Laiką leidžiu prie jūros.

Prieškario laikotarpis
Edgaras prisimena naująjį ūkį „Purvziedi“: „Prieš karą Vaidės kaime buvo septyni vadinamieji senieji ūkiai: „Vecroči“, „Jaunroči“, „Lekši“, „Folmaņi“, „Žonaki“, „Lāžas“ ir „Pauli“. Jie turėjo daugiau nei dešimties hektarų žemės plotus. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Latvijos vyriausybė skyrė bežemiams žemės – naujus ūkius, kurių plotas siekė septynis hektarus, skatino jų plėtrą ir padėjo gauti paskolų. Žmonės statėsi namus. Tada buvo sukurti ir „Purvziedi“.“
Prieš tai jie neturėjo savo žemės, tik mažą trobelę — vadinamąjį namelį „Lekšų“ žemėje. Kiekvienas statėsi, kiek leido jėgos. Edgaro tėvas buvo miškininkas, bent šiek tiek pajamų turėjo, ir lengviau buvo gauti nukritusių medžių. Tuo metu vogti nebuvo įmanoma, tad miškininkui teko atsisveikinti su ta vieta. Edgaro tėvas buvo didelis šernų medžiotojas ir medžiotojas, o medžioklės sezono metu žmonės dažnai rinkdavosi namuose. Į medžioklę eidavo ir pažįstami, ir Rygos ponai. Medžioklė baigdavosi valgomajame prie didelio stalo, o tada būdavo linksma puota.

Paršelis ar šernas?
Vienas įvykis, kuris išliko mano atmintyje, yra medžioklė, kurioje pats Edgaras nedalyvavo. Medžioklės kuopoje buvo keli rygiečiai. Už Kolceniekių kangarų, tiesiai priešais Vaidės taką – ant Oņķupos kangarų – pelkės pakraštyje augo gana tankus jaunų pušų būrys. Ten apsistodavo šernai. Mano tėvas visada eidavo su avižų maišu ir saujas slėpdavo po samanomis, kad kiaulėms reikėtų ilgiau jų ieškoti. Jie varė stiebą nuo Vaidės tako į griovį, kur stovėjo medžiotojai. Nuaidėjo šūviai, bet žvėries nebuvo matyti. Jie tyrė, kas galiausiai buvo nušauta. Briedis! Bet briedžiai tais laikais buvo reti. Kolkos girininkas Bėrziņš, kietas vyras, raudonas iš pykčio, bet su ponais per daug keiktis nereikėtų. Yra muilo, bet gerai, kad jo nenužudė. Rygietis pasakė savo draugui: „Tai kodėl šaudei?“, šaulys: „Na, Maksai, tu sakei: paršelis toks (Edgaras rodo), paršelis toks (ranka pakyla), o šernas toks!“

Antrasis pasaulinis karas
Lėktuvas Bažu pelkėje Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Edgaras tebuvo paauglys. Jis prisimena, kad vokiečių imperijos laikais Bažu pelkėje, netoli Čigonų tako, kur yra tokia sala, sudužo vokiečių lėktuvas. Berniukas buvo nepaprastai susidomėjęs pamatyti tokį stebuklą, todėl nuėjo pažiūrėti. Šucmanai, apsirengę civiliais drabužiais, stovėjo netoliese su savo postamentais ir saugojo jį. Iki šiol nežinoma, kodėl lėktuvas sudužo.

Aizupės miškininkystės mokykla
Tik dvejus metus, nuo 1942 iki 1944 m., Edgarui pavyko mokytis Aizupės miškų mokykloje. Išleistuvių metu liko tik trylika mokinių, nes kartkartėmis kas nors būdavo pašaukiamas į darbo tarnybą ir į legioną. Jau artėjo frontas. Edgarui pavyko porą mėnesių padirbėti miškininku po ministerijos paskyrimo iš miškų mokyklos Ugale, Mētros miškų ūkyje ir Pašičio rajone, bet paskui jo ten nebebuvo, jam teko stoti į legioną.

Karo laikas
Karas Vokietijoje baigėsi 1944 m. rudenį. Edgarui tuo metu buvo tik devyniolika. Prisimindamas pirmąjį mūšį, Edgaras juokiasi: „Tai buvo beveik niekas...“ Jiems reikėjo užimti nedidelį miestelį Nakeli. Jauni kareiviai buvo prijungti prie 15-osios divizijos, kuri mūšiuose patyrė didelių nuostolių. Prieš puolimą legionieriai buvo įsikūrę dauboje priešais miestą. Kartkartėmis kas nors būdavo siunčiamas stebėti, kas vyksta mieste, ar neateina rusai. Vienu metu, vaikščiodamas be maskuojamosios uniformos, Edgaras vos netapo miestelio snaiperio taikiniu. Vis dar prisimenu aštrų kulkos dunktelėjimą sniege. Čia pat, labai arti. Nebūtų reikėję daug, kad ten liktų be kovos. Jie laukė iki vakaro ir net bandė ką nors užklupti netikėtai.
Tada miestai ir vietovės keitėsi. Pozicijos buvo užimtos prie geležinkelio pylimo Immerheime. Visi turėjo ten atsigulti ir laukti įsakymo pulti. Pamenu vieną nelaimingą įvykį. Edgaras suskubo per anksti paleisti rankinę granatą iš saugiklio, sakydamas: „Saugas yra saugus“, kad daugiau nereikėtų su ja žaisti. Taigi jis turėjo ją laikyti nykščiu (juokiasi), kad ji per anksti nesprogtų. Jam tereikėjo pranešti kuopos vadui, kad šis turi atsikratyti granatos. Visi atsigulė, o Edgaras numetė granatą per pylimą. Tai buvo vienintelė Edgaro granata.

