"Ginklų lenktynės" IV Sovietų okupacija

200 hektarų ploto teritorija kadaise buvo itin slapta karinė bazė, kurioje buvo įsikūręs 51429 karinis dalinys.

Atkurtas 46-osios pakrančių apsaugos baterijos ugnies valdymo bokštas Ventspilyje yra Saulrietos gatvėje ir lankytojams prieinamas apžvalgos bokšto pavidalu. Šalia bokšto yra keturios artilerijos pabūklų pozicijos, ir tai vienintelė tokios geros būklės Antrojo pasaulinio karo pakrančių gynybos baterija Latvijoje. Lankytojai gali lipti bokšto laiptais į lauko apžvalgos aikštelę su vaizdu į jūrą. Šalia bokšto yra informacinis stendas su QR kodu. Naudodami QR kodą galite žiūrėti animaciją apie istorinius įvykius. Į bokštą veda nauja gatvė, didelė automobilių stovėjimo aikštelė ir medinis pėsčiųjų tiltas, einantis per šalia bokšto esančią saugomą gamtos teritoriją.

Šis karinis kompleksas buvo pastatytas 1939 m., žymint SSRS karinių bazių statybos Latvijoje pradžią. 46-oji pakrančių apsaugos baterija turėjo keturias pozicijas B-13 tipo pabūklams. Pirmąjį karinį mūšį ši baterija surengė 1941 m. birželio 24 d., kai Ventspilio uostą užpuolė vokiečių torpediniai kateriai, kurie baterijų ugnimi buvo atitraukti nuo Baltijos jūros krantų. Birželio 28 d. sovietų armija susprogdino pabūklus ir pasitraukė.

Paplako pulkas. Barta – pietūs, Barta – šiaurė. Bazę sunaikino žmogus ir gamta. Pastatus užėmė miškas, raketų transportavimo sunkvežimiai ir patys raketų angarai nugriauti. Ryšių centras taip pat sunaikintas, o dauguma metalinių paleidimo platformų išardytos.

Remiantis oficialia informacija, Bartos savivaldybėje buvo dislokuoti šie sovietų armijos daliniai:

49028–279. BKF karinio jūrų laivyno perdavimo centras

25026, 49393 - 30-ojo BKF laivo raketų ir branduolinių galvučių sandėliai

49281 – Ryšių departamentas

20480 – 523-iasis Ryšių centro padalinys

1994 m., išvykstant iš Latvijos (Paskutiniai iš Latvijos išvykę kariškiai, Bartos raketų bazės įranga, iš Liepojos uosto išvyko 1994 m. rugpjūčio 31 d.), pateikė Rusijos Federacijos Šiaurės vakarų kariuomenės grupė. Bartos raketų bazės teritorijos apžiūros metu taip pat radome balistinės raketos R-5M (8K51M) (NATO klasifikacija - SS-3 Shyster) paleidimo vietas su greta esančiais vadovavimo bunkeriais. R-5M (8K51M) raketos su branduolinėmis galvutėmis buvo pirmosios, kurias okupacinės pajėgos dislokavo Latvijoje 1954 m. Liepojos rajono Bartos miške. SSRS gynybos ministerijos 1985 m. liepos 2 d. (!) sprendimu Nr. 700-330 karių daliniui Nr. 42341 (50-oji raketinė armija Smolenske, k/d 55135) Bartos miške buvo skirta 2623 hektarai žemės. Ten dislokuotos dvi 117-ojo raketinio pulko divizijos. Kiekviena divizija turi po 4 raketas. 1959 m. rugsėjo 18 d. armija paprašė dar 385,25 ha penkioms vietoms netoli Bartos Brienampurvos. Žvyras bazės statybai, angarų užpildymui ir maskavimui buvo atvežtas iš netoliese esančio Krutės karjero. Ūkininkai iškeldinami iš Kalnāju, Placėnių, Purvičių, Zemturu, Purvu, Knīpupju, Mazturu, Birzmalių namų Bartos savivaldybėje. Archyviniuose dokumentuose nurodyti 8 ūkių likvidavimo nuostoliai siekia tik 154 711 rublių. Visos bazių konstrukcijos į Bartą buvo vežamos tik naktį, kad niekas jų nematytų. Tačiau Bartos gyventojai visada žinojo: kai armija pradės lyginti kelius, jie kažką veš. 1968 m. Bartos paviršinio paleidimo raketų divizijos buvo išformuotos. Modernizuotos šachtinės raketos (R-12 ir R-14) Bartoje nėra dislokuotos, nes ši vieta yra pelkėtoje vietovėje.

Sovietmečiu čia buvo dislokuotas pasienio apsaugos dalinys, už kelių kilometrų miške buvo įsikūrę kiti sovietų armijos daliniai – ryšių karininkai ir žemė-oras raketų bazė. Atkūrus nepriklausomybę, čia buvo dislokuota Latvijos kariuomenė.

