos pusėn, mat buvo tikimasi, kad NATO bloko šalys ginklu palaikys Čekoslovakijos sukilėlius.

Iš Šateikių antžeminės raketų paleidimo bazės raketos išgabentos apie 1978 m., kai ji jau buvo laikoma pasenusia, o jos išlaikymas – neracionaliu. Bazės uždarymą paskatino ir tai, kad XX a. 8 deš. pab. jau buvo aišku, kad stacionarių raketų paleidimo bazių lokacijos yra identifikuotos JAV žvalgybos.  

Įdomu tai, kad vėliau bazėje nuošaliai buvusiame iš išorės keliomis spygliuotomis tvoromis aptvertame nedideliame gelžbetoniniame hermetizuotame pastate, buvo sandėliuojami taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu, skirti šaudyti iš „Pionų“. Vieno tokio sviedinio sprogstamoji galia vertinama 2 kilotonomis. Palyginimui:  branduolinės bombos „Little Boy“ (liet. „Mažylis“), 1945 m. rugpjūčio 6 d. amerikiečių numestos ant Hirosimos (Japonija), išskirtos energijos ekvivalentiška išeiga prilygo 13–16 kilotonų. Šateikiuose jie galėjo atsirasti 1981 m. pabaigoje.

Šateikiuose buvo dislokuota ir 384-oji didelio galingumo artilerijos brigada. Brigados žinioje ir buvo savaeigės 203 mm kalibro haubicos 2S7 „Pion“. Jų paskirtis – atakuoti priešo užnugarį, naikinti svarbius objektus 47–55 kilometrų atstumu. Šie taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu iš Lietuvos teritorijos galėjo būti išgabenti 1992 metų liepos mėnesį. Išvedamos Rusijos Federacijos kariuomenės pervežimų geležinkelio transportu plane pateikta informacija, kad 36-iuose dengtuose vagonuose išvežtas 384-osios didelio galingumo artilerijos brigados cheminis turtas. Veikiausiai tai ir buvo branduoliniai sprogmenys.

Apleidus raketų paleidimo bazę, statiniai sunyko. Šiuo metu lankantis teritorijoje dar galima surasti 6 gelžbetoninių sandėlių (angarų) liekanas, taip pat bebaigiančias užželti krūmais buvusias antžemines raketų paleidimo aikšteles. Visa buvusios bazės teritorija iki šiol tebėra išraizgyta betono plokštėmis dengtų kelių tinklu.

Nuotrauka: Rovena Augustinė
Šiaulių (Zapalskių) branduolinis aresenalas - branduolinių galvučių saugykla

Kiek atokiau nuo Šiaulių miesto, Zapalskių kaime yra išlikusi požeminė TSRS kariuomenės raketinė bazė ir raketinio kuro saugykla.

1955 m. pradėta statyti Zapalskių karinė bazė, dažnai vadinama Šiaulių branduoliniu arsenalu arba oficialiai – 1893-ąja ПРТБ, ėmė veikti apie 1960 m. Bazė turėjusi strateginę reikšmę – ji buvo sujungta su Zoknių kariniu oro uostu betoniniu keliu, kuriuo gabenamos branduolinių raketų galvutės buvo paskirstomos po visą Lietuvos TSR.

Zapalskių branduolinis arsenalas buvo kruopščiai saugomas – jį juosė keli spygliuotos vielos tvorų žiedai, o teritorija padalyta į du perimetrus. Pirmasis perimetras skirtas kareivinėms, administracinėms patalpoms ir techniniam padaliniui, o antrasis – kovinio pobūdžio, kuriame išlikęs gamybinės paskirties statinys, manoma, susijęs su elektros įrenginių priežiūra.

Požeminėje saugykloje buvo laikomos branduolinės galvutės, apsaugotos kondicionavimo ir ventiliacinėmis sistemomis, kurių veikimą užtikrino galingi dyzeliniai generatoriai. Ši įranga turėjo apsaugoti ginklus ne tik nuo galimų priešo atakų, bet ir nuo išorinių aplinkos veiksnių. Ši bazė buvo viena iš dviejų branduolinio ginklo saugyklų Lietuvoje – kita tokio tipo saugykla veikė Kėdainiuose.

