Suur piiriülene ringreis - Läti ja Eesti 100-aastase iseseisvuse sõjaajalooline pärand

Jõululahingu mälestuspark ja -muuseum asub Jelgava piirkonnas Valgunde vallas Mangaļi talukohas. Muuseum on Läti Sõjamuuseumi filiaal, see avati 2005. aastal ja see asub piirkonnas, kus toimus Jõululahing. Lahingupaikades on ikka veel säilinud ainulaadsed Esimese maailmasõja aegsed kaitserajatised. Muuseumis eksponeeritakse lahinguväljalt leitud esemeid. Vabaõhuekspositsioon tutvustab rekonstrueeritud kaitserajatisi. Muuseumi ümbruses asuvad turismimarsruudid ja õpperajad. Esimese maailmasõja aegsete kaitserajatiste vabaõhuekspositsioon ja siseväljapanekud on külastajatele avatud iga päev. Ložmetējkalnsi ümbrusest võib endiselt leida ainulaadseid tõendeid Esimese maailmasõja aegsetest kaitserajatistest. Seal asub 27 m kõrgune vaatetorn, kust avaneb panoraamvaade piirkonnale, kus toimus Jõululahing, mis on tõenäoliselt kõige tuntum ja dramaatilisem Esimese maailmasõja sündmus Lätis. Sellel on eriline koht Läti sõja- ja kultuuriajaloos. Jõululahingut seostatakse peamiselt Läti küttide rünnakuga Saksa armee üksuste vastu äärmiselt rasketes ja ebasoodsates oludes. See oli ainulaadne olukord, kus suurt lahinguoperatsiooni alustati ilma suurtükiväe toetuseta.

Asub Tukumsi piirkonnas Lestenes kiriku kõrval.

Lestene ühishaua rajamine algas 1998. aastal. See on suuruselt teine sõjaväekalmistu Lätis, kuhu on maetud üle 1300 Läti leegionäri. Alles pärast Läti Vabariigi taastamist oli võimalik ümber matta Teises maailmasõjas erinevatest kohtadest langenud Läti sõdureid.

Läti Leegion oli Saksa armee lahinguüksus, mis moodustati peamiselt ebaseaduslikult mobiliseeritud Läti elanikest. Sõdurid tajusid oma kohalolekut leegionis võitlusena Läti iseseisvuse taastamise eest, hoolimata asjaolust, et see toimus Saksa relvajõudude ridades ja Saksamaa oli Läti okupeerinud. Puudus ükski teine sõjaline jõud, mis oleks võinud Nõukogude okupatsiooni taastulekut edasi lükata. Läti leegionärid võitlesid Punaarmee vastu, mis oli likvideerinud Läti iseseisvuse, hävitanud selle armee ja toime pannud kuritegusid tsiviilelanikkonna vastu. Saksa armee ridades võitles umbes 110 000–115 000 sõdurit, kellest umbes 30 000–50 000 kaotas lahinguväljal elu.

Tänapäeval saab Lestenes külastada Vennaste hauda, mille kõrval asub Lestene kirik. See on silmapaistev barokk-sakraalkunsti näide. Iidses kiriku kõrtsis saab tutvuda Läti Leegioni ajaloole pühendatud näitusega. Vennaste haua keskse kujutise "Kodumaa - Ema - Läti" lõi skulptor Arta Dumpe. Lähedal asub Lestene mõis, mis kuulus enne Teist maailmasõda Läti armee kindralile Mārtiņš Hartmanisele.

Lestene kiriku ekskursioone saab broneerida Lestene Evangeelse Luterliku Kiriku koguduse preestri Inguna Kokina käest telefonil +371 29993743.

Muuseum asub mõne kilomeetri kaugusel Renda keskusest. Ekspositsioon tutvustab 50 aastat kestnud vastupanuliikumist Lätis: vastupanu esimesele Nõukogude okupatsioonile, Natsi-Saksamaa okupatsioonile ning nii relvastatud kui vägivallatut vastupanu teisele Nõukogude okupatsioonile. Ekspositsioon asub kahes hoones. Ühes hoones asub esimest Nõukogude okupatsiooni ja Saksa okupatsiooni tutvustav näitus. Taastatud aidahoonesse on välja pandud näitus metsavendlusest. Kahe hoone vahel asub punker autentse sisseseadega ja kaevikud, mida mööda sõdurid liikusid. Muuseumi lähedal Rendas asub harjutusväljak – kaevikud, blindaažid ja takistusrada – noorsõduritele ja teistele huvilistele. Külastused tuleb ette tellida.

Siin lähedal leidis 1946. aasta jaanuaris aset üks suurimaid metsavendade lahinguid. Āpūznieki lahingus alistas Kabile metsavendade rühm okupatsioonivõimu väed, kes olid arvulises ülekaalus. Lahingupaika on sisse seatud puhkeala ja püstitatud infostendid.

Dundaga piirkonna Pūpoli külalistemaja peremees Edgars Kārklevalks pakub juba üle 15 aasta ajaloohuvilistele külastajatele võimalust teha väljasõit Põhja-Kuramaale ja sealsetele endistele sõjaväealadele Nõukogude armee veoautodega GAZ-66 (kuni 24 inimest) ja UAZ-3151 (kuni 6 inimest), mille ta on ise renoveerinud. Külalistemaja territooriumil võib tutvuda Nõukogude sõjaväeautode ja muu tehnikaga.

Oviši tuletorn asub Kuramaa rannikul Tārgale vallas Oviši külas ja on vanim tuletorn Lätis (ehitatud 1814. aastal). Oviši tuletorn on 37 m kõrge. Tuletorni konstruktsioon on kahesilindriline: selle läbimõõt on 11,5 m ning kiviseina sees on teine torn, mille läbimõõt on 3,5 m. Selliseid kahesilindrilisi tuletorne kasutati 18.–19. sajandil Euroopas ka kaitserajatistena vaenlase rünnaku vastu. Oviši tuletornimuuseumi majakavarustuse ja navigatsiooniseadmete kollektsiooni peetakse Läti majakamuuseumite kogude seast suurimaks. Sobiva ilma korral võib Oviši tuletornist näha Irbe majakat.

Teise maailmasõja lõpus paiknes Oviši tuletorni lähedal Saksa sõjaväe pataljonistaap ja 530. mereväe suurtükidiviisi 4. patarei ühes mitme õhutõrjesuurtükiga. Võimalik, et tuletorni jalamil asus raadiolokatsiooni ja infrapunakiirguse avastamise seade Donau Gerät. Hiljem asus tuletorni lähedal Nõukogude piirivalvekordon, kuid ükski nõukogudeaegne hoone ei ole tänaseni säilinud. Tuletorni territooriumil asub endiselt Oviši jaamahoone.

46. rannakaitsepatarei taastatud tulejuhtimistorn asub Ventspilsis Saulrieta tänaval ja on külastajatele avatud vaatetornina. Torn koos selle juures asuva nelja suurtükipositsiooniga on ainus nii hästi säilinud Teise maailmasõja aegne rannakaitsepatarei Lätis. Torni välisplatvormile viib trepp ja sealt avaneb vaade merele. Torni kõrvale on paigaldatud infostend, millel asuva QR-koodi abil saab vaadata animatsiooni ajaloosündmustest. Torni juurde on rajatud uus tänav, suur parkla ja laudtee üle looduskaitseala.

See sõjaväekompleks ehitati 1939. aastal, mil NSVL hakkas Lätti rajama oma sõjaväebaase. 46. rannakaitsepatareil oli neli positsiooni suurtükkidele Б-13. Patarei osales esimest korda lahingus 24. juunil 1941, kui Ventspilsi sadamat ründasid Saksa sõjalaevad, mille patarei Läänemere kaldalt eemale tõrjus. 28. juunil 1941 lasi Nõukogude armee suurtükid õhku.

