Pasienio apsaugos skalbykla

"1952 metais atvykau į Kolką iš Vīdales Cirsti, tuo metu ten buvo apie 40 namų. Iš pradžių gyvenau mažame namelyje prie senosios mokyklos, ten buvome keturios šeimos ir mums buvo labai ankšta. Po kurio laiko nuvažiavau į Ušus, 6 km nuo Kolkos, ir gyvenau "Tirguslaukyje". 1,5 metai čia gyvenau, o čia jau 3 metai 56 ir šiame bute (2 aukšte) nuo 1962 m.
Sesuo dirbo Kolkos pašte, aš neturėjau darbo ir vyras taip pat, nes išsiskyrėme, nes jis buvo beveik toks - čia ir ten man. Ir tada geriau neturėti nei turėti. Net nemaniau, kad man vienai bus sunku, į mokyklą leisti du vaikus. Bet pažadu, reikia ir tiek. Iš pradžių eidavau padėti žvejams su žuvimi, čia pas Bertoldą Viktorą.
Tada pradėjau skalbti drabužius rusų pasieniečiams, jie man atnešė drabužius. Pašto viršininkė Krasnovaja ir mano sesuo įkalbėjo mane imtis šio darbo, nes pasieniečiai paklausė, ar nepažįstu ką nors, kas skalbia. Jau mokėjau šiek tiek susikalbėti rusiškai, bet nerašyti ir nepildyti dokumentų. Su Starshin susitikome pašte ir susitarėme. Prieš mane skalbė moteris iš Pitrago. Taigi aš pradėjau dirbti kovo 1 d. Kareiviai, kurie man atnešė skalbinius, sakė: „Kodėl neprašai buto Kolkoje, juk ten name yra laisvas butas“. Iš pradžių buvau nedrąsus, bet vieną dieną, kai man atnešė algą, pradėjau jos prašyti.
Taigi 1956 m. spalio 20 d. aš čia atvykau. Butas pirmame namo aukšte buvo gana baisus, langai išgelbėti iš vokiečių bunkerių, vienas langas didesnis, kitas mažesnis, vaizdo visai nebuvo. Bet tai buvo laikoma bešeimininkiu namu, dabar namas priklauso Kolkos stačiatikių bažnyčiai. Čia gyveno rusų karininkai. Kambarys buvo šaltas, mano vaikai buvo maži, jauniausias dar nelankė mokyklos, o vyriausias mokėsi pirmaisiais metais. Viršuje buvo tik viryklė ir kaminas, bet nebuvo langinių ar krosnies, kad ilgiau išlaikytų šilumą. Prieš mane čia gyveno daktarė Marčenko, jos vyras buvo pasieniečių leitenantas. Kambarys buvo apkaltas lentomis, bet tai, kaip ten gyveno gydytojas, buvo nuostabu. Po to jie išvyko gyventi į Kolkos „Kristie“. Tuo metu Kolkoje jau veikė nedidelė ligoninė, dirbo gydytoja.
Skalbiau skalbinius 40 pasieniečių: marškinius, kelnes, apatinius, patalynę, antblauzdžius. Skalbti uniformų pasieniečiams nereikėjo. Sauskelnes išplauti buvo sunku, nes jos jau siaubingai susidėvėjo vyšniniuose batuose.
Na, kad butą kažkiek sutvarkyčiau, apgavau ir gavau iš gamyklos kažkokias popierines dėžutes, tada jomis išmušiau vidurinę sieną, kad nebūtų plikų lentų. Svarbiausia, kad turėjau kur išdžiovinti skalbinius, todėl mano kambaryje buvo surištos dvi linijos: viena palei lovą, kita iš kitos pusės. Žemiau esančiame koridoriuje pastatė katilą, kuriame galiu pašildyti vandenį. Taigi aš visą laiką skalbdavau lauke, didelis puodas kabėdavo ant kaiščio ir skalbinius virdavau ten.
