Karinio paveldo turizmo audiogidai
Susipažinkite su mūsų audiogidų sąrašu, kuris leis jums atrasti Baltijos šalių karinį paveldą. Lankantis šiose istorinėse vietose, šie audiogidai suteiks jums gilesnį supratimą apie įvykius, kurie formavo mūsų regiono istoriją.
Atminimo vieta „Likimo sodas“, skirta Sibiro motinoms, įrengta Dauguvos saloje, netoli Kuoknesės pilies griuvėsių. Tai kraštovaizdžio architektūros ansamblis, skirtas XX a. Latvijos žmonių atminimui – tų, kurie žuvo karuose, buvo represuoti, priverstinai ištremti ar kitaip nukentėjo dėl savo politinių pažiūrų. Kaip ir Laisvės paminklas Rygoje, „Likimo sodas“ buvo sukurtas žmonių aukų dėka.
Bendradarbiaujant su Latvijos politiškai represuotų asmenų sąjunga, virtualiajame Tylos namų centre buvo įrengtas ansamblis, skirtas į Sibirą ištremtų moterų – Sibiro vaikų motinų – atminimui. Jų pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą simbolizuoja du rieduliai su iškaltais žodžiais: „Motin, tu man du kartus padovanojai gyvybę. Kai gimiau ir kai nemiriau iš bado. Sibiro vaikas.“
Atminimo vietoje „Likimo sodas“ taip pat išlikusios Pirmojo pasaulinio karo tranšėjos. Netoliese įrengta latviams šauliams skirta atminimo vieta, iškilmingai atidengta minint šaulių pulkų įkūrimo 100-ųjų metines. Vietovės kompozicija suskirstyta į dvi dalis: iš Latvijos laukų atgabentų riedulių grupė simbolizuoja tuos, kurie liko namuose, o riedulių linija, esanti Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose, – latvių šaulius. Akmenis parinko ir menišką kompoziciją sukūrė skulptorius Ojaras Feldbergas.
1962 m. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.
Už 0,5 km nuo raketų paleidimo bazės įkurtas karinis miestelis. 12 ha teritorijoje buvo pastatyta apie 30 įvairios paskirties pastatų: gyvenamieji namai (kareivinės), karininkų štabas, 2 valgyklos, katilinė, elektrinė, medicinos punktas, klubas, kiaulių ferma, sandėliai, garažai ir kiti statiniai.
Plokštinės požeminis raketų paleidimo kompleksas veikė iki 1978 m. birželio 18 d. Kareiviai apleido teritoriją su savimi išsigabendami tik ginkluotę. 1979 m. buvusio karinio komplekso valdymas perduotas Plungės rajono Respublikinio žemės ūkio poilsio įstaigų susivienijimui, o kariniame miestelyje įkurta Platelių Pionierių poilsio stovykla „Žuvėdra“. Teritorija pertvarkyta ir pritaikyta stovyklos reikmėms, veikė iki 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Pionierių stovykla uždaryta.
Nuo 1993 m. objektą valdo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Daugelis karinio miestelio pastatų dėl avarinės būklės buvo nugriauti 2017 m. Šiuo metu teritorijoje yra likę apie 10 pastatų, kuriuos iš išorės gali apžiūrėti lankytojai. Yra įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie buvusius pastatus ir jų paskirtį.
During WWII, Stompaki swamp was one of the largest national partisan camps in the Baltics, with 24 bunkers and several surface buildings. The Stompaki battle took place here on March 2, 1945, a major clash between partisans and Soviet forces.
Atminimo lenta jaunimo pasipriešinimo organizacijos nariams Bauskės miesto pradinėje mokykloje Rygos gatvėje 32, kur po Antrojo pasaulinio karo buvo įsikūrusi Bauskės vidurinė mokykla. 2000 m. atidengtos lentos užrašas skelbia: „... Ir mes aukštai nešėme tik savo širdis. Šioje mokykloje mokėsi jaunimo nacionalinio pasipriešinimo grupė, kuri savo jaunimą skyrė kovai su komunistine okupacine valdžia (1948–1950 m.)“.
1948 m. rudenį Bauskėje susikūrė patriotiškai nusiteikusio jaunimo nacionalinio pasipriešinimo grupė, kuri mieste iškabintuose atsišaukimuose ir šūkiuose ragino kovoti su okupantais ir atkurti Latvijos nepriklausomybę, taip pat perspėjo apie komunistinio režimo laukiamas deportacijas 1949 m. kovo 25 d. Keletas jaunuolių iš Bauskės, baigę vidurinę mokyklą, mokėsi Rygoje, tačiau toliau dirbo šioje pogrindinėje organizacijoje. Keletas jaunuolių buvo įsigiję ginklų ir sprogmenų ir surengė pasikėsinimą į kolūkio pirmininką Codes valsčiuje. Buvo planuojama užpulti kitus sovietų okupacinės valdžios pareigūnus, taip pat susprogdinti šventinius stendus Bauskėje, Balduonėje ir Elėjoje. Tai neįvyko, nes areštai prasidėjo 1950 m. viduryje. Bauskėje ir Rygoje buvo suimta 12 jaunuolių, keli iš jų – vidurinės mokyklos baigimo dieną – birželio 22 d. 1951 m. vasarį Baltijos karo apygardos tribunolas organizacijos lyderius Gunārą Zemtautiį ir Arvīdu Klēugą nuteisė mirties bausme, o šešis vidurinės mokyklos mokinius ir keturis studentus – 25 metams kalėti priverstinio darbo stovyklose.
Viesytės muziejų sudaro keli skyriai: Sėlijos namai, kuriuose įrengta Sėlijos kultūros istorijos ekspozicija, Turizmo informacijos punktas, veikiantis buvusiame geležinkelio kontoros pastate, buvusi Viesytės depo lokomotyvų remonto dirbtuvė, Amatų centras ir Sėlijos siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicija, įrengta buvusioje geležinkelio vagonų remonto dirbtuvėje. Žinomiausia Viesytės muziejaus dalis – Mažojo Traukinuko parkas, įkurtas buvusio Viesytės geležinkelio depo teritorijoje.