Ventspilsi Mereäärses Vabaõhumuuseumis saab kitsarööpmelisel raudteel sõita veduriga Mazbānītis kahel liinil: ringliini pikkus on 1,4 km ning mäeliini pikkus on 3 km. Vedur Mazbānītis vedas aastatel 1916–1963 reisijaid ja kaupa 600 mm laiusel kitsarööpmelisel raudteel. Raudtee on Esimese maailmasõja aegne pärand, mis etendas olulist rolli Põhja-Kuramaa kultuurilises ja majanduslikus arengus, sest ühendas asulaid ja lõi töökohti.

600 mm kitsarööpmelise raudteevõrgu ehitamist alustati Esimese maailmasõja ajal, kui Saksa armee hakkas 1916. aastal okupeeritud Läti territooriumil ehitama nn Sõjaväe Väliraudteid (saksa keeles Heeresfeldbahn). Nende raudteede ehitamine käis kiiresti, neid oli lihtne lammutada ja teistele rindejoontele viia. Läti kitsarööpmelist raudteevõrku kasutati pidevalt ka Teise maailmasõja ajal. Ligi 60 aastat oli kitsarööpmelisel raudteel sõitev rong ainus kindel veok reisijate, põllumajandustoodete ja puidu transportimiseks suurematesse linnadesse nii talvel kui suvel.

Nõukogude piirivalvetorn asub Pāvilosta lõunapoolse muuli lähedal. Nõukogude piirivalve kunagine vaatlustorn, mida alates 1990. aastate algusest enam ei kasutatud, on nüüd muudetud vaateplatvormiks, millel asub 360 kraadi pöörlev maismaateleskoop. Sealt avanevad ilusad vaated merele ja laevadele ning seal võib vaadelda linde. Torni on lubatud ronida ainult suveperioodi valgel ajal. Kuna torni trepid on üsna järsud, peavad külastajad hindama oma võimeid, tervislikku seisundit ja võimalikke riske. Vaatetornis ja selle ümbruses on videovalve. Talvel on torn külastajatele suletud.

Pāvilosta Koduloomuuseumis võib vaadata näitust „Pāvilosta, suletud ala”, mis räägib elust Pāvilostas Nõukogude okupatsiooni aastatel: täitevvõimust, piiritsoonist, kalurikolhoosist, kultuurielust ja olmest. Lisaks püsiekspositsioonile on välja pandud interaktiivne tundeküllane diginäitus kahes keeles ning audiovisuaalne installatsioon filmiga Pāvilostast.

Lisaks on muuseumis välja pandud uus näitus „Pāvilosta kuldsed liivaterad”. Digitaalne väljapanek tutvustab ammuseid sündmusi, Pāvilosta kujunemist ja tähtsamaid arenguid alates 1918. aastast tänapäevani. Militaarpärandit puudutatakse vabadusvõitlejatest rääkivas Läti Vabadussõja sektsioonis ja Nõukogude okupatsiooni sektsioonis.

Akmeņragsi tuletorn asub Saka vallas, Pāvilostast 10 kilomeetrit edelas. Majaka tippu viib keerdtrepp ning sealt avaneb vaade merele ja ümbritsevatele metsadele. Praegune 37 meetri kõrgune tuletorn ehitati 1921. aastal. Eelmine tuletorn hävis Esimese maailmasõja ajal.

Akmeņragsi tuletorn paistab teiste Läti tuletornide seast silma, sest see asub ühes meresõidu jaoks kõige ohtlikumas kohas kogu Läänemere rannikul. Majaka tuli tähistab umbes kahe meremiili ehk 3,7 km pikkust kivist madalikku, mis loode suunas merre ulatub. Selles madalikus on meri vaid veidi üle kahe meetri sügav. Majaka asukoht on jäänud endiseks, kuid rannajoon on aastate jooksul taandunud. Kuigi navigatsioonituli on siin olnud alates 1879. aastast, on Akmeņrags olnud tunnistajaks mitmele laevahukule. Nendest tuntuim on Läti aurulaeva Saratow madalikule jooksmine 1923. aasta septembris. 1919. aastal asus Saratowil lühikest aega Läti Ajutine Valitsus. Akmeņragsis asus varem piirivalvekordon ja siin võib näha endiseid Nõukogude sõjaväehooneid.

Läti suurim holokaustiohvrite memoriaalansambel asub Liepājas Šķēde liivaluidetes. Memoriaalansambel on pühendatud rohkem kui 3000 Liepāja juudi mälestusele, kes tapeti Teise maailmasõja ajal. See on Iisraeli rahvussümboli menoraa ehk 7-harulise küünlajala kujuline. Memoriaali kontuur, mida on hästi näha linnulennult, on valmistatud lõhutud kivirahnudest ja graniitplokkidest. Menoraa tuled on valmistatud graniitsammastest, millele on raiutud heebrea, inglise, läti ja vene keeles värsid Jeremija nutulauludest.

Põhjafordid on Liepāja kindluse tuntuim ja visuaalselt kõige muljetavaldavam osa. Selle ajalooline nimetus on Kindlusepatarei nr 1 ja selle ehitas Vene tsaariarmee 19. sajandi lõpus.

Vähem kui 10 aastat pärast Liepāja kindluse ehitamist, 1908. aasta novembris, see likvideeriti, sest selle ehitamist peeti strateegiliseks veaks. Osa kahureid demonteeriti ja viidi Leedus asuvasse Kaunase kindlusesse, osa aga sulatati ümber. Kaitserajatisi detoneeriti kaks korda nende hävitamiseks. Plahvatustest on tänapäevani osaliselt säilinud suurtükipatareid ja maa-alused rajatised. Nii nagu Karosta, olid ka Põhjafordid Nõukogude okupatsiooni ajal suletud sõjaväeala. Põhjaforte külastades tuleb olla väga ettevaatlik. Nagu ka teistel Läti rannikualadel, on ka Karostas Läänemere järsk rannikuala võimalike maalihete tõttu ohtlik. Seetõttu ei ole lubatud kõndida kindluse varemete all.

Karosta on Baltimaade suurim ajalooline sõjaväeala, mis hõlmab peaaegu kolmandiku kogu Liepāja territooriumist. Karosta on ainulaadne sõjaväe- ja kindlustushoonete kompleks Läänemere kaldal, mis on eriline Läti ja kogu maailma ajaloos ja arhitektuuris. Karostas asuvad sellised militaarpärandi objektid nagu Põhjamuul ja -fordid, redaan, Karosta vangla, Karosta veetorn, Püha Nikolai õigeusu merekatedraal ja Oskars Kalpaksi sild.

1941. aasta juuniküüditamise ja 1949. aasta märtsiküüditamise mälestuseks on Skrunda raudteejaama juurde püstitatud mälestuskivi ja neljateljelisse vagunisse sisse seatud muuseum. See on esimene vagunimuuseum Lätis, kus on püsiekspositsioon: fotod, kirjad, memuaarid, dokumendid ja küüditatud inimeste valmistatud esemed. Skrunda jaam oli koht, kuhu välja saadetavad inimesed kokku koondati, ja üks kolmest piirkonnajaamast, kuhu toodi inimesi Skrunda ja Kuldīga ümbruskonnast. 1941. aastal küüditati siit Siberisse Krasnojarski kraisse hiljem taasiseseisvunud Läti Vabariigi esimeseks presidendiks saanud Guntis Ulmanise perekond.

