Branduolinės ginkluotės pėdsakais Šateikių girioje

Plungės rajone, abipus Šateikių miestelio, esančiuose miškų masyvuose, 1960 m. pastatyta Šateikių antžeminė vidutinio nuotolio raketų paleidimo bazė. Viena iš 4 tokio tipo bazių, veikusių Lietuvoje.

Bazėje buvo įrengtos keturių R-12, R-12U (SS-4 Sandal) vidutinio nuotolio balistinių raketų (vienos populiariausių SSRS) antžeminės paleidimo aikštelės. Šateikių girios karinio dalinio teritorijoje, gelžbetoniniuose angaruose buvo laikomos balistinės raketos. Angaruose stovėjo mašinos, o ant jų platformų buvo sumontuota po vieną R12U raketą. Pagal komandą mašinos turėjusios nuvykti į nurodytą vietą, o raketos paleistos padiktuotų koordinačių kryptimi. Esant signalui, raketas buvo ruošiamasi paleisti į europinės dalies NATO bloko šalis.

1962 m. rugsėjį – 1963 m. sausį,  Karibų krizės metu, įtampai tarp JAV ir SSRS pasiekus aukščiausiąjį tašką, branduolinės raketos iš Šateikių raketų paleidimo bazės, traukinių vagonais buvo vežamos į Sevastopolį, kur perkrautos į prekinius laivus nuplukdytos į Centrinę Kubą (Havana). Kariai Kubos salos centre, miškuose statė raketas. Ši operacija buvo vadinama operacija „Anadyris“ – raketų ir kitos ginkluotės gabenimas į Kubą.  

Kita data, kai bazėje buvo paskelbta aukščiausio lygio parengtis – 1968 m. įvykęs Prahos pavasaris (įvykiai Čekoslovakijoje), kuomet raketos buvo nukreiptos Vakarų Vokietijos Federacijos pusėn, mat buvo tikimasi, kad NATO bloko šalys ginklu palaikys Čekoslovakijos sukilėlius.

Iš Šateikių antžeminės raketų paleidimo bazės raketos išgabentos apie 1978 m., kai ji jau buvo laikoma pasenusia, o jos išlaikymas – neracionaliu. Bazės uždarymą paskatino ir tai, kad XX a. 8 deš. pab. jau buvo aišku, kad stacionarių raketų paleidimo bazių lokacijos yra identifikuotos JAV žvalgybos.  

Įdomu tai, kad vėliau bazėje nuošaliai buvusiame iš išorės keliomis spygliuotomis tvoromis aptvertame nedideliame gelžbetoniniame hermetizuotame pastate, buvo sandėliuojami taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu, skirti šaudyti iš „Pionų“. Vieno tokio sviedinio sprogstamoji galia vertinama 2 kilotonomis. Palyginimui:  branduolinės bombos „Little Boy“ (liet. „Mažylis“), 1945 m. rugpjūčio 6 d. amerikiečių numestos ant Hirosimos (Japonija), išskirtos energijos ekvivalentiška išeiga prilygo 13–16 kilotonų. Šateikiuose jie galėjo atsirasti 1981 m. pabaigoje.

Šateikiuose buvo dislokuota ir 384-oji didelio galingumo artilerijos brigada. Brigados žinioje ir buvo savaeigės 203 mm kalibro haubicos 2S7 „Pion“. Jų paskirtis – atakuoti priešo užnugarį, naikinti svarbius objektus 47–55 kilometrų atstumu. Šie taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu iš Lietuvos teritorijos galėjo būti išgabenti 1992 metų liepos mėnesį. Išvedamos Rusijos Federacijos kariuomenės pervežimų geležinkelio transportu plane pateikta informacija, kad 36-iuose dengtuose vagonuose išvežtas 384-osios didelio galingumo artilerijos brigados cheminis turtas. Veikiausiai tai ir buvo branduoliniai sprogmenys.

Apleidus raketų paleidimo bazę, statiniai sunyko. Šiuo metu lankantis teritorijoje dar galima surasti 6 gelžbetoninių sandėlių (angarų) liekanas, taip pat bebaigiančias užželti krūmais buvusias antžemines raketų paleidimo aikšteles. Visa buvusios bazės teritorija iki šiol tebėra išraizgyta betono plokštėmis dengtų kelių tinklu.

