Kolkos pakrančių apsaugos apžvalgos bokštas
Paskutinėse Kolkos rago pušyse pasislėpęs pasieniečių bokštas, kuriame sovietmečiu nuolat buvo pasieniečių postas, o šalia esantis nedidelis mūrinis pastatas dabar apleistas ir griūvantis.
Dabar bokšto viršus atrodo kiek apgriuvęs, nors po valstybės nepriklausomybės paskelbimo mūsų pasieniečiai ten aukštai stebėjo ir jūros pakrantę, kurią dabar, regis, pakeitė moderni elektroninė radarų įranga, turbūt atitinkanti visus NATO standartus. Sovietmečiu iš šio bokšto pasieniečiai stebėjo ir kontroliavo Irbės sąsiaurio vandenis, o tais laikais buvo kalbama, kad be pasieniečių žinios per šį sąsiaurį negali plaukti net antis. Irbės sąsiauris atskyrė Mažąją jūrą, arba Rygos įlanką, nuo Didžiosios jūros arba atvirų Baltijos jūros vandenų. Atvirosios jūros sąvoka jau seniai išnyko iš mūsų žodyno, pasitraukus sovietų armijai ir sėkmingai pamiršta. Atvira jūra buvo koncepcija, atsiradusi per vadinamąjį Šaltąjį karą ir nubrėžusi teritoriją, iš kurios galėjo kilti grėsmė galingai Sovietų Sąjungai arba, kas ne mažiau bloga, kas nors galėjo nuspręsti peržengti geležinę uždangą ir per jūrą pasiekti mirštančius Vakarus, pasiimdamas svarbią ir neatskleistą sovietinę paslaptį. Todėl šis sąsiauris, kuris buvo labai panašus į kliūtį, buvo atidžiai stebimas ir saugomas. Ir šias funkcijas atliko ne tik teleskopu ir Kalašnikovo automatu ginkluotas pasienietis Kolkos kyšulio bokšto gale bei netoliese esanti radiolokacinė stotis, bet ir nuolat šiame sąsiauryje buvę pasieniečių patruliniai laivai. Kiekvienas laivas ir laivas, praplaukęs per šį sąsiaurį, prireikus buvo atidžiai apžiūrimas. Šių jūreivių ypač nemėgo jūreiviai, kuriuos tikriausiai laikė kapitalistinio stiliaus persekiotojais. Todėl dažnai pasieniečių patruliniai kateriai tyčia labai greitai priplaukdavo ir švartuodami bortais laužydavo jachtų bortus – sako, nėra prasmės su tavimi maišytis! Daugelis per Irbės sąsiaurį praplaukusių jachtų buvo tyčia tokiu būdu sugadintos. Verta paminėti ir tai, kad sovietmečiu pasirodyti Kolkos rage pasimėgauti jūros ošimu ir tolumoje tyvuliuojančiu Kolkos švyturiu nebuvo taip paprasta, nes čia buvo ypatinga teritorija, į kurią taip lengvai nebuvo galima patekti, reikėjo leidimų. O jei kas nors iš rankinės išsitrauktų fotoaparatą, tai geriausiu atveju gali baigtis priverstiniu filmo eksponavimu, o blogiausiu atveju – sulaikymu, asmens tapatybe, o gal net apklausa...
Apie buriavimą – Egons Stieģelis, buvęs jachtos „Spaniel“ kapitonas.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
German army coastguard searchlight site in Usi and border guard post in Kolka
No military infrastructure was planned in Cape Kolka, except for several offshore lighthouses that were rebuilt over a long period of time, either before World War I, during World War I or during World War II. Coastal defence batteries were planned for the narrowest part of the Irbe Strait, between the Sirves Peninsula and the Michael Tower Lighthouse.
The only fortifications of a military nature appeared at the end of 1944, when the German Army Group North was preparing to repel possible landings by the Soviet Baltic Fleet. In the spring of 1945, after the ice retreated, two batteries of the 532nd Artillery Division defended the coast at Cape Kolka. Battery 7 with four 75 mm guns and three 20 mm zenith guns. Battery 8 with four 88 mm mortars, three 20 mm mortars and an 81 mm mortar. The anti-deserter infantry garrison consisted of one of the most famous coastal defence units of the German Navy, the 5th Company of the 531st Artillery Division. Although it was an artillery unit by name, it was an infantry unit by deployment, which started its war in June 1941 at Liepāja. The unit was then garrisoned on islands in the Gulf of Finland and later took part in the fighting on the island of Saaremaa. The remnants of the division were reformed into one company and, reinforced with seven anti-tank guns and three 20 mm anti-aircraft guns, deployed at Cape Kolka.
The Soviet naval landing operation never took place and the German units capitulated in May 1945.
The military infrastructure in Cape Kolka began to be built after the Second World War, when Soviet border guard posts were deployed here and Kolka, like the entire Kurzeme coast from Mērsrags to the Lithuanian border, became a closed zone
