Totalitarizmas II WW2, IV Sovietų okupacija

Muziejuje eksponuojama Latvijos istorija nuo 1940 iki 1991 m., nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu. „Ateities namai“ – tai žinomo Amerikos latvių architekto Gunāro Birkertaus suprojektuoto Okupacijos muziejaus rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas, taip pat nauja muziejaus ekspozicija. Ekspoziciją „Čekos istorija Latvijoje“ sukūrė Okupacijos muziejus, ji yra buvusiame SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pastate „Kampiniame name“. Latvijos okupacijos muziejus buvo įkurtas 1993 m. Jis pasakoja ilgai slėptą Latvijos valstybės, tautos ir žemės likimo istoriją dviejų užsienio totalitarinių valstybių okupacijos laikotarpiu nuo 1940 iki 1991 m. 2020 m. pabaigoje muziejuje buvo daugiau nei 70 000 įvairių istorinių eksponatų (dokumentų, nuotraukų, rašytinių, žodinių ir daiktinių įrodymų, daiktų ir atminimo dovanų). Muziejaus specialistai įrašė daugiau nei 2400 vaizdo įrašų, todėl tai viena didžiausių okupacijos kolekcijų Europoje. Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje klostęsi įvykiai aiškiai parodo, ką tautoms teko ištverti valdant dviem totalitariniams režimams.

Įsikūręs Rygoje, Pārdaugavoje, netoli Latvijos nacionalinės bibliotekos.

Pergalės parkas yra vienas didžiausių ir prieštaringiausiai vertinamų parkų Latvijoje. Jis užima 36,7 hektaro teritoriją, kurioje sukurtas monumentalus ansamblis „Sovietų Latvijos ir Rygos išvaduotojams nuo vokiečių fašistinių užpuolikų“, šlovinantis sovietų okupacinę valdžią. Pastatytas XVII a. įtvirtinimų vietoje, tai buvo paskutinė žinoma viešų egzekucijų vieta Latvijoje.

XX amžiaus pradžioje buvusios Kobronos tvirtovės teritorijoje buvo įkurtas kraštovaizdžio parkas. Jis skirtas Rusijos imperatoriui Petrui I, kurio armija 1710 m. užėmė Rygą. Įkūrus Latvijos valstybę, teritorijoje buvo suplanuotas ambicingas projektas – Pergalės parkas. Jis buvo sumanytas kaip Nepriklausomybės karo didvyrių pagerbimo vieta, Latvijos valstybės didybės ir pasitikėjimo savimi simbolis. Parkas, pastatytas už visuomenės aukas, buvo skirtas svarbiems renginiams, tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė šiam planui.

Sovietų okupacijos metu parko teritorija tapo 7 vokiečių armijos karininkų egzekucijos vieta. Tai buvo reikšmingas įvykis, nes 1985 m. buvo atidarytas didžiausias Baltijos šalyse sovietų režimą ir jo armiją šlovinantis objektas.

Iki 2022 m. rugpjūčio 23 d. (išardytas) buvo galima apžiūrėti monumentalų ansamblį, kuris reprezentavo vyraujančias paminklų statybos tendencijas Sovietų Sąjungoje. Erdvi parko teritorija puikiai tinka pasivaikščiojimams ir aktyviam poilsiui.

Įsikūręs Tukums, Mālkalns, Jelgavas g. 15A.

Paminklas buvo atidengtas 1975 m., siekiant pabrėžti Raudonosios armijos nuopelnus Antrojo pasaulinio karo metu. Jis tarnavo kaip sovietinės ideologijos ir propagandos priemonė, simboliškai sustiprinanti okupacinio režimo buvimą Latvijoje ir kurianti sovietinio režimo kaip „išvaduotojų“ mitą. Paminklo autorius – skulptorius, kilęs iš Tukumo Arta Dumpė.

