"Ginklų lenktynės" IV Sovietų okupacija

200 hektarų ploto teritorija kadaise buvo itin slapta karinė bazė, kurioje buvo įsikūręs 51429 karinis dalinys.

Atkurtas 46-osios pakrančių apsaugos baterijos ugnies valdymo bokštas Ventspilyje yra Saulrietos gatvėje ir lankytojams prieinamas apžvalgos bokšto pavidalu. Šalia bokšto yra keturios artilerijos pabūklų pozicijos, ir tai vienintelė tokios geros būklės Antrojo pasaulinio karo pakrančių gynybos baterija Latvijoje. Lankytojai gali lipti bokšto laiptais į lauko apžvalgos aikštelę su vaizdu į jūrą. Šalia bokšto yra informacinis stendas su QR kodu. Naudodami QR kodą galite žiūrėti animaciją apie istorinius įvykius. Į bokštą veda nauja gatvė, didelė automobilių stovėjimo aikštelė ir medinis pėsčiųjų tiltas, einantis per šalia bokšto esančią saugomą gamtos teritoriją.

Šis karinis kompleksas buvo pastatytas 1939 m., žymint SSRS karinių bazių statybos Latvijoje pradžią. 46-oji pakrančių apsaugos baterija turėjo keturias pozicijas B-13 tipo pabūklams. Pirmąjį karinį mūšį ši baterija surengė 1941 m. birželio 24 d., kai Ventspilio uostą užpuolė vokiečių torpediniai kateriai, kurie baterijų ugnimi buvo atitraukti nuo Baltijos jūros krantų. Birželio 28 d. sovietų armija susprogdino pabūklus ir pasitraukė.

Paplako pulkas. Barta – pietūs, Barta – šiaurė. Bazę sunaikino žmogus ir gamta. Pastatus užėmė miškas, raketų transportavimo sunkvežimiai ir patys raketų angarai nugriauti. Ryšių centras taip pat sunaikintas, o dauguma metalinių paleidimo platformų išardytos.

Remiantis oficialia informacija, Bartos savivaldybėje buvo dislokuoti šie sovietų armijos daliniai:

49028–279. BKF karinio jūrų laivyno perdavimo centras

25026, 49393 - 30-ojo BKF laivo raketų ir branduolinių galvučių sandėliai

49281 – Ryšių departamentas

20480 – 523-iasis Ryšių centro padalinys

1994 m., išvykstant iš Latvijos (Paskutiniai iš Latvijos išvykę kariškiai, Bartos raketų bazės įranga, iš Liepojos uosto išvyko 1994 m. rugpjūčio 31 d.), pateikė Rusijos Federacijos Šiaurės vakarų kariuomenės grupė. Bartos raketų bazės teritorijos apžiūros metu taip pat radome balistinės raketos R-5M (8K51M) (NATO klasifikacija - SS-3 Shyster) paleidimo vietas su greta esančiais vadovavimo bunkeriais. R-5M (8K51M) raketos su branduolinėmis galvutėmis buvo pirmosios, kurias okupacinės pajėgos dislokavo Latvijoje 1954 m. Liepojos rajono Bartos miške. SSRS gynybos ministerijos 1985 m. liepos 2 d. (!) sprendimu Nr. 700-330 karių daliniui Nr. 42341 (50-oji raketinė armija Smolenske, k/d 55135) Bartos miške buvo skirta 2623 hektarai žemės. Ten dislokuotos dvi 117-ojo raketinio pulko divizijos. Kiekviena divizija turi po 4 raketas. 1959 m. rugsėjo 18 d. armija paprašė dar 385,25 ha penkioms vietoms netoli Bartos Brienampurvos. Žvyras bazės statybai, angarų užpildymui ir maskavimui buvo atvežtas iš netoliese esančio Krutės karjero. Ūkininkai iškeldinami iš Kalnāju, Placėnių, Purvičių, Zemturu, Purvu, Knīpupju, Mazturu, Birzmalių namų Bartos savivaldybėje. Archyviniuose dokumentuose nurodyti 8 ūkių likvidavimo nuostoliai siekia tik 154 711 rublių. Visos bazių konstrukcijos į Bartą buvo vežamos tik naktį, kad niekas jų nematytų. Tačiau Bartos gyventojai visada žinojo: kai armija pradės lyginti kelius, jie kažką veš. 1968 m. Bartos paviršinio paleidimo raketų divizijos buvo išformuotos. Modernizuotos šachtinės raketos (R-12 ir R-14) Bartoje nėra dislokuotos, nes ši vieta yra pelkėtoje vietovėje.