Ekspositsioon Skrunda raadiolokatsioonijaama ja Läti Rahvarinde tegevuse kohta on välja pandud Skrunda mõisa. Skrunda raadiolokatsioonijaam, mille varjunimi oli kombinaat, oli NSVLi läänesektoris asuv rakettide hoiatussüsteem. Kohanimi Skrunda-2 tähistab NSVLi sõjaväelastele ehitatud linna Skrundast 5 km Kuldīga poole. Selles tegutses radarijaam Dņepr ja sinna rajati uus moodne jaam Darjal. Ehitus peatati ja Darjali radarijaam õhiti 4. mail 1995. Radarijaam Dņepr suleti riikidevahelise lepingu alusel 31. augustil 1998.

Oskars Kalpaksi muuseum ja mälestuspaik Airītes asub Salduse ja Skrunda vahel, A9 maantee lähedal. Näitus sisaldab ulatuslikku teavet kolonel Oskars Kalpaksi ja tema pataljoni kohta ning tutvustab Läti Rahvusarmee ajalugu ja mälestuspaika Airītes. Näitus näitab kolonel Oskars Kalpaksit kui isiksust, sõdurit ja Läti iseseisvuse eest võitlejat. Ekspositsiooni osana on saadaval ka läti, inglise ja saksa keeles heliprotokollid. Need rõhutavad 1918/1919. aasta ajalooliste sündmuste tähtsust Läti riikluse kaitsmisel. Muuseumihoone on restaureeritud.

Sissepääs on tasuta; giidiga ekskursioon - tasuline. Kompleksis on puhkeala, park, takistusrada, on võimalik võtta mitmesuguseid kursusi, samuti on olemas seminarisaal kuni 30 inimesele.

"Ohvitseride kurgan" asub vähem kui kilomeetri kaugusel Zvārde kiriku varemetest. Kurgan koosneb ümberkaudsete majade ja mõisa varemetest ja jäänustest, mis on kokku buldoositud. Kurganile on ehitatud vaatetorn. Praegune torn on kande järgi ehitatud 1981. aastal. Torni kasutati pommitamiste registreerimiseks. Harjutuspommid olid vähendatud lõhkeainesisaldusega, mistõttu nende tabamusi tuli hoolikamalt jälgida. Plahvatamata pommid neutraliseeriti kohe, kuid kõiki ei suudetud leida.

 Torni jäänused on täna siin näha - telliskiviseinad. Kuna barjäär on suhteliselt kõrgel, võib selgel päeval näha isegi Leedu naftatöötlemistehast Mažeikiai linnas.

Olaine Ajaloo- ja Kunstimuuseumi näitus tutvustab Nõukogude okupatsiooni aega Olaines. Muuseumi territooriumile on rajatud Esimese maailmasõja teemaline õpperada kaitserajatiste restaureeritud elementidega. Kohale, kus kunagi asus Esimese maailmasõja aegne Vene armee kaitseliin, on rajatud vene sõdurite punker. Külastajad saavad tutvuda osaga lasketornist. Jaunolaines Plakanciemsi ristmikul asub Esimese maailmasõja aegne raudbetoonist kindlustus. Esimese maailmasõja ajal peeti siin Vene ja Saksa armee vahel lahinguid. Luure- ja muude operatsioonidega olid seotud ka Läti kütipolgud. Soine maastik muutis selle ala raskesti kaitstavaks, aga väga oluliseks võitluspaigaks Läti sõjaajaloos. Olaine tekkis tänu heale asukohale Jelgava ja Riia vahel, kus praegu asub Jaunolaine. Lähedal asus Olaine mõis. Tänapäevane Olaine ehitati Nõukogude okupatsiooni ajal, kui seal hakati arendama tööstusettevõtlust.

Rannakaitserajatised asuvad Riias Mangaļsalas, Daugava suudmes Daugavgrīva vastas. Siin võib näha eri sõjavägede (Vene, Läti, Saksa ja Nõukogude) ehitatud kaitserajatisi. Mangaļsala kaitserajatised ehitati Riia linna kaitsmiseks vaenulike merevägede eest. Piirkond oli pikka aega strateegiliselt tähtis. Pärast Esimest maailmasõda ei olnud Läti sõjaväel veel tugevat mereväge. Merepiir oli pikk ja rannakaitse keeruline. Läti armee võttis üle Vene impeeriumi 19. sajandi lõpus ja 20. sajandi alguses ehitatud kindlustused ja laiendas kaitsesüsteemi. Daugavgrīva ja Mangaļsala suurtükivägi pidi avama tule Daugava suudmesse siseneda püüdvate vaenlaste laevade pihta. Lielupe ja Koiva (Gauja) jõgede suudmetes Jūrmalas ja Carnikavas asusid tugipunktid, mis pidid pidurdama vaenlase dessante. Rannakaitsel oli üks spetsiaalselt varustatud soomusrong, mis võimaldaks suurtükiväe toetuse ja lisavägede saatmise Saulkrasti või Jūrmala suunas. Strateegiliste paikade kindlustamise eesmärk oli tõhustada relvakasutust spetsiaalsete hoonete ja maastikueeliste abil. Rannakaitserajatised olid laiali suurel territooriumil, et sõja korral vähendada vaenlase mõju.

Endine Nõukogude sõjaväelinnak asub Ādaži piirkonnas Mežgarciemsis, maantee P1 lähedal. Nõukogude armee õhutõrjeüksuste linnaku juurde, mida kasutati sõjaväe väljaõppebaasina, on paigaldatud infostendid. Külastajad pääsevad endise sõjaväebaasi alale. Nõukogude okupatsiooni perioodil väljaantud kaartidel Mežgarciemsi sõjaväelinnakut ei olnud. Miski ei viidanud sellele, et seal asus Nõukogude armee jaoks ehitatud õhutõrjelinnak. Pärast Teist maailmasõda hakati Läti alal kiiresti ja laiaulatuslikult ehitama Nõukogude sõjaväebaase. Võõra sõjaväe baasid olid nagu riik riigis. Sõjaväeüksused asusid peaaegu igas Läti osas. Eriti privilegeeritud ühiskonnaliikmed olid pensionile jäänud NSVLi sõjaväelased ja nende perekonnad, kellel oli eelisõigus elamispinna saamiseks. Paljud tegid valiku Läti linnade kasuks, sest siinne elujärg oli parem kui mujal Nõukogude Liidus. Nõukogude armee kohalolekut Lätis iseloomustas kuritegelik käitumine, imperialistlik suhtumine ja karistamatus, mis peegeldas režiimi ükskõikset suhtumist Lätisse ja selle põliselanikesse. Hoolikalt hoitud müüt õnnelikust elust Nõukogude Lätis ja Nõukogude armeest kui vabastajast meenutas tegelikult elu püssirohutünnil.

Näitus Ādaži garnisoni ajaloost asub Kadagas Ādaži Riikliku Õppekeskuse territooriumil. Ekspositsioon tutvustab külastajatele militaartehnikat ja sõdurite igapäevaelu. Ādaži lähistel asub Baltimaade suurim polügoon ja ainulaadne väliõppeala. Polügooni ajalugu ulatub 1920. aastate lõppu, kui see rajati Riia lähedusse Lilastesse. Pärast Esimest maailmasõda ja Läti Vabadussõda moodustati sõjast laastatud maal Läti sõjavägi. Läti elanikud olid puutunud kokku sõjaga ja võõrvägede ükskõikse suhtumisega. Suhteliselt lühikese ajaga kasvas sõjavägi tugevaks ja suureks. Sõdurite igapäevaelu polügoonides ja suvelaagrites matkis sõjatingimusi ja võimaldas sõduritel parandada oma oskusi ja teadmisi. Lilaste ehk Koiva (Gauja) polügooni arengu jaoks oli tähtis 1930. aastastel välja ehitatud Riia-Saulkrasti raudteeliin, mis võimaldas vedada laskemoona ja tehnikat ning mida sai kasutada rannakaitseks. Nõukogude okupatsiooni ajal laiendati polügooni oluliselt, see sümboliseeris Nõukogude armee sõjalist ulatust. Garnison – ühel haldusala alaliselt või ajutiselt paiknevad sõjaväeosad. Polügoon – paik tehniliste vahendite katsetamiseks ja sõjaväe väljaõppeks.

