„PZ“ – pasienio zona

1976 m. pradėjau dirbti Vėrgalės miškų urėdijoje miškininko padėjėju, dirbau iki 1982 m. Tada buvau įkalbėtas tapti Vėrgalės kaimo liaudies deputatų tarybos pirmininku. Devintojo dešimtmečio pabaigoje palikau šias pareigas, porą metų dirbau kolūkyje, o dešimtojo dešimtmečio pradžioje vėl pradėjau dirbti Vėrgalės miškų urėdijoje.
Kai atvykau į Vērgalę ir sukūriau šeimą, Vērgalės parapija buvo pasienio zona su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Galimybės atvykti buvo ribotos, čia užsiregistravę asmenys galėjo keliauti po visą zoną, jei jų pase buvo dvi raidės – „PZ“ – pasienio zona (pasienio zona).
Iki 1995 metų kursuodavo traukinys Liepoja–Ventspilis, tada galėjai nusipirkti bilietą iš Liepojos į Ventspilį arba atvirkščiai ir išlipti kur tik panorėjai. Tas pats buvo ir su autobusais. Aprikiuose buvo maršrutas Liepoja–Aizputė, maršrute buvo stotelė „Binderi“, ten galėjai išlipti ir švilpaudamas nuvykti į Vērgalę, bet bilieto iki Vērgalės negalėjai nusipirkti. Anksčiau automobiliai būdavo stabdomi kelyje ir tikrinami dokumentai, bet tas griežtas režimas pamažu švelnėjo.
Nuvykti į Jūrmalą nebuvo taip paprasta. Pamenu, kaip mano šeima, kurioje buvo du maži vaikai, maudėsi pajūryje netoli „Laiku“ namų Ziemupėje. Netrukus pasirodė rusas su kirzos batais, kulkosvaidžiu ant peties ir šunimi ant pavadėlio. Niekada nesupratau, iš kur jis atsirado. Tuo metu kišenėje turėjau mažą raudoną knygelę, tarnybos pažymėjimą „Lesnaja služba SSSR“ (SSRS miškų tarnyba), jį parodžiau, jis „atlygino garbę“ ir išėjo, nes kaip pareigūnas turėjau teisę ten pasilikti. Raudoni viršeliai ir „SSSR“ buvo labai svarbūs, nes tai buvo tikra garantija, kad nesu užsienio šnipas ir nesiruošiu pabėgti.
Tuo metu Vērgalės kaimo teritorijoje, jei neklystu, buvo trys kariniai daliniai. Šķēdėje, netoli Liepojos, buvo pasienio apsaugos postas, kuriame iš viso dirbo apie 50 žmonių. Ziemupėje buvo raketų dalinys („žemė-oras“ raketos, kuriomis buvo numušami lėktuvai; kiek žinau, iš ten raketos nebuvo paleistos), bet iš tikrųjų raketos buvo ten, tiek pozicijose, tiek ant transporto priemonių, kovinėje parengtyje. Saraikiuose (tarp Ziemupės ir Šķēdės) taip pat buvo vienas dalinys, bet koks tiksliai – nepamenu. Vērgalės teritorijoje nebuvo jokių strateginių ar branduolinių ginklų.
Dabartinės savivaldybės, Paviluostos rajono, ribose, netoli Akmensrago, buvo „juodosios“ arba jūros pasienio apsaugos tarnybos. Paviluostoje taip pat buvo pasienio apsaugos tarnybos, taip pat bazė, kuri jūroje „papildydavo“ laivus ir povandeninius laivus.
Kariškiams dažnai vykdavo mokymai, bet tada vietos gyventojai būdavo laiku įspėti; tas pats vyksta ir dabar, kai Latvijos armija rengia mokymus.
Nebuvo taip, kad tarp abiejų pusių – gyventojų ir kariuomenės – būtų buvusi kokia nors priešiškumas, nes per daugelį metų jie buvo vienas prie kito pripratę. Reikia pasakyti, kad ir kariuomenės vyrai turėjo savo lengvatų, jie kartu su mūsų viešosios tvarkos sergėtojais padėjo savivaldybei palaikyti tvarką, atbaidė nuo jos visokius chuliganus ir valkatas.
Didelis privalumas tam tikrais laikais buvo tai, kad mes jais maitindavomės, kai mūsų parduotuvėse neturėdavome mėsos, sviesto, cigarečių, nieko daugiau, tada eidavome į Ziemupį, į raketų gamybos padalinį. Jie turėjo savo parduotuvę su savo reikmenimis, jie taip pat leisdavo mums apsipirkti.
Tai jau turėjo savo privalumų, nes pakrantėje dar turime nepaliestos gamtos, ji neužteršta, nedirbama, neužstatyta, tai yra pasienio zonos nuopelnas. Šiuo atžvilgiu mes jau esame laimėtojai, bet to negalima vertinti vienašališkai.
Karininkų žmonos taip pat įsitraukė į vietos gyvenimą, viena buvo valgyklos vedėja Vergalėje. Kaimas šiek tiek bendradarbiavo su kariuomene, bet taip nebuvo, kai kolūkio pirmininkas ganydavosi ratu su kiaulės koja ir gaudavo cemento, tai buvo tose vietose, kur vyko statybos, pavyzdžiui, Skrundoje. Bet kai reikėdavo, ypač per šventes, jos padėdavo palaikyti tvarką.
Kariškių kontrolė „iš viršaus“ buvo ir bus visais laikais, ypač jei koks nors generolas iš Maskvos nori pagauti žuvį ir „pakąsti“. Kai tik ištikdavo kokia nors bėda, kontrolė būdavo neišvengiama. Pamenu, kai apie 1980 metus iš Duobelės į Gotlandą skrido kukurūzų laukas, tada kariškiai buvo gana daug „stebimi“, kažkas net pametė antpečius. Nieko antivalstybinio čia neįvyko.
Saraičiuose ir Ziemupėje buvo vietų, kur vietos gyventojai oficialiomis valandomis galėjo eiti prie jūros. Vasarą tas laikas buvo ilgesnis, žiemą – labai trumpas. Devintajame dešimtmetyje paplūdimiu nebevaikščiojo, tačiau kopose viena juosta vis dar buvo kartą ar du per dieną pervažiuojama kultivatoriumi ir jos kirsti nebuvo leidžiama. Spygliuota viela buvo nutiesta iškart po karo, ji ilgai neveikė. Ryšių linija visą laiką buvo puikiai prižiūrima.
Žvejota buvo gavus pasienio apsaugos leidimą. Tai buvo grynos derybos, nes mūsų jūros pusėje buvo draudžiama žvejoti valtimis. Patys rusai retkarčiais norėdavo žuvies, o kai ateidavo laikas, kai norėdavo su prekystaliais išgerti degtinės, pasidomėdavo, ar negresia patikrinimai, ir kartu eidavo žvejoti. Tuo metu tinklai nebuvo statomi kelias dienas, nes tai buvo susiję su pakartotiniu įplaukimu į jūrą, nebuvo saugu. Valas buvo traukiamas reguliariai, tose vietose, kur nebuvo akmenų, tiek Akmensrage, tiek Škėdės pusėje.
Mes žvejojome reguliariai. Pamenu, kaip pagavau tokius didžiulius ungurius, 96 ungurius vienu ypu, nieko geresnio!