Sovietmečiu čia buvo dislokuotas pasienio apsaugos dalinys, už kelių kilometrų miške buvo įsikūrę kiti sovietų armijos daliniai – ryšių karininkai ir žemė-oras raketų bazė. Atkūrus nepriklausomybę, čia buvo dislokuota Latvijos kariuomenė.

Buvusi sovietinės armijos karinė bazė dabar yra poilsio, laisvalaikio ir stovyklavimo centras – asmeniniam tobulėjimui, sąveikaujant su gamta ir aplinkiniais žmonėmis.

Poilsio ir apgyvendinimo vieta tiek turistinėms grupėms, tiek šeimoms. Kambariai, dušai, WC, laužavietės, erdvi erdvė pramogoms, gamtos garsai. Rezervuokite iš anksto telefonu +371 26314505.

Pirmosios pakrantės gynybos baterijos Irbės sąsiaurio gynybai buvo pastatytos po 1912 m., kai buvo patvirtintas Baltijos laivyno minų ir artilerijos gynybos pozicijų planas, kuriame buvo numatytos kelios pakrantės gynybos baterijos ir jūros minų statymas.

Irbės sąsiaurio pozicija buvo toliausiai į pietus, o jos užduotis buvo užblokuoti bet kokį priešo patekimą į Rygos įlanką. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jūrinėms minoms, kurių dešimtys tūkstančių buvo padėti Irbės sąsiauryje Pirmojo pasaulinio karo metu Baltijos laivyno laivai. Tik 1916 m. Saremos salos pietiniame gale, Sorvės kyšulyje, pradėtos statyti pakrantės gynybos baterijos. Iš viso buvo pastatytos septynios baterijos, o 43-ioji baterija buvo aprūpinta 305 mm pabūklais. Latvijos Irbės sąsiaurio pakrantėje gynybos baterijų nebuvo pastatyta.

Net ir įkūrus Latvijos Respubliką, Latvijos armija ir karinis jūrų laivynas neįrengė artilerijos pozicijų Irbės sąsiauriui ginti.

