„Atpakaļ Mazirbē” (fragments)
Aštrus įvykis iš Vilnio Blumbergo gyvenimo, atvykus į Mazirbę pas tetą, virto nemaloniu nesusipratimu su sovietų pasieniečiais ir atšiauria žiemos naktimi.
1950 m. sausio pabaigoje, ty per studentų žiemos atostogas, viešėdamas pas tėvus Dundagoje, susidūriau su vairuotoju, kuris iš karto per Mazirbę sunkvežimiu nuvažiavo į Pitragą ir iš karto atgal. Negalėčiau norėti idealesnio varianto aplankyti mamos seserį Klārs Helmans, gyvenusią Mazirbėje, „Vecbunkų“ name. Tuo metu ten nebuvo reguliaraus autobusų kurso, o patekti į Mazirbę buvo gana sunku. Klaros teta, pagal profesiją siuvėja, buvo pasidariusi man baltą chalatą, kurį vilkėčiau studijuodamas RMI (Rygos medicinos institute). Parduotuvėse, kaip ir šiandien, jų neapsieidavo be „blatų“ (čia: ryšiai su kariuomenės žmonėmis).
Kaip vėliau paaiškėjo, apsidžiaugiau džiugiu susitikimu su teta, nes kai dulkėtu, apsnigtu keliu pasiekėme Mazirbės pasienio užkardos postą, paaiškėjo, kad neturiu visų reikalingų dokumentų būti griežtai draudžiamoje pasienio zonoje. Akimirksniu viskas kardinaliai pasikeitė!
Vietoj šviesios ir džiaugsmingos Klarės tetos šypsenos teko žiūrėti į užburtą pakarto pasieniečio viršininko šeimą ir klausytis grasinimų, kad tokie sienos pažeidėjai turi būti nušauti bent vietoje, kad netrikdytų šviesaus sovietų žmonių gyvenimo. Bandžiau įrodinėti, kad esu beveik vietinė, nes beveik 10 metų gyvenu Mazirbėje, mokiausi mokykloje, vokiečiu vaikščiojau po visus namus iš eilės, nešiodama tuo metu vadinamą "cirkuliarą" ir beveik kiekvienas šuo, kur dar yra žmonių, mane pažintų.
Jokie kontrargumentai nepadėjo. Šiam „štafofonui“ buvo pravartu tai, kas įvyko, traktuoti kaip pavojingo sienos pažeidėjo gaudymą nusikaltimo vietoje, siekiant užsitarnauti viršininkų pagyrimą ir galbūt net paaukštinimą tarnyboje už budrumą. Kaip žinia, pasieniečiai jau sulaukė pagyrimų ir apdovanojimų už tai, kad vien pajūrio smėlyje rado batą! Tąkart majoras net leido pagalvoti, kad per užšalusią jūrą patekau gal net iš kapitalistinėje santvarkoje pučiančios Švedijos. Šiame ramiame kampelyje pasieniečių vadas tikriausiai turėjo nuostabią galimybę pakilti kariuomenės karjeros laiptais. Kad visa tai įvyktų, buvau negailestingai uždarytas į šaltą tvartą, stropiai saugomas ginkluoto kareivio, apsirengęs šiltu avikailiu aksominėmis kojomis. Viską galėjau pamatyti šviesią žiemos naktį. Lentų pašiūrėje buvo keli dideli tarpai, ir tai buvo aiškiai matyti mėnulio naktį.