Jalgrattamuuseum asub Saulkrastis Valge luite (Baltā kāpa), maantee A1 ja Pabaži raudteejaama läheduses. Muuseumikogu koosneb tehniliselt kõige põnevamatest Läti jalgrattaajaloo näidetest. See on Baltimaade suurim jalgrattakollektsioon, kuhu kuulub umbes 60 Lätis valmistatud ja kasutusel olnud jalgratast, sealhulgas sõjaväe näidisrattad. 20. sajandi alguses hakati sõjavägedes laialt kasutama jalgrattaid tänu nende kättesaadavusele ja eelistele. Moodustati spetsiaalseid ratturite üksuseid, mis suutsid kiiresti liikuda. Ratturid suutsid kergemini luureandmeid koguda, korraldada ootamatuid rünnakuid vaenlase vastu ning tegutsesid suurel maa-alal jalaväest osavamalt. Pärast Esimest maailmasõda olid ka Läti armees ratturite üksused, mis kasutasid Lätis toodetud sõjaväejalgrattaid. Ratturite üksusesse kuuluv sõdur pidi vastama rangetele nõuetele. Ta pidi olema vastupidav, hea nägemise ja kuulmisega ning tema süda ja kopsud pidid olema terved. Ta ei tohtinud kaaluda alla 80 kg ning pidi olema 165–180 cm pikk. Läti sõjaväes oli kindlaks määratud, et hea ettevalmistuse saanud rattur pidi päevas läbima 80–100 km ja kui olukord nõudis, siis ka 150 km. Talvel, kui jalgratast kasutada ei saanud, sõideti suuskadel. Rattur pidi päevas suutma suusatada 50–60 km. Paljudest sõjaväe ratturitest said professionaalsed sportlased.

Samba kavandi valmistas Amandus Adamson. Sammas avati Pärnus Alevi kalmistul 16. juulil 1922. aastal. 1929. a sängitati ausamba kõrvale ka samba autor professor A. Adamson.

Mälestussammas õhiti 15. aprillil 1945. a. Samba osad maeti samasse. „Poisi lillevanikuga” matsid kohalikud keskkoolitüdrukud 175 m eemale. Sõdurite hauad jäid õnneks puutumata.

1987. a korrastati garnisoni kalmistu. 1988 .a kaevati samba osad välja, sh. „Poiss lillevanikuga”. 24. veebruaril 1989. a avati endise mälestussamba kohal leitud samba ülemine ots koos graniittahvliga, millel oli tekst: „1918 1920 / SIIN AVATI 16. JUULIL 1922. a. MÄLESTUSSAMMAS / EESTI VABADUSSÕJAS LANGENUTELE / SKULPTOR AMANDUS ADAMSON / LÕHUTUD 1945. a. / 24.II 1989 P.M.S.” Monumendi ja kalmistu täielik taastamine toimus etappide kaupa. Mälestussammas taasavati 17. juulil 1993. a.

Mälestusmärk asub Pärnu kesklinnas Iseseisvuse väljakul.

Graniidist mälestusmärk avati 2008. aastal endise Endla teatri asukoha läheduses ning selle autorid on Kaarel Eelma, Mart Aas ja Mikk Mutso.

23. veebruaril 1918. a loeti Pärnu Endla teatri rõdult esimest korda avalikult ette iseseisvusmanifest „Manifest kõigile Eestimaa rahvastele“. Teises maailmasõjas sai Endla teater tugevasti kannatada ja hiljem hoone õhiti.

Mälestusmärk kujutab ajaloolise Endla teatri rõdu selle algses suuruses. Rõduehitise seinale on graveeritud manifesti tekst nii vanas kui tänapäevases kirjastiilis ning ka pimedate punktkirjas.

Isesesivusmanifest avaldati Tallinnas 24. veebruaril ning pealinnas kuulutati välja iseseisev Eesti Vabariik ja riiklik võim läks selleks valitud organite (esialgu Eestimaa Päästekomitee, siis Ajutise Valitsuse) kätte. 24. veebruari 1918. a. loetakse Eesti Vabariigi sünniks.

Eesti Muuseumraudtee asub Pärnumaal, Pärnust 17 km loodes Lavassaare asulas, kunagisel turbatööstuse alal.

Eesti Muuseumraudtee on ainuke kitsarööpmelise raudtee muuseum Eestis, mille eksponaatide hulka kuulub mh töötav auruvedur. Muuseumis on üle 80 veeremiühiku, sh viis auruvedurit ning rida tehnilisi seadmeid, millest enamus paikneb väliekspositsioonis. Muuseumi territooriumil asuvas endises turbatööstuse eramus on siseekspositsioon, kuhu kuulub üle 700 ajaloolise foto, eseme ja dokumendi Eesti kitsarööpmelistest raudteedest.

Kitsarööpmeline raudtee rajati 19. ja 20. sajandil Eestimaa ja Liivimaa kubermangus piirkondlike tööstusettevõtete majandustegevuse arendamiseks.

Hästi nähtav lõik I maailmasõja aegseid Väikese väina äärseid kaitsekraave asub Muhu saarel Kuivastu-Kuressaare maantee kõrval, tuntud turismiobjekti Eemu tuuliku vahetus läheduses.

Need kaitsekraavid on väike osa kaitsekonstruktsioonide mitmekilomeetrisest tsoonist. Kaevikud ehitati aastatel 1915-1917 kaitseks pealetungiva Saksa armee vastu ja neid kasutati nii esimeses kui ka II maailmasõjas.

Korrastatud objekt on hea näide Muhu sõjaajaloost. Siksakiline tranšee on hästi vaadeldav. Kaitsekraavid on külastajatele väga ligipääsetavad – suure maantee ääres ja parkla kõrval. Vaadet rikastavad  ajastutruud traatpiirded.

See militaarajaloo näidis  on omakorda täienduseks sealsamas seisvale tööstuspärandi objektile – Eemu tuulikule, mis elas üle I maailmasõja lahingud, kuid hävis II maailmasõjas ning taastati 1980. aastal.

Saaremaa Sõjavara Muuseum on loodud 2007.a. Muuseumi põhikogu moodustavad asutajaliikmete erakollektsioonid (ca 12 000 museaali).
Muuseum korraldab temaatilisi matku ja taaslavastuslahinguid, et tutvustada 20. sajandi sõdade ajalugu. 650m2 on külastajatele avatud 5 näitusesaali pluss väliekspositsioon (suur sõjaväe tehnika).Vabadussõja saalis on kesksel kohal soomusrongi nr.3 kuulipilduja vagun. Eksponeeritud on Vabadussõja aegsed (1918- 1920) originaalvormid, relvad ja muu isiklik varustus. Ajalooliste vormide saalis on eksponeeritud eelmise EW Kaitseväe ja Kaitseliidu originaalvormid (1925- 1940) ning II maailmasõja originaalvormid koos muu varustusega. Relvaruumis on esindatud euroopa tuli- ja külmrelvad (1450-1970). II maailmasõja isikliku varustuse ja köögivarustuse saalis saab ülevaate sõdurite tarbe-ja olmeesemetest. Tehnika saalis võib näha sidevahendeid, kahureid, miinipildujaid, mootor-ja jalgrattaid ning autosid.

Kuressaare kindlus asub linna lõunapiiril mere ääres.

