Lielais pārrobežu maršruts - militārais mantojums Latvijas un Lietuvas 100 neatkarības garos

Während des Krieges zwischen der UdSSR und Deutschland im Juli und August 1944 wurde St. Im Turm der Dreifaltigkeitskirche in Jelgava hängte der damals erst 14-jährige Egons Užkurelis am 12. Oktober 1952 zusammen mit seinem ein Jahr älteren Freund Jānis Ęēģeris eine selbstgemachte Nationalflagge Lettlands auf. Dieses Datum wurde gewählt, weil es ein Sonntag war, an dem in Pārlielupe die Jelgava-Motorradrennmeisterschaft stattfand, an dem sich viele Menschen versammelten und der Kirchturm von dort aus gut zu sehen war. Die Flagge wurde aus einem Bettlaken gefertigt und mit Wasserfarben bemalt. Die Art und Weise, wie es vorbereitet wurde, ließ die Tschekisten später vermuten, dass sie unter Schulkindern nach Fahnenträgern suchen sollten.

E. Užkureli und J. Gēgeri wurden am 23. Oktober 1952 verhaftet, gefolgt von einem Verhör in Jelgava und im Ministerium für Staatssicherheit der LPSR in Riga im Haus von Stūra. Das Strafgericht des Bezirksgerichts Riga beschuldigte E. Užkureli und J. Gēgeri der antisowjetischen Propaganda und Hetze sowie der Mitgliedschaft in einer konterrevolutionären Organisation. Am 10. Januar 1953 wurde E. Užkureli zu fünf Jahren und J. Gäger zu 15 Jahren Gefängnis verurteilt. E. Užkurelis wurde sieben Monate lang im Zentralgefängnis von Riga festgehalten, bis er am 12. April 1953 auf der Grundlage einer Amnestie freigelassen wurde.

Located in the building – Academia Petrina, Jelgava.

In 1818, a private organization – the Kurzeme Literature and Art Society – established the Kurzeme Provincial Museum. At the end of 1898, it moved to a building specially designed for the museum, which was destroyed in the battles for Jelgava in the summer of 1944.

In December 1952, the museum was housed in the renovated Academia Petrina building, built as the first university in Latvia (1775). This is one of the few public buildings in Jelgava that has survived and been renovated after World War II.

In 1975, the museum, which considers itself the spiritual heir of the Courland Provincial Museum, was named after Gēderts Elias.

The museum features exhibitions about the history of Jelgava from prehistory to the present day and the great master of Latvian painting, Ģederts Elias.

The museum's exhibition "Wars and a Soldier through the Ages of Jelgava" is just a small glimpse into the wars that affected Jelgava up until World War II.

The exhibition "Life Continues Under Foreign Power" introduces life in Jelgava under Soviet and German occupation.

Jelgava lost almost everything in the summer of 1944 – a large part of its population and the city's historical buildings, which were hardly restored after World War II. The museum's exhibits allow you to see how beautiful Jelgava was and how life in the city went.

Located in Jelgava, in the Station Park, opposite the Railway Station building.

The monument to the liberated people of Jelgava “Lāčplēsis” was opened on June 22, 1932, with the participation of the President of Latvia A.Kviesis, it was erected in honor of the liberation of Jelgava on November 21, 1919, during the Latvian War of Independence. In 1940, during the first period of the Soviet occupation, the monument was not affected by changes. In 1941, when the Soviet occupiers were replaced by German occupation forces, the head of the occupation administration von Mēdem (his ancestors were the original builders of Jelgava Castle), who had returned to Jelgava, did not like the clear symbolism. On October 31, 1942, by order of the German occupation authorities, the author of the monument was ordered to carve the image of a German knight. The carving of the knight was assigned to the author of the monument – K. Jansons. In 1950, by order of the Soviet occupation authorities, the monument was destroyed. With the help of a tractor, Lāčplēsis was knocked down from the pedestal, smashed and an attempt was made to completely destroy it in a stone crusher. But Lāčplēsis turned out to be so hard that the stone crusher broke. Then the undestroyed middle part of the Lāčplēsis statue was secretly buried in the ground in the territory of a kindergarten. A fragment of the monument was found in 1988 and is currently located at Ģ. Elias in the Jelgava History and Art Museum. The monument was restored and unveiled on November 21, 1992. Its author is sculptor Andrejs Jansons, who restored the monument created by his father K. Jansons.

Located near Svēte School, Jelgava region.

In 1991, a monument to the Daugavgrīva National Guardsmen, who stopped the German army's attack on Jelgava at the end of April 1915, was unveiled near the Svēte School. In early May 1915, a large demonstration was dedicated to this event in Jelgava. The fact that the Latvian National Guardsmen managed to stop the German attack was used by J. Čakste and his associates to justify the idea of establishing Latvian rifle units in the First World War. The sculptor of the monument is Alina Veibaha (1923-2011).

The text carved into the monument reads: “I tell you, strangers – do not come to this land;

"Sing to me the golden nightingale at the tip of the sword!"

Located in Eley, in the old railway station building.