Buvusi sovietinės armijos karinė bazė dabar yra poilsio, laisvalaikio ir stovyklavimo centras – asmeniniam tobulėjimui, sąveikaujant su gamta ir aplinkiniais žmonėmis.

Poilsio ir apgyvendinimo vieta tiek turistinėms grupėms, tiek šeimoms. Kambariai, dušai, WC, laužavietės, erdvi erdvė pramogoms, gamtos garsai. Rezervuokite iš anksto telefonu +371 26314505.

Pirmosios pakrantės gynybos baterijos Irbės sąsiaurio gynybai buvo pastatytos po 1912 m., kai buvo patvirtintas Baltijos laivyno minų ir artilerijos gynybos pozicijų planas, kuriame buvo numatytos kelios pakrantės gynybos baterijos ir jūros minų statymas.

Irbės sąsiaurio pozicija buvo toliausiai į pietus, o jos užduotis buvo užblokuoti bet kokį priešo patekimą į Rygos įlanką. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jūrinėms minoms, kurių dešimtys tūkstančių buvo padėti Irbės sąsiauryje Pirmojo pasaulinio karo metu Baltijos laivyno laivai. Tik 1916 m. Saremos salos pietiniame gale, Sorvės kyšulyje, pradėtos statyti pakrantės gynybos baterijos. Iš viso buvo pastatytos septynios baterijos, o 43-ioji baterija buvo aprūpinta 305 mm pabūklais. Latvijos Irbės sąsiaurio pakrantėje gynybos baterijų nebuvo pastatyta.

Net ir įkūrus Latvijos Respubliką, Latvijos armija ir karinis jūrų laivynas neįrengė artilerijos pozicijų Irbės sąsiauriui ginti.

Padėtis pasikeitė po 1939 m. spalio 5 d. Latvijos Respublikos ir SSRS savitarpio pagalbos pakto, kuris numatė Raudonosios armijos ir Baltijos karinio jūrų laivyno kontingento dislokavimą Kuržemėje. Sovietų Sąjungos planuose taip pat buvo numatyta sukurti pakrantės gynybos sistemą pagal 1912 m. planą su patobulinimais. Buvo numatyta pastatyti pakrantės gynybos baterijas Liepojos tvirtovės vietoje, naujas baterijas į pietus nuo Ventspilio (46-oji baterija) ir dvi baterijas siauriausioje Irbės sąsiaurio dalyje netoli Mikeltornio. Jau po Latvijos okupacijos ir aneksijos Baltijos karinio jūrų laivyno pakrantės gynybos planai buvo papildyti ir iki 1941 m. birželio mėn. buvo planuojama įkurti 207-ąją artilerijos diviziją su penkiomis baterijomis šiaurinėje Kuržemės dalyje. Mikeltornio apylinkėse turėjo būti įrengtos dvi baterijos – 40-oji baterija Lūžnoje su 130 mm B-13 pabūklais gelžbetoniniuose įtvirtinimuose ir 117-oji baterija Olmaniuose (vieta Latvijos armijos žemėlapiuose pažymėta Ķesteriais) su 152 mm MU-2 pabūklais. Kadangi 152 mm pabūklų kūrimas nebuvo baigtas, ant baterijos gelžbetoninių įtvirtinimų buvo pastatytos laikinos medinės platformos ir sumontuoti dar keturi 130 mm pabūklai. Abi baterijos buvo baigtos iki 1941 m. birželio mėn., tačiau kare prieš vokiečių 291-ąją pėstininkų diviziją baterijų nepavyko aptikti, todėl jų įgulos persikėlė į Saremos salą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos armijų grupė „Kuršas“ gana rimtai svarstė galimus sovietų išsilaipinimus šiaurinėje Kuršo dalyje, ypač ištirpus ledui Suomijos įlankoje ir vakarinėje Estijos pakrantėje. Visoje Kuršo pakrantėje buvo dislokuotos savadarbės pakrantės gynybos baterijos. Sovietų Sąjungos 40-oji baterija „Gerate Batterie Sommer“, priklausanti 289-ajai artilerijos divizijai, su dviem 122 mm sovietinėmis haubicomis, buvo dislokuota gelžbetoninėse pozicijose netoli Lužnės. 117-osios baterijos pozicijų rajone buvo 530-osios artilerijos divizijos 2-oji baterija su trimis 152 mm sovietinėmis trofėjinėmis patrankomis, trimis 37 mm zenitiniais dronais, vienu 20 mm keturių vamzdžių zenitiniu dronu, dviem 75 mm prieštankinėmis patrankomis ir dviem minosvaidžiais apšvietimui.

