Slīterės valstybinis rezervatas pasienio režimo zonoje

Vilnis Skuja: Sovietmečiu dirbau Slyterės valstybiniame rezervate. Dažnai tekdavo susitikti su pasieniečiais, bet stengdavomės tokių susitikimų vengti, nes pasienio zonoje rezervato darbuotojai – vyrai su žiūronais rankose, žemėlapiu krepšyje ir fotoaparatu – įsakydavo kiekvienam pasieniečiui nedelsiant sustoti ir išsiaiškinti bylos aplinkybes. Tada vykdavo aiškinimasis, kuris paprastai trukdavo ne trumpiau kaip pusvalandį. Jei laiku pastebėdavome pasienio automobilį, greitai nubėgdavome į mišką. Netgi turėjome tokį šūksnį „žalieji žmogeliukai važiuoja“! Tuo metu visi automatiškai kažkur slėpdavosi. Jei reikėdavo (pavyzdžiui, stebėti paukščių migraciją, atlikti apskaitas ir pan.) eiti į paplūdimį, visada oficialiai pranešdavome vadinamajai zastavai. Tada problemų nekildavo, nes pasienio apsaugoje buvo ir protingų žmonių, kurie nesigriebdavo jokių represijų ar blogo požiūrio į mus ir kitus vietos gyventojus. Išimtis būdavo atvejai, kai žmogus (vietinis gyventojas ar imigrantas) būdavo aštrus ir prašydavo nemalonumų.

Pasieniečiai taip pat darė įvairių neteisėtų veiksmų. Jie nukirto medį, iškasė smėlį ar tranšėją netinkamoje vietoje. Kartą jie buvo sugauti Kolkos sąvartyne, kur neteisėtai nušovė šerną. Pasitaikė atvejų, kai armijos samdomi darbininkai sugebėjo gauti Kalašnikovą nelegaliai medžioklei. Nors žvejyba tarp Kolkos ir Ventspilio buvo oficialiai draudžiama, prisidengdami pasieniečiais, vietos gyventojai negalėjo legaliai plaukti į jūrą ir žvejoti. Už tokius veiksmus jie „mokėjo kyšius“ pasieniečiams. Ir tik taip galėjo vykti žvejyba.

Pasienio apsaugos postai buvo Kolkoje ir Mazirbėje. Vienu metu postai kaip rekvizitai ar modeliai buvo statomi ir Saunagoje bei Pitrage. Netoli Kolkos ir Mazirbės buvo įrengti prožektoriai, kurie naktį apšvietė jūrą ir pakrantę. Mazirbės paplūdimyje (vasarą) buvo leidžiama būti nuo 8:00 iki 22:00 val., o apie tai dviem kalbomis buvo įspėjamas ženklas. Mazirbė buvo vienas didžiausių paplūdimių. Kituose lyvių kaimuose civiliams gyventojams buvo leidžiama apsistoti tik nedidelėse pakrantės atkarpose. Devintajame dešimtmetyje netgi buvo kilusi mintis pastatyti ištisinę spygliuotos vielos tvorą per visą pakrantę. Šiuo tikslu iš Slīterės rezervato jau buvo nupirkta medienos plaušiena.

Alanda Pūliņa: Kai sovietmečiu dar dirbau Slīterės valstybiniame rezervate – rezervato administracija buvo įsikūrusi Livonijos liaudies namuose. Pamenu pasienio reidus, kad buvo sustiprinta kontrolė – pasieniečiai su bobikais darė reidus ir net kelis kartus prašė tų pačių žmonių parodyti dokumentus. Iš tų laikų aš dar turėjau leidimą (leidimą į pasienio režimo zoną). Jei važiuodavai į Mazirbę iš Dundagos, pasienio režimo zona prasidėdavo jau Jaundundagėje, kur buvo užtvara ir pasienio kontrolės postas.