The “Zemgales strēlnieks” association has established the Eleja War Museum in the old railway station building in Eleja. The exposition of the Eleja War Museum mainly relates to the Second World War. The museum exposition features uniforms, equipment, weapons and photographs from that time. The museum also features exhibits related to the region and Eleja, its military history and individuals. It is possible to take photos in the museum in military uniforms of different periods and armies. The small two-story building contains several hundred exhibits that will interest those interested in military heritage. Representatives of the association educate the public in the museum using expositions, exhibitions and educational programs.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus yra įsikūręs Joniškio miesto centre. Muziejus veikia nuo 1989 metų, jame pristatomos ekspozicijos, reprezentuojančios krašto istorijos ir archeologijos vertybes, etninės kultūros ir sakralinio meno paveldą.

Istoriko ir muziejininko, partizaninio judėjimo tyrinėtojo Dariaus Vičo iniciatyva muziejuje buvo įrengta Joniškio krašto partizanams skirta ekspozicija. Atskiroje patalpoje pristatomos už Lietuvos laisvę kovojusių partizanų asmenybės bei jų kova su sovietų okupacine valdžia.

Ekspozicijoje pristatoma autentiška spausdinimo mašinėlė “Olympia“, tarnavusi paskutiniems Joniškio krašto partizanams Kostui Liuberskiui-Žvainiui ir Steponui Erstikiui-Patašonui: ja buvo spausdinami partizanų periodinio leidinio „Partizanų šūvių aidas“ numeriai. “Partizanų šūvių aidas” - pogrindinis laikraštis, leistas 1952–1957 m. Juozapavičiaus tėvūnijos teritorijoje (Akmenės, Joniškio, Žagarės ir Kuršėnų rajonų paribiuose). Tai – vėliausiai ėjęs partizanų periodinis leidinys.

Spausdinimo mašinėlė pritaikyta interaktyviam pažinimui – spaudžiant jos klavišus, lankytojas pamato nuotraukas ir išgirsta partizaninio pasipriešinimo istorijas. Eksponuojamas radijo imtuvas taip pat leidžia pasiklausyti partizanų kūrybos dainų.

Šiaulių istorijos muziejus stovi Aušros alėjoje, Šiaulių miesto centrinėje dalyje. Muziejus duris po rekonstrukcijos atvėrė 2022 m. Jis yra įkurtas istoriniame „Aušros“ muziejaus pastate,  pastatytame 1932 metais pagal vietos architekto Vlado Bitės projektą. Iš pradžių pastate veikė mokykla, o 1933 metais jo dalis buvo atiduota muziejui.

Šiandien Šiaulių istorijos muziejuje susitinka naujausios technologijos ir tradicinė muziejininkystė, veikia moderni atvirų saugyklų ekspozicija, pristatoma Šiaulių miesto istorija nuo pirmųjų žinių apie vietovę iki nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo 1918 metais.

Dalis ekspozicijos skirta karo tematikai. Pirmo aukšto salėje pateikiamas atkuriamosios dokumentikos filmas apie Šiaulių žemėje vykusį Saulės mūšį, pateikiami eksponatai (daiktai, dokumentai, nuotraukos), susieti su Pirmuoju pasauliniu karu, mat jo metu miestas buvo stipriai nuniokotas, nukentėjo tiek gyventojai, tiek infrastruktūra. Ekspozicijoje pristatomos ir kovos su bermontininkais, 1919 m. užėmusiais miestą, siautėjusiais ir plėšusiais namus.

Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicijų turinį išplečia edukacinės erdvės bei lauko ekspozicija. Daugiafunkcei muziejinei veiklai vykdyti skirta ir parodų-renginių salė.

Sukilėlių kalnelis – smėlio kalva Šiaulių miesto vakarinėje dalyje, kurios istoriją paveikė abu pasauliniai karai.
Vieta liūdnai pagarsėjo dar 19 a. II p.: kalnelyje buvo palaidoti 1863–1864 m. sukilimo prieš carinės Rusijos Imperijos priespaudą dalyviai, nubausti mirties bausme. Apie vietą pradėjo sklisti kraupios legendos, ji buvo apleista ir retai lankoma, galiausiai praminta Sukilėlių kalneliu. I pasaulinio karo metais jame buvo palaidoti Vokietijos imperijos kareiviai.
1926 m. kalnelį pradėta tvarkyti. Miesto inžinierius Karolis Reisonas pasisiūlė parengti paminklo-obelisko, skirto sukilėliams, projektą. 1928 m. sukilėlių kalnelyje įvyko Lietuvos nepriklausomybės 10-ųjų metinių minėjimas, atidarytas Nepriklausomybės sodas, tačiau paties paminklo statybos buvo užbaigtos tik 1935 m. Pastatytas paminklas – 14 m aukščio rausvo granito obeliskas – buvo atidengtas ir pašventintas, perlaidoti čia rastų sukilėlių palaikai.
II pasaulinio karo metais kalnelyje buvo palaidoti 1941–1944 m. žuvę Vokietijos Reicho kariai.
Sovietinės okupacijos metais antkapiniai paminklai buvo demontuoti, o 1955–1957 m. Sukilėlių kalnelio paminklas-obeliskas rekonstruotas – pašalinta visa tautinė ir religinė simbolika. 1988 m., minint 125-ąsias sukilimo metines, autentiškas paminklo vaizdas buvo atkurtas.
 