Alina Borzenkaitė

Zugehörige Geschichten

Pasienio režimo zonos kirtimas

„Propuskas“ arba leidimas kirsti pasienio režimo zoną buvo toks pat privalomas kaip autobuso bilietas.

Laiką leidžiu prie jūros.

Edgaras Hausmanis, beveik visą gyvenimą praleidęs savo šeimos namuose Vaidės kaime „Purvziedi“, pasakoja apie gyvenimą Baltijos jūros pakrantėje įvairiais laikais. Edgaras turi ką prisiminti, o mes turime iš ko pasimokyti.

Maištas karo laive "STOROZHEVOYA"

1975 m. lapkričio 8 d., kaip ir įprasta SSRS, Rygoje vėl įvyko didelis bolševikų revoliucijos metinių minėjimas. Niekas, net ir baisiausiuose košmaruose, negalėjo įsivaizduoti, kad 58-osios revoliucijos metinės į Latvijos ir SSRS istoriją įeis kaip kažkas precedento neturinčio ir neregėto – maištas dideliame kovos su povandeniniais laivais laive „Storoževoj“. 15 metų SSRS neigė, kad laive būtų kilęs maištas.

Pamirštas Livonijos pakrantė

Paskutiniai lyvių kaimai šiaurės vakarinėje Latvijos pakrantėje buvo sistemingai naikinami ir nuo 1950 m. tarybų paskelbti draudžiama zona. Tik maža saujelė šios tautos išgyveno 12 žvejų kaimų, ir šiuo metu jie išgyvena savotišką kultūrinį atgimimą.

Draudžiami švyturiai ir pakrantė

SSRS laikais Šiaurės ir Vakarų Kuržemės pakrantė iš tikrųjų buvo karinė zona, uždaryta visuomenei, tačiau buvo draudžiama lankytis švyturiuose ar net fotografuoti.

Latvija ir Estija stato modernius povandeninius laivus

Latvija ir Estija savo karinėms pajėgoms sustiprinti renkasi naujus ir modernius ginklus – Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje pagamintus povandeninius laivus. Du Latvijos karinio jūrų laivyno povandeniniai laivai vėliau nedalyvavo Antrojo pasaulinio karo jūrų mūšiuose, tačiau vienas iš dviejų Estijos povandeninių laivų žuvo, o išlikęs „Lembitas“ dabar eksponuojamas muziejaus parodoje renovuotuose vandens lėktuvų angaruose Taline.

Netikras gintaras Liepojos pusėje

Jau daugiau nei dvidešimt metų Liepojos pakrantė yra pavojinga dėl dirbtinio gintaro, kurio jūra ypač gausiai išplauna iš savo gelmių per pavasario ir rudens audras.

Bandymas pabėgti iš SSRS

Jaunimas ir užsieniečiai, nepažįstantys sovietinių laikų, sunkiai patikėtų, kad sovietų piliečiui buvo praktiškai neįmanoma legaliai išvykti iš SSRS.

Minos, bombos, torpedos ir cheminiai ginklai Baltijos jūroje

2010 m. vasario pradžioje Švedijos televizijos kanale SVT pasirodė žinia, kuri daugelį šokiravo ir giliai nustebino.

Akmenragso karinis kompleksas

Sovietmečiu Akmeņrage buvo karinis kompleksas.

„PZ“ – pasienio zona

Vērgalės kaimo liaudies deputatų tarybos pirmininko (1982–1989 m.) Andrio Zaļkalno prisiminimai apie gyvenimą pasienio zonoje.

1976 m. liepos mėn. karinės-patriotinės žaidynės „Orlenok“ tankų poligone netoli Irbenės

1976 m. liepos mėn. karinės-patriotinės žaidynės „Orlenok“ tankų poligone netoli Irbenės, kuriose dalyvavo 17-metis Evaldas Krievinis ir slapta fotografavo žaidynes, įrangą ir net Irbenės anteną fotoaparatu „Sme8M“.

