Pasienio apsaugos skalbėja

„1952 metais atvykau į Kolką iš Vīdales Cirsti, tuo metu ten buvo apie 40 namų. Iš pradžių gyvenau mažame name šalia senosios mokyklos, ten gyvenome keturios šeimos ir buvome labai ankšti. Po kurio laiko išvykau į Ušį, 6 km nuo Kolkos, ir gyvenau „Tirguslaukyje“. Ten gyvenau 3,5 metų, o paskui atvykau čia, į „Priesterį“. Čia gyvenu nuo 1956 metų, o šiame bute (antrame aukšte) – nuo 1962 metų.“
Mano sesuo dirbo Kolkos pašte, aš neturėjau darbo, ir mano vyras taip pat neturėjo, nes išsiskyrėme, nes jis buvo beveik toks – ten ir ten. Ir tada geriau neturėti, nei turėti. Net nepagalvojau, kad man vienai bus sunku, teks leisti du vaikus į mokyklą. Bet apsisprendžiau, štai ką turiu daryti ir viskas. Iš pradžių eidavau padėti žvejams su žuvimis, čia Bertoldas Viktoras.
Tada pradėjau skalbti drabužius Rusijos pasieniečiams, jie man atnešė drabužius. Pašto viršininkas Krasnovaja ir mano sesuo įkalbėjo mane imtis šio darbo, nes pasieniečiai buvo paklausę, ar pažįsta ką nors, kas skalbia drabužius. Jau šiek tiek mokėjau susikalbėti rusiškai, bet rašyti ir pildyti dokumentų nemokėjau. Pašte susitikau su pašto viršininku ir susitarėme. Prieš mane drabužius skalbė moteris iš Pitrago. Taigi pradėjau dirbti nuo kovo 1 d. Kareiviai, kurie man atnešė drabužius, sakė: kodėl neprašote buto Kolkoje, nes ten name yra butas. Iš pradžių man buvo taip gėda, bet vieną kartą, kai atnešė atlyginimą, pradėjau prašyti.
Taigi 1956 m. spalio 20 d. atvykau čia. Butas pirmame namo aukšte buvo gana baisus, langai buvo paimti iš vokiečių bunkerių, vienas langas buvo didesnis, kitas mažesnis, vaizdo nebuvo. Bet tai buvo laikoma bešeimininkiu namu, dabar namas priklauso Kolkos stačiatikių parapijai. Čia gyveno rusų karininkai. Kambaryje buvo šalta, mano vaikai buvo maži, jauniausias dar nelankė mokyklos, o vyriausias mokėsi pirmus metus. Viršuje buvo tik krosnis ir kaminas, bet nebuvo langinės ar orkaitės, kad ilgiau išlaikytų šilumą. Prieš mane čia gyveno dr. Marčenka, jos vyras buvo pasienio apsaugos leitenantas. Kambarys buvo užkaltas lentomis, bet kaip ten gyveno gydytoja, buvo nuostabu. Po to jie persikėlė gyventi į Kolkos „Kristiems“. Tuo metu Kolkoje jau buvo nedidelė ligoninė, ir gydytoja taip pat ten dirbo.
Išskalbiau 40 pasieniečių skalbinius: marškinius, kelnes, apatinius, patalynę, avalynę. Pasieniečiams nereikėjo skalbti uniformų. Buvo sunku skalbti sauskelnes, nes jie ir taip siaubingai išsipurvindavo savo odiniuose batuose.
Na, kad šiek tiek susitvarkyčiau butą, apgavau ir iš gamyklos gavau keletą popierinių dėžių, tada jomis nugrioviau vidurinę sieną, kad neliktų plikų lentų. Svarbiausia buvo turėti kur džiovinti skalbinius, todėl kambaryje buvau pririšusi dvi virves, vieną palei lovą, kitą palei kitą pusę. Apačioje koridoriuje pastatė katilą, kuriame galėjau šildyti vandenį. Taigi visą laiką skalbiausi lauke, didelis katilas kabėjo ant kaiščio ir ten viriau skalbinius.