Siaurąjį geležinkelį, iš pradžių skirtą kariniams kroviniams vežti, 1915–1916 m. nutiesė vokiečių kariuomenė, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo jis buvo pritaikytas keleivių pervežimams. Muziejuje galima pamatyti 1918 m. bendrovės „Schwarzkopff“ pagamintą garvežį, 1916 m. pagamintą tarnybinį vagoną, krovininį vagoną, medienos transportavimo platformą, vagonėlį, dreziną ir susipažinti su Sėlijos siaurojo geležinkelio istorija. Muziejui taip pat priklauso septyni istoriniai stoties pastatai. Mažojo Traukinuko parke laukiami lankytojai su vaikais.
Netoli nuo minėto parko, istorinėje Viesytės stoties aikštėje yra išlikusi vienintelė Latvijoje siaurojo geležinkelio atkarpa su senoviniu vandens siurbliu. Prie stoties aikštės stovi keli istoriniai pastatai: geležinkelio krovinių sandėlis, kultūros namai, keleivių stoties pastatas ir ambulatorija.
Nacionalinių partizanų atminimo vieta prie Kurmenės parapijos salės buvo atidaryta 2023 m. gegužės 4 d., vietoje, kur stovėjo SSRS okupacinių kariuomenių atminimo paminklas. Šis paminklas buvo išardytas pagal 2022 m. birželio mėn. Latvijos Respublikos Saeimos priimtą įstatymą „Dėl sovietinį ir nacistinį režimus šlovinančių objektų eksponavimo ir jų išardymo Latvijos Respublikos teritorijoje draudimo“. Atminimo vietoje pastatytas baltai dažytas medinis kryžius, kurio papėdėje – juodo granito stela su iškaltu tekstu: „Kurmenės ir aplinkinių parapijų nacionaliniams partizanams 1944–1953 m. Jie mus sulaužys, bet nepalenks.“
Dešinėje nuo memorialinio ženklo įrengtas Bauskės muziejaus istoriko Raito Ābelnieka parengtas stendas su informacija apie Kurmenės nacionalinius partizanus. Atminimo vieta įkurta vietos gyventojų iniciatyva ir padedant Bauskės krašto pagyvenusių žmonių asociacijos Kurmenės parapijos skyriui bei Bauskės krašto tarybai.
Aktyvi kova su sovietų okupaciniu režimu ir valdžios represijomis vyko rytinėje Bauskės regiono dalyje – Skaistkalnės, Kurmenės, Bārbelės ir Valės valsčiuose. Šioje vietovėje nuo antrosios sovietų okupacijos 1944 m. rudenį nuo valdžios slapstėsi daug vyrų. Mežabraliai buvo pasirengę priešintis valdžios bandymams juos sugauti, todėl jiems buvo tiekiami ginklai ir šaudmenys. Tuo metu tai buvo lengva padaryti, nes buvusiuose mūšio laukuose tokių prekių netrūko.
Buvo užmegzti ryšiai tarp atskirų grupių ir suformuoti didesni partizanų būriai. Prie jų prisijungė buvę Latvijos legiono kariai iš Kuržemės, kurie po vokiečių kapituliacijos nebuvo sudėję ginklų ir nepasidavę, bet toliau kovojo su okupantais. Liepos–rugsėjo mėnesiais buvo suformuotas maždaug 20 vyrų nacionalinis partizanų būrys, kurio branduolį sudarė Kurmenės valsčiaus gyventojai. Jam taip pat priklausė vyrai ir jaunimas iš Bārbelės, Skaistkalnės, Valės ir kaimyninės Mazzalvės valsčiaus Jėkabpilio rajone.
Dalinio vadu tapo Liudvigas Putnieks, gimęs 1912 m., iš Kurmenės parapijos „Nagliņiem“, jo pavaduotoju – buvęs legionierius Viktors Ančevs iš tos pačios parapijos „Mūrniekim“. 4 dešimtmetyje L. Putnieks vadovavo patriotinio jaunimo organizacijos „Latvijas Vanagi“ Kurmenės skyriui.
Šis partizanų būrys 1945 m. rudenį ir žiemą įvykdė keletą išpuolių prieš okupacinės valdžios pareigūnus, taip pat apiplėšė kolaborantus ir valstybines pienines bei parduotuves. Tai buvo padaryta tam, kad miško brolių išlaikymas nebūtų sunki našta jau beveik visiškai bankrutavusiems jų giminaičiams ir kitiems rėmėjams. Nuo partizanų kulkų žuvo keli naikintojų batalionų, vadinamųjų „istrebikų“, kovotojai, okupacinės valdžios įterpiniai Kurmenės parapijos partizanų kaimo taryboje ir Skaistkalnės parapijos vykdomajame komitete. Tokia partizanų veikla gerokai sumažino kolaborantų norą vykdyti okupacinės valdžios įsakymus.
Tačiau į L. Putnieko partizanų grupę buvo infiltruotas agentas, ką liudija vėlesni įvykiai. 1946 m. sausio 14 d., kai V. Ančevas lankė savo motiną „Mūrniekiuose“, ten atvyko milicininkai ir „Istrebiķe“ jį sulaikyti. Kilo susišaudymas, kurio metu nelygioje kovoje žuvo miško brolis ir jo motina.