2021 m. spalio 22 d. Šiauliuose, Ežero ir Vilniaus gatvių sankirtoje buvo atidarytas Pasaulio Tautų Teisuolių skveras. Tai pirmasis paminklas Pasaulio Tautų Teisuoliams Lietuvoje. Paminklo autorius – iš Šiaulių kilęs dizaineris Adas Toleikis, o iniciatorius Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.
Sukurtame monumente „Jungtis“ iškaltos Šiaulių apskrities Pasaulio Tautų Teisuolių pavardės, įamžinančios 148 žydų gelbėtojus, o meniniai akcentai žymi Šiaulių getų vartų vietas. Šiaulių mieste buvo įsteigti du getai: vadinamajame Kaukazo kvartale ir Ežero–Trakų g. kvartale. Į pirmąjį getą buvo siunčiami fiziškai stiprūs ir darbui tinkami asmenys, į antrąjį – specialistai (gydytojai, mechanikai ir kiti). Getas Šiauliuose buvo įsteigtas 1941 m. vasarą Šiaulių miesto karo komendanto nurodymu, o likviduotas 1944 m., nacistinei Vokietijai traukiantis ir likusius žydus pervežus į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Getuose buvo įkalinta daugiau kaip 5950 žydų. Tarpukariu Šiauliuose gyveno apie 6500–8000 žydų, dalis jų savo noru pasitraukė į Rusijos gilumą, o po holokausto liko vos apie 350–500 žydų kilmės gyventojų.
 

Netoli Radviliškio traukinių stoties yra pastatytas atkurtas trėmimų traukinio vagonas, primenantis tragišką istorijos puslapį, kai 1941-1952 m. okupacinė Sovietų valdžia masiškai deportavo Lietuvos Respublikos gyventojus į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Vien iš Radviliškio miesto buvo ištremta daugiau, nei 3000 gyventojų.
Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 500 žmonių. 1941 m. birželio 14-ąją – pirmąją masinių trėmimų Lietuvoje – dieną į trėmimo traukinių vagonus pradėti „talpinti“ Radviliškio miesto ir apylinkių gyventojai.
2012 m. vagoną, tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Radviliškio rajono savivaldybei neatlygintinai perdavė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Autentiškas trėmimų vagonas buvo parvežtas iš Kauno, kruopščiai atkurtas geležinkelininkų, dabar jame veikia nedidelė ekspozicija.
 

Šeduvos I ir II holokausto vietos yra Liaudiškių miške (Radviliškio r.),  apie 10 km į pietvakarius nuo Šeduvos. Žvyrkelyje pastatyta lankytino objekto nuoroda.

Pirmoji žydų tautybės žmonių palaikų kapavietė užima mišku apsuptą 375 m² dydžio teritoriją, kurios didesnė dalis išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 400 žmonių.  Už maždaug 500 m yra antroji kapavietė. Žydų tautybės žmonių palaikai palaidoti 144 m² dydžio teritorijoje. Aikštelės reljefas lygus, didesnė dalis teritorijos taip pat išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 300 žmonių.

1941 m. šiose vietose buvo nužudyta visa Šeduvos miestelio žydų bendruomenė – beveik 700 žmonių. Prieš tai jie dar mėnesį praleido Pavartyčių kaime įkurtame gete. Rugpjūčio 25-26 d. geto gyventojai buvo išvežti į Liaudiškių mišką. Prie iškastos duobės buvo atvaromi pasmerktieji, kuriuos vokiečių įsakymu nužudė vietiniai policininkai ir baltaraiščiai tarp nužudytųjų buvo 230 vyrų, 275 moteris ir 159 vaikai.

2014-2015 m. Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatyva žudynių vietos buvo sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Žudynių vietose įrengti 2 skulptoriaus Romo Kvinto paminklai: „Durys“ ir „Spindulys-žvaigždė“.

1948 m. rudenį Prisikėlimo apygardos štabas ieškojo vietos žiemojimui, tam buvo pasirinkta partizanų rėmėjų A. ir S. Miknių sodyba Minaičių kaime (Radviliškio r.). Partizanai po klėtele išsikasė nedidelį bunkerį, kuriame apsigyveno apygardos štabo nariai.

1949 m. vasario 16 d. partizanų vadai Minaičiuose baigė sudaryti ir paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją, kurios pagrindinis tikslas - Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920–1926 m. pavyzdžiu. Oficialiai posėdžiuose dalyvavo 8 asmenys: Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis. 

Bunkeris buvo naudojamas ir vėliau, jame partizanė farmacininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna gydė Užpelkių kautynėse sunkiai sužeistą partizaną Lauryną Mingilą-Džiugą. 1953 m. nebegyvenamas bunkeris įgriuvo ir buvo užverstas šeimininkų.