Davė miltelių, bet jų neužteko, vėliau pats nusipirkau daugiau. Dozė buvo 8–10 gramų kilogramui. Buvo sakoma, kad paklodė sveria 250 gramų, bet švari. Skalbinių kaskart nesverdavo. Iš pradžių gaudavau 15 rublių per mėnesį atlyginimą. Taip mes trys išsiversdavome su šiais mažais pinigėliais. Gyvenk, kaip nori. Į fabriką irgi negalėjau eiti, nes neturėjau kur dėti vaikų. Mokykla buvo šalia mūsų namo, tad galėjau jais rūpintis. Paskui, kai karininkai persikėlė į naujus namus, atsidūriau bute antrame aukšte.
Pareigūnai kiaules laikė tvarte prie namo, po kurio laiko jos vietoje pastatė skalbyklą, sumūrijo krosnį, bet tik tiek, garlaiviai jau šildo ir daugiau nieko nereikia. Visą dieną ant kojų guminiai batai ir pirmyn.
Iš pradžių nebuvo elektros, tad lygindavau angliniais lygintuvais – pletizeriais. Draugai sakydavo, koks prastas darbas tau lyginant. Paklodes lankstydavau ir lygindavau, bet marškinius, kelnes ir pagalvių užvalkalus lygindavau. Turėjau mažyčius rudus skudurėlius, kuriuos lankstydavau ir lygindavau. Kiekvieną kartą gaudavau 80 paklodžių, po dvi kiekvienai lovai.
Taigi maždaug 3–4 mėnesius skalbiau už tuos 15 rublių per mėnesį. Bet staršinas buvo toks normalus, jis man kažką papildomai užsirašydavo, pavyzdžiui, apie virėjo drabužius, skaičiavo, kad juos skalbiu kiekvieną dieną. Pagrindinis įspūdis buvo tas, kad jie man ir mano vaikams davė ir pietus, ir vakarienę, nes su 15 rublių trys žmonės negalėjo pavalgyti.
Jau buvo sunku visus skalbinius paskleisti ant lentos, jau patryniau kokias keturias lentas. Blogiausia buvo džiovinimas, ypač žiemą. Jie nebedžiūsta, užšąla ir viskas. Džiovindavau ir lauke, taip pat ir užkardoje, mokyklos gale, kur buvo arklių ir kiaulių. Eidamas pro arklides, būdavo sporto salė, ir žiemą dažniausiai ten džiovindavau skalbinius. Bet kiekvieną dieną turėdavau juos nešti ir grįžti, tad nešdavau pusiau sušalusius skalbinius, užsimesdavau ant peties 10 paklodžių ir eidavau per lauką. Po to juos džiovinau priešais Kolkos liuteronų bažnyčią „Vagaros“ netoli Dzidros Bėržinos, bet ten turėdavau nešti laiptais į palėpę. Anuomet už bažnyčios stovėjo vežimas, dabar jo nebėra, ir ten džiovinau. Kolkoje beveik nėra namo, kuriame skalbiniai nebūtų džiovinami. Tada galėčiau skalbinius išnešti ir išdžiovinti, bet dabar negaliu ne todėl, kad man trūksta jėgų, o todėl, kad Kolkoje nebėra žmonių, kuriais būtų galima pasitikėti, nes skalbinius galima pavogti.
Iki pat bažnyčios buvo keturios vandens linijos, tad žiemą, jei pirmadienį pakabinsi vandenį, jis išdžius iki ketvirtadienio. Vasarą tai padaryti lengva.
Pareigūnams nereikėjo skalbti skalbinių, jie tai darė patys.
Aš irgi buvau kvailys, vienu metu skalbiau ir jūreivių skalbinius, jų buvo apie 16. Jūreivių dryžuotus marškinius lengva skalbti, bet tie drobiniai kostiumai, jie buvo kaip medžiai. Neskalbiau jų rankomis. Jie atsinešė savo skalbimo mašiną „Tula“, aš irgi skalbiau po vieną kostiumą. Kartais tie kostiumai jau būdavo labai susidėvėję, bet norėdavau juos išvalyti. Po to skalbiau ir statybininkų skalbinius, jų buvo apie 30. Kurį laiką skalbiau ir švyturio žmonių skalbinius. Vandenį iš šulinio rankomis nešdavau, turėdavau viską atnešti ir išpilti. Sunkiausia buvo skalbinius gręžti rankomis.
