Botaniko darbas pajūryje
Vykdydamas botaniko pareigas, jam buvo leista vaikščioti pakrante tik su pasienio sargybiniu.
Mazirbėje žvejams nebuvo leista žvejoti, bet vietiniams gyventojams nebuvo leista niekur maudytis. Visi turėjo kasdien nešiotis pasus, nes per dieną jie galėjo būti tikrinami kelis kartus. Kadangi esu botanikas, tuo metu dar ir tyrinėjantis, kelis kartus buvau „pagautas“ paplūdimyje. Kartą Slyterės nacionalinio parko direktorius oficialiai susitarė su pasienio pareigūnu, kad galiu eiti pakrante pėsčiomis nuo Saunago iki Mazirbės. Prie manęs buvo „pririštas“ pasienietis su Kalašnikovo automatu, kuris kiekviename prisijungimo taške (tuo metu buvo nešiojamieji telefonai ir tam tikri prisijungimo taškai, iš kurių buvo galima susisiekti) kažką pranešdavo. Vargšui kareiviui buvo labai sunku su manimi, nes retkarčiais eidavau į kopas apžiūrėti augalų, bet jis nežinojo, ar ten einu dėl asmeninių, ar mokslinių priežasčių, todėl susidarydavo nepatogių situacijų. Fotografuoti pajūryje nebuvo leista. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, viskas buvo gana juokinga. Nebuvo jokių konfliktų su kariškiais – visi dirbo savo darbą. Pasienio apsaugos postas buvo įsikūręs Kolkos, Ventspilio ir Mazirbės sankryžoje. Pasieniečiai paprastai iš ten išvykdavo atvykus autobusui. Mūsų sklype (Lēdzerkstes) (žemė pilna sviedinių) buvo vietinė šaudykla, vienu metu netgi buvo planuojama įrengti sraigtasparnių nusileidimo aikštelę.