Vasario 2 d. SSRS vidaus kariuomenės 288-ojo šaulių pulko daliniai puolė partizanų bunkerius Mazzalvės valsčiaus miške netoli Kurmenės valsčiaus sienos. Kruvinoje kovoje prieš didžiulę persvarą žuvo Janis Teodors Meija iš Valės valsčiaus, Vilips Saulītis iš Skaistkalnės valsčiaus, Arnolds Freimanis iš Kurmenės valsčiaus, Fricis Galviņš iš Mazzalvės valsčiaus ir nežinomas Rygos gyventojas, pravarde Ika arba Jonelis. Kitiems miško broliams pavyko atsitraukti ir dingti mūšio šurmulyje. Apie užpuolikų nuostolius informacijos nerasta. Vėlesnių čekistų operacijų metu dar keli partizanai buvo nukauti arba paimti į nelaisvę.
Paminklas Jelgavos gynėjams stovi Jelgavos apylinkėse, prie Svėtės mokyklos. Jis skirtas Daugavgryvos krašto apsaugos kariams, kurie 1915 m. balandžio pabaigoje sustabdė vokiečių kariuomenės veržimąsi į Jelgavą. 1915 m. gegužės pradžioje Jelgavoje buvo surengta iškilminga demonstracija, skirta šiam svarbiam įvykiui paminėti. Tai, kad latvių krašto apsaugos kariams pavyko sulaikyti vokiečių puolimą, tapo svarbiu argumentu – Janis Čakstė ir jo bendraminčiai tuo pasinaudojo siekdami įgyvendinti idėją kurti latvių šaulių dalinius Pirmojo pasaulinio karo metais.
Paminklas buvo atidengtas 1991 metais, o jo autorė – skulptorė Alvīne Veinbaha (1923–2011).
Atminimo akmuo yra Slokos–Talsų plente, netoli Ridelių malūno.
Kapitono Nikolajaus Straumės („Buks“) nacionalinis partizanų būrelis buvo suformuotas netrukus po vokiečių armijos kapituliacijos ir veikė Tukumo ir Talsų rajonų miškuose. Būrio branduolį sudarė Latvijos legiono karininkai ir kareiviai, prie kurių prisijungė ir vietos gyventojai. Žinomos 38 narių pavardės. 1945 m. gruodį grupė Laucienos valsčiuje įrengė žiemos bunkerį 10–12 kovotojų. 1946 m. sausį Sovietų Sąjungos valstybės saugumo liaudies komisariato kariuomenė bandė apsupti stovyklą, tačiau visa grupė sėkmingai ištrūko iš apsupties be nuostolių. Nuo 1947 m. kovo iki 1948 m. spalio sovietų kariuomenė įvykdė keletą operacijų, suimdama nacionalinių partizanų rėmėjus ir nužudydama kovotojus keliuose mūšiuose. Nikolajus Straumė buvo sušaudytas 1948 m. spalio 13 d.
Nikolajus Straume buvo vienas iš Talsų ir Tukumo nacionalinių partizanų grupių bendros veiklos vadovų.
Janio Rozentalo – Janio Freimanio nacionalinių partizanų grupės narių atminimo vieta buvo įkurta 1996 m. Iecavos valsčiuje, J. Freimanio miško brolių grupės bunkerio vietoje. Ant betoninio pagrindo po baltu beržiniu kryžiumi galima iškalti užrašą „Už Latvijos laisvę žuvusiems nacionaliniams partizanams“ ir miško brolių – Janio Freimanio, Janio Kāpostinio ir Laimonio Zīrako, žuvusių 1950 m. sausio 11 d. buvusioje Garozos valsčiaus, Jelgavos rajono, teritorijoje, vardus. Už paminklo matoma bunkerio vieta, tačiau aikštės pakraštyje yra stendas su Bauskės muziejaus istoriko Raito Ābelnieka parengta informacija apie J. Rozentalo ir brolių Dūminių nacionalinių partizanų grupę, veikusią Iecavos, Misos ir Zālytės valsčiuose 1944–1947 m.
Janio Rozentālo vadovaujamas Miško brolių būrys buvo suformuotas 1945 m. vasarą, tačiau rugsėjį jame jau buvo 11 partizanų. Ši Miško brolių grupė veikė Bauskės rajono Iecavos ir Zalytės valsčiuose, taip pat Jelgavos rajono Garozos, Salgalės ir Pēterniekų valsčiuose. 1948 m. rugpjūčio 13 d. čekistams pavyko nužudyti būrio vadą ir jo brolį, sučiupti dar tris partizanus, tačiau likę šios grupės Miško broliai, vadovaujami Janio Freimanio, tęsė kovą su okupantais.
Bunkeris yra Zebrenės seniūnijoje, Ylės girininkijoje, išsukus iš kelio P104 Bikstai–Aucė.
Ylės nacionalinių partizanų grupė, kuriai vadovavo Karlis Krauja, susikūrė 1947 m. Grupės vadu buvo išrinktas V. Ž. Brizga (slapyvardis K. Krauja). 1948 m. spalį ši grupė susijungė su lietuvių nacionalinių partizanų grupe. Kraujos grupė veikė Jelgavos apskrityje, joje buvo 27 nacionaliniai partizanai. 1948 m. spalį Jelgavos apskrities Lielaucės valsčiuje, netoli Ylės girininkijos, 300 m į šiaurę nuo sodybos „Priedaiši“, Kraujos grupė įsirengė požeminį bunkerį. Jo bendras ilgis, įskaitant slaptus priėjimus, buvo 45 metrai. Aplink bunkerį buvo išdėliota 70 nuotoliniu būdu valdomų minų. Bunkeryje buvo įrengta krosnis, šulinys, tualetas ir sandėlis.
1949 m. kovo 17 d. bunkeryje buvę 24 partizanai stojo į savo paskutinį mūšį su 760 Valstybės saugumo ministerijos (čekistų) karių. Po mūšio 9 partizanai buvo suimti, o 15 žuvo, iš jų – 8 latviai ir 7 lietuviai.
1992 m. krašto apsaugos kariai kartu su Dauguvos vanagais atkūrė susprogdintą bunkerį. Toje vietoje pastatytas Baltasis kryžius, paminklinis akmuo ir granito stela.
