Latvija ir Estija stato modernius povandeninius laivus

1923 m. buvo nuspręsta papildyti Latvijos karinį jūrų laivyną naujais ir to meto moderniais povandeniniais laivais. Abu būsimi povandeniniai laivai buvo pastatyti Prancūzijoje ir buvo to meto prancūzų povandeninių laivų modifikacijos. Virš vandens povandeniniai laivai galėjo pasiekti 17,5 mazgo greitį, po vandeniu – iki 10 mazgų. Didžiausias panardinimo gylis buvo 70 m, įgula – 32 vyrai. Ginkluotą sudarė 6 torpedų vamzdžiai, 75 mm patranka ir du 7,7 mm kulkosvaidžiai. Abu povandeniniai laivai buvo įtraukti į Latvijos karinį jūrų laivyną 1927 m. Vėlesniais metais povandeniniai laivai „Ronis“ ir „Spīdola“ dalyvavo karinių jūrų pajėgų vizituose Estijoje, Lietuvoje, Suomijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Jie taip pat buvo sutikti su dideliu susidomėjimu Latvijos uostuose. Štai kaip 1936 m. liepos 9 d. karinių jūrų pajėgų vizitą Ventspilyje aprašo laikraštis „Ventas Balss“:
Antradienio vakarą horizonte staiga pasirodė tiršti dūmų debesys, sparčiai artėjantys prie Ventspilio. Praėjo vos pusvalandis, ir vienas po kito į reidą įstojo mūsų eskadrilės karo laivai: „Virsaitis“, „lmanta“ ir „Viesturs“. Netrukus juos pasekė povandeninių laivų bazės laivas „Varonis“ ir tapo žinoma, kad atvykti taip pat laukia povandeniniai laivai „Spīdola“ ir „Ronis“. Ant „Virsais“ buvo eskadrilės vadas kapitonas T. Spāde, kuriam vadovaujant visas mūsų karo laivynas atvyko į Ventspilį pakeliui iš Liepojos. Vienas po kito, sklandžiai braudamiesi per vandenį, laivai įplaukė į uostą ir švartavosi pasroviui nuo Pilskalno, tarp Ūdenios ir Lielo gatvių.

Krante svečiai su pagarba stebėjo, kaip daugeliui karininkų buvo įteiktas aukščiausias didvyriškumo apdovanojimas – Lačplėsio ordinas. Kai mieste sužinojo, kad Ventspilyje apsilankė mieli svečiai – mūsų karinis jūrų laivynas, daugybė ventspiliečių susirinko laivo prieplaukoje. Netrukus po „Virsų“ atvykimo ant stiebų buvo iškeltos įvairios signalinės vėliavos, kurios pranešė jūreiviams apie eskadrilės vado leidimą atostogauti mieste. Pasipuošę baltomis palaidinėmis, jūreiviai, laisvi nuo karinių pareigų, išlipo į krantą: vieni aplankyti giminaičių ar pažįstamų, kiti pasivaikščioti po miestą ar pasiklausyti simfoninio orkestro koncerto Poilsio sode, o dar kiti – susitikti ir pasėdėti Pilies kalne su savo mylimosiomis.

Jau sutemus, abu povandeniniai laivai taip pat įplaukė į uostą. Šlapi deniai rodė, kad kelionės metu jie taip pat nardė po vandeniu. Žiūrovai Ventmaloje rinkosi iki vėlyvos nakties, su dideliu susidomėjimu stebėdami karo laivus ir vakarinio gyvenimo scenas juose.
Vakar anksti ryte eskadrilė pakėlė garą ir po 7 valandos vėl išplaukė, palikdama ventspiliečiams malonius prisiminimus apie trumpą vizitą.

