Latvija ir Estija stato modernius povandeninius laivus

1923 metais buvo priimtas sprendimas papildyti Latvijos karinį jūrų laivyną naujais ir tuo metu moderniais povandeniniais laivais. Abu būsimi povandeniniai laivai statomi Prancūzijoje ir yra to meto prancūzų povandeninių laivų modifikacijos. Virš vandens povandeniniai laivai gali pasiekti 17,5 mazgų greitį, o povandeniniai – iki 10 mazgų. Maksimalus panardinimo gylis – 70 m, įgula 32 žmonės. Ginkluotė: 6 torpedų vamzdžiai, 75 mm pistoletas ir du 7,7 mm kulkosvaidžiai. Abu povandeniniai laivai buvo įtraukti į Latvijos laivyną 1927 m. Vėlesniais metais povandeniniai laivai Ronis ir Spīdola dalyvavo karinių jūrų pajėgų vizituose Estijoje, Lietuvoje, Suomijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Su dideliu susidomėjimu jie sutinkami ir Latvijos uostuose. Štai kaip laikraštis „Ventas Balss“ aprašo karinio jūrų laivyno vizitą į Ventspilį 1936 m. liepos 9 d.:
Antradienio vakarą horizonte staiga pasirodė tiršti dūmų stulpai, sparčiai artėjantys prie Ventspilio. Praėjo vos pusvalandis ir vienas po kito į reidą įžengė mūsų eskadrilės karo laivai: »Virsaitis«, »lmanta« ir »Viesturs“. Netrukus juos pasekė povandeninis laivas vežėjas „Varonis“ ir tapo žinoma, kad atplaukimo laukia ir povandeniniai laivai „Spīdola“ ir „Ronis“. „Virsais“ buvo eskadrilės vadas kapitonas. T. Spāde, kuriam vadovaujant iš Liepojos į Ventspilį atvyko ir visas mūsų karo laivynas. Laivai vienas po kito lėtai kerta vandenį, įplaukdami į uostą ir nusileidę krante žemiau Pilskalno, tarp Ūdenos ir Lielo gatvių.

Žiūrovai krante su pagarba stebėjo, kaip daugelis karininkų pasipuošė aukščiausiu apdovanojimu už didvyriškumą – Lāčplėsio ordinu. Mieste sužinojus, kad Ventspilyje – mūsų kariniame jūrų laivyne – apsilankė brangūs svečiai, į laivų prieplauką susirinko daug ventspiliečių. Netrukus po atvykimo nuo „Virsų“ stiebų nuskriejo įvairios signalinės vėliavėlės, pranešančios jūreiviams apie eskadrilės vado leidimą išvykti į miestą atostogų. Baltomis palaidinėmis apsirengę jūreiviai, laisvi nuo karinių pareigų, išlipo į krantą, vieni pas gimines ar pažįstamus, kiti pasivaikščioti po miestą ar pasiklausyti simfoninio orkestro koncerto Poilsio sode, treti susitikti ir pasėdėti ant Pilies kalno su savo mylimaisiais.

Jau sutemus abu povandeniniai laivai įplaukė į uostą. Drėgnas denis rodė, kad kelionės metu jie taip pat nardė po vandeniu. Į Ventmalą iki vėlaus vakaro rinkosi žiūrovai, kurie su dideliu susidomėjimu stebėjo karo laivus ir juose vykstančio vakaro gyvenimo scenas.
Vakar anksti ryte eskadrilė pakėlė garą ir po pyptelėjimo. 7 valandą jūra vėl išplaukė, palikdama ventspiliečiams malonius prisiminimus apie trumpą vizitą.