Bunkerio viduje yra krosnelė, stalas ir siauri gultai, ant kurių miegojo partizanai. Prie bunkerio yra informacijos stendai, paminkliniai akmenys su partizanų vardais ir pavardėmis.
In this audio guide, you'll learn about the guardians of border along Latvia’s eastern border in Latgale – the border guards. You’ll discover what their daily lives were like between the founding of the Latvian state in 1918 and the Soviet occupation in 1940.
Today, thanks to modern technology, border surveillance might seem relatively straightforward. But hundred years ago, guarding the border was a serious challenge that demanded not only physical endurance but also great courage and a strong sense of responsibility. Back then, border guards had to rely entirely on their own skills, experience, and teamwork to protect the country – often in remote and difficult terrain.
It’s important to remember that borders are not just geopolitical lines. They are also home to real people, with their own social lives, cultures, and livelihoods.
We hope these stories will help you appreciate the dedication, professionalism, and bravery of Latvia’s border guards, past and present.
1952 m. rugsėjo 11 d. Dreimani ūkyje įvyko tragiški įvykiai. SSRS saugumo pajėgos žinojo, kad 1952 m. rugpjūčio 30 d. Alfredas Riekstinas ir dar du vyrai, vykdydami JAV žvalgybos tarnybų vadovaujamą misiją, išsilaipino Kuržemėje, o rugsėjo 11 d. jie buvo sekami ir apsupti Dreimani ūkio tvarte. Nuodų kapsulė nusinešė Alfredo Riekstino gyvybę.
Aina Pupola yra Alfredo Riekstino pamotės anūkė, o 1952 m. jai buvo 18 metų. Ji prisimena:
„Kai dėdė Alfredas atvyko į mano močiutės ir mamos namus, jis pasakė, kad atvyko padėti išlaisvinti Latviją ir kad ji negali amžinai likti Rusijos okupuota. Alfredas man buvo kaip tėvas, jis mane vadindavo Badžiu. Sužinojome, kad visas rajonas buvo apsuptas. Prie Kretulio ūkio matėme didelius armijos sunkvežimius. Sunku buvo įsivaizduoti, kad visa tai buvo atvežta tik dviem žmonėms. Nebuvo jokio šaudymo. Alfredas išėjo ir susmuko prie tvarto. Čekos agentai jį nunešė čia, prie šulinio, ir apklojo audiniu.“
Mano tėvai buvo ištremti į Vorkutą. Ten mirė mama, veltui ilgėdamasi grįžti į tėvynę. Man nebuvo leista grįžti į Dreimani ūkį tris mėnesius. Čekos leitenantas Kruminsas sekė kiekvieną mano žingsnį. Jis netgi sekė mane į mokyklą Sabilėje. Jie laukė ir bandė sugauti trečiąjį vyrą apie tris mėnesius.
Jie visiškai nugriovė mūsų namą ir netgi išvertė visus bičių avilius. Čeka paėmė visas mūsų ir dėdės Alfredo nuotraukas ir įsakė vietos kolūkiui, vadinamam „Kolūkiu“, paimti visus mūsų daiktus. Man padėjo keli Sabilės mokytojai. Tai buvo siaubingas metas.
Restauruotas Rubenio bataliono 2-osios kuopos žeminė yra miške prie Ilziki ežero Usmos valsčiuje. Žeminę galima apžiūrėti iš išorės nemokamai bet kuriuo metu. Tačiau ekskursijas žeminės viduje būtina užsisakyti iš anksto.
Leitenanto Roberto Rubenio batalionas buvo generolo Jānio Kurelio suformuoto karinio dalinio dalis ir žinomas dėl to, kad nepasidavė vokiečių kariuomenei ir demonstravo didelį pasipriešinimą. 1944 m. lapkričio 14–gruodžio 9 d. Ugalės, Usmos, Rendos ir Zlėkų valsčiuose vyko įnirtingi mūšiai tarp 16-osios Vokietijos armijos, SD ir SS dalinių, vadovaujamų policijos generolo Friedricho Jeckelio, ir Kureliečių dalinio bataliono, vadovaujamo leitenanto Roberto Rubenio. Rubenio vadovaujami vyrai buvo gerai ginkluoti ir organizuoti, nesiejo savęs su jokia iš dviejų priešiškų okupacinių jėgų. Jų veiksmai laikomi plačiausiais ir ilgiausiais Latvijos nacionalinio pasipriešinimo judėjimo istorijoje. Mūšiuose prie Rendos ir Zlėkų žuvo apie 250 vokiečių kareivių, o Rubenio vyrai patyrė tik 50 aukų. Tų dienų įvykius simbolizuoja miške atkurta žeminė (velėna dengta, žemėje iškasta rąstinė trobelė), kurioje kadaise buvo apsistoję Rubenio bataliono vyrai.
Poligono aptarnavimo bazė yra maždaug 2 kilometrus į rytus nuo Strikių dvaro, prie Saldus-Auce kelio. Į pietus nuo Saldus yra buvęs sovietų karinės aviacijos taikinių poligonas (karinis dalinys Nr. 15439) Zvārdėje. Aerodromo teritorijoje yra keletas lankytinų vietų – Zvārdės ir Ķerklinių bažnyčių griuvėsiai, sugriautos Rītelių kapinės, aerodromo stebėjimo postas, vadinamasis „Karininkų kurganas“ ir buvusi aerodromo personalo bazė bei šaudykla „Lapsas“.
Zvārdės oro taikinių poligonui aptarnauti – taikiniams įrengti, pažeidimams taisyti, oro taikinių poligonui saugoti ir oro skrydžiams koordinuoti – reikėjo maždaug vienos kuopos dalinio. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo įsikūręs namo, vadinamo „Lapsas“, vietoje. Pastačius aerodromą, buvo pastatytos kareivinės, transporto depo, skrydžių valdymo bokštas ir šaudykla mokomajam personalui.