Padėtis pasikeitė po 1939 m. spalio 5 d. Latvijos Respublikos ir SSRS savitarpio pagalbos pakto, kuris numatė Raudonosios armijos ir Baltijos karinio jūrų laivyno kontingento dislokavimą Kuržemėje. Sovietų Sąjungos planuose taip pat buvo numatyta sukurti pakrantės gynybos sistemą pagal 1912 m. planą su patobulinimais. Buvo numatyta pastatyti pakrantės gynybos baterijas Liepojos tvirtovės vietoje, naujas baterijas į pietus nuo Ventspilio (46-oji baterija) ir dvi baterijas siauriausioje Irbės sąsiaurio dalyje netoli Mikeltornio. Jau po Latvijos okupacijos ir aneksijos Baltijos karinio jūrų laivyno pakrantės gynybos planai buvo papildyti ir iki 1941 m. birželio mėn. buvo planuojama įkurti 207-ąją artilerijos diviziją su penkiomis baterijomis šiaurinėje Kuržemės dalyje. Mikeltornio apylinkėse turėjo būti įrengtos dvi baterijos – 40-oji baterija Lūžnoje su 130 mm B-13 pabūklais gelžbetoniniuose įtvirtinimuose ir 117-oji baterija Olmaniuose (vieta Latvijos armijos žemėlapiuose pažymėta Ķesteriais) su 152 mm MU-2 pabūklais. Kadangi 152 mm pabūklų kūrimas nebuvo baigtas, ant baterijos gelžbetoninių įtvirtinimų buvo pastatytos laikinos medinės platformos ir sumontuoti dar keturi 130 mm pabūklai. Abi baterijos buvo baigtos iki 1941 m. birželio mėn., tačiau kare prieš vokiečių 291-ąją pėstininkų diviziją baterijų nepavyko aptikti, todėl jų įgulos persikėlė į Saremos salą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos armijų grupė „Kuršas“ gana rimtai svarstė galimus sovietų išsilaipinimus šiaurinėje Kuršo dalyje, ypač ištirpus ledui Suomijos įlankoje ir vakarinėje Estijos pakrantėje. Visoje Kuršo pakrantėje buvo dislokuotos savadarbės pakrantės gynybos baterijos. Sovietų Sąjungos 40-oji baterija „Gerate Batterie Sommer“, priklausanti 289-ajai artilerijos divizijai, su dviem 122 mm sovietinėmis haubicomis, buvo dislokuota gelžbetoninėse pozicijose netoli Lužnės. 117-osios baterijos pozicijų rajone buvo 530-osios artilerijos divizijos 2-oji baterija su trimis 152 mm sovietinėmis trofėjinėmis patrankomis, trimis 37 mm zenitiniais dronais, vienu 20 mm keturių vamzdžių zenitiniu dronu, dviem 75 mm prieštankinėmis patrankomis ir dviem minosvaidžiais apšvietimui.

Pasibaigus aktyviems karo veiksmams 1945 m. gegužę, SSRS pradėjo atkurti pakrantės gynybos sistemą Kuržemės pakrantėje. 1945 m. rudenį netoli Olmanių ūkio, kuris buvo pervadintas į „Krasnoflotskaja“, buvo dislokuota laikina 456-oji baterija su 152 mm Kane sistemos pabūklais.

1952 m. laikini baterijos pabūklai buvo pakeisti naujausiais 152 mm MU-2 ginklų sistemomis. Bateriją sudarė keturios gelžbetoninės pabūklų pozicijos, gelžbetoninis vadovavimo postas su tolimačio bokšteliu ir techniniai pastatai. Baterijos statyba buvo baigta 1958 m.

1958 m., išmontavus Lūžnios pakrantės gynybos bateriją, ją pakeitė mobili 130 mm SM-4-1 patrankų baterija Nr. 343. Mobiliosios patrankos neturėjo gelžbetoninių patrankų lizdų, tačiau buvo pastatytos kelios rąstų ir smėlio konstrukcijos.

343 baterija veikė iki septintojo dešimtmečio pradžios, o 456 baterija – iki 1975 m., kai buvo išsaugota. Baterijų pozicijose buvo dislokuoti S-125 oro gynybos raketų kompleksai, taip pat 10-asis pakrantės gynybos artilerijos-raketų pulkas su CP-2 „Sopka“ raketų kompleksais, o infrastruktūra buvo atitinkamai modifikuota.

Sovietų armija Olmanių ir Lūžnių baterijų infrastruktūrą Latvijos Respublikai perdavė 1993 m.

Kolkos kyšulyje nebuvo planuojama jokios karinės infrastruktūros, išskyrus kelis jūrinius švyturius, kurie buvo atstatyti per ilgą laiką – prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Pirmojo arba Antrojo pasaulinio karo metu. Siauriausioje Irbės sąsiaurio dalyje, tarp Sirvės pusiasalio ir Mykolo bokšto švyturio, buvo suplanuotos pakrantės gynybos baterijos.