Karo pabaiga
Edgaras jau laukė karo pabaigos karo ligoninėje kaip sužeistasis. Traukiniu jie buvo nuvežti į Vokietijos miestą, gerokai už Berlyno ribų. Visose devyniolikoje vietinių mokyklų buvo įrengtos ligoninės. Ant stogų buvo balti kryžiai, kurie šiek tiek apsaugojo juos bombardavimo metu, tačiau britai jų neapsaugojo. Edgaras patyrė vieną tokį oro antskrydį. Sužeistieji atsidūrė mažame miestelyje, kurį artėjant frontui užėmė amerikiečių kariuomenė. Anksčiau buvo žinoma, kad pagal susitarimą po kapituliacijos teritorija turėjo būti grąžinta rusams. Vyriausiasis gydytojas patarė visiems, kurie galėjo, nelaukti rusų ir pasitraukti. Laimei, Edgaro sužalojimas nebuvo toks sunkus, ir jis jau galėjo vaikščioti. Jis buvo girdėjęs, kad Jenoje, maždaug už keturiasdešimties kilometrų, yra didelė tarptautinė stovykla, kurioje apsistoja eiliniai, daug latvių, visi tie, kurie bando patekti į Vakarus. Galbūt jis galėtų kur nors nuvykti su ta grupe? Jenos stovykloje jiems iš karto buvo duoti privatūs drabužiai. Artėjant rusams, amerikiečiai pažadėjo juos išvežti iš zonos traukiniu, bet nieko neįvyko. Rusai atvyko vieną naktį. Latviai, kaip visi žino, naktį sunkiai išskubėjo šalin. Edgaras pasiliko, nes manė, kad Vakaruose būtų nuveikęs daugiau nei čia.

Filtravimas
Tada atėjo filtracijos stovyklos. Edgaras tvirtino, kad niekada nebuvo jokiame legione, buvo pašauktas į darbo tarnybą ir dirbo batų fabrike. Jie jam nieko negalėjo įrodyti. Galiausiai Edgaras buvo apgyvendintas Karpatuose, Ukrainoje. Jis „rankomis“ kirto mišką kalnuose. Tai buvo graži vieta, skardis nebuvo itin aukštas, bet dirbti buvo sunku ir gana pavojinga. Puikiausi medžiai, kurių nebuvo leista kirsti, buvo antspauduojami specialiu antspaudu. —. Ten dirbo lenkų miškininkai. Iš vietinio Borislavos miesto, kažkokiu įsakymu iš viršaus, jie grupėmis siuntė naujakurius atgal į tėvynę. Ir taip keturiasdešimt šeštaisiais metais prieš Jonines Edgaras grįžo namo į Vaidę.

Gyvenimas po karo
Gynėjai
Edgaras neprisimena, kada čia atvyko pasieniečiai, bet mano, kad tai įvyko iškart po karo. Pasienio režimas atsirado tuo pačiu metu kaip ir pasieniečiai. Komendantūra buvo Mazirbėje, matyt, buvusioje vaistinėje, taip pat Saunagoje. Saunagoje, „Vecpauli“ žemėje, netoli „Pauli“ namo, jie pastatė vadinamąją „zastavą“ – pasienio sargybos gyvenvietę. Didelis namas, jie jame gyveno gana ilgą laiką, bet paskui jį išardė ir pastatė naują Mazirbėje. Dabar Saunagoje likę tik griuvėsiai.

Ventspilio–Kolkos greitkelio statyba
Tai turėjo būti apie 1952 metus, kai buvo tiesiamas greitkelis. Ten dirbo armijos vyrai – vadinamieji strojbatai. Jie gyveno bunkeriuose. Tuščiame „Mežrukši“ name, kur gyveno vadai, buvo įrengtas vadavietės postas. Kartą vienas kareivis, matyt, buvo iki paskutinio pavargęs nuo darbo. Jis pasakė, kad geriau nusišauti, nei dirbti. Karininkas, manydamas, kad tai tik kalbos, padavė kareiviui pistoletą. Šis spragtelėjo! ir kareivis mirė. Kareivis guli čia pat, Vaidės kapinėse.

