Kolkos pakrančių apsaugos apžvalgos bokštas
Paskutinėse Kolkos rago pušyse pasislėpęs pasienio apsaugos bokštas, kuriame sovietmečiu nuolat buvo įsikūręs pasienio apsaugos postas, o šalia jo stovintis nedidelis akmeninis pastatas dabar apleistas ir griūva.
Bokšto viršūnė dabar atrodo kiek apdilusi, nors po nacionalinės nepriklausomybės paskelbimo mūsų pasieniečiai taip pat stebėjo ten esančią jūros pakrantę, kurią dabar, regis, pakeitė modernūs elektroniniai radarai, kurie tikriausiai atitinka visus NATO standartus. SSRS pasieniečiai iš šio bokšto stebėjo ir kontroliavo Irbės sąsiaurio vandenis, ir tais laikais buvo sakoma, kad net antis negalėjo perplaukti šio sąsiaurio be pasieniečių žinios. Irbės sąsiauris skyrė Mažąją jūrą, arba Rygos įlanką, nuo Didžiosios jūros, arba atvirų Baltijos jūros vandenų. Tokia sąvoka kaip atvira jūra jau seniai išnyko iš mūsų žodyno, pasitraukus sovietų armijai, ir buvo sėkmingai pamiršta. Atvira jūra buvo sąvoka, atsiradusi vadinamojo Šaltojo karo metu ir žymėjusi teritoriją, iš kurios galėjo kilti ir ateiti grėsmė galingai Sovietų Sąjungai, arba, kas buvo ne mažiau blogai, kažkas galėjo nuspręsti kirsti geležinę uždangą ir patekti per jūrą į nykstančius Vakarus, pasiimdamas su savimi kokią nors svarbią ir neatskleistą Sovietų Sąjungos paslaptį. Todėl šis sąsiauris, toks panašus į butelio kaklelį, buvo labai akylai kontroliuojamas ir stebimas. Ir šias funkcijas atliko ne tik pasieniečiai, ginkluoti teleskopu ir Kalašnikovo automatu Kolkos kyšulio bokšto gale ir netoliese esančioje radaro stotyje, bet ir nuolat šiame sąsiauryje buvę pasieniečiai patruliniai laivai. Kiekvienas šį sąsiaurį kirtęs laivas ir valtis prireikus buvo kruopščiai patikrinami. Šie jūreiviai ypač nemėgo jūreivių, kuriuos jie tikriausiai laikė kapitalistų turtuolių stiliaus persekiotojais. Štai kodėl pasieniečiai dažnai tyčia labai greitai priartėdavo ir, švartuodamiesi, bortais daužydavo jachtų bortus – sako, čia nėra su kuo žaisti! Daugelis jachtų, praplaukusių Irbės sąsiauriu, buvo tyčia taip sužalotos. Taip pat verta paminėti, kad sovietmečiu pasirodyti Kolkos kyšulyje pasigrožėti jūros ošimu ir tolumoje stūksančiu Kolkos švyturiu nebuvo taip paprasta, nes čia buvo speciali teritorija, į kurią nebuvo galima taip lengvai patekti, reikėjo leidimų. O jei kas nors čia išsitrauktų fotoaparatą iš krepšio, geriausiu atveju tai galėtų baigtis priverstiniu juostos eksponavimu arba blogiausiu atveju sulaikymu, asmens atpažinimu ir galbūt net apklausa...
Apie buriavimą – Egons Stiegelis, buvęs jachtos „Spaniel“ kapitonas.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Vokietijos armijos pakrančių apsaugos prožektorių aikštelė Ūsyje ir pasienio apsaugos postas Kolkoje
Kolkos kyšulyje nebuvo planuojama jokios karinės infrastruktūros, išskyrus kelis jūrinius švyturius, kurie buvo atstatyti per ilgą laiką – prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Pirmojo arba Antrojo pasaulinio karo metu. Siauriausioje Irbės sąsiaurio dalyje, tarp Sirvės pusiasalio ir Mykolo bokšto švyturio, buvo suplanuotos pakrantės gynybos baterijos.
Vieninteliai karinio pobūdžio įtvirtinimai atsirado 1944 m. pabaigoje, kai Vokietijos armijų grupė „Šiaurė“ ruošėsi atremti galimus sovietų Baltijos laivyno išsilaipinimus. 1945 m. pavasarį, ledui atsitraukus, dvi 532-osios artilerijos divizijos baterijos gynė pakrantę ties Kolkos kyšuliu. 7-oji baterija su keturiomis 75 mm patrankomis ir trimis 20 mm zenitinėmis patrankomis. 8-oji baterija su keturiomis 88 mm minosvaidžiais, trimis 20 mm minosvaidžiais ir 81 mm minosvaidžiu. Priešdezertyrinį pėstininkų garnizoną sudarė vienas garsiausių Vokietijos karinio jūrų laivyno pakrantės gynybos dalinių – 531-osios artilerijos divizijos 5-oji kuopa. Nors pavadinimu tai buvo artilerijos dalinys, pagal dislokaciją tai buvo pėstininkų dalinys, kuris savo karą pradėjo 1941 m. birželį prie Liepojos. Tuomet dalinys buvo dislokuotas Suomijos įlankos salose, o vėliau dalyvavo kovose Saremos saloje. Divizijos likučiai buvo pertvarkyti į vieną kuopą ir, sustiprinti septyniais prieštankiniais ir trimis 20 mm priešlėktuviniais pabūklais, dislokuoti Kolkos kyšulyje.
Sovietų jūrų desanto operacija niekada neįvyko, o vokiečių daliniai kapituliavo 1945 m. gegužę.
Karinė infrastruktūra Kolkos kyšulyje pradėta kurti po Antrojo pasaulinio karo, kai čia buvo dislokuoti sovietų pasienio apsaugos postai ir Kolka, kaip ir visa Kuržemės pakrantė nuo Mērsrago iki Lietuvos sienos, tapo uždara zona.