Latvijai atgavus nepriklausomybę, čia veikė Zvārdės gynybos pajėgų mokymo centras, tačiau nuo 2007 m. ši vieta priklauso savivaldybei, o ją nuomoja keli medžiotojų kolektyvai. Buvusiose kareivinėse įrengta ekspozicija apie Zvardės parapijos istoriją.
We are standing at the Church of the Holy Trinity in Vanagi – a small Roman Catholic church tucked away in a remote corner of Latgale. It may seem quiet and modest, but within its walls live stories that reflect both the deep faith of this region and the tragic events of the 20th century.
This is the story of the church – and the people who built and served it. Especially one man: its spiritual leader, priest Antons Juhņevičs.
The Liberation Monument in Līvāni honors the events of year 1919, when the town was freed from Bolshevik control. Designed by architect Pēteris Dreimanis, it stands as a symbol of gratitude – a tribute to the people’s struggle and sacrifice for Latvia’s freedom.
During World War I, Līvāni sat on the front line for almost three years. A third of its 400 buildings were completely destroyed, including the Catholic church and cemetery. The local population was exhausted, starving, and desperate.
Memorialas yra Striķu ir Lauku gatvių sankryžoje.
Tragiškai kruvinas įvykis šioje vietoje įvyko taikos metu 1950 m. vasario 24 d. Salduse, Strikių (tuometinės 5. augusto) gatvėje, netoli 33-iojo ir 35-ojo namų. Šios gatvės 33-iajame name, po Žiemgalos miško brigadų grupės su jos štabo bunkeriu Ylės miškuose sunaikinimo 1949 m. kovo mėn., gyvi ir nesugauti trys miško brigados, tarp jų pats grupės vadas Kārlis Krauja (tikrasis vardas Visvaldis Brizga) ir jo bendrininkas Vilis Krusts. Jie tikėjosi praleisti 1950 m. žiemą Bergmanių namuose Salduse, tačiau buvo suimti ir susekė. Abu namus apgulė apie 30 čekistų, o anksti ryte įvyko įnirtingos kovos. Čekistai buvo apšaudyti iš abiejų namų, tačiau pralaimėję triuškinančiai persvarai, abu partizanai bandė pabėgti į netoliese esantį Veidės mišką. Tačiau čekistai partizaną Krustą nušovė jau ant namo laiptų, o Kraują – apie 80 metrų toliau miško link.
Abu namai buvo padegti, gyventojų iš anksto paprašius išeiti ir pažadėjus, kad jų gyvybės bus išsaugotos. Yra pranešimų, kad žmonės išėjo, bet vis tiek buvo sušaudyti vietoje. Tarp sušaudytųjų arba dūmuose uždususių žmonių buvo tėvas ir sūnus Kursinskiai iš 35-ojo namo, kurie rėmė partizanus, bet taip pat buvo sušaudyta Kursinskių namo gyventoja Leontine Ezerkalni, kuri nežinojo apie savo šeimininko ryšius su miško brigadomis.
Kapinėse pastatytas paminklas tautinių partizanų atminimui. Akmenyje iškalti Puzės-Piltenės partizanų grupėje tarnavusių partizanų vardai. Paminklo papėdėje esančioje granito plokštėje iškalti metų skaičiai (1945–1953) ir 36 žuvusių partizanų vardai.
1946 m. vasario 23 d. Tārgalės valsčiuje netoli Vārnuvalko įvyko kruvinas mūšis tarp Latvijos nacionalinių partizanų grupės, vadovaujamos vado Brīvnieka, jų stovyklavietėje ir sovietų okupacinės armijos naikintojų dalinio. Mūšyje žuvo šeši partizanai, kuriuos vietos gyventojai slapta palaidojo ten esančiame miške. Vėliau ten pat be teismo ar nuosprendžio buvo palaidoti dar du sušaudyti partizanai. Vietinių gyventojų šis miško kampelis buvo vadinamas Dzelzkalno kapinėmis, kurias daugelį metų galėjo rasti tik žinovai – pagal kryžiaus ženklą eglėje.
1989 m. vasarą Latvijos nacionalinio išlaisvinimo armijos (LNNK) Ugālės skyriaus nariai padėjo beržinius kryžius Puzės-Piltenės grupės, žuvusių 1946 m. vasario 23 d., nacionalinėje laidojimo vietoje Zūrių miško Dzelzkalnių vietovėje ir ieškojo žuvusiųjų giminaičių Latvijoje ir užsienyje.
1991 m. balandžio 27 d., dalyvaujant žuvusiųjų artimiesiems ir kelių šalių nacionalinių organizacijų atstovams, kapus pašventino teologijos profesorius Roberts Akmentiņš, ir jie buvo pavadinti Dzelzkalnų brolių kapais.
Petro Čevero nacionalinių partizanų bunkeris yra Laucienės savivaldybėje, apie 4 km nuo Talsų–Upesgryvos kelio. Į jį veda medžio drožlėmis grįstas takas. Atnaujintas 31 kvadratinio metro ploto bunkeris pastatytas iš betoninio karkaso, apdailintas pusrąsčiais, kad būtų sukurtas autentiškas vaizdas.
Kapitono Čeverio grupė bunkerį miške netoli Vangzenės baigė statyti 1949 m. spalio pabaigoje. Buvo planuojama išgyventi 1949–1950 m. žiemą. 1950 m. vasario 3 d. vietos miškininkas išdavė partizanus, ir bunkerį užpuolė daugiau nei 300 kareivių Čekos dalinys. Tuo metu bunkeryje buvo 19 žmonių – 17 vyrų ir dvi moterys. Šioje nelygioje kovoje žuvo šeši partizanai, tačiau kitiems pavyko pralaužti dvi Čekos apsiausties grandines, kovojant. Žiemos pabaigoje partizanai su savo rėmėjais slėpėsi aplinkiniuose namuose, tačiau pavasarį grupė vėl susivienijo, kol 1950 m. lapkritį buvo užimtas ir sunaikintas. Po Čekos kariuomenės puolimo bunkeris buvo susprogdintas, ir prieš jį atstatant liko tik vandens pripildyta duobė.