„Atgal į Mazirbę“ (fragmentas)

Aštrus įvykis iš Vilnio Blumbergo gyvenimo, kai jis atvyko į Mazirbę aplankyti tetos, virto nemaloniu nesusipratimu su sovietų pasienio apsaugos pareigūnais ir atšiauria žiemos naktimi.

Irbenės radijo teleskopų pažeidimai

Prieš palikdama Irbenę, sovietų armija sugadino visas radijo teleskopų sistemas.

Užavos pakrantės ir sovietinių pasieniečių gamtos nuotraukos

Saugomo augalo nuotraukos pasienio apsaugos zonoje istorija.

Krasnoflotskajos laiškų kratinys

Sovietmečiu buvo įdomių incidentų su „Krasnoflotskajos“ pavadinimu ir geografine vieta.

Tankų užmėtymas akmenimis

Sovietmečiu visa Kuržemės pakrantė buvo uždara zona. Vaikai, gyvenę netoli sovietų armijos dalinio Targalės valsčiuje, įskaitant Oviši, smagiai leisdavo laiką mėtydami akmenis į tankus.

Kuržemės pakrantė – uždara zona

Šaltojo karo metu visa Kuržemės pakrantė buvo uždara zona visuomenei – čia pagrindinius sprendimus priėmė sovietų pasieniečiai, turintys sargybos postus tam tikru atstumu ir stebėjimo bokštus su prožektoriais paplūdimyje. Civiliai asmenys pajūryje buvo leidžiami tik dienos šviesoje.

Sovietų lėktuvai subombardavo Riteli kapines

Ritelio kapinės iš tikrųjų buvo taikinio centre. Vietiniai gyventojai galėjo tik stebėti, kaip jos buvo naikinamos.

Zvardinekos vaikystė bombų sprogimų šešėlyje – „Polygon Summers“

Vaikystę praleidau netoli Zvārdės poligono, girdėdamas sprogimus ir skraidančius reaktyvinius lėktuvus, bet vis tiek kartais savaitgaliais pavykdavo patekti į poligoną. Pasitraukus sovietų armijai, žemė buvo nusėta bombų krateriais ir daugybe sprogstamųjų objektų ne tik iš poligono, bet ir iš Antrojo pasaulinio karo laikų.

Šmeižikiško vaikystė bombų sprogimų šešėlyje – fosforo kapsulės

Vaikystę praleidau netoli Zvārdės poligono, girdint sprogimų ir skraidančių reaktyvinių lėktuvų garsus, tačiau savaitgaliais vis tiek kartais pavykdavo patekti į poligoną. Pasitraukus sovietų armijai, žemė buvo nusėta bombų krateriais ir daugybe sprogstamųjų objektų ne tik iš poligono laikų, bet ir iš Antrojo pasaulinio karo. Berniukai ypač mėgo deginti fosforo kapsules...

Zvardineikos vaikystė bombų sprogimų – numušto lėktuvo – šešėlyje

Sąvartynas buvo naudojamas iki 1992 m., o net 1992 m. kovo mėn. sąvartyno teritorijoje dėl nežinomų priežasčių sudužo iš Lielvārdės pakilęs lėktuvas.

Prisiminimai iš pasienio zonos

Įvairios scenos iš gyvenimo sovietmečiu, kaip jas prisimena rašytojas, prozos ir poezijos autorius Gunārs Anševicas, gyvenęs pasienio zonoje.

Šnipo pėdomis

Žmonių atmintis kartais būna gana trumpa. Dabar, kai visi gali eiti ir eiti, kur nori, daugelis verkšlena dėl prarastos pigios dešros, bet jie jau pamiršo, kad tiesiai už Mērsrago, priešais kelią, dažnai nusileisdavo dryžuota bomba ir ginkluoti rusų kareiviai, vadinami pasienio sargybiniais, juos praleisdavo tik su parašytais ir antspauduotais leidimais. Ir ne bet kuris Latvijos SSR gyventojas galėjo gauti leidimą, o tik tie, kurie pirmiausia buvo gavę vadinamąjį Rojos arba Kolkos kaimo tarybos šaukimą, kurio pagrindu po dešimties dienų savo milicijos dalinyje galėjo (arba negalėjo) gauti vizą atvykti į draudžiamą pasienio zoną. Aš buvau nusipirkęs namą šioje nelaimingoje Kuržemės pakrantėje, todėl kiekvieną pavasarį man ir mano šeimos nariams tekdavo melstis ir nuolankytis, kad valdžia atnaujintų leidimą atvykti.

