Totalitarizmas II WW2, IV Sovietų okupacija

Muziejuje eksponuojama Latvijos istorija nuo 1940 iki 1991 m., nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu. „Ateities namai“ – tai žinomo Amerikos latvių architekto Gunāro Birkertaus suprojektuoto Okupacijos muziejaus rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas, taip pat nauja muziejaus ekspozicija. Ekspoziciją „Čekos istorija Latvijoje“ sukūrė Okupacijos muziejus, ji yra buvusiame SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pastate „Kampiniame name“. Latvijos okupacijos muziejus buvo įkurtas 1993 m. Jis pasakoja ilgai slėptą Latvijos valstybės, tautos ir žemės likimo istoriją dviejų užsienio totalitarinių valstybių okupacijos laikotarpiu nuo 1940 iki 1991 m. 2020 m. pabaigoje muziejuje buvo daugiau nei 70 000 įvairių istorinių eksponatų (dokumentų, nuotraukų, rašytinių, žodinių ir daiktinių įrodymų, daiktų ir atminimo dovanų). Muziejaus specialistai įrašė daugiau nei 2400 vaizdo įrašų, todėl tai viena didžiausių okupacijos kolekcijų Europoje. Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje klostęsi įvykiai aiškiai parodo, ką tautoms teko ištverti valdant dviem totalitariniams režimams.

Located in Riga, Pārdaugava, near the National Library of Latvia.

Victory Park is one of the largest and most controversial parks in Latvia. It occupies a territory of 36.7 ha, where a monumental ensemble glorifying the Soviet occupation power "For those freed from the German fascist invaders of Soviet Latvia and Riga" has been created. Built in the place where the 17th century fortifications and was the last known place of public execution in Latvia.

20th century in the beginning, a landscape park was created on the territory of the former Kobron skanst. It is dedicated to the Russian emperor Peter I, whose army captured Riga in 1710. After the establishment of the State of Latvia, an ambitious project - Victory Park - was planned in the territory. It was conceived as a place of honor for the heroes of the War of Independence, a symbol of the greatness and self-confidence of the Latvian state. The park, built on public donations, was intended for major events, but World War II interrupted the plan.

During the Soviet occupation, the territory of the park became the place of execution of 7 German army officers. It was a significant event to open in 1985 the largest object glorifying the Soviet power and its army in the Baltic States.

Until 23.08.2022. g. (dismantled) it was possible to view the monumental ensemble, which represented the prevailing trends in the construction of monuments in the Soviet Union. The wide park area is perfect for walks and active recreation.

It is located in Tukuma, Mālkalna, Jelgavas street 15A.

The monument was opened in 1975 to highlight the merits of the Red Army during World War II. It served as a means of Soviet ideology and propaganda, symbolically strengthening the presence of the occupation regime in Latvia and creating the myth of the Soviet power as "liberators". The author of the monument is sculptor and resident of Tukums Arta Dumpe.

After the capitulation of Germany on May 8, 1945, the Red Army perceived Kurzemi as a territory conquered from the enemy and not a liberated part of the USSR. The inhabitants of Kurzeme were enemies and their property was considered war trophies. The repressive authorities and the army began the "Cleaning of Kurzeme". Men aged 16-60 were detained, registered and examined. In terms of danger, the inhabitants of Kurzeme - men - were compared to the military personnel of capitulated Germany. The permissiveness of the Red Army and the wave of crimes began - murders, rapes, robberies, arrests and "disappearances of people". The only armed resistance was from the National Guerrilla groups. The Soviet authorities created fighter battalions, including in the Tukum district, to eliminate any counter-action. The wave of violence and terror reached its climax in 1949, when the population was deported throughout Latvia.

Today you can see the monument. Its symbolic meaning is explained in different ways - a battle scene or a mother holding her sons fighting on opposite sides. The monument is installed on a hill with an impressive view.

Privati karinė kolekcija Mundigcieme. Aivaras Ormanis ne vienerius metus kolekcionuoja istorinius objektus – karines uniformas, uniformas, kamufliažas, ryšio priemones, buities daiktus, apsaugos priemones iš skirtingų laikotarpių ir šalių, siekiančias Antrojo pasaulinio karo, sovietų kariuomenės ir nepriklausomos Latvijos atkūrimo laikų.

Kolekcija šiuo metu nėra gerai prižiūrima, o eksponatai saugomi buvusiame kolūkio tvarte.

The Alūksne Museum is located in an architectural monument of national significance: the neo-Gothic Alūksne New Castle built in the late 19th century. The museum features an exhibition named ‘Memorial Room for Victims of the Totalitarian Regime’, which tells about the fate of the inhabitants of Alūksne municipality in Siberia and the Far East, while the time periods from prehistory to the present meet in the Alūksne history exhibit ‘Feast of the Ages’. It features a separate section devoted to the contribution of the 7th Sigulda Infantry Regiment to the military, culture and public life. The formation of the 7th Sigulda Infantry Regiment began on 20 June 1919 in the Naukšēni Manor. Initially, a battle group of 22 officers and 1,580 soldiers was formed from the reserve battalion of the Northern Latvian Brigade, and was named the Dankers Division. It was included in the 2nd Battalion of the 3rd Jelgava Regiment. On 23 August, following an increase in the number of companies, it became part of the 7th Sigulda Infantry Regiment. Having taken part in the battles against Bermondt, on 5 January 1920, the regiment was transferred to the Latgale front to fight the Bolsheviks. After the signing of the Peace Treaty with Soviet Russia, the regiment guarded Latvia’s eastern border. The Latvian War of Independence saw the deaths of more than 200 soldiers of the regiment, while 85 were awarded the Lāčplēsis War Order. In 1921, the 7th Sigulda Infantry Regiment was stationed in Alūksne. The regiment’s headquarters were set up in the Alūksne New Castle. After World War II, the castle was taken over by Soviet security institutions. As of the late 1950s, the castle housed various cultural institutions: the Culture and Cinematography Department of the Executive Committee, a pioneer house, a library, a cinema and a museum.