Kindluses asuva Saaremaa Muuseumi alguseks loetakse 17. veebruari 1865, kui asutatid Saaremaa Uurimise Selts (Verain zur Kunde Oesels). Kuressaare kindluse territooriumile kolis muuseum 1897. aastal. Muuseumis on mitmekesine ekspositsioon Saaremaa loodusest ja ajaloost. Muuseumi suurimaks ja parimaks eksponaadiks on kindlasti Kuressaare kindlus ise, mis on suurepärane näidis fortifikatsiooni põhimõtete arengust 14.-19. sajandini. Kuressaare kindlus on üks ehedamal kujul säilinud kindlusrajatisi terves Põhja-Euroopas.

Maantee küla sõjaväelinnak asub Saaremaal mõne kilomeetri kaugusel Sõrve Militaarmuuseumist vana maantee ääres mõlemal pool teed.

Maantee küla kasarmuid hakati ehitama baaside lepingu sõlmimise järel 1940. aasta aprillis. Töid teostas kohalik firma A. ja M. Edenberg. Kompleksi kuulusid kaks kasarmut, kummaski 350 magamiskohta, söökla, leivatööstus, saun-pesumaja, klubi, velskripunkt ja jääkelder. Siia majutati rannakaitsepatarei nr 315 meeskonnad. Ehitiste alla jäid mitmed talud, mille elanikud pidid välja kolima. Sõja järel baseerusid kasarmutes ümbruskonda ehitatud rannakaitsepatareide meeskonnad.  Külma sõja ajal võeti kasarmud taas kasutusele. Seekord raketiväelaste poolt.  1960. aasta juulis asus sinna S-75 tüüpi rakettidega varustatud divisjon nr 74907. Alustati kasarmute lähedusse raketihoidla Granit ehitamist. Teises kasarmus paiknes üksik raadiolokatsioonirood. 1972. aastal paigutati hoidlasse Granit kolm tuumalõhkepeaga õhutõrjeraketti. 1991. aasta jaanuaris raketiväeosa “koondati”. Raadiolokatsiooniväeosa lahkus Maantee külast 1992. aastal. 

Nüüdseks on hooned lagunenud ja ohtlikud. Raketihoidla on kaotanud rauduksed. Kõigest hoolimata pakub antud kompleks huvi turistidele, kuid seal ringi liikudes  tuleb olla ettevaatlik.

Rannakaitsepatarei asub Saaremaal, Torgu osavallas, Sääre külas Liivi lahe rannikul. 

Säärel asus Peeter Suure merekindluse Moonsundi eelpositsioon rannapatarei nr 43, mida tunti Zereli nime all. Patarei koosnes neljast 305 mm kaliibriga suurtükist. Ehitamist alustati esimese  maailmasõja ajal 1914. aastal ja tegemist oli  nö säästuvariandiga. Suurtükid olid avatud positsioonidel kitsa laskesektoriga Irbenile. Nende juurde kuulusid palkidest liivaga ümbritsetud laskemoonahoidlad, diiselelektrijaamad ja juhtimispunkt. Puitsõrestikuga tulejuhtimistorn oli umbes kilomeetri kaugusel Sääre mõisa juures. Patarei juurde rajati 5 km pikkune kitsarööpmeline raudtee Mõntu sadamast.

Praegu on vaadeldavad betoonist suurtükialused ringikujuliste poldiringidega ja kahe positsiooni betoonist kaitseseinad ning juhtimispunkti liivaküngas. 

Papissaare lennusadam asub samanimelisel poolsaarel, kuhu viib Kihelkonna alevikust ajalooline munakivitee.

Peeter Suure merekindluse koosseisu kuulunud Papissaare vesilennukite baas rajati aastail 1912-1914. Selle koosseisus olid kaks lennukite angaari, varustuse- ja laskemoonalaod, bensiinihoidla, elektrijaam, kasarmud, söökla, leivatehas ja saun-pesumaja. 1914. aasta augustis toodi siia Liepajast üle 9 üheksa lennukit. Sakslased vallutasid baasi 12. oktoobril 1917 ja purustasid enamiku hooneid. Sõdadevahelisel perioodil tegutses siin Julius Teäri puulaevade tehas. 

24. oktoobril 1939 võtsid NSV Liidu baasiväelased Papissaare üle ja rekonstrueerisid selle taas lennusadamaks. Siin baseerunud 15. lennueskadrilli MBR-2 tüüpi vesilennukid osalesid  Soome Talvesõjas. 1941. a hilissuvel pommitasid sakslased vesilennukid rusudeks. Meeskond jättis lennubaasi maha ja pani selle taganedes põlema. Aastatel 1940–1960 oli Papissaare poolsaar suletud sõjaväeala. Hiljem kasutas hooneid kohalik kalurikolhoos. Praegu on osaliselt säilinud hooned kasutusel töökodade ja ladudena. 

Ajaloolisest lennusadamast on saanud tähtis turismisadam, kustkaudu külastaja pääseb looduslikult omapärasele Vilsandi saarele.

Undva jääb Loode-Saaremaale, Tagamõisa poolsaare põhja-kirde ossa. 1940. aasta augustis alustasid Nõukogude võimud ja töödeks värvatud kohalikud elanikud Undva sõjaväebaasi nr 32 rajamist. Pärast teist maailmasõda ehitasid Nõukogude väed sinna kaks 127 mm suurtükipatareid, millest üks hakkas paiknema Suuriku panga lähedal ja teine Undva ninal. Hiljem asendati viimane uuema rannakaitsepatareiga, millele järgnes 1960. aastatel raadiolokatsioonijaama rajamine. Siiani on hästi säilinud neli betoonist suurtükialust, betoonangaarid ja mitmetest rajatistest järele jäänud hoonestik.

Militaarmatkarada paikneb Saaremaa põhjarannikul ca 1,5 km Panga külast loodes. Parim juurdepääs on Võhma kaudu Panga külasse. 

Panga militaarrada asub Panga pangal, mis on Lääne-Eestis ja saartel kõrgeim aluspõhja paljand. Panga muudab maastikuliselt eriti väärtuslikuks ning puhkemajanduslikult atraktiivseks selle suhteliselt suur ulatus ning pangaseina avatus merele. Siin asub Panga Maastikukaitseala, mis piirneb põhjast ja kirdest Läänemerega ja läänest Küdema lahe (rahvusvahelise tähtsusega linnuala) suudmega ning ida- ja lõunapiiri moodustavad metsasihid.

Panga pangal aktiivset sõjategevust ei toimunud, see  rajati  kaitse-eesmärgil, sest siin oli suletud piiritsoon, Nõukogude Liidu  riigipiir. 

Praeguse päiksekella asemel kontrollis riigipiiri merel helgiheitja.

Täna on ligi kahe kilomeetri pikkuse militaarmatkaraja ääres näha erinevaid sõjaliste rajatiste varemeid.

Patarei ehitus algas 1914. aastal. Kuna tegu oli lisapatareiga, mida merekindluse esialgses projektis polnud, siis muudeti korduvalt patareisse planeeritud suurtükkide tüüpi. Lõpuks paigaldati neli 120 mm Vickers-tüüpi suurtükki. Suurtükipositsioonide kaitseks kuhjati 200 m pikkune ja 10–20 m laiune liivavall, mis suurtükkide kohal oli betooniga kaetud. Hindu oli Hiiumaa patareidest ainus, mis osales lahingutegevuses Tagalahe dessandi ajal 12. oktoobril 1917. Pärast lühikest tulevahetust saksa laevadega vene suurtükiväelased põgenesid ja patarei jäeti tervena maha. Sakslased saatsid maale väikese dessantsalga, mis patarei suurtükid õhkis. Üks saksa laevadest, mis Hindu patareid tulistas, oli lahingulaev Bayern, veeväljasurvelt suurim Eesti vetes olnud sõjalaev (pikkus 180 m, veeväljasurve 32 200 tonni, kaheksa 380 mm suurtükki).