2010 m. pradėti partizanų bunkerio, sodybos klėties atkūrimo ir paminklo statymo darbai. Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų vardai. Klėtyje įrengtas autentiškas, stiklu dengtas, partizanų bunkeris, kurį lankytojai gali apžiūrėti iš viršaus, o klėtyje įrengta ekspozicija.

Kauno IX forto muziejus įsikūręs svarbių tarptautinių susisiekimo kelių sankryžoje šalia Kauno ir yra patogiai pasiekiamas automobiliu.

IX fortas buvo pastatytas kaip vienas iš Kauno tvirtovės komplekso fortų 1903–1913 m. ir turėjo tikslą apsaugoti strategiškai svarbias Linkuvos aukštumas. Jis buvo statomas naudojant tuo metu naujoviškas betonines perdangas, jame įrengta elektros ir priverstinė ventiliacijos sistema. Pirmojo pasaulinio karo metais fortas nenukentėjo. 1924–1940 m. IX forte veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinami politiniai ir kriminaliniai kaliniai, o 1940–1941 m. kalėjimas tapo NKVD perskirstymo punktu. Antrojo pasaulinio karo metais IX fortas virto masinių žydų žudynių vieta, kurioje nacistinis okupacinis režimas nužudė apie 50 000 žydų iš įvairių valstybių. 1958 m. IX forte buvo įkurtas muziejus, kuris pasakojo apie nacių nusikaltimus, 1984 m. įrengtas memorialinis kompleksas ir pastatytas monumentas nacizmo aukoms atminti (Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius). Šiandien IX forto muziejuje pasakojama forto bei nacių ir sovietų vykdytų nusikaltimų istorija.

A museum has been created in the nuclear bunker of Kaunas, which is located 6 m below the ground, which gathers exhibits of private collectors (> 1200). The most interesting are the collection of gas masks and the largest exhibition of Cold War radio equipment and spying devices in the Baltic States.

Vilniaus mieste, prie Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų

1991 m. sausį laisvės siekusių ir ją gynusių Lietuvos žmonių pastangomis Lietuvos parlamento rūmai buvo apjuosti barikadų užtvara. Barikadomis mėginta apsisaugoti nuo tuo metu kilusios Sovietų Sąjungos karinės agresijos – sovietų mėginimų įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir sugrąžinti sovietinę valdžią. Jos parlamentą juosė iki 1992 m. pabaigos. 1993 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų ir kitų reliktų buvo sukurtas savotiškas memorialas – Lietuvos žmonių pasiaukojimo įamžinimui skirtas paminklas.

Sausio 13-oji – tragiškiausias 1991 m. sausio mėnesio įvykis, kai sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų ir apie 600 žmonių sužeista – buvo paskelbta atmintina Laisvės gynėjų diena. Artėjant dešimtosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms buvo nuspręsta apsaugoti minėtą kompoziciją, įrengiant Sausio 13-osios memorialą. Memorialas atidengtas 2008 m.

Memoriale išsaugotas autentiškas 1991 m. parlamento barikadų fragmentas, įrengta koplyčia su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, eksponuojami per 1991 m. sausio įvykius žmonių sunešti daiktai, supažindinama su Lietuvos nepriklausomybės apgynimo įvykiais. Teigiama, kad tai bene vienintelis pasaulyje tokio tipo paminklas, įprasminantis parlamento ir valstybės nepriklausomybės gynimą.

The monument is located in the town of Giedraičiai.

On June 19, 1932, a monument to those who died for the freedom of Lithuania was unveiled in Giedraičiai. The initiators of the construction of the monument were the residents of Giedraičiai – the artist and author of the monument Antanas Jaroševičius, priest Meigys, Malvina Valeikienė and Matas Valeika, who supported the Lithuanian soldiers in battle, the Širvintos society and the Lithuanian army collected 11,000 litas for the monument. The invitation to donate for the construction of the monument states that the monument is being built “to honor the victory and for our eternal joy, it will remind us of the historical significance of that place, and will also show respect for the soldiers buried in Giedraičiai.”

The unveiling ceremony of the monument was pompous, attended by the President of the Republic of Lithuania A. Smetona, the Commander-in-Chief of the Army, representatives of the 2nd, 4th, 7th, 9th regiments and officers who participated in the battles in Giedraičiai. Flowers were dropped from warplanes at the monument, a prominent Lithuanian figure and one of the organizers of the monument's construction Malvina Valeikienė read out the names of the Lithuanian soldiers who died at Giedraičiai, she was awarded the 3rd degree Order of the Cross of Vytis, and the flag of the local rifle unit was consecrated at the monument. In 1962–1964. by order of the Soviet administration, an unsuccessful attempt was made to demolish the monument, and later it was declared a historical monument.

200 m after turning off road 172 from the town of Giedraičiai.

