Šnipo pėdomis

Vienais metais mūsų pirmasis atvykimas į Aizklanius sutapo per Velykas. Patikrinus dokumentus Mērsrage ir Ruojoje, buvome papildomai sustabdyti ir patikrinti prieš Melnsilą – Dundagos kelyje. Sankryžoje pasirodė pasieniečių automobilis ir ginkluoti kareiviai; pareigūnas kažką pranešė per raciją. Atrodė, kad budrieji SSRS pasieniečiai vėl buvo užklupti šnipų medžioklės. Kai pasiekėme savo namus, šalia jų vyko tikra karinė operacija: ant noros krašto stovėjo armijos bobikas su ištiesta antena, radijo garsiakalbyje girdėjosi susijaudinimo frazės, po trumpo laiko pats viršininkas atbėgo iš Kolkos užkulisių, o grupė kareivių, ginkluotų kulkosvaidžiais ir vilkšuniu, bėgo miško pakraščiu. Įvažiavome į savo kiemą, iš kur galėjome stebėti, kas vyksta per tvorą, beveik lyg žiūrėtume šnipų filmą.
Jo siužetas pakrypo visiškai netikėta linkme: skalikui garsiai lojant, pasieniečiai apsupo mūsų kaimyno namą! Bet ten gyveno Augustas Rozenfeldas (tegul dabar ilsisi ramybėje Melnsilos kapinėse!) – tuo metu Socialistinio darbo didvyris ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, žmogus, kuris į Kremlių nukeliaudavo pirmyn ir atgal taip pat lengvai, kaip kiti į Rojos universalinę parduotuvę ar Talsų turgų. Ar galima buvo įtarti tokį asmenį? Tačiau pasieniečiai įėjo į jo namus. Tiesa, po penkių minučių jie vėl išėjo ir nuvažiavo. Operacija baigėsi, vėl įsivyravo ramybė ir tyla.
Kas iš tikrųjų įvyko, sužinojome daug vėliau. Pasirodo, patį Velykų rytą, pliaupiant smulkiam, negailestingam lietui, Augustas Rosenfeldas, apsivilkęs brezentinį paltą ir užsidėjęs ant galvos savo mylimą pilką žokėjų, nuėjo į miško pakraštį. Ten jis vaikščiojo pirmyn ir atgal tarp kamienų, kol pritūpė prie storos eglės ir atsargiai kažką įbrėžė samanose. Eidamas jis net apibarstė tą vietą spygliais. Netrukus po to Kolkos pasienio poste (kur, kaip ir kituose pasienio postuose, sieną papuošė aiškiai rusiškai parašytas šūkis („VISA LIAUDIS SAUGO SSRS SIENĄ“) suskambo telefono skambutis. Laužyta rusų kalba budrus liaudies atstovas pranešė, kad ką tik miške pastebėjo įtartiną vyrą su brezentiniu kostiumu – šis kažką iškasė po egle, regis, raciją, ir pats dingo. Tuoj pat buvo paskelbta kovinė parengtis.
Kad pagaliau paaiškinčiau visas šias detektyvines-karines-patriotines nesąmones, turiu atskleisti, kad tą Velykų rytą mano kaimynas Augustas po Kalėdų eglute prie savo namų paslėpė ne raciją, o... dažytus kiaušinius, kad vėliau kartu su atvykusiais aplankyti anūkais netyčia rastų šią Velykų zuikio paliktą dovaną!
…
„Na, tai pokštas!“, – galbūt sušuks skaitytojas: „Tuomet paaiškėja, kad rusai Kurše buvo kvaili kaip batai!“
Tačiau tiesa ta, kad jie iš tikrųjų buvo gudresni už gudriausius: jie bandė iš bet kokios musės pasidaryti dramblį, nuolat priminti savo Maskvos viršininkams apie pavojingą situaciją šiame krantinėje ir kad niekam nekiltų mintis sumažinti personalą ar perkelti juos kitur (pavyzdžiui, prie sienos su brrr... Afganistanu). Čia žaliakepurės gyveno auksinį gyvenimą: jos galėjo gaudyti lašišas į jūrą tekančiuose upeliuose, medžioti miškuose, rinkti grybus ir uogas. Kai pagaliau prasidėjo Rusijos armijos išvedimas, laikraštyje skaičiau, kaip Ventspilio pasienio apsaugos viršininkas korespondentams apgailestavo, kokia baisi neteisybė dabar bus padaryta karininkų žmonoms ir vaikams. Na, ką jūs manote? Jie įpratę čia miškuose rinkti uogas ir grybus ir ruošti juos žiemai – ką jie, vargšai, dabar darys, išvaryti į Rusijos lygumas?