Patarei raadiojaama hoone veeti Emmastesse rahvamajaks (lammutati 1980. aastatel). Suurtükkide rauad ja muud suuremad detailid olid alles veel 1937. aastal. Tänapäeval on vaadeldavad 1. ja 2. kahurialus, ülejäänud kaks asuvad aiaga piiratud õuemaal. Kolmas kahurisüvend on täidetud pinnasega ja selle eesvallikattest mere poole on ehitatud elamu, neljandast on näha pragunenud betoonplatvorm. Kahest õhutõrje kuulipilduja alusest on säilinud üks (sada meetrit hooldekodu poole, paremal pool tee ääres). Tervena säilinud ehitisi ei ole. 1. ja 2. positsiooni vahel olev dott on valminud 1941. aastal.

Samaaegselt Hindu patarei ehitusega planeeriti mingit ehitust ka Lepiku külla, kuhu veeti kokku suured, tänaseni säilinud kruusavallid. Mis Lepikule tulema pidi, ei ole teada.

Rohkem infot Hiiumaa militaarpärandi kohta on siin:
https://mil.hiiumaa.ee

Punaarmee ehituspataljon saabus Hindu külla 1939. aasta oktoobris. Külarahvas sai käsu vastu talve kodudest lahkuda. Kevadeks oli patarei territoorium traataiaga piiratud. Ehitusmaterjal saabus Sõru sadama kaudu, töö sadamas käis ööpäev läbi kolmes vahetuses. Patarei ehitusel said tööd vähemalt sada kohalikku meest. Suurtes vannides segati käsitsi betoonisegu, kaevati vundamendiauke. Kasarmud pidid algul tulema kahekorruselised, teise korruse vinkelrauast sõrestik oli juba valmis, kui tuli kõrge komisjon ehitust kontrollima. Anti käsk teine korrus maha kiskuda – paistab merele! 1940. aasta sügiseks said valmis kaks kasarmut, kaks ohvitseride elamut, söökla, kaks sauna, toiduainete kelder, kaks tuletõrjeveehoidlat ja väravaputka valvurile. Ehitus pidi jätkuma veel suures mahus, sest ladudes seisis paarsada tonni tsementi.

Patarei nr 44 meeskonnas oli 5 ohvitseri ja 125 reaväelast. Suurtükkide sisselaskmine toimus 1941. aasta suvel, kui merele toodi laevu meenutavad mastidega alused, mida puksiirid pikkade trosside otsas vedasid. Päris valmis patarei ei saanudki, osa varjendeid ja veereservuaar on pinnasega katmata. Gaasivarjendist (varjend-elektrijaamast) jõuti valmis vaid väljaturritavate armatuurraudadega betoonpõrand. Üks suurtükk koos meeskonnaga viidi 1941. aasta septembris Heltermaale. Oktoobris, saksa dessandi ajal, lasti üks laskemoonavarjend koos kogu patarei järelejäänud laskemoonaga õhku. Plahvatus oli võimas, selle tagajärjel rebenesid ning paiskusid eemale laenguruumi seinad, katus aga tõusis õhku ja murdus paikajäänud seinale kukkudes pooleks.

Ülejäänud kolm suurtükiplokki on säilinud enam-vähem tervena ja varjendid on üldiselt kuivad. Viimastel aastatel on territooriumil tehtud raiet ja positsioonid on üsna hästi vaadeldavad. Komandopunkt on aastaringselt poolest saadik vett täis. Vesise asukoha tõttu on raudbetoon ja tellised tunduvalt rohkem lagunenud kui näiteks Tahkunas.

Patarei ümber on viis dotti, kõik erineva konstruktsiooniga. Patarei positsioonist mõnisada meetrit loodes on väike avatud vaatluspunkt. Kaks dotti on ka linnaku juures. Sõru ülemise tuletorni lähedal on kividest laotud laskesektoriga dzoti vare. Selliseid laskepesi ehitati 1941. aastal Tärkma ja Õngu vahele vähemalt 15.

Aastail 1944–1945 patarei taastati kolme 130 mm suurtükiga. Viimased harjutuslasud tehti 23.09.1957. Järgmise aasta märtsis suurtükid konserveeriti ning seejärel saadeti patarei laiali. Linnakus asub Tohvri hooldekodu.

Rohkem infot Hiiumaa militaarpärandi kohta on siin:
https://mil.hiiumaa.ee

Orjaku sadam kavatseti välja ehitada Tsaari-Venemaa merejõudude torpeedokaatrite baasiks. Ehitustöödega alustati 1912. aastal, kuid I maailmasõja alguseks jõuti rajada kaks kaitsemuuli, mis sadama-ala praeguselgi ajal ümbritsevad. Eesti Vabariigi lõpuaastail süvendati 2,2 kilomeetrit pikk, 35 meetrit lai ning 4 meetrit sügav laevatee.

Rohkem infot Hiiumaa militaarpärandi kohta on siin:
https://mil.hiiumaa.ee

Metallist 30-meetrine tuletorn valmis 1874. aastal Prantsusmaal valmistatud osadest. Esimeses maailmasõjas sai torn tugevalt kannatada ning 1921. aastal valati tuletornile ümber betoonist särk.

Tuletorn on 29,5 meetri kõrgune ja tema tuli kõrgub üle merepinna 37 meetrit. Tuletorni tuli on nähtav 31,5 km kaugusele.

Tuletorni lisaülesandeks oli hoiatada jää liikumisest Soome lahel ja anda laevadele punase plinkiva tulega märku, kui Soome lahe laevateel on takistav jää.

Tuletorn on seotud I maailmasõja sündmustega: 12. augustil 1914 kell 4.00 tulistas Saksa ristleja Magdeburg Ristna tuletorni ja Ristna neemel asuvat sideposti. Selle sündmusega jõudis ilmasõda esmakordselt Eesti pinnale. Ristna tuletorn oli sidepidamise koht patrullivate Inglise ja Vene allveelaevade ning Tallinna merebaasi vahel: raadiosidet välditi. Allveelaevad tõusid kokkulepitud kohal pinnale ja läkitasid sideohvitserid tuletorni linnkusse, kust võeti telefoniühendus Tallinnaga saamaks edasisi juhtnööre. Sama sõja päevil kasutas Vene merevägi Ristna neemel mereluure otstarbel tolle aja kohta üsna haruldast seadet- allveekella e. hüdrofoni, mis püüdis kinni laeva sõukruvi müra. Kaldajaam ja kaablid purustati venelaste taandumisel, kella vare on tänaseni merepõhjas, selle asukoht on teadmata. Tähelepanu väärib 20. sajandi alguses rajatud sireenihoone, mis on üks vähestest Eesti tuletornide juures säilinud sireenihoonetest.

Rohkem infot Hiiumaa militaarpärandi kohta on siin:
https://mil.hiiumaa.ee

Hijuma Karo muziejus įsikūręs buvusiame Tahkunos pasienio apsaugos kordone. Muziejaus pasididžiavimas – pakrantės gynybos artilerijos vamzdžių kolekcija – čia eksponuojami 180 mm, 130 mm ir 100 mm pabūklų vamzdžiai. Lauko ekspozicijoje eksponuojami šarvuočiai BTR-70 ir BRDM-2, ZIL-157, GAZ-66 ir kiti automobiliai, civilinės gynybos slėptuvės, pasienio apsaugos kateris, jūrinės minos, prieštankinė pabūklas, pasienio apsaugos stebėjimo bokštas, radarai ir radijo stiebai. Pagrindiniame muziejaus pastate originalioje vietoje yra jūrų stebėjimo radaras. Eksponuojami pabūklų šaudmenys ir sviediniai, šalmai, kepurės ir uniformos, ryšių įranga ir civilinės gynybos įranga.