Zvārdės poligonas yra Zvārdės savivaldybėje, Saldaus rajone. Tai buvęs SSRS karinės aviacijos poligonas, užimantis daugiau nei 24 000 hektarų.
Buvusio aerodromo teritorijoje yra keletas objektų: Karininkų kurganas, Zvārdės ir Ķērklinių bažnyčių griuvėsiai, Rītelių kapinės, buvusi kariuomenės bazė „Lapsas“ ir kiti. Iki Antrojo pasaulinio karo apžvalgos bokšto vietoje stovėjo „Vairogų“ namas. Statant poligoną, tai, kas liko iš ūkio – sienos, obelyno liekanos ir dalis Veczvārdės dvaro griuvėsių – buvo sukrauta į pylimą, o ant jo pastatytas apžvalgos bokštas. Jis buvo naudojamas kaip apžvalgos aikštelė kariuomenės mokymo manevrams koordinuoti. Ši vieta populiariai vadinama kurganu. Nuo piliakalnio atsiveria vaizdas į buvusį poligoną ir Zvardės gamtos parko bei gamtos rezervato miškingas vietoves. Gera vieta stebėti paukščius. Kurgano apylinkės nėra apželdintos.
Memorialinė vieta buvo sukurta rajoniniame kelyje P74 Siliņi – Aknīste, 12 kilometrų nuo Aknīstės, pasukus į Latvijos valstybinį mišką „Žagari kelias“.
Jau 1944 m. vasaros pabaigoje didžiulis Elkškių valsčiaus šiaurinės dalies miškų masyvas tapo žmonių, besiruošiančių ginkluotai kovai su sovietų okupacine valdžia, susibūrimo vieta. 1944 m. pabaigoje Aknystės apylinkėse pradėjo kurtis nacionalinių partizanų grupės. Tinkama vieta partizanų stovyklai įkurti buvo Deimantinis miškas , esantis Elkškių didžiojo miško pietiniame pakraštyje, netoli Aknystės Didžiosios pelkės. Ten, mažiau nei 10 kilometrų nuo Aknystės valsčiaus, nacionaliniai partizanai įrengė tris žiemos bunkerius žiemojimui. Miške susirinkusių vyrų susisiekimas buvo užtikrinamas padedant netoliese esančių namų – Baltimorės, Gargrodžių, Lyčių, Priedžių, Krūmų – ir kitų namų gyventojams, kaimynams bei partizanams.
Partizanų mūšis su Latvijos SSR Valstybės saugumo ministerijos kareiviais Deimantų miške įvyko 1945 m. vasario 13 d. Čekistai, paėmę įkaitus, juos nustūmė į priekį, kad atidengtų partizanų bunkerius. Miško broliai, pamatę pavojų, atidengė ugnį, negailėdami įkaitų. Mūšyje žuvo 10 sovietų okupacinių kariuomenės atstovų, aštuoni nacionaliniai partizanai ir keturi įkaitai. Nepaisant miško brolių nuostolių, čekistams nepavyko užimti partizanų bunkerių. Išlikę partizanai palaukė sutemų ir paliko gyvenvietę. Mūšyje sužeisti čekistų kareiviai, dejuodami, negalėjo palikti mūšio lauko. Po šio mūšio, kurį galima laikyti pirmuoju miško brolių „kovos krikštu“, partizanai jautėsi kaip broliai, o šautuvas atrodė brangesnis už viską, kaip vienintelis patikimas gelbėtojas.
Baltasis kryžius ir informacinis stendas Deimantų miške buvo įrengti Lačplėsio dieną – 2022 m. lapkričio 11 d. Atminimo vietos sukūrimą parėmė Jekabpilio regioninė valdžia, asociacija „Tēvzemes sargi“ ir Latvijos valstybiniai miškai. Informacinio stendo turinio autorius yra istorikas Haraldas Bruņinieksas.
Vecumniekų geležinkelio stotis yra į pietus nuo Vecumniekų kaimo.
Vecumniekų geležinkelio stotis buvo pastatyta 1904 m. kaip stotis Ventspilio–Maskvos geležinkelio linijoje. Iš pradžių ji vadinosi „Neugut“ (vokiečių okupacijos metu 1916/1917 m. ji buvo vadinama „Neugut Kurland“). Didesnę reikšmę ji įgijo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai iš jos buvo nutiesta europinio masto geležinkelio atšaka. 1916 m., kai Vokietijos armijos fronto linija kairiajame Dauguvos krante sustiprėjo ir stabilizavosi, kovo 15 d. buvo nuspręsta fronto aprūpinimo reikmėms nutiesti 25 km ilgio geležinkelio liniją su 1435 mm vėžės pločiu nuo Vecumniekų iki Baldonės (stotis: Mercendarbė – Merzendorfas). Kovo 30 d. darbus pradėjo apie 5000 darbininkų, o iki gegužės 1 d. linija buvo nutiesta iki Skarbės stoties, o iki gegužės 6 d. – iki Mercendarbės. Stočių eilė iš pietų į šiaurę buvo tokia: Neugut Kurland, Nougut Nord, Birsemnek, Gedeng, Skarbe, Merzendorf. Didžiausioje iš stočių – Skarbėje – kroviniai buvo perkraunami, iš kur arklių traukiamu transportu buvo gabenami į frontą. Šis geležinkelis egzistavo tik kelerius metus, dar 1921 m. geležinkelio linija buvo gabenami rąstai ir malkos, kol ji buvo nugriauta 1925 m. Geležinkelio linijos vieta skirtinguose ruožuose labai skirtinga – vietomis ją kerta įvairios svarbos keliai, vietomis, kadangi aiškiai matomas pylimas, ji kerta miško masyvus. Yra vietų, kurias vegetacijos laikotarpiu sunku pravažiuoti.
