Leidžiu laiką prie jūros.

Prieškarinis laikotarpis
Edgaras prisimena naują ūkį „Purvziedi“: „Prieš karą Vaidės kaime buvo septyni vadinamieji senieji ūkiai: „Vecroči“, „Jaunroči“, „Lekši“, „Folmaņi“, „Žonaki“, „Lāžas“ ir „Pauli“. Jie turėjo daugiau nei dešimt hektarų žemės. 1920 m , skatino jų plėtrą ir padėjo paskolomis „Štai tada ir gimė „Purvziedi“.
Prieš tai jie neturėjo jokios žemės, tik mažą trobelę — vadinamąjį namelį „Lekšių“ žemėje. Kiekvienas statė tiek, kiek leido jėgos. Edgaro tėvas buvo miškininkas, tad bent kažkiek pajamų turėjo, o rąstų gauti buvo lengviau. Vogti tuo metu nebuvo galima, todėl girininkas turėjo palikti vietą. Edgaro tėvas buvo puikus šernų medžiotojas ir medžiotojas, o medžioklės sezono metu į namus dažnai rinkdavosi žmonės. Į medžioklę ėjo ir žinomi žmonės, ir ponai iš Rygos. Medžioklė baigdavosi valgykloje prie didelio stalo, o paskui – daug linksmybių.

Paršelis ar šernas?
Atmintyje išlikęs vienas įvykis – medžioklė, kurioje pats Edgaras nedalyvavo. Medžioklės įmonėje buvo keli Rygos gyventojai. Už Kolcenieki kangarų, tiesiai priešais Vaidės taką – ant Oņķupi kengūros – pelkės pakraštyje driekėsi gana tankus jaunas pušynas. Ten gyveno šernai. Tėvas visada nešiodavosi maišą avižų ir saujas laikydavo po samanomis, kad kiaulėms ilgiau tektų jų ieškoti. Jie nuvarė stiebą nuo Vaidės tako iki griovio, kuriame stovėjo medžiotojai. Aidėjo šūviai, bet žaidimo nebuvo nė ženklo. Jie ištyrė, kas galiausiai buvo nušauta. Briedis! Tačiau briedžiai tada buvo reti. Kolkos girininkas Bērziņš, kietas žmogus, raudonas iš pykčio, bet neturėtų per daug keiktis su ponais. Muilo yra, bet gerai, kad nepataikė. Rygietis savo bendražygiui pasakė: „Tai kodėl tu šaudė?“, šaulys: „Na, Maksai, sakei: paršelis toks (Edgaras rodo), paršelis toks (ranka kyla aukštyn), o šernas toks!

Antrasis pasaulinis karas
Lėktuvas Bažų pelkėje Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Edgaras dar buvo paauglys. Jis prisimena, kad vokiečių okupacijos metais Bažu pelkėje prie Čigonų tako, kur yra sala, nukrito vokiečių lėktuvas. Vaikinui buvo nepaprastai įdomu pamatyti tokį stebuklą, todėl jis nuėjo pažiūrėti. Civiliais drabužiais apsirengę šukmanai stovėjo sargyboje su plintais. Kodėl lėktuvas sudužo, iki šiol nežinoma.

Aizupės miškų ūkio mokykla
Vos dvejus metus, 1942–1944 m., Edgaras spėjo mokytis Aizupės miškų ūkio mokykloje. Abiturientų klasėje liko tik trylika mokinių, karts nuo karto kas nors būdavo šaukiamas į darbo tarnybą ir legioną. Frontas jau artėjo. Edgaras, gavęs ministerijos paskyrimą iš miškų ūkio mokyklos, porą mėnesių spėjo padirbėti miškininku Ugalėje, Mėtros miškų ūkyje, Pasīči girininkijoje, bet tada jo nebeliko, teko stoti į legioną.

Karo metas
Karas į Vokietiją atėjo 44 m. rudenį. Edgarui tuo metu tebuvo devyniolika metų. Pirmąjį mūšį prisiminęs Edgaras nusijuokia: „Vargu ar tai buvo...“ Jiems teko užfiksuoti mažą miestelį – Nakelį. Naujieji kariai buvo įtraukti į 15-ąją diviziją, kuri kovose patyrė didelių nuostolių. Prieš puolimą legionieriai buvo įsikūrę dauboje prieš miestelį. Retkarčiais kas nors pasiųsdavo stebėti, kas vyksta mieste ir pažiūrėti, ar ateina rusai. Vienu metu, judėdamas be kamufliažinio kostiumo, Edgaras vos netapo snaiperio iš miesto taikiniu. Staigus kulkos trenksmas sniege iki šiol skamba mano atmintyje. Čia pat, labai arti. Būtų nedaug reikėję ten likti be kovos. Jie laukė iki vakaro ir patys bandė ką nors pasiimti.
Tada miestai ir vietos pasikeitė. Pozicijos buvo užimtos prie geležinkelio pylimo Immerheime. Ten visi turėjo gulėti ir laukti įsakymo pulti. Prisimenu tam tikrą nelaimingą atsitikimą. Edgaras per anksti paleido rankinės granatos apsaugą, sakydamas: „Saugumas yra saugu“, kad jam nebereikėtų suktis. Taigi turėjau laikyti jį nykščiu (juokiasi), kad jis per anksti nesprogtų. Man tereikėjo pasakyti kuopos vadui, kad reikia atsikratyti granatos. Visi atsigulė, o Edgaras sviedė granatą per pylimą. Tai buvo ir vienintelė Edgaro granata.