On November 21, 2020, a monument created by sculptor Džiugas Jurkūnas was unveiled on a hill at the site of the Battle of Giedraičiai to commemorate the victory. The monument reinterprets the interwar battles of the Lithuanian Army with the Polish Army, aiming to abandon the conflict narrative and emphasize the significance of the union of the two states in the context of current events. The rust-covered cannon depicts the strong union between Lithuania and Poland, who fought a hundred years ago. The sides of the monument describe the situation at the time, mention the units of the Lithuanian and Polish armies that participated in it, and briefly present the course of the battle. The monument was built at the initiative and with the funds of the Lithuanian Army.

In Utena, not far from the intersection of the Kaunas–Daugavpils (A6) and Vilnius–Utena (A14) highways.

The museum was established in 2015 in the former Utena narrow-gauge railway station. As it is presented, it is a museum that breathes poetry and subtly reveals the truth of the post-war period. The exhibition “Common European Identity in the Context of Totalitarian Regimes” offers to learn about the past of all of Lithuania and Europe through the history of one Lithuanian region. It tells about the division of Europe in 1939 according to secret protocol agreements, the Soviet occupation of Lithuania, the forced participation of Lithuanians in World War II, exile, post-war resistance and the creation of collective farms in the Utena region. The painful events of 1940–1965 in the Utena region and Lithuania are revealed by comparing them with life behind the Iron Curtain.

The history of the narrow gauge railway station also bears a tragic imprint. From here, in 1941 and 1945–1953, wagons with deportees rolled to Siberia.

6 km from Visaginas, on the Visaginas–Ignalina Nuclear Power Plant road (KK177).

It is the only former nuclear power plant in the Baltic States. It is sometimes called the "sister" of the Chernobyl nuclear power plant, as both plants were built with Soviet-made RBMK-type reactors. The first reactor (power unit) of the Ignalina power plant was launched in 1983. A total of four such reactors were planned to be built. Once they were all built, the Ignalina nuclear power plant was to become the most powerful in the world.

The second reactor was supposed to be launched in 1986, but after the accident at the Chernobyl nuclear power plant, its launch was postponed. In 1987, it was launched. In 1988, at the initiative of the Lithuanian Reorganization Movement, the "Ring of Life" campaign was organized near the power plant against the construction of the third unit. Its construction was preserved, and in 1989 it was stopped. After the accident at Chernobyl, the safety system of RBMK type reactors was modernized, but their development stopped.

The Ignalina Nuclear Power Plant has been listed in the Guinness Book of Records. It gained fame again in 2019 as the filming location for the HBO and Sky UK television miniseries Chernobyl.

In 2010, work began on closing the nuclear power plant. Excursions are organized at the closed power plant and an exhibition hall has been installed.

In the village of Tilžė, right next to road 5303.

In 1915–1918, the 88th Division of the German 8th Army fought against the Russian army on this front line. The shelters of the support point, which were designed to protect soldiers from powerful fire strikes, were built according to a typical scheme, differing only in the sizes of the structures. The shelter-command post was built using the strongest possible building material - concrete and reinforcement, two entrances were located at the edges of the facade wall of the shelter-command post, between which there was a small row of windows, electricity was installed, water was brought from a nearby well, two stoves, wooden benches and bunks were installed. The rooms of the shelter-command post intended for officers, communication units, and the dressing station had whitewashed walls. The inscriptions “88 JDT” on the slats (metal troughs) of the shelter indicate that they were made in units of the 88th Division.

In the village of Kimbartiškės, after turning off road 5303.

In 1915–1918, the 88th division of the German 8th Army fought against the Russian army on this front line. The bunker-command post was designed to protect soldiers from powerful fire. All the bunkers were built according to a typical scheme, only the sizes of the structures differed. The bunker-command post was built using the strongest building material - concrete and reinforcement, two entrances were located at the edges of the facade wall, between which there was a small row of windows, the bunker-command post had electricity, water was brought from a nearby well, two stoves, wooden benches and bunks. The rooms for officers, communication units, and the dressing station had whitewashed walls.

The massive structure here was built using the uneven terrain and is embedded in a small ravine. This is an example of a passive fortification structure. Passive structures were not adapted for active defense. They were designed to protect soldiers and ammunition from destruction by artillery fire. Inside this object, traces of whitewashing of the walls have survived. The object is identified as a former command post.

Turmantose linn Zarasai rajoonis.

Esimese maailmasõja ajal oli Turmant idarinnet kaitsnud Saksa armee 88. diviisi oluline logistikapunkt. Esimese maailmasõja ekspositsioon Turmanis on osa rahvusvahelisest marsruudist "Esimese maailmasõja rajad" ja asub Turmanti algkooli majas. Kaasaegsest ja täiendatud virtuaalreaalsuse ekspositsioonist leiate palju ainulaadseid esemeid, koopiaid ja fotosid Esimesest maailmasõjast, samuti saate tutvuda idarindel sõdivate ja elavate sõdurite tingimustega, relvade ja laskemoonaga, vormiriietusega. ja varustus.

Esimese maailmasõja muuseum asub Medumi külas Augšdaugava vallas Medumi algkooli endiste töökodade majas ~600 m kaugusel A13 maanteest.

