"Vėjas. Nežiūra. Ir Livonijos vėliava." (fragmentas) - Vaiduoklių laivai ir spygliuota viela

Tačiau okupacijos metai paliko skaudžius pėdsakus. Įsukus į miško takelį, staiga atsiduri keli medžiuose ir žemėje įkomponuoti žvejų laivai. Nuolaužos. Kaip laivai vaiduokliai, kaip praeities šešėliai. Atrodo, kad pusiau sugriuvę jie iš paskutinių jėgų stengiasi išlaikyti savo orumą ir nepaklusnumą. Iki II pasaulinio karo Mazirbės kaime buvo 48 žvejų laivai. Tada atėjo sovietų režimas su naikinimo ir griovimo troškimu. Įsakymas buvo griežtas – sudeginkite valtis! „Bet lyviai užsispyrę“, – sako Gunta. "Ne viskas degė! Valtys buvo ištrauktos toliau į krantą. Su mintimi, kad okupantai tuoj išeis... Visi tikėjosi, kad anglai ateis padėti ir Latvija vėl bus laisva." Istoriniai šaltiniai teigia, kad valčių kapinės buvo sukurtos po 1960 m., nes pasieniečiai neleido jų deginti krante, kaip tradiciškai buvo daroma Joninių išvakarėse su savo laiką atitarnavusiomis valtimis. Ten tos valtys ir liko. Praėjo dešimtmečiai, o valtys išaugo į medžius. Vaiduoklių nuolaužos yra toks ryškus eros liudijimas, kad oficialios istorinės ataskaitos nublanksta prieš jas.
Tarp absurdiškų sovietmečio draudimų reikėtų paminėti ir tai, kad jūra nebuvo „atvira“ visiems. Pajūrio žvejams buvo nustatytos normos, įvestas leidimų režimas, naikinamos senosios jūrininkų tradicijos. Kiekvieną vakarą paplūdimys buvo valomas arkliais, o vėlesniais metais – traktoriais. Kad pėdsakai liktų šviežiai iškastoje žemėje, jei kas nors nuspręstų bėgti per jūrą į „pūvančio kapitalizmo“ paliestą Ziedriją. Buvo atvira tik apie 200 metrų pločio paplūdimio juosta, iš abiejų pusių spygliuota tvora, kurią patruliavo pasieniečiai su šunimis. Taip pat buvo užrašas: "Stop! Paplūdimys atidarytas iki 22:00".
Ar tikrai sovietų valdžia manė, kad žmonės bėgs per jūrą į Ziedriją? "Reikia juoktis! Niekas net nebandė niekur bėgti... Pirmaisiais pokario metais taip, bet vėliau tokių minčių nebuvo", – sako Gunta ir priduria, kad jie, kaimo vaikai, gyveno savo vaikų gyvenimą, daug negalvojo apie suaugusiųjų dalykus, o vaikystė buvo visai ne pati baisiausia. Galbūt ne taip saulėta, kaip būtų kitu laiku ir kitoje vietoje, bet pakankamai gražu, kad dabar, praėjus metams, prisimenu tai su šiluma širdyje. Na taip, skurdas... Bet kur jo nebuvo? Mazirbėje buvo ir žvejybos, ir eilinis, žemės ūkio kolūkis. Ir, kaip buvo įprasta sovietiniais laikais, parduotuvėse nieko pigaus nenusipirksi. Viskas yra tik vienas trūkumas! Kaimo merginos galėjo tik pasvajoti, kad taps pilietėmis. Taigi, turėjome pasitelkti savo kūrybinį mąstymą ir kurti nuo nulio. Siuvimo mašina buvo laikoma tikru lobiu!“ Mama mokėjo siūti, o tuo metu ji man pasiuvo mokyklinę suknelę iš seno tėčio švarko, kuris buvo skirtas pagalvėms – rožinė, mėlyna, oranžinė!...“ Guntos akys žiba prisiminimais. „Tada ji visą vasarą vilkėjo vieną suknelę“. O paskui dar galėtume nueiti į balių Livonijos kultūros namuose. Tarybiniais metais buvo labai populiarūs visoje Sovietų Sąjungoje populiaraus „Goluboy ogoņok“ (TV laida „Mėlynoji kibirkštis“) stiliaus socialiniai vakarai su programa ir šokiais. Žinoma, į socialinius renginius atvyko ir Mazirbėje dislokuoto karinio dalinio kariai. „Mes, vaikinai, buvome tokie: „Su medžiu galima maišytis“, – juokiasi Gunta. Ar vietinės merginos neištekėjo? "Jie susituokė! Beveik visi! Rusai, lietuviai, latviai irgi... Buvo nemažai civilių ir vietinių vaikinų."