Kaimo naikinimas
Naujoji valdžia bandė sumažinti žmonių skaičių visame pajūryje. Lielirbė buvo visiškai sugriauta, nebebuvo leidžiama eiti prie jūros – visi persikėlė į Kolką, Ventspilį. Ji sugriovė kaimus. Saunage valčių prieplauka buvo aptverta didele spygliuotos vielos tvora. Tik ten buvo leidžiama eiti prie jūros. Tokie apribojimai buvo visuose kaimuose, kur buvo leidžiama eiti prie jūros. Viskas vyko už spygliuotos vielos. Paplūdimiams skirta teritorija taip pat buvo aptverta spygliuota viela. Mazirbėje paplūdimys buvo apie 500 m ilgio su užrašu „Pļaž“ – paplūdimys. Lankytis buvo galima nuo 6 iki 22 val. Tuo metu visi turėjo visada su savimi turėti pasus. Jei kas nors būdavo pagautas be dokumentų, protokolas buvo neišvengiamas. Administracinė bauda buvo 10 rublių.

Bunkerių rusai
Miško sargybiniams nebuvo jokių ypatingų apribojimų, išskyrus tai, kad jiems nebuvo leista šaudyti ir, žinoma, nebuvo leidžiama eiti tiesiai į paplūdimį. Iš pradžių Saunago „Žonaki“ laukuose kopose buvo pastatytas bunkeris, kuriame gyveno keturi ar penki pasieniečiai, kuriuos vietiniai vadino bunkeriniais rusais. Vėliau jie pastatė bokštelį prie „Lekši“ namo. Jų viršininkas buvo stambus seržantas, su kuriuo slapčia vaikščiodavo po mišką. Už pagrindinio plento, visai netoli Vaidės griovio, buvo juodojo gandro lizdas. Edgaras su tėvu atsitiktinai buvo ten, kai seržantas lipo pasiimti kiaušinių. Muštynės buvo baisios, bet su bunkeriniais rusais reikėjo draugauti, nes jie patys neturėjo telefono ir nebuvo įmanoma taip greitai susisiekti. Kartkartėmis tekdavo pas juos nueiti.

Suimtas Jaunciemo kalėjime
Kartą Edgarui teko nakvoti Jaunciemo miško rezervate kaip kaliniui. Tuo metu Edgaras iš Šlīterės retkarčiais buvo siunčiamas į girininkų patrulių revizijas. Miškininkas Ķierpe gyveno Jauncieme. Jam teko kartu su juo atlikti reviziją. Ķierpe buvo bitininkas ir visada jį pagerbdavo medaliu. Jie abu jį gurkšnojo palėpės kambaryje. Pro langą matyti Jaunciemo girininkas. Tuoj pat Ķierpe iš už lango sako, kad į ūkį ką tik automobiliu atvežti rąstai. Jie dingo taip greitai, kad Edgaras net nespėjo pastebėti. Buvo aišku, kad jie buvo pavogti. Ķierpe žinojo, kur miške buvo rąstai. Dingo, taip – jų nebėra. Ķierpe taip pat iškvietė girininką Saulītis, nes rąstai buvo jo priežiūroje. Edgaras nedelsdamas nuvyko pas girininko viršininką. Didelis lietus, jis taip pat gavo medalį, nėra jokio drebėjimo ir nereikia suktis. Viršininkas buvo kapitonas pagal laipsnį. Bet rodo vieną tuščią sauskelnę, kur, žinoma, nėra rąstų. Jiems neleidžiama ieškoti niekur kitur. Jie greitai pabėgo. Buvo šaukiama, ginčijamasi ir grasinama pasienio apsaugos viršininkui (beje, aiškiai matyti, kad jis yra žydas pagal tautybę). Kapitonas pajūryje rado suomišką durklą, kurį Edgaras nešiojo ant diržo, ypač įtartiną ir nelegalų. Jis buvo konfiskuotas vietoje. Tada, supykęs, jis sušnypštė Edgarui: «Vaša mesto v lavke siģeķ, ņķe zģes načalņikom zastava!» (Turėtumėte sėdėti garde, o ne čia, kaip pasienio apsaugos viršininkas). Suėmimas buvo neišvengiamas. Jis buvo nustumtas laiptais žemyn, uždarytas atskirame kambaryje ir turėjo ten praleisti naktį. Buvo iškviestas liudytojas iš Sīkrago, kuris galėjo patvirtinti, kad toks asmuo ten tikrai gyvena. Tuo tarpu kareiviai, siekdami saugumo, važinėjo Edgaro „ožiu“ (motociklu). Kitą rytą Edgarui buvo parodyta didelė krūva popierių, kurie turėjo sukelti kaliniui reikiamą baimę – jei tai būtų nusiųsta į komendantūrą (tuo metu ji buvo Mazirbėje), tai būtų labai blogai. Na, kas bus, tai bus – jie turi savo teisę, Edgaras turi savo. Įsikišo ir miškų ūkio direktorius Siliņšas. Tačiau vėliau iš komendantūros nė žvilgtelėjimo nebuvo. Viskas nutilo.