The Melānija Vanaga Museum is located in the Amata village school in Cēsis municipality. The museum showcases materials about the life, literary activity, family and destiny of writer and cultural historian Melānija Vanaga: video content about Siberia and the deported Latvians living there and a Siberian dugout taking its visitors on a trip to the writer’s place of deportation in Tyukhtetsky district, Krasnoyarsk region. The appearance and layout of the dugout form a realistic idea of life away from home. The dugout features unique historical objects brought there from the Tyukhtet Museum: a birch-bark dish known as ‘tuyesok’, a clay mug known as ‘krynka’ and a kerosene lamp. The museum features video interviews with politically repressed people from the municipality and 18 characters from Melānija Vanaga’s book Suddenly, a Criminal: Sixteen Years in Siberia. The museum’s virtual exhibition ‘BE YOURSELF!’ (http://esipats.lv) shows the experiences of five deported children and their parents who were wrongly accused by the Soviet authorities of ‘betrayal of the motherland’.

During the Soviet era, a border guard unit was located here, other Soviet army units - liaison officers and a surface-to-air missile base were located several kilometres away in the forest. After independence, the Latvian army was stationed there.

The former Soviet army military base is now a recreation, leisure and camping centre - for personal development in interaction with nature and the people around. 

A place for recreation and accommodation for both tourist groups and families. Rooms, showers, WC, fireplaces, spacious area for activities, sounds of nature. Book in advance by calling +371 26314505.

1941 m. birželio ir 1949 m. kovo mėn. trėmimams atminti Skrundos geležinkelio stotyje pastatytas atminimo akmuo ir keturašis vagonas, kuris taip pat tarnauja kaip trėmimams skirtas muziejus. Tai pirmasis vagono tipo muziejus Latvijoje, kuriame nuolat eksponuojamos iš Skrundos stoties ištremtų žmonių nuotraukos, laiškai, atsiminimai, dokumentai ir įvairūs daiktai. Skrundos stotis buvo tremtinių surinkimo vieta ir viena iš trijų regiono stočių, į kurią buvo atvežti žmonės iš Skrundos ir Kuldygos apylinkių. 1941 m. iš čia į Krasnojarsko kraštą Sibire buvo ištremta pirmojo atkurtos Latvijos Respublikos prezidento Gunčio Ulmanio šeima.

Deportacijų pagalba sovietai susidorojo su nacionalinių partizanų šalininkais ir tuo pačiu metu baugino likusius kaimo gyventojus, versdami juos stoti į kolūkius.

The Karosta is the largest historical military territory in the Baltics and occupies almost one third of the entire territory of Liepāja. The Karosta is a unique compound of military and fortification buildings on the shores of the Baltic Sea with a special meaning in the history and architecture of Latvia and the world. The Karosta features such military heritage sites as the North Pier and forts, the Redan, Karosta Prison, Karosta Water Tower, St. Nicholas Orthodox Maritime Cathedral, Oskars Kalpaks Bridge and others.

Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.

Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.

Geležinkelio linija Ventspilis–Mazirbė, taip pat Stendės–Dundagos pratęsimas iki Mazirbės su atšaka iki Pitragės buvo skirti tik strateginėms karinėms reikmėms. Šių linijų statybos metu ir vėliau iš regiono buvo evakuoti visi civiliai gyventojai. Pagrindinė karinių geležinkelių užduotis Irbės sąsiaurio rajone buvo aprūpinti Vokietijos armijos pakrantės gynybos pozicijas pabūklais ir amunicija.

Šie tik kariniams tikslams skirti kariniai geležinkeliai taip pat sujungė tris svarbiausius švyturius, esančius Ovišuose, Mikeltornyje ir Šlīterėje.

Nepaisant to, keleivių pervežimas buvo vykdomas jau Pirmojo pasaulinio karo metais.

Stendės geležinkelio stotyje yra atminimo akmuo (1989 m.) 1941 ir 1949 m. deportuotiems latviams.

1919 m. spalio 30 d. Stendės geležinkelio stotį užėmė Bermonto kariuomenė. Lapkričio 17 d. Latvijos armijos kareiviai, vadovaujami K. Šnēbergo, puolė stotį, nuvarydami vežimą su ginklais, karo medžiagomis ir grūdais. Už šiuos mūšius ordino ordinu buvo apdovanoti 6 kareiviai: K. Bumovskis (1891–1976), P. Strautiņš (1883–1969), R. Plotnieks (1891–1965), E. Jansons (1894–1977).