Vieninteliai karinio pobūdžio įtvirtinimai atsirado 1944 m. pabaigoje, kai Vokietijos armijų grupė „Šiaurė“ ruošėsi atremti galimus sovietų Baltijos laivyno išsilaipinimus. 1945 m. pavasarį, ledui atsitraukus, dvi 532-osios artilerijos divizijos baterijos gynė pakrantę ties Kolkos kyšuliu. 7-oji baterija su keturiomis 75 mm patrankomis ir trimis 20 mm zenitinėmis patrankomis. 8-oji baterija su keturiomis 88 mm minosvaidžiais, trimis 20 mm minosvaidžiais ir 81 mm minosvaidžiu. Priešdezertyrinį pėstininkų garnizoną sudarė vienas garsiausių Vokietijos karinio jūrų laivyno pakrantės gynybos dalinių – 531-osios artilerijos divizijos 5-oji kuopa. Nors pavadinimu tai buvo artilerijos dalinys, pagal dislokaciją tai buvo pėstininkų dalinys, kuris savo karą pradėjo 1941 m. birželį prie Liepojos. Tuomet dalinys buvo dislokuotas Suomijos įlankos salose, o vėliau dalyvavo kovose Saremos saloje. Divizijos likučiai buvo pertvarkyti į vieną kuopą ir, sustiprinti septyniais prieštankiniais ir trimis 20 mm priešlėktuviniais pabūklais, dislokuoti Kolkos kyšulyje.

Sovietų jūrų desanto operacija niekada neįvyko, o vokiečių daliniai kapituliavo 1945 m. gegužę.

Karinė infrastruktūra Kolkos kyšulyje pradėta kurti po Antrojo pasaulinio karo, kai čia buvo dislokuoti sovietų pasienio apsaugos postai ir Kolka, kaip ir visa Kuržemės pakrantė nuo Mērsrago iki Lietuvos sienos, tapo uždara zona.

Privati karinė kolekcija Mundigcieme. Aivaras Ormanis ne vienerius metus kolekcionuoja istorinius objektus – karines uniformas, uniformas, kamufliažas, ryšio priemones, buities daiktus, apsaugos priemones iš skirtingų laikotarpių ir šalių, siekiančias Antrojo pasaulinio karo, sovietų kariuomenės ir nepriklausomos Latvijos atkūrimo laikų.

Kolekcija šiuo metu nėra gerai prižiūrima, o eksponatai saugomi buvusiame kolūkio tvarte.

250 metrų į pietvakarius nuo 6-osios baterijos yra Žvejų ir jūreivių paminklas su lenta, skirta JAV karinio jūrų laivyno žvalgybiniam lėktuvui PB4Y-2 Privateer, numuštam prie Liepojos 1950 m. balandžio 8 d. Lėktuvas, pravarde „Turbulentinis vėžlys“, priklausė 26-ajai patrulių eskadrilei ir pakilo iš Vysbadeno aerodromo balandžio 8 d. ankstyvą rytą ir per Kopenhagą išvyko į stebėjimo ir galbūt radijo žvalgybos misiją. Pagal įsakymą lėktuvas negalėjo priartėti prie Kuršo pakrantės arčiau nei 20 jūrmylių, tačiau dėl nežinomos priežasties jis įskrido į SSRS pačios nustatytą 12 jūrmylių zoną. Du sovietų 30-ojo gvardijos naikintuvų pulko La-11 perėmė ir numušė neginkluotą žvalgybinį lėktuvą. Numušto lėktuvo 10 narių įgulos likimas nėra tiksliai žinomas; yra prieštaringų žinių, kad visi pilotai žuvo arba kad kai kurie pilotai išgyveno ir pateko į karo belaisvių stovyklas.

Įgula:

AT1 Frank L. Beckman

AL3 Joseph J. Bourassa

ENS Tommy L. Burgess

1 m. po Kr. Joseph H. Danens

Leitenantas Johnas H. Fette'as

CT3 Edwardas J. Purcellas

LTJG Robertas D. Reynoldsas

AN Joseph N. Rinnier

Leitenantas Howardas W. Seeschafas

1 m. po Kr. Jackas W. Thomasas