Esimese maailmasõja ajal ületas praeguse Augšdaugava valla territooriumi "Elu ja surma" rindejoon, mille mõlemale poole rajati kaevikud ja punkrid. Medumi valla metsades, samuti Demene ja Svente valla metsades on säilinud Saksa sõjaväe punkrid, mis erinevalt Vene sõjaväe ehitatud puitpunkritest olid ehitatud betoonist.

Esimese maailmasõja muuseumi ekspositsioon koosneb mitmest osast. Muuseumis on võimalik tutvuda Medumi sõjaeelse ajalooga, Esimese maailmasõja sündmustega Lätis ja ka Euroopas ning sõdurite igapäevaeluga Esimese maailmasõja ajal. Ühte saali on loodud Vene punkri imitatsioon, mis võimaldab külastajatel tutvuda sõdurite eluga punkris. Selles muuseumiosas on võimalik kõige enam tunda sõjaõhkkonda, mida pakuvad püssipaugud ja plahvatused ning videod stseenidega filmist "Hingede tuisk" ("Dvēseļu putenis").

See asub Medumu külas, Jaunatnese tänav 4.

Stikanise perekonna loodud ajalootõendite erakogu. Loodud on Esimese ja Teise maailmasõja aegsete esemete kogu, mis on kogutud valdavalt Medumu vallast ja lähiümbrusest. Vaadata saab nii militaarpärandi esemeid kui ka majapidamistarbeid, münte, fotosid.

Erakoguga saab tutvuda eelnevalt ühendust võttes. Sissepääs annetuste eest.

Sõjatehnikakogu eksponeeritakse Svente mõisahotelli kõrval, see asub umbes 20 kilomeetri kaugusel Daugavpilsist. Välja on pandud Nõukogude armee tankid (keskmise raskusklassi tank T-34, Stalini nime kandvad rasketankid IS-2 ja IS-2M, luuresoomukid BRDM-2 ja BRDM-1), sõjaväe maastikuautod Jeep Willys ja GAZ-67, kulgurid, suurtükid ja muu tehnika. See on suurim tankide kogu Balti riikides.

Daugavpilsi haavlitehas asutati 1885. aastal. Tehas on Põhja-Euroopa vanim laskemoona tootmisüksus. Ainuke omataoline tehas Baltikumis ja üks vanimaid tööstuspärandi objekte Lätis. Tehases asub Euroopa ainus töötav pliihaavlivalutorn.

Tehas on läbi sajandite alati tootnud kvaliteetseid jahikuule, mida tehakse ka tänapäeval. Tehases on seadmed ja konstruktsioonid, mis on ehitatud 19. sajandil, lisatud enne ja pärast mõlemat maailmasõda, kuid need sobivad hästi kokku laskemoona tootmisel kasutatavate kaasaegsete seadmetega.

Tehas pakub ajaloonäitust, haavelvalu töökoda, ronida oma ainulaadsesse 31,5 m kõrgusesse torni, mille all on 13,5 m sügavune jahutuskaev. Laskemoonavabrik on sihtkohaks paljudele sise- ja välisturistidele, kes soovivad täna tunda 19. sajandi ainulaadset atmosfääri ning tutvuda iidse tehnikaga tegevuses. Peale tehase külastamist on kõigil võimalus valmistatud tooteid tehase lasketiirus proovida.

Daugavpilsi kindlus asub Daugava jõe paremal kaldal linna lääneosas. See on ainus peaaegu muutumatuna säilinud 19. sajandi esimese poole kindlus Põhja-Euroopas. Ehitust alustati 1810. aastal. 1812. aastal sai kindlus kannatada sõjategevuses ja 1829. aastal üleujutuste tõttu. Daugavpilsi kindlus oli strateegilise tähtsusega koht, sh Napoleoni armee vastu võitlemisel. Kindlus pühitseti sisse 1833. aastal, aga see valmis peaaegu pool sajandit hiljem, 1878. aastal. Kindlus on jagatud kvartaliteks, mille keskosas asub paraadväljak. Hiljem kaotas kindlus oma strateegilise tähtsuse ja 1897. aastal rajati sinna ladu. Enne Esimest maailmasõda teenisid Daugavpilsi garnisonis läti sõjaväe ohvitserid, nt kindral Jānis Balodis ja kolonel Frīdrihs Briedis. 1912. aastal avati kindluse pargis mälestusmärk 1812. aasta sõja sajanda aastapäeva auks. Nõukogude ajal paiknesid siin sõjaväeüksused ja Daugavpilsi Lennunduse Tehnikakõrgkool. Praegu tegutsevad kindluses mitmed turismiatraktsioonid: Daugavpilsi kindluse kultuuri- ja teabekeskus (siit on võimalik tellida Daugavpilsi kindluse ekskursioone), Esimese maailmasõja muuseum, Daugavpilsi Mark Rothko kunstikeskuse galerii „Valge hobune”, meditsiininäitus ekspositsiooniga kontratseptsioonist, antikvariaat-salong „Housevintage“, Daugavpilsi nahkhiirte keskus ja retroautode näitus „Retrogaraž-D”.

Loodus on raskesti leitav objekt. Matka pikkus: ligikaudu 22 km, läbitakse orienteeruvalt 6 tunniga.