130 mm baterija Tahkunoje architektūriškai panaši į bateriją Tohvri. Ant patrankų lizdų gelžbetoninių paviršių išgraviruota data „20/IV 1941“. 1941 m. baterija turėjo keturias 130 mm B-13 patrankas (pabūklo svoris su skydu – 12,8 tonos, įgula – 11 žmonių, šaudymo nuotolis – iki 25 km). Įgulą sudarė 151 jūreivis ir 9 karininkai. Pabūklai buvo įrengti prieš pat 1941 m. spalio mėn. mūšius.

Gelžbetoniniai patrankų blokai karo metu išliko nepažeisti, o įgula atvyko jau 1944 m. spalį. Iš pradžių baterija turėjo tris 130 mm B-13 pabūklus. Paskutiniai šūviai buvo paleisti Tahkunoje 1960 m. sausį, kai buvo 4 pabūklai. Baterijai veikiant, paskutinį kelio, vedančio į švyturį, kilometrą uždarė užtvara ir vartų namelis, ir ši kelio dalis vis dar nėra 1959 m. išleistame kariniame topografiniame žemėlapyje.

Tahkunos baterijos pastatai išliko gana geros būklės. Šaudmenų sandėliuose šalia pabūklų blokų išliko pavienės sviedinių lentynos, jų taip pat galima rasti šaudmenų sandėliuose, esančiuose už šaudymo vietų. Slėptuvėje-elektrinėje (dujų slėptuvėje) vis dar yra dviaukštės lovos. Tarp katilinės ir dyzelinės elektrinės yra speciali vandens linija, paslėpta aukštame parapete su betoniniu rezervuaru abiejuose galuose. Šeštajame dešimtmetyje šalia vadavietės buvo pastatytas ugnies valdymo bokštas, kuris, uždarius bateriją, buvo naudojamas kaip karinio jūrų laivyno radijo technologijų dalinio stebėjimo postas. Miškui augant ir blogėjant vaizdui į jūrą, bokštas buvo papildomai aukštinamas. Šis naujas priestatas pasižymi žymiai prastesne statybos kokybe, palyginti su kitais. Pridėtame aukšte yra krosnis, nors iš pradžių bokšte buvo centrinis šildymas. Visoje baterijos teritorijoje yra iškasti kabelių grioviai – datuojami septintuoju dešimtmečiu, kai kolūkiams buvo leista paimti elektros įrangą iš apleistų baterijų, taip pat ir dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai buvo paimti visi tuo metu įrengti ir pastebėti kabeliai. Kadangi teritorija buvo visiškai apleista ir smarkiai apaugusi, objektų paieška ir tyrinėjimas galėjo būti sudėtingas.

Baterijos teritorijoje, šalia automobilių stovėjimo aikštelės, stovi 1968 m. pastatytas paminklas 1941 m. žuvusiems Baltijos karinio jūrų laivyno kariams atminti. Paminklo autorius – Vitalijus Navoznyhas, kilęs iš Leningrado. Jis dalyvavo 1941 m. mūšiuose Hijuma saloje, o po karo apsigyveno saloje ir dirbo akmentašiumi. Šalia paminklo yra antkapis dviem nežinomiems kariams, kurie buvo palaidoti ten 1973 m.

Šis muziejus įsikūręs XX a. pradžioje pastatytoje geležinkelio stotyje, jungiančioje su Hapsalu kurortu.

1997 m. atidarytas muziejus pristato pusantro amžiaus Estijos geležinkelių ir komunikacijos priemonių raidą. Be nebenaudojamų lokomotyvų, muziejuje eksponuojamas malonus stoties viršininkas ir „Ericsson Skeleton Type“ telefonas, o lankytojai kviečiami į stoties paštą.

Lauko parodoje taip pat eksponuojamas Antrojo pasaulinio karo garvežys 52 3368.

Garvežys Nr. 52 3368, iš pradžių pažymėtas numeriu 16494, buvo baigtas gaminti 1943 m. balandžio mėn. Miunchene, Krauss-Maffei gamykloje, o vėliau perkeltas į Austriją, Filacho divizijos Bruck an der Mur depo. Vengrijos valstybiniai geležinkeliai (MAV) išsinuomojo lokomotyvą, o 1945 m. birželio 7 d. jį užgrobė Raudonoji armija. Pasikeitus Vengrijos ir Rumunijos sienai, lokomotyvas Nr. 52 3368 buvo perduotas Rumunijos geležinkeliui (CFR). 1950 m. rugpjūtį CFR Jasų gamykloje lokomotyvas buvo perdarytas į plačiojo geležinkelio (5 pėdų) ir perduotas Sovietų Sąjungai, kur nuo 1950 m. spalio iki 1956 m. dirbo Odesos geležinkelio Kotovsko ir Vapniarkos depe. Po to SSRS susisiekimo ministerija jį laikė strateginiame rezerve. 1957 m. rugpjūčio 26 d. į Valgos lokomotyvų bazę atvyko garvežys TE-3368 (ТЭ-3368, 52 klasės garvežys 1952 m. buvo pervadintas į TE). Ten garvežys gavo kitą tenderį (vadinamąjį „Wannentender“), 1943 m. pagamintą „Borsig Works“ gamykloje Berlyne ir anksčiau priklausiusį garvežiui TE-450. Jis galėjo gabenti 32 m3 vandens ir 10 tonų kuro. Garvežys Valgoje (nuo 1961 iki 1968 m. trumpai – Tartu) stovėjo iki bazės uždarymo 1997 m. Nuo 1950 iki 1985 m. jo, kaip plačiojo geležinkelio lokomotyvo, rida buvo 463 216 km. 1998 m. gegužės 8 d. garvežys buvo pristatytas į Hapsalu, kad būtų eksponuojamas Geležinkelio muziejuje.

52 klasės karo lokomotyvas buvo skubiai suprojektuotas 1942 m. birželį Reicho ginkluotės ir karo gamybos ministerijos prašymu, remiantis 50 klasės lokomotyvo pavyzdžiu. 2-10-0 tipo variklis turėjo apie 1500 AG galią ir maksimalų 80 km/h greitį. Jis turėjo supaprastintą ir lengvą konstrukciją (15 tonų ašies apkrova), o numatytas eksploatavimo laikas buvo 5 metai. Nuo 1942 iki 1945 m. 14 gamyklų visoje Europoje buvo pagaminta iš viso 6295 šios klasės lokomotyvai. Po Antrojo pasaulinio karo 52 klasės lokomotyvai paplito po visą Europą – nuo Norvegijos iki Turkijos ir nuo Belgijos iki Sovietų Sąjungos. SSRS buvo daugiau nei 2000 lokomotyvų – tikslus skaičius nežinomas, nes lokomotyvai buvo pavaldūs įvairioms institucijoms, įskaitant saugumo tarnybas. Estijoje 52 klasės garo lokomotyvai standartinio vėžės (1435 mm) linijomis pirmą kartą pradėjo važiuoti 1943–1944 m. Nuo 1953 m., kai Estijos krovininiame eisme jie pakeitė amerikietiškus ŠA klasės karo lokomotyvus („Sharik“), čia buvo 138 TE (52) klasės pakeisto gabarito lokomotyvai. Iki 1991 m. Estijoje buvo likęs tik vienas – TE-3368.

Šis muziejus, nuo 2001 m. įsikūręs XIX a. vidurio istoristiniame Viimsi dvare, atlieka tyrimus, saugo ir eksponuoja Estijos karinę istoriją. Jo pirmtakai buvo Estijos išsivadavimo karo muziejus (įkurtas 1919 m. sausio 19 d.) ir generolo Laidonerio muziejus, įkurtas dvare 1993 m. Viimsi savivaldybės valdžios dekretu. Sovietų okupacijos metu dvare veikė karinio jūrų laivyno žvalgybos dalinys: pasitraukus sovietų armijai, pastato būklė buvo apgailėtina. Muziejus buvo įkurtas gynybos ministro Jüri Luiko dekretu 2001 m. vasario 26 d. Nuo tada muziejus veikia Gynybos ministerijos jurisdikcijoje. Pagrindinėje jo ekspozicijoje pristatomi Estijoje ir užsienyje vykę karai, kuriuose dalyvavo estai. Dalis parodos skirta vyriausiajam vadui Johanui Laidoneriui, kuriam dvaras priklausė nuo 1923 iki 1940 m. Karinės technikos angare šalia pagrindinio pastato eksponuojami įvairūs artilerijos pabūklai ir transporto priemonės.

