Pamirštas Livonijos pakrantė
Paskutiniai lyvių kaimai šiaurės vakarinėje Latvijos pakrantėje buvo sistemingai naikinami ir nuo 1950 m. tarybų paskelbti draudžiama zona. Tik maža saujelė šios tautos išgyveno 12 žvejų kaimų, ir šiuo metu jie išgyvena savotišką kultūrinį atgimimą.
Uždraustasis krantas (1941–1990)
Dešimtmečius trukusi sovietinė okupacija lyviams buvo lemtinga. Kaip ir latviai, lietuviai ir estai, lyviai nebuvo apsaugoti nuo deportacijos. Daugelis emigravo. Pakrantė buvo paskelbta sovietų pasienio zona. Kaimai buvo mirtinai nukraujuoti. Žvejyba, tradicinės ekonomikos pagrindas, buvo priverstinai kolektyvizuota, vietos žvejybos įgulos buvo likviduotos. Lyvių kalba buvo uždrausta. Dabar šioje pakrantės zonoje, kur kadaise klestėjo gyvenimas, stovėjo sargybos bokštai ir kariuomenės bazės. Tuščia žemė.
Prieš karą Lielirbėje buvo 60 namų. 1969 m. jų dar buvo 19, 1986 m. – penki. 1959 m. vis dar gyveno 185 lyviai, iš kurių 87 taip pat kalbėjo lyviškai. Čia liko tik saujelė jų – kurie nenorėjo ar negalėjo išvykti. 82 metų žvejys Alfonsas Bertholdas iš Vaidės: „Prieiga prie jūros buvo uždrausta. Nuo 18 val. galiojo visuotinis draudimas. Žvejyba nebuvo leidžiama. Žvejyba buvo centralizuota 60 km į pietus, iki Ruojos. Daugelis paliko namus ir išvyko į Ruoją ar kitur. Visa pakrantė nuo Ventspilio iki Kolkos buvo draudžiama zona, į kurią iš išorės buvo galima patekti tik su specialiu leidimu.“
vertimas iš vokiečių žurnalo „Pogrom“ 1992 m. lapkričio ir gruodžio mėn. numerio – „BANGA“ (laikraštis Šiaurės Kuržemės pakrantei), 1993 m. kovo 5 d.; atsiuntė Inese Roze (Talsų regiono turizmo informacijos centras)