Karo pabaiga
Edgaras jau laukė karo pabaigos karo ligoninėje kaip sužeistas. Juos traukiniu nuvežė į Vokietijos miestą, esantį gerokai už Berlyno. Ligoninės buvo įrengtos visose devyniolikoje vietinių mokyklų. Ant stogų buvo balti kryžiai, apsaugantys juos bombardavimo metu, tačiau britai jų nerūšiavo. Edgaras patyrė vieną tokį reidą. Sužeistieji atsidūrė mažame miestelyje, kurį, artėjant frontui, užėmė amerikiečių kariai. Anksčiau buvo žinoma, kad pagal susitarimą teritorija po kapituliacijos turėjo būti grąžinta rusams. Vyriausiasis gydytojas pataręs visiems, kas gali, nelaukti rusų ir išvykti. Laimei, Edgaro trauma nebuvo tokia rimta ir jis jau galėjo vaikščioti. Teko girdėti, kad Jenoje, maždaug už keturiasdešimties kilometrų, buvo didelė tarptautinė stovykla, kurioje privatūs asmenys, daug latvių, bandė patekti į Vakarus. Gal su ta pakuote galime kur nors patekti? Asmeniniai drabužiai tuoj pat buvo atiduoti Jenos lageriui. Rusams artėjant amerikiečiai žadėjo ešelonu juos išvežti iš zonos, bet nieko neįvyko. Vieną naktį ten buvo rusai. Latviai naktimis sėlino, kaip visi žino. Edgaras liko, nes jautė, kad Vakaruose būtų nuveikęs daugiau nei čia.

Filtravimas
Tada atėjo filtravimo stovyklos. Edgaras tvirtino, kad niekada nebuvo jokiame legione, buvo pašauktas į darbo tarnybą, dirbo batų fabrike. Jie negalėjo jam nieko įrodyti. Galiausiai Edgaras buvo apgyvendintas Ukrainoje, Karpatuose. Mišką kalnuose iškirto „rankomis“. Graži vieta, skardis ne itin aukštas, bet dirbti buvo sunku ir gana pavojinga. Iškiliausi medžiai, kurių kirsti nebuvo leista, buvo pažymėti specialiu antspaudu. —. Ten dirbo lenkų miškininkai. Iš vietinio Borislavo miestelio kažkokiu nurodymu iš viršaus jie grupelėmis išsiuntė naujakurius atgal į tėvynę. Ir štai keturiasdešimt šeštais metais prieš Jonines Edgaras grįžo namo pas Vaidę.

Gyvenimas po karo
Gynėjai
Kada čia atvyko pasieniečiai, Edgaras neprisimena, bet mano, kad tai buvo iškart po karo. Pasienio režimas atsirado kartu su pasieniečiais. Komendantūra buvo Mazirbėje, matyt, buvusioje vaistinėje, taip pat ir Saunagoje. Saunage, „Vecpaulių“ žemėje prie „Pauli“ namų, buvo pastatyta vadinamoji „zastava“ (pasienio apsaugos gyvenvietė). Didelis namas, gyveno gana ilgai, bet paskui jį nugriovė ir pastatė naują Mazirbėje. Dabar Saunage liko tik griuvėsiai.

Ventspilio – Kolkos plento tiesimas
Tai galėjo būti apie penkiasdešimt antrus metus, kai buvo tiesiamas greitkelis. Dirbo kariai – vadinamasis strojbatas. Jie gyveno bunkeriuose. Tuščiame „Mežrukšių“ name įrengtas vadas, kuriame gyvens vadai. Kažkada kareivis tikriausiai buvo išvargęs nuo darbo. Sakė, kad geriau nusišauti nei dirbti. Pareigūnas, manydamas, kad tai tik kalbos, padavė kariui pistoletą. Tai čiaudulys! ir baigta. Kareivis guli čia pat, Vaidės kapinėse.