Atsižvelgiant į tai, kad temperatūra pastogės viduje nelabai skyrėsi nuo lauko ir buvo apie -20 C, man iškilo pavojus sušalti! Niekada nieko nevalgiau ir negėriau nuo šio ryto ir buvau psichiškai pažemintas ir labai pavargęs nuo šios netikėtos patirties. Tačiau būdamas 21 metų labai norėjau išlikti gyvas ir mankštintis bei nuolat judėti, kiek leido siaura erdvė. Jei jis būtų įšaldytas, nebūtų nei straipsnio, nei dešimčių tūkstančių gydomų pacientų, nei parašytų knygų, nei beveik 60 mokslinių straipsnių, nei eksperimentų, nei V33 (Sveikatos apsaugos ministerijoje) registruotų33 racionalizavimo pasiūlymų, nebūtų grojamų ir dainuojamų melodijų, nebūtų vaidmens k/f, nelabai kaip į ką nors kitą. Lyg būtume apie visa tai žinoję, išlaikiau šį nežmonišką išbandymą. Net prisipažįstu, kad mano kraujyje cirkuliuoja keli ml tolimų protėvių lyvių kraujo. Gražių eilučių apie užsispyrusį lyvių charakterį yra parašęs mano mokyklos draugas, žinomas poetas Arnoldas Auziņš:
„Jis – darbštus latvis ir darbštus, bet visada laisvas dvasia
O jis nepaklusnus ir užsispyręs, jo protėviai tikrai gyvi! “
Ryte pusę manęs iš kalėjimo, lydimą sargybinio, išvežė į stotį susodinti į specialiai išlaisvintą mažą vežimą, kur prie kiekvienų durų sėdėjo vienas ginkluotas raudonarmietis, nenugalimas, amžinas. Šautuvų galuose švietė nuogas durklas! Be to, dresuotas pėdų variklio šuo ir kompanionas sustiprino apsaugą visame kelyje ir automobilyje. Tokią „garbę“ buvau pelnęs tik kartą gyvenime, nes šuo mane saugojo net Mazirbės stoties tualete. Net kelios karininkų žmonos buvo atvykusios stebėti šio įvykio, kad galėtų iš arčiau pažvelgti į „į užsienį prasiskverbusius šnipus“.
Laimei, sesuo Daina Ventspilyje sugebėjo atnešti dingusius dokumentus ir tuo pačiu akimirksniu paversti ją iš pavojingos nusikaltėlio galiojančia SSRS piliete.
LIVLI - Livonijos sąjungos ir „Livonijos pakrantės“ mėnesinis žurnalas 2008 Nr.3
- atsiuntė Inese Rožė (Talsų krašto TIC)
Saistītās laikalīnijas
Saistītie objekti
Mazirbes robežapsardzības tornis
Kādreizējais padomju robežsardzes novērošanas tornis atrodas pašā jūras krastā pie stāvlaukuma. Novērošanas torņi atgādina par padomju okupācijas laikiem, kad Mazirbe bija slēgtā pierobežas zona un civilpersonas jūras krastā drīkstēja iziet tikai noteiktās vietās un gaišajā diennakts laikā.
Robežsardzes tornis ir viens no vislabāk saglabājušamies šāda veida objektiem Latvijas piekrastē. Kāpšanai bīstams!
Padomju robežapsardzības postenis bija izvietots kādreizējās Jūrskolas ēkā un tam blakus atrodas labi saglabājies padomju robežsardzes tornītis. Mazirbes jūrskolas komplekss atrodas nedaudz vairāk kā 400m no pludmales torņa.
Nedaudz vairāk par 500m no torņa atrodas Mazirbes laivu kapsēta, ejot no torņa uz Sīkraga pusi (Ovišu virzienā)
Mazirbes Jūrskola
Padomju robežsardzes tornis šajā kompleksā - viens no vislabāk saglabājušamies šāda veida objektiem Latvijas piekrastē. Diemžēl apbūves ēku stāvoklis ir slikts, teritorijā atrodas šauteņu ielādes/ izlādes vieta, ir saglābājies arī dzots un ierakumu fragmenti.
Krasta robežapsardzības postenis bija izvietots kādreizējās Jūrskolas ēkā. Pēcpadomju laikā atsevišķu ēku daļās tika piedāvāti naktsmītņu pakalpojumi.
Aptuveni 400m attālumā pie pludmales atrodas padomju robežsardzes otrais tornis, taču diemžēl tas ir avārijas stāvoklī. Savukārt, nevaudz vairāk kā 500m no pludmales torņa uz Sīkraga pusi atrodas Mazirbes laivu kapsēta.
Mazirbes laivu kapsēta
Mazirbe, kas vēsturiski zināma, kā lībiešu lielākais centrs, ir ievērojama ar to, ka šeit atrodas vienīgā zvejnieku laivu kapsēta Latvijas piekrastē. Veidojusies 20.gadsimta sešdesmitajos gados, pēdējās laivas pievietotas 1976.gadā. Laivas šeit nokļuvušas šeit gan zvejošanas ierobežojumu, gan vecuma rezultātā.
Patlaban Mazirbē apskatāmi nepilni desmit zvejnieku laivu vraki, bet vēsturiski to bijis daudz vairāk. Laivas kārtu kārtām guldītas arī citos jūrmalas ciemos, bet tieši Mazirbes laivu kapsētā šodien tas ir visuzskatāmāk.
Mazirbes laivu kapsēta ir vienīgais šāda tipa apskates objekts Latvijas piekrastē.