Ties buvusia Gedinių stotimi („Bahnhoff Gedeng“) šiaurės rytų kryptimi atsišakoja siaurasis geležinkelis, kurio keliai tęsiasi Dauguvos link. Ties Silo namais jis kirto Silupius (Kausupi) (buvusi stotis „Bhf. Sille“), bet ties Podniekių namais atsišakoja. Pirmoji atšaka pasuko į dešinę į Berkavą, antroji – į kairę į Vilkų kalnus ir Skarbės stotyje grįžo į plačiąjį (1435 mm) geležinkelį.
1917 m. rugsėjį vokiečiai nutiesė dar vieną siaurojo geležinkelio liniją (600 mm pločio) nuo Mercendarbės ir Skarbės iki Dauguvos, kur pastatė pontoninį tiltą ir spalio 1 d. atidarė eismą iki pat Ikškilės. Gruodžio 4 d. potvynis nuplovė minėtą tiltą.
Nuo 1919 m. stotis vadinama Vecmuiža. 1926 m. karo metu sunaikinto medinio stoties pastato vietoje buvo pastatytas mūrinis pastatas (architektas J. Neijs). 1940 m. stotis buvo pervadinta į Vecumnieki. 1941 m. birželio 14 d. ir 1949 m. kovo 25 d. iš Vecumnieki stoties, taip pat iš daugelio kitų Latvijos geležinkelio stočių, buvo deportuoti keli šimtai Latvijos gyventojų. Iš viso dėl 1949 m. kovo 25 d. (iki kovo 30 d.) vykdytų deportacijų nukentėjo 44 271 Latvijos gyventojas.
2000 m. keleivinių traukinių eismas Jelgavos–Krustpilio linijoje buvo uždarytas; šiuo metu ši linija naudojama tik krovininių traukinių eismui.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Medumų teritorija buvo populiari poilsio vieta, traukusi menininkus, rašytojus ir aktorius. 1836 m. per Medumus ėjo ilgiausias pašto kelias tuometinėje Rusijos imperijoje – Sankt Peterburgo–Varšuvos traktas. Šiam keliui buvo pastatyti specialūs pastatai: stotys, arklidės ir aptarnavimo statiniai, pavyzdžiui, sarginės, kuriose apsistojo kelio patruliai, tikrinę keliautojus. Tuo tarpu kašarkos tarnavo kaip būstai kelių prižiūrėtojams ir kariams. Medumuose gyveno įvairių tautybių žmonės – vokiečiai, lenkai, latviai, lietuviai, rusai.
he marked cross-border cycling route No. 790 crosses the territory of Latvia and Lithuania.
The First World War has left long-lasting scars not only in people’s destinies and hearts, but also in our land. Until our days, in the forests of Medumi parish in Augsdaugava district, countless bunkers, cannons and ammunition storages, trenches, and graves of soldiers who fought on both sides of the front have been preserved until our days.
On the route, it is possible to see several better-preserved bunkers, as well as the expositions of the First World War in Medumi and Turmantas (Lithuania), dedicated to the First World War.
Zvārdės bažnyčios griuvėsiai yra buvusio Zvardės oro taikinių poligono teritorijoje, netoli vadinamojo „Karininkų kurgano“. Nuvažiavę pusantro kilometro, pravažiuosite T formos sankryžą su netoliese esančiomis Rītelių kapinėmis.
Pirmoji medinė bažnyčia ir klebonija čia buvo pastatytos 1567 m., o mūrinė bažnyčia – 1783 m. vietos valstiečių, Kuržemės didikų ir Kuršo kunigaikščio Petro Byrono lėšomis. Antrojo pasaulinio karo metu kovų metu buvo apgadintas bažnyčios stogas ir bokštas. 1953 m., kai Sovietų Sąjungos gynybos ministerija pareikalavo šioje vietoje įrengti oro taikinių poligoną, Zvārdės bažnyčia, Kerklinių bažnyčia ir Ritelių kapinės buvo įkurdintos oro taikinių poligono centre – šalia dirbtinio aerodromo su privažiavimo keliais ir gynybinėmis pozicijomis, kurį kaip taikinį naudojo sovietų pilotai. Lėktuvai čia skrido iš aerodromų Latvijoje ir kitur Sovietų Sąjungoje. Per mažiau nei 40 metų bažnyčia, kapinės, buvę dvaro rūmai ir dešimtys aplinkinių pastatų virto griuvėsiais.
Welcome to the House of Treasures of the Free State – a place where the era of Latvia’s first independence comes to life!
This is no ordinary exhibition hall – it’s a true treasury, a source of pride not only for the people of Rēzekne but for all Latvians. Here, you’ll find hundreds of unique historical artifacts – medals, breast badges, uniforms, swords, documents, photographs, and more, telling the story of our nation from the War of Independence to the outbreak of World War II.
The most amazing about the exposition is that around 80% of these treasures have returned home from abroad, thanks to ten passionate collectors who spent years tracking the items down and preserving our history.
Hello and welcome to the historical audio guide tour of Malnava! Today, you will learn about the events that took place here during Second World War. We will focus on the operations of the German Army Group "North," Adolf Hitler’s visit, and the construction of bunkers in Malnava. You will also discover how these events affected the local population.
„Dunco bunkeris“ su memorialine lenta „Patriotiniai vanagai“ yra Otankių savivaldybėje, toje vietoje, kur buvo įsikūręs pirmasis nacionalinio pasipriešinimo organizacijos „Patriotiniai vanagai“ partizanų grupės bunkeris.