Šateikių geležinkelio stotis pastatyta prie Kužiai-Telšiai-Kretinga geležinkelio linijos Plungės rajone.

1918 m. Lietuvos Respublikai paskelbus Nepriklausomybę, buvo pradėta formuoti geležinkelių infrastruktūra: sukurta administravimo sistema, imta organizuoti parengiamuosius kursus geležinkelininkams. 1923 m. Ministrų kabinetas priėmė sprendimą tiesti trasą Kužiai-Telšiai-Kretinga. Pasirinktas tankiai apgyvendintas Žemaitijos regionas, dar neturėjęs atitinkamo susisiekimo su Klaipėda ir kitais centrais.

Stotys buvo statomos, jau nutiesus bėgių tinklą ir naudojant standartizuotus architektūros projektus. Pastatyti Šateikių stoties keleivių rūmai yra tipinio projekto, 1 aukšto su pastoge, tame pačiame pastate įrengtas ir prekinis sandėlis.

Šaltojo karo metais Šateikių geležinkelio stotis tapo svarbi ir karinėje pramonėje. 1960-78 m. laikotarpiu, Šateikių ir Plokštinės miškuose veikė Šateikių antžeminė ir Plokštinės požeminė termobranduolinių raketų paleidimo bazės. Tiek jų statybų metu, tiek vėliau, veiklos vykdymo laikotarpiu, statybinės medžiagos, ginkluotė ir visa kita buvo gabenama traukiniais į Šateikių ir Plungės geležinkelio stotis. Manoma, kad Šateikių antžeminėje bazėje buvo dislokuotas didžiulis branduolinės ginkluotės arsenalas. Tai patvirtina ir faktas, kad  1962 m. iš  Šateikių anžeminės raketinės bazės Šateikių ir Plungės geležinkelio stočių buvo gabenamos raketos į Rusiją, o vėliau laivais plukdomos į Kubą (Kubos krizė).

Šateikių geležinkelio stotyje šiuo metu yra vykdoma įprasta geležinkelių veikla, atvyksta ir išvyksta keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Yra išlikę tik fragmentiški pasakojimai, siejantys stoties istoriją su buvusių karinių raketinių bazių veikla.

Šateikių geležinkelio stotis pastatyta prie Kužiai-Telšiai-Kretinga geležinkelio linijos Plungės rajone.

1918 m. Lietuvos Respublikai paskelbus Nepriklausomybę, buvo pradėta formuoti geležinkelių infrastruktūra: sukurta administravimo sistema, imta organizuoti parengiamuosius kursus geležinkelininkams. 1923 m. Ministrų kabinetas priėmė sprendimą tiesti trasą Kužiai-Telšiai-Kretinga. Pasirinktas tankiai apgyvendintas Žemaitijos regionas, dar neturėjęs atitinkamo susisiekimo su Klaipėda ir kitais centrais.

Stotys buvo statomos, jau nutiesus bėgių tinklą ir naudojant standartizuotus architektūros projektus. Pastatyti Šateikių stoties keleivių rūmai yra tipinio projekto, 1 aukšto su pastoge, tame pačiame pastate įrengtas ir prekinis sandėlis.

Šaltojo karo metais Šateikių geležinkelio stotis tapo svarbi ir karinėje pramonėje. 1960-78 m. laikotarpiu, Šateikių ir Plokštinės miškuose veikė Šateikių antžeminė ir Plokštinės požeminė termobranduolinių raketų paleidimo bazės. Tiek jų statybų metu, tiek vėliau, veiklos vykdymo laikotarpiu, statybinės medžiagos, ginkluotė ir visa kita buvo gabenama traukiniais į Šateikių ir Plungės geležinkelio stotis. Manoma, kad Šateikių antžeminėje bazėje buvo dislokuotas didžiulis branduolinės ginkluotės arsenalas. Tai patvirtina ir faktas, kad  1962 m. iš  Šateikių anžeminės raketinės bazės Šateikių ir Plungės geležinkelio stočių buvo gabenamos raketos į Rusiją, o vėliau laivais plukdomos į Kubą (Kubos krizė).