Pasibaigus aktyviems karo veiksmams 1945 m. gegužę, SSRS pradėjo atkurti pakrantės gynybos sistemą Kuržemės pakrantėje. 1945 m. rudenį netoli Olmanių ūkio, kuris buvo pervadintas į „Krasnoflotskaja“, buvo dislokuota laikina 456-oji baterija su 152 mm Kane sistemos pabūklais.

1952 m. laikini baterijos pabūklai buvo pakeisti naujausiais 152 mm MU-2 ginklų sistemomis. Bateriją sudarė keturios gelžbetoninės pabūklų pozicijos, gelžbetoninis vadovavimo postas su tolimačio bokšteliu ir techniniai pastatai. Baterijos statyba buvo baigta 1958 m.

1958 m., išmontavus Lūžnios pakrantės gynybos bateriją, ją pakeitė mobili 130 mm SM-4-1 patrankų baterija Nr. 343. Mobiliosios patrankos neturėjo gelžbetoninių patrankų lizdų, tačiau buvo pastatytos kelios rąstų ir smėlio konstrukcijos.

343 baterija veikė iki septintojo dešimtmečio pradžios, o 456 baterija – iki 1975 m., kai buvo išsaugota. Baterijų pozicijose buvo dislokuoti S-125 oro gynybos raketų kompleksai, taip pat 10-asis pakrantės gynybos artilerijos-raketų pulkas su CP-2 „Sopka“ raketų kompleksais, o infrastruktūra buvo atitinkamai modifikuota.

Sovietų armija Olmanių ir Lūžnių baterijų infrastruktūrą Latvijos Respublikai perdavė 1993 m.

No military infrastructure was planned in Cape Kolka, except for several offshore lighthouses that were rebuilt over a long period of time, either before World War I, during World War I or during World War II. Coastal defence batteries were planned for the narrowest part of the Irbe Strait, between the Sirves Peninsula and the Michael Tower Lighthouse.

The only fortifications of a military nature appeared at the end of 1944, when the German Army Group North was preparing to repel possible landings by the Soviet Baltic Fleet. In the spring of 1945, after the ice retreated, two batteries of the 532nd Artillery Division defended the coast at Cape Kolka. Battery 7 with four 75 mm guns and three 20 mm zenith guns. Battery 8 with four 88 mm mortars, three 20 mm mortars and an 81 mm mortar. The anti-deserter infantry garrison consisted of one of the most famous coastal defence units of the German Navy, the 5th Company of the 531st Artillery Division. Although it was an artillery unit by name, it was an infantry unit by deployment, which started its war in June 1941 at Liepāja. The unit was then garrisoned on islands in the Gulf of Finland and later took part in the fighting on the island of Saaremaa. The remnants of the division were reformed into one company and, reinforced with seven anti-tank guns and three 20 mm anti-aircraft guns, deployed at Cape Kolka.

The Soviet naval landing operation never took place and the German units capitulated in May 1945.

The military infrastructure in Cape Kolka began to be built after the Second World War, when Soviet border guard posts were deployed here and Kolka, like the entire Kurzeme coast from Mērsrags to the Lithuanian border, became a closed zone

Privati karinė kolekcija Mundigcieme. Aivaras Ormanis ne vienerius metus kolekcionuoja istorinius objektus – karines uniformas, uniformas, kamufliažas, ryšio priemones, buities daiktus, apsaugos priemones iš skirtingų laikotarpių ir šalių, siekiančias Antrojo pasaulinio karo, sovietų kariuomenės ir nepriklausomos Latvijos atkūrimo laikų.

Kolekcija šiuo metu nėra gerai prižiūrima, o eksponatai saugomi buvusiame kolūkio tvarte.

250 metres south-west of Battery 6 is the Monument to Fishermen and Sailors, with a plaque to the US Navy PB4Y-2 Privateer scout plane shot down off Liepaja on 8 April 1950. The aircraft, nicknamed Turbulent Turtle, was part of Patrol Squadron 26 and took off from Wiesbaden airfield in the early hours of 8 April and, via Copenhagen, set off on a surveillance and possibly radio reconnaissance mission. According to the order, the aircraft could not approach closer than 20 nautical miles to the Kurland coast, but for some unknown reason it flew into the USSR's self-defined 12 nautical mile zone. Two La-11s of the Soviet 30th Guards Fighter Regiment intercepted and shot down the unarmed reconnaissance aircraft. The fate of the 10-strong crew of the downed aircraft is not known with certainty; there is conflicting information that all were killed or, alternatively, that some of the pilots survived and ended up in prisoner-of-war camps.

The crew:

AT1 Frank L. Beckman

AL3 Joseph J. Bourassa

ENS Tommy L. Burgess

AD 1 Joseph H. Danens

LT John H. Fette

CT3 Edward J. Purcell

LTJG Robert D. Reynolds

AN Joseph N. Rinnier

LT Howard W. Seeschaf

AD 1 Jack W. Thomas