Prisiminimai apie pasienio zoną

Rusų laikais prie jūros negalėjai tiesiog nuvažiuoti kada ir kur nori. Iš jūros pusės, priešais kiekvieną kaimą, buvo skirta kelių šimtų metrų ilgio juosta, už kurios niekam nebuvo leista pasirodyti. Laikas taip pat buvo ribotas: nuo gegužės iki spalio pradžios, nuo devintos ryto iki dešimtos vakaro.
Neretai pasitaikydavo, kad atėję iš šienuotos pievos, pavargę ir prakaituoti, norisi atsivėsinti jūroje, bet – per vėlu! – neturi. Tačiau niekada taip atidžiai nežiūrėjau. Būdavo, kad kareiviai nepataikydavo, bet jei ir nepaleisdavo, stengdavomės paaiškinti, kas vyksta, ir dažnai pavykdavo su jais susitarti. Bet, oi, kokia galinga anuomet jautėsi pasieniečiai, o vietiniai kaimo žmonės – pažeminti! Šis įvykis tai bent įrodo.
Kartą atvažiavau į Mazirbę su ožiuku, pasiėmiau ir miško keliuku nuvažiavau iki namų. Už tvoros esančiame pasieniečių poste keli kareiviai kasė didelę duobę, ten taip pat judėjo ir pats vadas majoras. Jis buvo latgalietis, gerai mokėjo latviškai, bet kalbėjo tik išskirtinai. Buvau geros nuotaikos, kilo mintis. Užsmaugiau kankintoją, pririšau prie kelio prie pušies ir nuėjau į žalumynus. Priėjęs prie majoro, bandydamas užimti kiek kareivišką poziciją, bet apsvaigęs nuo girtumo svirduliuodamas, ne itin meistriškai išplakdamas keletą rusiškų skiemenų, pranešiau: "To-varišč, major! Razrešiķe obraķitsja!" Kareiviai visi kaip vienas atsisuko ir žiūrėjo: "Ką čia veikia tas girtas eilinis?" Šiek tiek skundžiamu (specialiai surežisuotu) balsu rusiškai pasakiau karininkui, kad sergu gana rimta odos liga, gerai, kad ją gydysi jūros vandeniu, bet, na, sezonas tuoj baigsis, o į pajūrį nebegalėsiu, bet būtų taip gerai karts nuo karto parsinešti kibirą namo... Majoras manęs klausėsi aukštyn, įdėmiai stumtelėjo nugarą, stumtelėjo nugarą ir nepastebėjo ir pirmyn, tarsi galvodamas apie ką nors svarbaus ir ne kartą sau kartodamas: "Na, ką tu stoboi poļelaješ!" Galiausiai jis priėmė ryžtingą sprendimą ir rusiškai paklausė: „Kokia tavo pavardė? O, Anševičiau! Tada čia, Anševičiau, mes tave pasivysime ir padėsime bet kuriuo paros metu. Bet greta kareivių paliktų pėdsakų, kur jie eina pasivaikščioti, nupiešk didžiąją raidę „A“. Ir pailgintu batu jis pamėgdžiojo man šio pakėlimo raidę kartų, apie kuriuos skaičiau knygose ir mačiau filmuose – jei tinkamai paklaustum savo valdovo, jis dažnai tau dosniai duodavo leidimą.
Daug kartų turėjau reikalų su kariais, beveik visada dėl pasų paėmimo. Kadangi tai buvo uždrausta zona, keliuose dažnai vykdavo dokumentų kontrolė. Tikriausiai apie dešimt kartų buvau išspirtas iš autobuso – tiek draudžiamoje zonoje, tiek jo pasienyje. Visada sukeldavau nedidelių nepatogumų kitiems keleiviams, o ypač – su manimi keliaujantiems artimiesiems. Nieko blogo neatsitiko; Kol pasieniečiai skambino ir tikrino mano tapatybę, autobusas laukė apie penkias minutes, kol mane išleido.
Kartą atsidūriau absurdiškoje situacijoje, mane išleido visai netoli namų, „Saunaguose“. Tuo metu turėjo būti bjaurių jaunuolių, kurie norėjo išsiskirti. Mane ir dar du be didesnio dėmesio, nepaisant kitų autobuso darbuotojų protestų, įsodinome į bobiką ir nuvežėme į Saunagos policijos komisariatą. Ten mus laikė tris valandas, dauguma vaikų man buvo gerai pažįstami, nes dažnai su jais žaisdavome tinklinį ir futbolą. Jaučiausi beveik kaip namie tarp čomų, tačiau sulaikytas... Pagaliau po kelių formalumų mus išleido namo. Buvo tamsus, vėlyvas, lietingas rudens vakaras. Kol pasiekėme Pitragą, buvome šlapi ir permirkę kaip piemenys, bet vienas iš mūsų trijų vis tiek turėjo eiti į Mazirbę.
Kai dukrytei Sanitai buvo treji ar ketveri metai, tamsų, vėlų vakarą eidavome į pajūrį paslapčia stebėti, kaip specialia mašina atvažiavę pasieniečiai pamažu virš jūros nušviečia itin galingą šviesos spindulį. Staiga kažkas sušnibždėjo, lojo šuo, o nakties tamsoje jūros dangaus fone išniro du vyrai, šalia jų – šuo, karinga poza su kulkosvaidžiais rankose. Spėju, kad atėję žmonės tikrai manė, kad šuo nuvijo kokį nors pažeidėją. Ryškus šviesos spindulys persmelkė tamsą, nuvežė mus į mašiną, trumpai kalbėjausi su majoru telefonu, nereikėjo važiuoti į Mazirbę vien dėl to, kad su savimi turiu vaiką... Sakė niekada tokių dalykų nedaryti. Tamsioje nakties žmonės su ginklais...visko gali nutikti skubant ir išsigandę.
Niekada gyvenime sąmoningai nebandžiau patekti į rizikingas situacijas, tačiau paso nepasiėmimas buvo išimtis. Nebent man to labai reikėjo, beveik niekada neturėjau su savimi. Darbininkų autobuse, kur irgi dažnai būdavo tikrinami dokumentai, bet dažniausiai jie nebuvo priversti sėdėti lauke, visi jau žinojo: kai kareiviai pateks į Gunarą, prasidės didesnė ar mažesnė netvarka, nes jis neturės dokumentų... Man tai buvo, nors ir vaikiška ir berniška, bet vis tiek maištas prieš šią kvailą, žeminančią sistemą: aš esu vietinis, mano šeimyninis protėvis, o aš turiu kelis šimtmečius žingsnis! Atsirado kažkoks užsispyręs, nepalenkiamas pasididžiavimas ir pasididžiavimas – paso su savimi neturiu, ir tiek! Niekada nepavargau nuo šio žaidimo ir kuo toliau, tuo labiau jis man patiko.