Kad skalbiniai būtų balti, naudojau silikatinius klijus, jie buvo parduodami 0,5 l buteliuose, mane pamokė draugas iš Sibiro. Turėjau didelį puodą, kuriame tilpo 16 kibirų vandens, įpyliau į puodą vieną butelį silikatinių klijų ir skalbiniai išėjo labai balti. Kasdien skalbiau po vieną puodą, sekmadieniais stengiausi tai daryti laisviau. Iš pradžių pirkau ir skalbimo sodos, ji buvo pigi.
Po kurio laiko buvo atvežta tvarkinga skalbimo mašina, bet ji nebuvo skirta kaimui, nes ją reikėjo prijungti prie vandentiekio ir nuotekų sistemos, bet tokios įrangos šiuose namuose šiandien vis dar nėra. Tada man atvežė skalbimo mašiną „Riga-8“, bet ji gali skalbti tik nosinaites, o ne skalbinius kariškiams.
Taip dirbau 28 metus, iki 1984-ųjų. Pradėjau skalbti, kai man buvo 30, o nustojau, kai man buvo 58-eri. Išėjau į pensiją būdama 77-erių, visą tą laiką dirbusi du darbus ir dar buvau apsaugos darbuotoja kepykloje.
Darbo diena prasidėdavo 4 valandą ryto, tada eidavau šildyti didelio puodo, tada paruošdavau vaikams pusryčius, nuveždavau juos į mokyklą, išskalbdavau drabužius, tada 12 valandą nueidavau į kepyklą ir dirbdavau iki 5 valandos. Vakare vėl lyginimas.
Turėjau vieną draugą iš Sovietų Sąjungos. Jo mama atvyko jo aplankyti iš Leningrado ir ten išbuvo apie dvi savaites, atnešė man visokių dovanų ir pakvietė mane aplankyti Naujųjų metų proga. Niekada nebuvau įkėlęs kojos į Rygą, bet dabar išvykau į Leningradą, man buvo kiek daugiau nei 40 metų. Koks kvailas gali būti žmogus! Jie mane vežė į visas gražias vietas, Ermitažą, Petropavlovską. Pats niekur nebūčiau galėjęs išvykti, neturėjau nei pinigų, nei galimybių. Jie apmokėjo mano kelionę ir padengė visas pragyvenimo išlaidas. Taigi, kiekvienas likome savo šalyje, nes nenorėjau gyventi kartu kitoje šalyje, visai nenorėjau gyventi mieste, susitikinėti – ir viskas.
Kareiviai su manimi elgėsi žmogiškai, net kai brigadininkas skersdavo kiaulę, jis visada duodavo man gabalėlį mėsos.
Daugiau privačių darbininkų nebuvo samdomi. Gyvuliais rūpinosi pasieniečiai patys. Iš pradžių jie turėjo tris arklius, prižiūrėtojas buvo vadinamas raitininku, bet vėliau arkliai buvo likviduoti. Per pastaruosius dešimt metų pasieniečiai nebeturėjo kiaulių.
Karininkai daugiausia buvo ukrainiečiai, jie jau buvo taupūs ir darbštūs. Siderenko, Ušnarenka – jis buvo tikras darbštuolis, rudenį buvo parūpinęs kopūstų ir kitų dalykų, jo rūsys visada būdavo pilnas. Tai buvo dalykai, kurie buvo duodami kareiviams kaip papildomas dalykas. Jis marinavo obuolius. Didelėse statinėse jis sluoksniais dėjo ruginius šiaudus ir obuolius, tada ant viršaus užpylė saldžiarūgščio sūrymo. Obuoliai buvo labai skanūs, statinėse nesupūtė, bet buvo gero skonio.“