„Atgal į Mazirbę“ (fragmentas)

1950 m. sausio pabaigoje, ty per studentų žiemos atostogas, viešėdamas pas tėvus Dundagoje, susidūriau su vairuotoju, kuris iš karto per Mazirbę sunkvežimiu nuvažiavo į Pitragą ir iš karto atgal. Negalėčiau norėti idealesnio varianto aplankyti mamos seserį Klārs Helmans, gyvenusią Mazirbėje, „Vecbunkų“ name. Tuo metu ten nebuvo reguliaraus autobusų kurso, o patekti į Mazirbę buvo gana sunku. Klaros teta, pagal profesiją siuvėja, buvo pasidariusi man baltą chalatą, kurį vilkėčiau studijuodamas RMI (Rygos medicinos institute). Parduotuvėse, kaip ir šiandien, jų neapsieidavo be „blatų“ (čia: ryšiai su kariuomenės žmonėmis).
Kaip vėliau paaiškėjo, apsidžiaugiau džiugiu susitikimu su teta, nes kai dulkėtu, apsnigtu keliu pasiekėme Mazirbės pasienio užkardos postą, paaiškėjo, kad neturiu visų reikalingų dokumentų būti griežtai draudžiamoje pasienio zonoje. Akimirksniu viskas kardinaliai pasikeitė!
Vietoj šviesios ir džiaugsmingos Klarės tetos šypsenos teko žiūrėti į užburtą pakarto pasieniečio viršininko šeimą ir klausytis grasinimų, kad tokie sienos pažeidėjai turi būti nušauti bent vietoje, kad netrikdytų šviesaus sovietų žmonių gyvenimo. Bandžiau įrodinėti, kad esu beveik vietinė, nes beveik 10 metų gyvenu Mazirbėje, mokiausi mokykloje, vokiečiu vaikščiojau po visus namus iš eilės, nešiodama tuo metu vadinamą "cirkuliarą" ir beveik kiekvienas šuo, kur dar yra žmonių, mane pažintų.
Jokie kontrargumentai nepadėjo. Šiam „štafofonui“ buvo pravartu tai, kas įvyko, traktuoti kaip pavojingo sienos pažeidėjo gaudymą nusikaltimo vietoje, siekiant užsitarnauti viršininkų pagyrimą ir galbūt net paaukštinimą tarnyboje už budrumą. Kaip žinia, pasieniečiai jau sulaukė pagyrimų ir apdovanojimų už tai, kad vien pajūrio smėlyje rado batą! Tąkart majoras net leido pagalvoti, kad per užšalusią jūrą patekau gal net iš kapitalistinėje santvarkoje pučiančios Švedijos. Šiame ramiame kampelyje pasieniečių vadas tikriausiai turėjo nuostabią galimybę pakilti kariuomenės karjeros laiptais. Kad visa tai įvyktų, buvau negailestingai uždarytas į šaltą tvartą, stropiai saugomas ginkluoto kareivio, apsirengęs šiltu avikailiu aksominėmis kojomis. Viską galėjau pamatyti šviesią žiemos naktį. Lentų pašiūrėje buvo keli dideli tarpai, ir tai buvo aiškiai matyti mėnulio naktį.
Atsižvelgiant į tai, kad temperatūra pastogės viduje nelabai skyrėsi nuo lauko ir buvo apie -20 C, man iškilo pavojus sušalti! Niekada nieko nevalgiau ir negėriau nuo šio ryto ir buvau psichiškai pažemintas ir labai pavargęs nuo šios netikėtos patirties. Tačiau būdamas 21 metų labai norėjau išlikti gyvas ir mankštintis bei nuolat judėti, kiek leido siaura erdvė. Jei jis būtų įšaldytas, nebūtų nei straipsnio, nei dešimčių tūkstančių gydomų pacientų, nei parašytų knygų, nei beveik 60 mokslinių straipsnių, nei eksperimentų, nei V33 (Sveikatos apsaugos ministerijoje) registruotų33 racionalizavimo pasiūlymų, nebūtų grojamų ir dainuojamų melodijų, nebūtų vaidmens k/f, nelabai kaip į ką nors kitą. Lyg būtume apie visa tai žinoję, išlaikiau šį nežmonišką išbandymą. Net prisipažįstu, kad mano kraujyje cirkuliuoja keli ml tolimų protėvių lyvių kraujo. Gražių eilučių apie užsispyrusį lyvių charakterį yra parašęs mano mokyklos draugas, žinomas poetas Arnoldas Auziņš:
„Jis – darbštus latvis ir darbštus, bet visada laisvas dvasia
O jis nepaklusnus ir užsispyręs, jo protėviai tikrai gyvi! “
Ryte pusę manęs iš kalėjimo, lydimą sargybinio, išvežė į stotį susodinti į specialiai išlaisvintą mažą vežimą, kur prie kiekvienų durų sėdėjo vienas ginkluotas raudonarmietis, nenugalimas, amžinas. Šautuvų galuose švietė nuogas durklas! Be to, dresuotas pėdų variklio šuo ir kompanionas sustiprino apsaugą visame kelyje ir automobilyje. Tokią „garbę“ buvau pelnęs tik kartą gyvenime, nes šuo mane saugojo net Mazirbės stoties tualete. Net kelios karininkų žmonos buvo atvykusios stebėti šio įvykio, kad galėtų iš arčiau pažvelgti į „į užsienį prasiskverbusius šnipus“.
Laimei, sesuo Daina Ventspilyje sugebėjo atnešti dingusius dokumentus ir tuo pačiu akimirksniu paversti ją iš pavojingos nusikaltėlio galiojančia SSRS piliete.