Kai Baltijos šalys buvo prijungtos prie SSRS, povandeniniai laivai „Ronis“ ir „Spīdola“ buvo įtraukti į raudoną vėliavą turintį Baltijos laivyną. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai vokiečių pajėgos sparčiai artėjo prie Liepojos, abu povandeniniai laivai buvo paruošti remontui ir nebuvo parengti kovai. Buvo nuspręsta juos paskandinti tiesiog uoste kartu su kitais tuo metu nebenaudotinai naudojamais sovietiniais povandeniniais laivais. 1942 m. vokiečiai iškėlė povandeninius laivus, tačiau jie, matyt, nebebuvo tinkami jūrų mūšiams ir renovacijai, todėl buvo nuspręsta juos perduoti lydymui.

Prasidėjus karui, Liepojoje taip pat buvo dislokuoti du Estijos povandeniniai laivai „Kalev“ ir „Lembit“. Sovietų pajėgoms pavyko juos evakuoti, ir abu vėliau buvo panaudoti Baltijos jūroje minoms statyti ir vokiečių laivams skandinti.

Estai į savo karinių jūrų pajėgų sudėtį įtraukė abu savo povandeninius laivus po dešimties metų, 1937 m. Jie buvo pagaminti Didžiojoje Britanijoje, modifikuojant jau esamus, jau paruoštus britų povandeninių laivų dizainus. Įdomu tai, kad Vokietija parodė didelį susidomėjimą šiais povandeniniais laivais ir netgi buvo pasirengusi vieną iš povandeninių laivų pirkti. Matyt, vokiečiams pasirodė įdomus visiškai naujas povandeninis laivas, kurį suprojektavo potencialus priešininkas kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje.

Abu povandeniniai laivai pavadinti Estijos didvyrių – Lembito ir Kalevo – vardais. Virš vandens povandeniniai laivai gali išvystyti 13,5 mazgų greitį, po vandeniu – 8,5. Didžiausias jų nardymo gylis siekia 90 m, o ginkluotę sudaro keturi torpedų vamzdžiai ir minos. Kiekvienas laivas taip pat aprūpintas 40 mm priešlėktuvine patranka ir 7,7 mm kulkosvaidžiu.

„Kalev“ dalyvavo 2 kovinėse operacijose, pradedant nuo minų išdėjimo Užavos ir Ovišų rajone, matyt, siekiant padaryti navigaciją netoli Ventspilio uosto pavojingą. Antrojo reiso metu 1941 m. rudenį „Kalev“ dingo be pėdsakų. Kaip povandeninio laivo nuskendimo vieta minima Suomijos pakrantė netoli Hanko, taip pat Naissaare arba Pranglio sala prie Estijos krantų. Buvo keliamos versijos apie jo nuskendimą užkliuvus už minos arba dėl nežinomų techninių priežasčių. Atkuriant nepriklausomą valstybę, estai ne kartą organizavo „Kalev“ paieškos ekspedicijas, o povandeninio laivo liekanomis buvo laikomi ir nuskendęs balionas, ir sovietų karo laivas.

Karo metu „Lembit“ surengė 7 reisus, užminuodamas Arkonos kyšulyje ir patruliuodamas, bandydamas trukdyti geležies rūdos tiekimui iš neutralios Švedijos Vokietijos karinio-pramoninio komplekso poreikiams. Teigiama, kad Švedijos tiekimas patenkino apie 40 % Vokietijos plieno gamybos poreikių. Po karo povandeninis laivas iki 1979 m. buvo naudojamas kaip mokymo centras. Vėliau jis buvo perkeltas į Taliną ir dabar yra restauruotas iki galo ir eksponuojamas Jūrų muziejaus uosto ekspozicijų skyriaus vandens lėktuvų angaruose.

Latvija prieš karą planavo įsigyti dar du didesnio tonažo povandeninius laivus, o estai norėjo Suomijoje pasistatyti dar tris povandeninius laivus. Tai būtų gerokai sustiprinę abiejų šalių karines jūrų pajėgas ir jų jūrų sienų saugumą, tačiau likimas XX amžiaus pirmoje pusėje lėmė kitokią įvykių eigą.

Vienintelį išlikusį povandeninį laivą „Lembit“ galima pamatyti Taline, Jūrų muziejaus parodoje, atnaujintuose vandens lėktuvų angaruose Lennusadame.