Šnipo pėdsakais

Vienais metais mūsų pirmasis atvykimas į Aizklānius įvyko per Velykas. Patikrinus dokumentus Mērsrage ir Rojoje, buvome papildomai sustabdyti ir patikrinti prieš Melnsilą – ties Dundago keliu. Sankryžoje pasirodė pasieniečių transporto priemonė ir ginkluoti kariai; Pareigūnas kažką pranešė per raciją. Atrodė, kad akylus SSRS pasieniečius ir vėl užgriuvo eilinis šnipų medžioklės priepuolis. Kai pasiekėme savo namus, šalia jo vyko tikra karinė operacija: noros pakraštyje stovėjo armijos bobikas su ištiesta antena, per radijo garsiakalbį girdėjosi susijaudinusios frazės, po kurio laiko iš Kolkos forposto atbėgo pats vadas, o miško pakraščiu bėgo kulkosvaidžiais ginkluotų karių būrys ir vilkšunis. Įvažiavome į savo kiemą, iš kurio galėjome stebėti, kas vyksta per tvoros stulpus, beveik kaip žiūrėdami šnipų filmą.
Jo siužetas pasisuko visiškai netikėta linkme: garsiai lojant šuniui, pasieniečiai apsupo mūsų kaimyno namą! Bet ten gyveno Augustas Rosenfeldas (tegul ilsisi ramybėje Melnsilos kapinėse!) – tuo metu socialistinio darbo didvyris ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, žmogus, kuris į Kremlių pirmyn ir atgal ėjo taip pat lengvai, kaip kiti į Rojos universalinę parduotuvę ar Talsų turgų. Ar toks asmuo gali būti įtariamas? Tačiau pasieniečiai įėjo į jų namus. Tiesa, po kokių penkių minučių jie vėl išlindo ir nuvažiavo. Operacija baigėsi, grįžo ramybė ir tyla.
Daug vėliau sužinojome, kas iš tikrųjų atsitiko. Pasirodo, patį Velykų rytą, pučiant negailestingai šlapdribai, Augustas Rosenfeldas, apsivilkęs brezentinį paltą ir užsidėjęs ant galvos mylimą pilką žokėją, nuėjo į miško pakraštį. Jis vaikščiojo pirmyn ir atgal tarp kamienų, tupėdamas prie storos eglės ir atsargiai kažką uostydamas samanose. Vaikščiodamas net spygliais uždengė tą vietą. Neilgai trukus Kolkos pasienio apsaugos poste (kur, kaip ir kituose pasienio postuose, sieną puošė šūkis aiškia rusų kalba (VISA ŽMONĖS SAUGO TSRS SIENĄ) nuskambėjo telefono skambutis, budrusis tautos atstovas pranešė, kad ką tik pastebėjo įtartiną vyrą miško medžiu, po kostiumu. ir dingo iš karto, buvo paskelbtas kovinis pavojaus signalas.
Kad pagaliau būtų šiek tiek aiškumo apie visas šias detektyvines karines-patriotines nesąmones, turiu atskleisti, kad tą Velykų rytą mano kaimynas Augustas po eglute prie namų buvo paslėpęs ne raciją, o...dažytus kiaušinius, kad vėliau kartu su į svečius atvykusiais anūkais netyčia rastų šią Velykų zuikio paliktą dovaną!
…
„Na, tai pokštas!“, galbūt skaitytojas sušuks: „Tada paaiškėja, kad rusai Kuršijoje buvo kvaili kaip batai!
Tačiau tiesa ta, kad jie iš tikrųjų buvo protingesni už pačius protingiausius: stengėsi iš kiekvienos musės padaryti didelį reikalą, nuolat priminti Maskvos vadovams apie pavojingą situaciją šioje krantinėje ir kad niekam nekiltų mintis sumažinti darbuotojų skaičių ar perkelti juos kitur (pavyzdžiui, prie sienos su brrr... Afganistanu). Čia žalvarniai turėjo auksinį gyvenimą: galėjo gaudyti lašišas į jūrą įtekančiuose upeliuose, medžioti miškuose, grybauti, uogauti. Kai pagaliau prasidėjo Rusijos kariuomenės išvedimas, laikraštyje perskaičiau Ventspilio pasienio sargybos viršininko dejavimą korespondentams, kokia baisi neteisybė dabar bus padaryta karininkų žmonoms ir vaikams. Na, kaip manai, kuri? Jie įpratę čia esančiuose miškuose uogauti, grybauti ir ruošti žiemai – ką jie, vargšai, darys dabar, išvaryti į Rusijos lygumas?