Botaniko darbas pajūryje

Žvejai Mazirbėje negalėjo žvejoti, o vietiniai – niekur plaukti. Kiekvienas su savimi turėjo kasdien nešiotis pasus, nes per vieną dieną juos buvo galima patikrinti kelis kartus. Kadangi esu botanikė, tuo metu dariusi ir tyrimus, kelis kartus buvau „pagauta“ paplūdimyje. Vienu metu Šliterės nacionalinio parko direktorius oficialiai susitarė su pasieniečiu, kad galiu eiti pakrante nuo Saunago iki Mazirbės. Man buvo „paskirtas“ pasienietis su Kalašnikovo automatu, kuris kiekviename prisijungimo taške kažką pranešdavo (tuo metu buvo nešiojami telefonai ir tam tikri prisijungimo taškai, iš kurių galėjai bendrauti). Vargšui kareiviui su manimi buvo labai sunku, nes karts nuo karto eidavau į kopas pasižiūrėti augalų, bet jis nežinojo, ar aš ten važiuoju dėl asmeninių, ar dėl mokslinių priežasčių, todėl susidarė nepatogios situacijos. Paplūdimyje nebuvo leista fotografuoti. Žvelgiant į tai šiandien, viskas buvo gana juokinga. Konfliktų su kariškiais nebuvo – kiekvienas dirbo savo darbą. Pasieniečių postas buvo Kolka – Ventspilis ir Mazirbė sankryžoje. Ten pasieniečiai dažniausiai išvažiuodavo atvažiavus autobusui. Mūsų valdoje (Lēdzerkstes) buvo vietinė šaudykla (pilnas laukas sviedinių), kažkada buvo numatyta net malūnsparnio nusileidimo aikštelė.