„Vėjas. Nepaisymas. Ir Livonijos vėliava.“ (fragmentas) – Vaiduoklių laivai ir spygliuota viela

Tačiau okupacijos metai paliko skaudžius pėdsakus. Pasukus miško takeliu, staiga iškyla kelios į medžius įaugusios žvejų valtys, ir atsiveria žemė. Nuolaužos. Tarsi vaiduoklių laivai, tarsi praeities šešėliai. Pusiau sugriuvusios, jos, regis, iš paskutiniųjų jėgų bando išlaikyti orumą ir nepaklusnumą. Iki Antrojo pasaulinio karo Mazirbės kaime buvo 48 žvejų valtys. Tada atėjo sovietų režimas su troškuliu naikinti ir niokoti. Įsakymas buvo griežtas – sudeginkite valtis! „Tačiau lyviai užsispyrę“, – sako Gunta. „Ne visos sudegintos! Valtys buvo ištrauktos toliau į krantą. Manant, kad okupantai greitai pasitrauks... Visi tikėjosi, kad anglai ateis padėti ir Latvija vėl bus laisva.“ Istoriniai šaltiniai teigia, kad laivų kapinės buvo įkurtos po 1960 m., nes pasieniečiai neleido jų deginti krante, kaip tradiciškai buvo daroma Joninių išvakarėse su tarnavusiomis valtimis. Tos valtys ten ir liko. Praėjo dešimtmečiai, ir valtys išaugo į medžius. Vaiduokliškos nuolaužos yra toks ryškus epochos liudijimas, prieš kurį nublanksta oficialūs istoriniai raštai.
Tarp absurdiškų sovietmečio draudimų reikėtų paminėti ir tai, kad jūra nebuvo „atvira“ visiems. Pakrantės žvejams buvo nustatytos normos, įvestas leidimų režimas, naikinamos senovinės jūrininkų tradicijos. Kiekvieną vakarą paplūdimį mindžiojo arkliai, o vėlesniais metais – traktoriai. Kad ką tik suartoje žemėje liktų pėdsakų, jei kam nors kiltų mintis bėgti per jūrą į „pūvančio kapitalizmo“ paveiktą Ziedriją. Atvira buvo tik apie 200 metrų pločio paplūdimio juosta, iš abiejų pusių aptverta spygliuota viela ir kur patruliavo pasieniečiai su šunimis. Taip pat buvo ženklas: „Stop! Paplūdimys atidarytas iki 22.00 val.“.
Ar sovietų valdžia tikrai manė, kad žmonės bėgs per jūrą į Ziedriją? „Juk reikia juoktis! Niekas net nebandė kur nors bėgti... Pirmaisiais pokario metais – taip, bet vėliau tokių minčių nekilo“, – sako Gunta ir priduria, kad jie, kaimo vaikai, gyveno savo vaikų gyvenimus, daug negalvojo apie suaugusiųjų dalykus ir tai nebuvo pati blogiausia vaikystė. Galbūt ne tokia saulėta, kokia būtų buvusi kitu laiku ir vietoje, bet pakankamai maloni, kad dabar, po daugelio metų, ją prisimena su šiluma širdyse. Na, taip, skurdas... Bet kur jo nebuvo? Mazirbėje buvo ir žvejybos, ir paprastas, žemės ūkio kolūkis. Ir, kaip buvo įprasta sovietmečiu, parduotuvėse nieko gero nenusipirkai. Viskas – vienas vienintelis deficitas! Kaimo merginos galėjo tik pasvajoti tapti valstybės tarnautojomis. Tad joms teko pasitelkti kūrybinį mąstymą ir iš nieko ką nors sukurti. Siuvimo mašina buvo laikoma tikru lobiu!“ Mano mama mokėjo siūti, o tuo metu jų buvo milijonas. Ji man pasiuvo mokyklinę suknelę iš seno tėvo švarko. Ponios siuvo sukneles iš plunksnų kamšalo, kuris buvo skirtas pagalvėms – rožinės, mėlynos, oranžinės. Bet jei jos gaudavo vatos!...“ Guntos akys žiba prisiminimuose. „Tada visą vasarą vaikščiodavome su viena suknele.“ O tada dar galėjome nueiti į balių Livonijos kultūros namuose. Sakoma, kad sovietiniais metais labai populiarūs buvo socialiniai vakarai „Goluboj ogoņok“ (TV laidos „Mėlyna liepsna“), kuris buvo populiarus visoje Sovietų Sąjungoje, stiliaus su programa ir šokiais. Žinoma, į socialinius renginius ateidavo ir Mazirbėje dislokuoto karinio dalinio kareiviai. „Turėjome tiek daug vaikinų, kad galėjai medį daužyti“, – juokiasi Gunta. Argi vietinės merginos neištekėjo? „Jos ištekėjo! Beveik visos! Rusės, lietuvės, latviai taip pat... Buvo nemažai civilių ir vietinių vaikinų.“