„Atgal į Mazirbę“ (fragmentas)

1950 m., sausio pabaigoje, t. y. per studentų žiemos atostogas, lankydamasis pas tėvus Dundagoje, susidūriau su vairuotoju, kuris tuojau pat sunkvežimiu nuvažiavo per Mazirbę į Pitragą ir tuoj pat atgal. Negalėjau norėti idealesnio varianto – aplankyti savo mamos seserį Klarą Helmans, kuri gyveno Mazirbėje, „Vecbunkų“ namuose. Tuo metu ten nebuvo reguliaraus autobusų susisiekimo, o nuvykti į Mazirbę buvo gana sunku. Klaros teta, pagal profesiją siuvėja, man buvo pasiuvusi baltą chalatą, kurį turėjau dėvėti studijų RMI (Rygos medicinos institute) metu. Parduotuvėse, kaip ir šiandien, jų be „blatų“ (čia: ryšių su kariškiais) neįsigijau.
Kaip vėliau paaiškėjo, labai apsidžiaugiau maloniu susitikimu su teta, nes kai dulkėtu, snieguotu keliu pasiekėme Mazirbės pasienio apsaugos postą, paaiškėjo, kad neturiu visų reikalingų dokumentų, kad galėčiau būti griežtai ribojamoje pasienio zonoje. Akimirksniu viskas kardinaliai pasikeitė!
Vietoj šviesios ir džiaugsmingos Klaros tetos šypsenos, teko žiūrėti į užburtą pasikorusio pasienio sargybos viršininko šeimą ir klausytis grasinimo, kad tokius sienos pažeidėjus reikia bent vietoje sušaudyti, kad netrikdytų šviesaus sovietinių žmonių gyvenimo. Bandžiau ginčytis, kad esu beveik vietinis, nes beveik 10 metų gyvenu Mazirbėje, mokiausi mokykloje, vokietmečiu apėjau visus namus iš eilės, nešdamas tuo metu vadinamąjį „žiedinį“, ir beveik kiekvienas šuo, kur dar yra žmonių, mane atpažintų.
Jokie kontrargumentai nepadėjo. Šiam „štafofonui“ buvo naudinga tai, kas įvyko, traktuoti kaip pavojingo sienos pažeidėjo sugavimą nusikaltimo vietoje, siekiant už budrumą pelnyti viršininkų pagyrimus ir galbūt net paaukštinimą tarnyboje. Kaip žinia, pasieniečiai jau gaudavo pagyrų ir apdovanojimų vien už tai, kad surado batą pajūrio smėlyje! Šį kartą majoras netgi leido suprasti, kad atkeliavau per užšalusią jūrą, galbūt net iš Švedijos, kuri pučia kapitalistinėje santvarkoje. Šiame ramiame kampelyje pasieniečių viršininkas tikriausiai turėjo nuostabią progą kopti armijos karjeros laiptais. Kad visa tai įvyktų, buvau negailestingai uždarytas šaltame tvarto namelyje, stropiai saugomas ginkluoto kareivio, apsirengusio šiltu avikailio paltu su aksominėmis kojomis. Visa tai galėjau matyti šviesią žiemos naktį. Lentiniame namelyje buvo keli dideli tarpai, ir tai buvo aiškiai matyti mėnulio apšviestą naktį.
Kadangi temperatūra pašiūrės viduje mažai kuo skyrėsi nuo lauko ir buvo apie -20 C, man grėsė sušalimas! Nuo šio ryto nieko nebuvau valgęs ir gėręs, buvau psichologiškai pažemintas ir labai pavargęs nuo šios netikėtos patirties. Tačiau būdamas 21 metų labai norėjau išlikti gyvas, sportuoti ir nuolat judėti, kiek leido siaura erdvė. Jei ji būtų sušalusi, nebūtų jokio straipsnio, dešimčių tūkstančių gydytų pacientų, parašytų knygų, beveik 60 mokslinių straipsnių, eksperimentų, V33 (Sveikatos apsaugos ministerijos) užregistruotų33 racionalizavimo pasiūlymų, grojamų ir dainuojamų melodijų, jokio vaidmens k/f, beveik nieko panašaus. Tarsi visa tai žinotume, išlaikiau šį nežmonišką išbandymą. Netgi prisipažįstu, kad mano kraujyje cirkuliuoja keli ml tolimų protėvių lyvių kraujo. Gražias eilutes apie užsispyrusį lyvių charakterį yra parašęs mano klasės draugas, žinomas poetas Arnoldas Auziņšas:
„Jis darbštus ir stropus latvis, bet visada laisvos dvasios.“
Ir jis nepaklusnus bei užsispyręs, jo protėviai tikrai gyvi!
Ryte pusė manęs, lydimi sargybinio, buvo nuvežti iš kalėjimo į stotį, kur buvo pasodinti į specialiai išlaisvintą mažą vagoną, kur prie kiekvienų durų sėdėjo po vieną ginkluotą raudonosios armijos narį, nenugalimą, amžiną. Šautuvų galuose žibėjo nuogas durklas! Be to, visą kelią ir automobilyje apsaugą sustiprino dresuotas pėstininkų šuo ir palydovas. Tokią „garbę“ buvau užsitarnavęs tik kartą gyvenime, nes šuo mane saugojo net Mazirbės stoties tualete. Net kelių karininkų žmonos buvo atvykusios stebėti renginio, kad iš arčiau apžiūrėtų „į užsienį infiltruotus šnipus“.
Laimei, seseriai Dainai Ventspilyje pavyko atsivežti trūkstamus dokumentus ir tuo pačiu metu akimirksniu paversti ją iš pavojingos nusikaltėlės galiojančia SSRS piliete.