Kai Baltijos valstybės buvo prijungtos prie SSRS, povandeniniai laivai Ronis ir Spīdola buvo įtraukti į Baltijos laivyną su raudonąja vėliava. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių pajėgoms sparčiai artėjant prie Liepojos, abu povandeniniai laivai buvo remontuojami ir nebuvo kovingi. Nusprendžiama juos paskandinti čia pat, uoste, kartu su kitais sovietiniais povandeniniais laivais, kurie tuo metu negali būti naudojami. 1942 metais vokiečiai povandeninius laivus iškėlė, tačiau jie, matyt, nebebuvo tinkami jūrų mūšiams ir renovacijai, todėl buvo nuspręsta juos atiduoti lydyti.

Karo pradžioje Liepojoje taip pat buvo dislokuoti abu Estijos povandeniniai laivai Kalev ir Lembit. Sovietų pajėgoms pavyksta jas evakuoti ir abu vėliau naudojami Baltijos jūroje minoms kloti ir vokiečių laivams skandinti.

Estai abu savo povandeninius laivus įtraukė į savo karines jūrų pajėgas po dešimties metų, 1937 m. Jie gaminami JK modifikuojant esamus paruoštus britų povandeninių laivų dizainus. Įdomu tai, kad Vokietija rodo didelį susidomėjimą šiais povandeniniais laivais ir netgi yra pasiruošusi nusipirkti vieną iš povandeninių laivų. Matyt, vokiečiams įdomus visiškai naujas povandeninis laivas, pastatytas potencialaus priešininko kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje.

Abu povandeniniai laivai pavadinti Estijos didvyrių – Lembit ir Kalev – vardais. Povandeninis laivas gali išvystyti 13,5 mazgo greitį virš vandens ir 8,5 mazgo po vandeniu. Didžiausias jų nardymo gylis siekia 90 m, jie yra ginkluoti keturiais torpedų vamzdžiais ir minomis. Kiekviename jų taip pat yra 40 mm priešlėktuvinis pabūklas ir 7,7 mm kulkosvaidis.

Kalev dalyvauja 2 kovinėse operacijose, pradedant minų klojimu rajone nuo Užavos iki Ovišių, matyt, kad laivyba prie Ventspilio uosto būtų pavojinga. Antroje kelionėje 1941 m. Rudenį Kalevas dingsta be žinios. Kaip povandeninio laivo nuskendimo vieta minima Suomijos pakrantė prie Hanko, taip pat Naisaare arba Prangli sala prie Estijos krantų. Buvo pateiktos versijos apie jo sunaikinimą atsitrenkus į miną arba nuskendusį dėl nežinomų techninių priežasčių. Atkūrę nepriklausomybę estai ne kartą vykdė Kalevo paieškos ekspedicijas, o nuskendusį balioną ir sovietų karo laivą supainiojo su povandeninio laivo liekanomis.

Lembitas per karą atliko 7 keliones, kurių metu Arkonos kyšulyje padėjo minas ir, patruliuodamas, bandė trukdyti tiekti geležies rūdą iš neutralios Švedijos Vokietijos karinio-pramoninio komplekso reikmėms. Pranešama, kad Švedijos tiekimas patenkino apie 40 % Vokietijos plieno gamybos poreikių. Po karo povandeninis laivas buvo naudojamas kaip mokymo centras iki 1979 m. Vėliau jis buvo perkeltas į Taliną ir dabar su atkurta didybe eksponuojamas Jūrų muziejaus uosto ekspozicijų skyriuje hidroplanų angaruose.

Latvija prieš karą planavo įsigyti dar du didesnio tonažo povandeninius laivus, tačiau estai Suomijoje norėjo pastatyti dar tris povandeninius laivus. Tai būtų gerokai sustiprinęs abiejų šalių karines jūrų pajėgas ir jūrų sienų saugumą, tačiau likimas XX amžiuje nulėmė kitokią įvykių eigą. pirmoje pusėje.

Vienintelį išlikusį povandeninį laivą „Lembit“ galima pamatyti Taline Jūrų muziejaus parodoje atnaujintuose vandens lėktuvų angaruose „Lennusadam“.