Pasienio režimo zona

Apie laikus pasienio režimo zonoje.

Svarbi Stendės stoties vieta Karalausko geležinkelio tinkle

Irbės sąsiaurio rajono mūšio lauko geležinkelių pagrindinė užduotis buvo aprūpinti Vokietijos armijos pakrantės gynybos pozicijas patrankomis ir amunicija.

"Latvijos SSR AE bus čia!"

Andrio Zaļkalno (g. 1951 m., Vērgalės kaimo Liaudies deputatų tarybos pirmininko (1982–1989 m.)) prisiminimai apie laiką, kai Akmeņrage beveik buvo statoma atominė elektrinė.

Kolkos pakrančių apsaugos apžvalgos bokštas

Paskutinėse Kolkos rago pušyse pasislėpęs pasienio apsaugos bokštas, kuriame sovietmečiu nuolat buvo įsikūręs pasienio apsaugos postas, o šalia jo stovintis nedidelis akmeninis pastatas dabar apleistas ir griūva.

Apie Kolkos pakrantės pasienio apsaugos tarnybą

Kolkės gyventojos Valijos Laukšteinės prisiminimai apie laikus Kolkoje, kai buvo pasieniečiai.

SSRS dvigubas agentas – Edvīns Ozoliņš pravarde „Pilotas“

Šaltojo karo žvalgybos ir kontržvalgybos mūšiuose tarp Vakarų ir SSRS dalyvavo abiejų pusių agentai ir dvigubi agentai. Nuo 1920-ųjų sovietų saugumo tarnybos sukūrė visiškai naują režimo apsaugos priemonę: dezinformaciją. Šis terminas Vakaruose anksčiau nebuvo žinomas.

Rusijos armijos išvedimas iš Lietuvos 1993 m.

1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis Rusijos armijos karinis ešelonas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį, oficialiai užbaigdamas beveik 50 metų trukusią sovietinę karinę okupaciją Lietuvoje.

Apie slaptą branduolinės bazės angarą

Požeminėje termobranduolinių raketų bazėje Plokštinės miškuose buvo įrengtas ypatingai slaptas angaras, apie kurį vietos gyventojai iki šiol žino labai mažai ir kurio paskirtis apipinta gandais apie branduolinių raketų galvučių saugojimą.

Slaptas veterinaras

Veterinarijos gydytojas Stanislovas Mikašauskas, dirbęs Plokštinės karinėje bazėje, dalijasi prisiminimais apie neįprastą patekimą į bazės teritoriją ir griežtą paslapčių saugojimą net ir neformalioje aplinkoje.

K. Meškausko prisiminimai apie Plungės rajono raketų bazes

Plungės rajone buvusios raketinės bazės, slepia įspūdingą šaltojo karo istoriją – nuo slapta naktimis gabenamo raketinio kuro iki požeminių šachtų statybos su dirbtiniu slėgiu. Gydytojo Kajetono Meškausko prisiminimai atskleidžia mažai žinomas detales apie sovietų kariuomenės veiklą ir statybininkų gyvenimą. Jo pasakojimas – ne tik apie bazę, bet ir apie žmogų, kuris atsidūrė istorijos viduryje.

Branduolinės ginkluotės pėdsakais Šateikių girioje

1960-1978 m. laikotarpiu Plungės rajone, Šateikių kaimo miškuose veikė antžeminė raketų paleidimo bazė, kurioje buvo dislokuotos vidutinio nuotolio termobranduolinės raketos R12U. Raketas išgabenus, bazėje dislokuota 384-oji didelio galingumo artilerijos brigada. Jos žinioje buvo savaeigės 203 mm kalibro haubicos 2S7 „Pion“ ir daugybė įvairios kitos ginkluotės, kuri kainavo gyvybes.