Šateikių geležinkelio stotyje šiuo metu yra vykdoma įprasta geležinkelių veikla, atvyksta ir išvyksta keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Yra išlikę tik fragmentiški pasakojimai, siejantys stoties istoriją su buvusių karinių raketinių bazių veikla.

1962 m. gruodžio 31 d. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Nuo 1963 iki 1978 m. komplekse buvo dislokuotos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos R12 (SS-4 Sandal), apginkluotos 2,3 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šis kompleksas kartu su antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo bazėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Per 16 komplekso veikimo metų nė viena raketa nebuvo paleista, nors 1968 m. per Prahos pavasario metu, buvo paskelbta karinė parengtis.

1978 m. birželio 18 d. pasitraukus kareiviams, menkai saugomas karinis objektas buvo ardomas ir plėšiamas. 1993 m. kompleksą perdavus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, jis pradėtas tvarkyti. 2012 m. atidaryta Šaltojo karo ekspozicija.

Šiandien šis, kadaise buvęs labai slaptas ir saugomas, objektas yra atviras lankytojams. Buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija pasakojanti apie Šaltojo karo laikotarpį. Iki šiol tai yra vienintelė Europoje muziejinė ekspozicija, kurioje galima aplankyti išlikusią požeminę raketų paleidimo šachtą.

1962 m. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Už 0,5 km nuo raketų paleidimo bazės įkurtas karinis miestelis. 12 ha teritorijoje buvo pastatyta apie 30 įvairios paskirties pastatų: gyvenamieji namai (kareivinės), karininkų štabas, 2 valgyklos, katilinė, elektrinė, medicinos punktas, klubas, kiaulių ferma, sandėliai, garažai ir kiti statiniai.

Plokštinės požeminis raketų paleidimo kompleksas veikė iki 1978 m.  birželio 18 d. Kareiviai apleido teritoriją su savimi išsigabendami tik ginkluotę. 1979 m. buvusio karinio komplekso valdymas perduotas Plungės rajono Respublikinio žemės ūkio poilsio įstaigų susivienijimui, o kariniame miestelyje įkurta Platelių Pionierių poilsio stovykla „Žuvėdra“. Teritorija pertvarkyta ir pritaikyta stovyklos reikmėms, veikė iki 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Pionierių stovykla uždaryta.

Nuo 1993 m. objektą valdo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Daugelis karinio miestelio pastatų dėl avarinės būklės buvo nugriauti 2017 m. Šiuo metu teritorijoje yra likę apie 10 pastatų, kuriuos iš išorės gali apžiūrėti lankytojai. Yra įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie buvusius pastatus ir jų paskirtį.

1962 m. gruodžio 31 d. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Nuo 1963 iki 1978 m. komplekse buvo dislokuotos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos R12 (SS-4 Sandal), apginkluotos 2,3 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šis kompleksas kartu su antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo bazėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Per 16 komplekso veikimo metų nė viena raketa nebuvo paleista, nors 1968 m. per Prahos pavasario metu, buvo paskelbta karinė parengtis.

Maždaug už 0,5 km nuo šachtinės branduolinių raketų R-12 „Dvina“ paleidimo bazės buvo įrengtas karinis miestelis ir branduolinių galvučių saugykla (angaras). Apie angaro paskirtį iki šiol yra žinoma labai nedaug. Manoma, kad čia buvo remonto dirbtuvės ir krovinių aikštelė bei angaras, kuriame galimai buvo saugotos termobranduolinių raketų R-12 galvutės. Angaras yra didžiulis, apie 60 m ilgio betoninis pastatas iš išorės padengtas žemių sluoksniu ir paslėptas tarp miškų.

Šiuo metu statinys kaip ir visa buvusi požeminių raketų paleidimo bazė priklauso Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Objektas nėra pritaikytas lankymui. Jo ne galima apžiūrėti iš vidaus. Tačiau statinį galima apžiūrėti iš išorės be išankstinės rezervacijos.