1945/46 m. žiemą Bartos valsčiaus Ķīburi kaime trys patriotai vyrai, vadovaujami Alfredo Tilibo (buvusio 19-osios SS divizijos legionieriaus), įkūrė nacionalinį pasipriešinimo judėjimą „Tēvijas vanagai“, kuriame netrukus buvo apie 200 narių iš skirtingų vietovių: Liepojos, Aizputės, Nycos, Dunikos, Grobinios, Bartos, Gaviezės. Šis judėjimas kovojo už Latvijos išlaisvinimą.
Bunkerio, kuriame buvo apgyvendinti partizanai, dydis buvo 4 x 4 m, jis buvo pastatytas iš storų, horizontaliai sukrautų rąstų. Į jį buvo patenkama iš viršaus pro liuką, iš kurio augo maža pušis, o po ja – kopėčios. Liukai buvo per du aukštus, kiekviename iš jų buvo vieta miegoti 7–8 vyrams. Deja, bunkeris buvo rastas ir susprogdintas 1947 m.
Šiandien žemėje, kur buvo bunkeris, galima pamatyti įdubimą. Vieta yra miške ir į ją gali laisvai patekti visi, bet kuriuo metu, be išankstinio rezervavimo.
Netoliese yra pikniko vieta su pastoge.
Atminimo lenta atidengta 2005 m. rugsėjo 9 d. Granito stelą pastatė Latvijos nacionalinė partizanų asociacija bendradarbiaudama su Nycos savivaldybe, Bartos miškų ūkiu ir Rudes pradine mokykla.
Objektas turi regiono kultūros ir istorijos paminklo statusą.
1946 m. sausio 1 d. tarp Kabilos ir Rendos, netoli „Apūzniekų“ namų, įvyko vienas didžiausių mūšių tarp nacionalinių partizanų ir Čekos, arba sovietų okupacinio valstybės saugumo komiteto. Partizanai, tarp kurių buvo ir grupės vadas Fricis Kārkliņš, miško brigadų arkliais jojo šieno. Vadu jis paliko Ēvaldą Pakulį. Žvalgai pranešė, kad prie žeminių artėja Čekos dalinys. Pakulis pasiuntė jų pasitikti partizanų būrį – 25 gerai ginkluotus vyrus. Priešo kulkos pražudė tris vyrus – Kārlį Kristoldą, Emītis Šmitą ir Adolfą Kūrėjų – tačiau Čekos pusėje žuvo apie 50 vyrų. Du žuvę vyrai palaidoti miške, kur kadaise vyko šie įvykiai, ir jiems sukurtas memorialas.
Šiandien miškuose atrandami nauji bunkeriai, kuriuose kadaise glaudžiasi beveik 20 000 žmonių, kurie nepritarė sovietų okupacijai ir nenorėjo bendradarbiauti arba slėpėsi miškuose dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, baimės dėl savo gyvybės, saugumo ir pan.
Paminklas stovi netoli Bauskės pilies, ant Mėmelės upės kranto. Jis skirtas visiems Latvijos laisvės kovose žuvusiems kariams atminti ir pastatytas iš Bauskės gyventojų ir organizacijų aukų.
Ant paminklo iškaltas užrašas: „Žuvusiems už Latvijos laisvę 1915–1920 m.“, taip pat – poeto Viliaus Plūduonio eilėraščio žodžiai: „Tik tas yra didis, kas gali už kitus mirti. Kas turi ausis, tegul tai girdi!“
Paminklas buvo atidengtas 1929 m. Ta proga Bauskės Šv. Dvasios bažnyčioje vyko pamaldos, kalbą sakė Latvijos prezidentas Gustavas Zemgalis, o po jos vyko krašto gynėjų, moksleivių ir kitų organizacijų paradas.
Įsikūręs šalia Veselavos kapinių koplyčios.
Pirmasis paminklas Cėsių mūšiui ir žuvusiems Estijos kariams atminti buvo atidengtas 1923 m. rugpjūčio 5 d.
Jo atidaryme dalyvavo pirmasis Latvijos Respublikos prezidentas Jānis Čakste ir Estijos ambasadorius Latvijoje Jūlijs Saljemā.
Kapinėse yra 16 Estijos kareivių, žuvusių 1919 m. birželį Cėsių mūšiuose su Baltijos landesveru ir Geležine divizija, palaikai. Keturi iš jų vėliau buvo perlaidoti tėvynėje. Paminklas pastatytas iš vietos gyventojų surinktų aukų. Jį suprojektavo meistras Dāvis Gruzde, Ķikuri namo savininko Kārlio Biernio vardu.
In the audio guide, explore the twists and turns of the Balvi region’s history – from the era of manor lords, through the freedom struggles of the national partisan movement, to the repeated occupation and its impact on the local population.
Take a walk through the town, follow the audio guide’s route instructions, and discover Balvi from a different perspective!
G. Kirilovičiaus pasakojimas apie Latvijos valstybės sienos nustatymą po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo (interviu garso įraše, latvių kalba)
Hike from Jersika to Vanagi (approx. 22 km) is a good test of endurance – the route leads through forests, swamps, bogs, meadows, and country trails.
Along the way, you can listen to an audio guide about the most notable figures of the National partisan movement, their activities, and explore significant sites surrounded by local legends and preserved in the memories of those who lived through those times.
Atminimo akmuo yra Laumu gamtos parko teritorijoje. Laumu gamtos parkas siūlo įvairią pramogą visai šeimai. Tai gamtos parkas, kurį sukūrė ir prižiūri „Lauma“ nuosavybės savininkai. Jame yra keli takai, skirti gamtos procesams tyrinėti: augalų takas, bičių takas, miško takas, paukščių takas. Aktyviausiems parko lankytojams taip pat yra sporto takas su įvairiomis kliūčių ruožomis, skirtas išbandyti vikrumą, pusiausvyros pojūtį, šokinėjimą ir kitus įgūdžius. Parkas yra gerai prižiūrimas, jame yra kavinė, svečių namai, kempingo nameliai, taip pat palapinių, poilsio ir iškylų zonos.