Matka pikkus: ligikaudu 22 km, läbitakse 6 tunniga.

Raskusaste: keskmise raskusastmega matk.

Stardikoht: Jersika Põhikool (saab rongi, bussiga).

Lõpp-punkt: Vanagu kirik (ühistransport nädalavahetustel ei sõida).

Tähelepanu: Marsruudil on ujumispaus (suvehooajal), kalastusvõimalused, piknikuplats ja võimalus külastada ühte avalikku tualetti. Marsruut sobib ka kooliealistele lastele, kellel on juba sellise pikkusega matkamise kogemus.

Mine matkale Jersikalt Vanagile, lastes end proovile panna vastupidavuses, sest matk kulgeb läbi metsade, soode, rabade, heinamaa ja maaradade ning tutvudes rahvusliku partisaniliikumise silmapaistvamate tegelaste, nende tegevusega, tutvudes märgilisemate paikadega, mille kohta kohalikud legendid liiguvad, ja jäädvustatud kaaslinlaste mälestusi. Rada algab Jersika põhikooli juurest ja viib tamme all oleva mälestuskivini, edasi mööda rada, sealhulgas Jersika raudteejaama. Kivil on kiri „LTS(p)A – Läti Isamaa Partisanide Ühingu võitlejatele. LTS(p)A võitluses kommunistliku okupatsioonirežiimi vastu aastatel 1945-1955. ühendas kuue Läti ringkonna rahvuspartisanid.

Jalutuskäik jätkub mööda raudteed ja lookleb mööda Jersika järve, kus mets esitleb loodusväärtusi: kevadel õitsevaid viburnumeid ja harilikku tarnat. Saialille lõhn annab märku, et lähened soole, kuid kevadel on eriti üllatav neid õitsemas näha. Rahulikult jalutada ei saa, mitu kraavi tuleb ületada ja raba ületamine on katsumus – vesi jääb igal sammul samblasse, põõsastes säravad jõhvikad. Soo asemele kerkib mets ja tõendid nende paikade kunagisest asustusest kodutaludel – uhked tammepuud, hoonete varemed, noorte puudega ümbritsetud rahvuspartisanide punkri koht. Edasi kulgeb rada paika, mida on tunnistustes nimetatud Kodumaakaitse (partisanide) ühingu asutamispaigana. Metsas peitub ka mälestuspaik “Avotnīca” (“Olūtneica”), kuhu on rajatud lõkkeplats. Hämmastav on metsa mitmekesisus, nagu ka kraavide laius. Matka sihtpunktiks on Vanagi kirik, kus teenis preester A. Juhņevičs, kellest jutustab film “Segvārds Vientulis” (režissöör N. Pucis).

Asub Krustpilsi palees

Vaadatav näitus "Vabadusvõitlused 20. sajandil"
Nõukogude repressioonid. Rasked mälestused. Siin klubitoolis istudes saab kuulata katkendeid Jēkabpilsist pärit Ilmars Knaģi raamatust "Need olid ajad". Ühel toa seinal libiseb kiretult nimekiri Siberisse küüditatud linlastest nagu tiitrid pärast filmi. Seal saab vanast telerist vaadata amatöörvideot Jēkabpilsis asuva Lenini monumendi teisaldamisest. Külastajaid ei huvita mitte ainult sisu, vaid ka tehnilised võimalused – kuidas see film vanasse telerisse sattus.

Jēkabpilsi ajaloomuuseumis on võimalik kuulata muuseumispetsialistide koostatud loenguid või kandideerida ekskursioonile: Jēkabpils ja selle ümbrus Esimeses maailmasõjas, Jēkabpils 1990, barrikaadide aeg, küüditamised 1949 - 70 , Jēkabpillased Lāčplēši sõjaväeordu kavalerid jne.
Loengute keskmine kestus on 40 min. Info ja loengutele registreerimine tel 65221042, 27008136.

Info hindade kohta

Jēkabpilsi ajaloomuuseum asub Krustpilsi lossis. 1940. aastal, pärast Läti liitmist NSV Liidu koosseisu, asus Krustpilsi lossis 126. laskurdiviis. Teise maailmasõja ajal asus lossis Saksa haigla, pärast 1944. aasta augustit Punaarmee sõjahaigla. Krustpilsi lossi koos kõrvalasuvate mõisahoonetega hõivasid pärast sõda Nõukogude armee 16. kaugluurepolgu ja 15. lennuväe kesklaod.

Asub aadressil Odzienas tänav 2, Pļaviņas.

Vaadata saab püsiekspositsiooni "Läti armee Pļaviņas 20. sajandil".

Pļaviņas, Odzienas tänav 2 asuval hoonel on pikk ajalugu - ajast, mil Stukmaņi hulgimüüja Hugo Apeltofts alustas selles aktiivset majandustegevust, edendades sellega Pļaviņas linna arengut, kuni aastani, mil siia rajati Läti idarinde peakorter. Vabadussõda. 1919. aastal juhiti Läti armee üksuste tegevust Punaarmee vastu Latgales otse Pļaviņasest.