Man davė pudros, bet neužteko, vėliau nusipirkau daugiau. Dozė buvo 8-10 gramų kilogramui. Teigiama, kad lapas sveria 250 gramų, bet švarus. Ne kiekvieną kartą sverdavo skalbinius. Iš pradžių gaudavau 15 rublių atlyginimą per mėnesį. Taip su šiais mažais pinigais susitvarkėme trise. Gyvenk kaip nori. Į gamyklą nuvažiuoti irgi negalėjau, nes neturėjau kur dėti vaikų. Mokykla buvo visai šalia mūsų namų, todėl galėjau jas prižiūrėti. Tada, kai pareigūnai nuvyko į naujus namus, atsidūriau bute antrame aukšte.
Pareigūnai kiaules laikė tvarte prie namo, po kurio laiko vietoje pasistatė skalbyklą, joje krosnį, bet viskas, garai jau šildo ir daugiau nieko nereikia. Guminiai batai ant kojų visą dieną ir pirmyn.
Iš pradžių nebuvo elektros, tad lyginau angliniais lygintuvais – klostuotais lygintuvais. Draugai pasakojo, kokį baisų darbą lyginate. Tada sulanksčiau ir spaudžiau paklodes, bet išlyginau marškinius, kelnes ir pagalvių užvalkalus. Turėjau šias mažas rudos spalvos sruogas, jas sulankstiau ir prispaudžiau. Kiekvieną kartą buvo 80 paklodžių, po du paklodes kiekvienai lovai.
Taigi kokius 3-4 mėnesius skalbiau drabužius už tuos 15 rublių per mėnesį. Bet tas senukas buvo toks normalus, prirašė man ką nors nereikalingo, pavyzdžiui, apie virėjos drabužius, sakė, kad aš juos skalbiau kasdien. Pagrindinis įspūdis buvo toks, kad man ir vaikams davė ir pietus, ir vakarienę, nes trys žmonės su 15 rublių nepavalgė.
Jau buvo sunku visus skalbinius paskleisti ant lentos, jau tryniau kokias keturias lentas. Blogiausia dalis buvo džiovinimas, ypač žiemą. Jie neišdžiūsta, tiesiog sušąla ir tiek. Taip pat džiovinau lauke, taip pat prieglaudoje, mokyklos gale, kur buvo arklių ir kiaulių. Per arklidę buvo sporto salė, ten dažniausiai žiemą džiovindavau skalbinius. Bet kiekvieną dieną tekdavo nešti ir atgal, tad nešiau pusiau sušalusius skalbinius, užsimečiau 10 paklodžių per petį ir ėjau per lauką. Po to išdžiovinau priešais Kolkos liuteronų bažnyčią „Vagaros“ prie Dzidros Bērziņa, bet ten teko nešti laiptais į palėpę. Tada už bažnyčios buvo vagonas, dabar jo nebėra, aš ten irgi džiovinau drabužius. Kolkoje beveik nėra namo, kuriame nebūtų džiovinami skalbiniai. Tada galėčiau skalbinius išsinešti ir išdžiovinti, o dabar negaliu, ne todėl, kad trūksta jėgų, o todėl, kad Kolkoje nebėra žmonių, kuriais galima pasitikėti, nes skalbinius galima pavogti.
Prie pat bažnyčios buvo pakabintos keturios virvės, tad jei jas pakabinsite pirmadienį žiemą, iki ketvirtadienio jos išdžius. Vasarą tai lengva.
Pareigūnams nereikėjo skalbti skalbinių, tai padarė patys.
Buvau ir aš kvailys, vienu metu skalbiau ir jūreivių skalbinius, jų buvo apie 16. Jūreivių dryžuoti marškiniai lengvai išsiskalbia, bet tie drobiniai kostiumai – kaip medžiai. Aš jų neplaunu rankomis. Jie atnešė savo skalbimo mašiną „Tula“, o aš skalbiau po vieną drabužį. Kartais tie rūbai jau būdavo tokie susidėvėję, bet norėdavau juos nuvalyti. Tada ploviau ir statybininkams, jų buvo apie 30. Kurį laiką prausiausi ir švyturio žmonėms. Rankomis nešiau vandenį iš šulinio, teko viską nešti ir išpilti. Sunkiausia buvo išgręžti skalbinius rankomis.