Po Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d. Raudonoji armija Kuržemę laikė priešo užkariauta teritorija, o ne išlaisvinta SSRS dalimi. Kuržemės gyventojai buvo priešai, o jų turtas – karo trofėjais. Represinė valdžia ir armija pradėjo „Kuržemės valymą“. 16–60 metų vyrai buvo sulaikomi, registruojami ir tikrinami. Pavojingumo požiūriu Kuržemės gyventojai – vyrai – buvo prilyginti kapituliavusios Vokietijos kariškiams. Prasidėjo Raudonosios armijos atlaidumas ir nusikaltimų banga – žmogžudystės, išžaginimai, plėšimai, areštai ir „žmonių dingimai“. Vienintelis ginkluotas pasipriešinimas kilo iš nacionalinių partizanų grupių. Sovietų valdžia sukūrė naikintojų batalionus, taip pat ir Tukumo rajone, kad būtų pašalintas bet koks pasipriešinimas. Smurto ir teroro banga pasiekė piką 1949 m., kai visoje Latvijoje vyko gyventojų deportacijos.

Paminklą galima pamatyti ir šiandien. Jo simbolinė reikšmė buvo interpretuojama įvairiai – tai mūšio scena arba motina, laikanti sūnus, kovojančius priešingose pusėse. Paminklas pastatytas ant kalvos, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas.

Privati karinė kolekcija Mundigcieme. Aivaras Ormanis ne vienerius metus kolekcionuoja istorinius objektus – karines uniformas, uniformas, kamufliažas, ryšio priemones, buities daiktus, apsaugos priemones iš skirtingų laikotarpių ir šalių, siekiančias Antrojo pasaulinio karo, sovietų kariuomenės ir nepriklausomos Latvijos atkūrimo laikų.

Kolekcija šiuo metu nėra gerai prižiūrima, o eksponatai saugomi buvusiame kolūkio tvarte.

Alūksnės muziejus įsikūręs nacionalinės reikšmės architektūros paminkle – neogotikinėje Alūksnės Naujojoje pilyje, pastatytoje XIX a. pabaigoje. Muziejuje veikia paroda „Totalitarinio režimo aukų memorialinis kambarys“, kurioje pasakojama apie Alūksnės savivaldybės gyventojų likimus Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, o laikotarpis nuo priešistorės iki šių dienų susitinka Alūksnės istorijos ekspozicijoje „Amžių šventė“. Joje yra atskiras skyrius, skirtas 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko indėliui į kariuomenę, kultūrą ir visuomenės gyvenimą. 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko formavimas prasidėjo 1919 m. birželio 20 d. Naukšėnų dvare. Iš pradžių iš Šiaurės Latvijos brigados rezervinio bataliono buvo suformuota 22 karininkų ir 1580 kareivių kovinė grupė, pavadinta Dankersų divizija. Ji buvo įtraukta į 3-iojo Jelgavos pulko 2-ąjį batalioną. Rugpjūčio 23 d., padidėjus kuopų skaičiui, jis tapo 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko dalimi. Dalyvavęs mūšiuose prieš Bermontą, 1920 m. sausio 5 d. pulkas buvo perkeltas į Latgalos frontą kovoti su bolševikais. Pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija, pulkas saugojo rytinę Latvijos sieną. Latvijos nepriklausomybės kare žuvo daugiau nei 200 pulko karių, o 85 buvo apdovanoti Lačplėšio karo ordinu. 1921 m. 7-asis Siguldos pėstininkų pulkas buvo dislokuotas Alūksnėje. Pulko štabas buvo įsikūręs Alūksnės naujojoje pilyje. Po Antrojo pasaulinio karo pilį perėmė sovietų saugumo institucijos. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos pilyje buvo įsikūrusios įvairios kultūros įstaigos: Vykdomojo komiteto Kultūros ir kinematografijos skyrius, pionierių namai, biblioteka, kino teatras ir muziejus.

Melanijos Vanagos muziejus įsikūręs Amatos kaimo mokykloje, Cėsių savivaldybėje. Muziejuje eksponuojama medžiaga apie rašytojos ir kultūros istorikės Melanijos Vanagos gyvenimą, literatūrinę veiklą, šeimą ir likimą: vaizdo medžiaga apie Sibirą ir ten gyvenančius tremtinius latvius bei Sibiro žeminė, nukelianti lankytojus į rašytojos tremties vietą Tiuchteco rajone, Krasnojarsko srityje. Žeminės išvaizda ir išplanavimas sukuria realistinį gyvenimo toli nuo namų vaizdą. Eminėje eksponuojami unikalūs istoriniai daiktai, atvežti iš Tiuchteto muziejaus: beržo tošies indas, vadinamas „tuesok“, molinis puodelis, vadinamas „krynka“, ir žibalinė lempa. Muziejuje rodomi vaizdo interviu su politiškai represuotais savivaldybės asmenimis ir 18 personažų iš Melanijos Vanagos knygos „Staiga nusikaltėlė: šešiolika metų Sibire“. Muziejaus virtuali paroda „BŪK SAVIMI!“. (http://esipats.lv) pasakojama apie penkių deportuotų vaikų ir jų tėvų, kuriuos sovietų valdžia neteisingai apkaltino „tėvynės išdavyste“, patirtį.