Kaimo sunaikinimas
Naujoji valdžia siekė sumažinti žmonių skaičių visoje pakrantėje. Lielirbis buvo visiškai sunaikintas, niekam nebeleista eiti į jūrą – visi persikėlė į Kolką ir Ventspilį. Sugriovė kaimus. Saunagos valčių prieplauka buvo aptverta didele spygliuotos vielos tvora. Tik ten buvo leista eiti į jūrą. Tokie apribojimai egzistavo visuose kaimuose, kur buvo leidžiama eiti į jūrą. Viskas vyko už spygliuotos vielos. Paplūdimiams skirta teritorija taip pat aptverta spygliuota viela. Paplūdimys Mazirbėje buvo apie 500 m ilgio su užrašu „Pļaž“ – paplūdimys. Lankytis buvo leidžiama nuo 6 iki 22 val. Tada visi visada turėjo su savimi turėti pasus. Jei kas buvo pagautas be dokumentų, protokolas buvo neišvengiamas. Administracinė bauda – 10 rublių.

Bunkerio rusai
Reindžeriams nebuvo jokių ypatingų apribojimų, išskyrus tai, kad jiems buvo draudžiama šaudyti ir, žinoma, nebuvo leidžiama eiti tiesiai į paplūdimį. Saunago pradžioje ant kopos „Žonakių“ laukuose buvo pastatytas bunkeris, kuriame gyveno keturi ar penki pasieniečiai, vietinių vadinami „bunkerių rusais“. Vėliau prie „Lekšių“ namų buvo pastatytas bokštelis. Jų viršininkas buvo apkūnus seržantas, kuris kartu su jais sėlino po mišką. Už pagrindinės plento, visai netoli Vaidės griovio, buvo juodojo gandro lizdas. Atsitiktinai ten buvo Edgaras ir jo tėvas, kai seržantas užlipo pasiimti kiaušinių. Sąrėmiai buvo baisūs, bet su bunkerio rusais teko draugauti, nes patys neturėjome telefono ir nepavyko taip greitai užmegzti ryšio. Retkarčiais turėjau pas juos nueiti.

Suimtas Jaunciemo kalėjime
Kartą Edgarui teko nakvoti Jaunciemo kalėjime kaip kalinys. Tuo metu šlyteriškis Edgaras retkarčiais buvo siunčiamas į girininkų patrulių revizijas. Jauncieme gyveno girininkas Ķierpe. Dėl to turėjo būti atliktas auditas. Kierpe buvo bitininkas ir visada buvo pagerbtas medaliu. Jie abu gurkšnodavo jį palėpės kambaryje. Pro langą matosi Jaunciemo tvirtovė. Iš karto Kierpe iš už lango sako, kad ką tik automobiliu į ūkį įvežtas rąstas. Jie dingo taip greitai, kad Edgaras net nepastebėjo. Aišku pavogtas. Vabalas žinojo, kur miške buvo rąstai. Dingo, taip – nebe. Kierpe pasikvietė ir girininką Saulīti, nes rąstai buvo jo prižiūrimi. Edgaras iš karto nuėjo pas apsaugos viršininką. Dušas didelis, medalį irgi graibiau, nėra kratymo ir kelio nereikia sukti. Viršininkas pagal rangą buvo kapitonas. Bet rodo vieną tuščią vystyklą, kur, žinoma, rąstų nėra. Niekam neleidžiama ieškoti kitur. Jie greitai pabėgo. Su saugumo tarnybos viršininku (beje, aišku, kad pagal tautybę žydas) buvo šaukiami, ginčijosi, grasinama. Kapitonas rado ypač įtartiną ir neteisėtą ant kranto rastą suomišką durklą, kurį Edgaras nešiojo ant diržo. Jis buvo konfiskuotas vietoje. Tada Edgaras supykęs atrėžė: „Jūsų vieta parduotuvėje – sig, nebūkite ženklas zgs viršininkams! (tinkama vieta tau atsisėsti yra kavinėje, o ne čia kaip pasieniečių viršininkui). Areštas buvo neišvengiamas. Nustūmė laiptais žemyn, užsidarė atskiroje patalpoje ir turėjo ten sėdėti per naktį. Iš Sīkrago buvo iškviestas liudytojas, kuris galėjo patvirtinti, kad toks žmogus tikrai ten gyvena. Tuo tarpu kareiviai važinėjosi ant Edgaro „ožio“ (motociklo). Kitą rytą Edgarui buvo parodyta didelė gniūžtė popierių, kurie turėjo įvaryti kaliniui reikiamą baimę – jei ši būtų nusiųsta į komendantūrą (tuo metu buvo Mazirbėje), tada būtų labai blogai. Na, kas atsitiks, atsitiks – jie turi savo teisę, Edgaras – savo. Įsikišo ir miškų urėdas Siliņš. Tačiau vėliau su komendantūra problemų nekilo. Viskas tylu.