Kad skalbiniai būtų balti, naudojau silikatinius klijus, pardavinėjo 0,5 litro buteliuose, draugė iš Sibiro pamokė, kaip tai padaryti. Turėjau didelį puodą, kuriame tilpo 16 kibirų vandens, į puodą įpyliau buteliuką silikatinių klijų, skalbiniai išėjo labai balti. Kasdien išplaudavau vieną puodą, o sekmadienius stengdavausi padaryti ramesnius. Iš pradžių pirkau ir skalbimo sodą, buvo pigu.
Po kiek laiko buvo atvežta tvarkinga skalbimo mašina, bet ji skirta ne kaimui, nes reikėjo prijungti vandentiekį ir kanalizaciją, tačiau šiandien tokios įrangos šiame name dar nėra. Tada man atnešė skalbimo mašiną „Ryga-8“, bet ja galima skalbti tik nosines, o ne kariškiams skalbinius.
Ten dirbau 28 metus, iki 1984 m. Skalbti pradėjau būdamas 30 metų, nustojau skalbti, kai man buvo 58. Išėjau į pensiją būdamas 77 metų, visą laiką dirbęs dviejuose darbuose, be to, dirbau apsauginiu kepykloje.
Darbo diena prasidėdavo 4 valandą ryto, tada eidavau kaitinti didžiojo puodo, tada vaikams paruošiau pusryčius, nuvežiau į mokyklą, išskalbiau, tada 12 valandą nuėjau į kepyklą ir dirbau iki 17 val. Vakare vėl lyginimas.
Turėjau vieną tokį draugą tarp savo klasės draugų. Jo mama atvažiavo pas jį iš Leningrado ir ten išbuvo apie dvi savaites, atnešė man visokių dovanų, pakvietė pasisvečiuoti Naujiesiems metams. Niekada nebuvau įkėlęs kojos į Rygą, bet dabar važiavau į Leningradą, man buvo šiek tiek daugiau nei 40 metų. Koks nuobodus gali būti žmogaus protas! Nuvežė mane į visas gražias vietas, Ermitažą, Petropavlovską. Pats nebūčiau galėjęs niekur išvykti, neturėjau nei pinigų, nei galimybių. Jie jau sumokėjo už mano kelionę ir padengė visas pragyvenimo išlaidas. Taigi mes kiekvienas likome savo šalyje, nes aš nenorėjau gyventi kartu kitoje šalyje, aš visai nenoriu gyventi mieste, tai susitikime – bet ką.
Kareiviai su manimi elgėsi humaniškai, net kai brigadininkas pjaudavo kiaulę, visada duodavo mėsos gabalą.
Daugiau privačių asmenų neįdarbinta. Gyvulius pasieniečiai surenka patys. Iš pradžių jie turėjo tris arklius, prižiūrėtoją vadinome raiteliu, bet vėliau arkliai buvo pašalinti. Per pastaruosius dešimt metų pasieniečiams kiaulių nebuvo.
Pareigūnai daugiausia buvo ukrainiečiai, jie jau buvo ūkiški ir darbštūs. Siderenko, Ušnarenka – buvo tikras darboholikas, rudenį prisipirkęs kopūstų ir kitų dalykų, jo rūsys visada buvo pilnas. Tai buvo papildomi daiktai, įteikti kariams. Jis parūgštino obuolius. Didelėse statinėse jie sluoksniuodavo ruginius šiaudus ir obuolius, po to ant viršaus užpylė saldžiarūgščiu sūrymu. Obuoliai buvo labai skanūs, statinėse nesupūva, bet skanūs.“