During the Soviet era, a border guard unit was located here, other Soviet army units - liaison officers and a surface-to-air missile base were located several kilometres away in the forest. After independence, the Latvian army was stationed there.

The former Soviet army military base is now a recreation, leisure and camping centre - for personal development in interaction with nature and the people around. 

A place for recreation and accommodation for both tourist groups and families. Rooms, showers, WC, fireplaces, spacious area for activities, sounds of nature. Book in advance by calling +371 26314505.

1941 m. birželio ir 1949 m. kovo mėn. trėmimams atminti Skrundos geležinkelio stotyje pastatytas atminimo akmuo ir keturašis vagonas, kuris taip pat tarnauja kaip trėmimams skirtas muziejus. Tai pirmasis vagono tipo muziejus Latvijoje, kuriame nuolat eksponuojamos iš Skrundos stoties ištremtų žmonių nuotraukos, laiškai, atsiminimai, dokumentai ir įvairūs daiktai. Skrundos stotis buvo tremtinių surinkimo vieta ir viena iš trijų regiono stočių, į kurią buvo atvežti žmonės iš Skrundos ir Kuldygos apylinkių. 1941 m. iš čia į Krasnojarsko kraštą Sibire buvo ištremta pirmojo atkurtos Latvijos Respublikos prezidento Gunčio Ulmanio šeima.

Deportacijų pagalba sovietai susidorojo su nacionalinių partizanų šalininkais ir tuo pačiu metu baugino likusius kaimo gyventojus, versdami juos stoti į kolūkius.

Karosta yra didžiausia istorinė karinė teritorija Baltijos šalyse ir užima beveik trečdalį visos Liepojos teritorijos. Karosta – unikalus karinių ir įtvirtinimų pastatų kompleksas Baltijos jūros pakrantėje, turintis ypatingą reikšmę Latvijos ir pasaulio istorijoje bei architektūroje. Karostoje yra tokie karinio paveldo objektai kaip Šiaurinis molas ir fortai, Redanas, Karostos kalėjimas, Karostos vandens bokštas, Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros katedra, Oskaro Kalpako tiltas ir kiti.

Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.

Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.

Geležinkelio linija Ventspilis–Mazirbė, taip pat Stendės–Dundagos pratęsimas iki Mazirbės su atšaka iki Pitragės buvo skirti tik strateginėms karinėms reikmėms. Šių linijų statybos metu ir vėliau iš regiono buvo evakuoti visi civiliai gyventojai. Pagrindinė karinių geležinkelių užduotis Irbės sąsiaurio rajone buvo aprūpinti Vokietijos armijos pakrantės gynybos pozicijas pabūklais ir amunicija.

Šie tik kariniams tikslams skirti kariniai geležinkeliai taip pat sujungė tris svarbiausius švyturius, esančius Ovišuose, Mikeltornyje ir Šlīterėje.

Nepaisant to, keleivių pervežimas buvo vykdomas jau Pirmojo pasaulinio karo metais.

Stendės geležinkelio stotyje yra atminimo akmuo (1989 m.) 1941 ir 1949 m. deportuotiems latviams.

1919 m. spalio 30 d. Stendės geležinkelio stotį užėmė Bermonto kariuomenė. Lapkričio 17 d. Latvijos armijos kareiviai, vadovaujami K. Šnēbergo, puolė stotį, nuvarydami vežimą su ginklais, karo medžiagomis ir grūdais. Už šiuos mūšius ordino ordinu buvo apdovanoti 6 kareiviai: K. Bumovskis (1891–1976), P. Strautiņš (1883–1969), R. Plotnieks (1891–1965), E. Jansons (1894–1977).