1934. aastal avati selle maja juures mälestustahvel, millel oli kiri: "1919. aastal asus selles majas idarinde staap ja siin võttis kindral Jānis Balodis üle Läti rahvusväe juhtimise." Nõukogude võim eemaldas selle ja hävitas selle 1940. aastal, kuid 16. juunil 1990 LNNK Plavinase osakonna toel taastati.

Nüüd on endise staabihoone kõrval mälestussammas, mis on pühendatud 15 Pļaviņase piirkonnas sündinud Lāčplēsi sõjaväeordu kavalerile, Pļaviņases, samuti annab ülevaate Lāčplēsi sõjaordu rüütlite elulugudest.

Ekspositsioonihoonest mitte kaugel asub Latgale diviisi staabihoone, mille krahv Teodors Medems ehitas 1913. aastal Stukmaņi likööritehaseks. 1919. aastal võttis selle üle P. Stučka režiim, kus oli rajatud ka vangla. Pärast enamlaste väljasaatmist võttis hoone 1925. aastal üle Läti armee, kus asus Latgale diviisi staap. Selles hoones veetsid oma sõjalise karjääri 10 Läti armee kindralit ja muud ohvitseri. 1940. aastal läks hoone Punaarmee valdusse. Sõjajärgsetel aastatel asus selles nii kool kui ka vald. 1970. aasta paiku hakkas hoonet kasutama tootmisühing "Rīgas Apīrsbs".

Näituse külastused tuleb eelnevalt broneerida telefonil T. 28442692.

Asub saarel Koknese vallas.

Saatuseaed on rahvuse pideva uuenemise ja kasvamise loomulik sümbol – siin kohtuvad nii inimeste kui ka riigi minevik, olevik ja tulevik. Nagu Vabadusmonument, nii ka Saatuseaed valmib tänu annetustele.

Koostöös Läti Poliitiliselt Represseeritute Ühendusega on virtuaalse Vaikusemaja keskusesse loodud Siberi laste emade mälestusansambel. Nende ennastsalgavust ja suurt ohverdust meenutavad kaks rändrahnu, millele on graveeritud kiri "Ema, sa andsid mulle kaks korda elu. Millal ma sündisin ja millal ma nälga ei surnud. Siberi laps."

Saatuseaia territooriumil on säilinud Esimese maailmasõja aegsed kaevikud. Seal loodi läti laskurmeestele mälestuspaik, mis avati laskurrügementide asutamise 100. aastapäeval. Koha kompositsioon koosneb kahest osast: Läti rändrahnide rühm sümboliseerib kojujäänuid ning Esimese maailmasõja aegsetes kaevikutes paiknev rändrahnud Läti vibulaskjaid. Kivid valis ja kunstiliselt seadis skulptor Ojārs Feldbergs.

Näitust eksponeeritakse Aizkraukle valla endises kultuurimajas. See kajastab nõukogude inimese eluolu, töö-, puhke- ja kultuurielu ning tutvustab Aizkraukle (nõukogude ajal kandis nime Stučka) ajalugu ning Pļaviņi hüdroelektrijaama rajamise lugu. Külastajad saavad tutvuda punanurgaga: nõukogudeaegsete propagandamaterjalide, parteifunktsionääri kontori ja tavalise nõukogudeaegse korteriga, kus asub elutuba, köök, vannituba ja tualett vastava sisustusega. Mõned ruumid on pühendatud nõukogudeaegsele meditsiinile, turismile, spordile ja repressioonidele. Ekspositsiooni keskel on avar saal nõukogude ajal toodetud sõidukitega. Aizkraukle Ajaloo- ja Kunstimuuseum alustas kolmekorruselise ekspositsiooni loomist 2016. aastal. Tänapäeval on see Baltimaade suurim Nõukogude okupatsiooni perioodile pühendatud väljapanek.

Salaspilsi memoriaalansambel ja ajaloonäitus asub Salaspilsi piirkonnas, 1,2 km kaugusel Riia-Daugavpilsi maanteest A6. Salaspilsi memoriaal avati 1967. aastal kohas, kus Teise maailmasõja ajal asus Salaspilsi laager. See on müütidest ja pooltõdedest ümbritsetud koht, mida kasutati nõukogude propaganda jaoks, natside kuritegude ja kommunistliku ideoloogia näidis. Salaspilsis asus karistuslaager, mis oli osa Saksamaa karistusasutuste süsteemist. See sarnanes koonduslaagritega, kuid ei olnud üks neist. Laager loodi selleks, et Riia vanglates poleks liiga palju vange. Laager oli politseivangla laiendus. Siin hoiti vangis erinevaid inimesi, näiteks juute, Punaarmee sõjavange, tööle hilinejaid, poliitvange, kriminaalkurjategijaid, prostituute, Läti vastupanuliikumise liikmeid ja Saksa armees või politseis teeninud balti sõdureid. Laagris võis ühtaegu olla kuni 2200 vangi. Surma põhjustasid peamiselt (~2000) kehv toit, töötingimused, kehaline karistamine ja haigused.