Vandens lėktuvų uostas yra įsikūręs ant vandens krašto, Talino Kalamajos rajone.

Jį Pirmojo pasaulinio karo metu užsakė Rusijos imperatorius Nikolajus II kaip Petro Didžiojo jūrų tvirtovės dalį. Muziejuje, įsikūrusiame istoriniame hidroplanų angare, eksponuojama apie 200 originalių eksponatų: povandeninis laivas „Lembit“, 100 metų senumo ledlaužis „Suur Tõll“, hidroplanas „Short 184“, seniausias Estijos laivo nuolaužos, minos, patrankos ir kt. Pagrindinę parodą papildo laikinos parodos. Hidroplanų angaras yra architektūriškai unikalus: jo kupolinis stogas buvo viena pirmųjų tokio tipo plonų betoninių kevalinių konstrukcijų.

Muziejaus programos ir medžiaga individualiems apsilankymams yra smagios ir edukacinės tiek suaugusiems, tiek vaikams.

Viešbutis „Viru“ Taline buvo pastatytas 1972 m. Užsieniečiams skirtas viešbutis taip pat turėjo atitikti nacionalinio saugumo institucijos – KGB – reikalavimus. Muziejus pasakoja ne tik vieno viešbučio ir KGB istoriją. Tai dviejų skirtingų pasaulių istorijų lobynas – vienas, kuris egzistavo daugiausia popieriuje, apie laimingus sovietinius piliečius, gyvenančius draugiškai ir nieko nestokojančius, vadovaujamus išmintingos, visagalės vyrų grupės vietoje, kur niekada nebuvo jokių nelaimingų atsitikimų ar katastrofų; ir kitas realus pasaulis, kuris buvo visai kitoks ir daug sunkesnė vieta gyventi.
Norėdami apsilankyti muziejuje, prašome užsiregistruoti iš anksto.

Buvusi jūrų tvirtovė, esanti Talino Kalamajos rajone.

Karo inžinierių Étienne-Louis Boullée ir Claude-Nicolas Ledoux suprojektuotas Patarei tvirtovės statybas 1829 m. pradėjo vykdyti Rusijos imperatorius Nikolajus I. Kompleksas buvo atidarytas 1840 m., tačiau tai nereiškė, kad statybos darbai buvo baigti. Tvirtovė buvo renovuota: buvo baiminamasi, kad po Krymo karo pradžios 1853 m. britai ir prancūzai puls iš Baltijos jūros. Tai iš tiesų įvyko, tačiau į didelio masto karą tai neperaugo. Iš Patarei buvo paleisti tik keli šūviai. Pradėjus naudoti sprogstamuosius sviedinius, Patarei tvirtovė 1858 m. buvo uždaryta ir vėliau naudojama kaip kareivinės. Estijos nepriklausomybės laikais Patarei buvo paverstas kalėjimu, kuris veikė iki 2002 m. Jis taip pat buvo naudojamas kaip kalėjimas vokiečių ir sovietų okupacijų metu. Šių režimų čia įvykdyti žiaurumai šią vietą pavertė liūdnai pagarsėjusia tarp gyventojų. Architektūriškai iškiliame keturių hektarų pastate dabar įrengta paroda pavadinimu „Komunizmas yra kalėjimas“, kurioje dėmesys skiriamas komunistinei ideologijai, komunistiniams nusikaltimams ir pastato istorijai. Šio nuostabaus architektūros stebuklo, apimančio keturis hektarus, renovacija prasidėjo 2020 m. Iki 2026 m. „Patarei“ taps integruotu urbanistiniu kraštovaizdžiu su komercinėmis patalpomis, gyvenamosiomis patalpomis ir laisvalaikio praleidimo galimybėmis. Rytiniame pastato sparne bus išsaugotas originalus kalėjimo interjeras ir mankštos aikštelės. Jau dabar veikia beveik 1200 kvadratinių metrų ploto paroda apie komunistinę ideologiją, žiaurumus ir pastato istoriją.

Vabamu muziejus yra Talino centre.

Privatus muziejus, atidarytas 2003 m., skirtas pristatyti Estijos istoriją nuo 1940 iki 1991 m. Muziejus prisimena nesenos istorijos istorijas, pabrėžiančias laisvės vertę ir trapumą.

Pagrindinė ekspozicija ir muziejuje rodomi filmai suteikia apžvalgą apie sovietinę okupaciją, priespaudą, nacionalinį pasipriešinimą ir Dainuojančią revoliuciją.

Pagrindinė paroda „Laisvė neturi ribų“ suskirstyta į penkias temas: „Nežmoniškumas“, „Tremtyje“, „Sovietų Estija“, „Restauracija“ ir „Laisvė“. Muziejaus lankytojai gali dalyvauti garso ture (estų, rusų, anglų, suomių, vokiečių, prancūzų arba ispanų kalbomis), kuris padės jiems leistis į šią įtraukiantį ir retrospektyvų pasakojimą apie istoriją. Taip pat yra užsiėmimų vaikams, kurie suteiks nepamirštamą patirtį visai šeimai.

Haros uostas yra to paties pavadinimo kaime Harju apskrityje.

Haros salos pakrantėje buvo pasienio apsaugos postas, kuris buvo naudojamas tiek imperijos laikais, tiek nepriklausomybės laikais iki Antrojo pasaulinio karo. Estijos okupacijos metu postą perėmė sovietų pasienio apsauga. Netoliese buvo pastatytas karinis uostas – istorinė Haros povandeninių laivų bazė arba išmagnetinimo stotis. Demagnetizavimas buvo atliekamas naudojant povandeninius techninius įrenginius ir leido laivų bei povandeninių laivų korpusams atremti magnetines minas.

Visa uosto teritorija anksčiau buvo saugoma zona. Šiuo metu uoste įsikūręs lankytojų centras ir jis naudojamas kaip prieplauka. Vietoje galima susipažinti su bazės istorija, lankytojai taip pat gali apžiūrėti krantinę ir griuvėsius.

Šis memorialas yra Grenaderimägi kalvos vakariniame šlaite Mėlynuosiuose kalnuose, netoli senųjų Vaivaros kapinių.

Tai simbolizuoja Antrojo pasaulinio karo metu Mėlynuosiuose kalnuose vykusį mūšį tarp sovietų ir vokiečių pajėgų.

Pirmasis paminklas Mėlynųjų kalvų rajone – 6,5 metro aukščio medinis kryžius – čia buvo pastatytas 1994 m. Dabartinis memorialas buvo baigtas statyti 2000 m. 12 metrų aukščio plieninį kryžių, kurio bokštas siekia hektarą žemės, sukūrė menininkas ir kalvis H. Mülleris. Kryžiaus viduryje yra sprogimą vaizduojanti kompozicija. 2004 m. prie memorialo buvo pridėtas paminklas 20-ajai Waffen Grenadierių divizijai pagerbti. Po dvejų metų buvo pridėti paminklai olandų ir valonų savanoriams, kovojusiems kartu su estais.

Grenaderimägi kalnas reguliariai keitėsi per vieną mūšį. Paskutinis gynybos taškas, vadinamas „Pragaro skyle“, buvo maždaug už 100 metrų į rytus nuo memorialinio kryžiaus.

Šis muziejus įsikūręs restauruotame Vaivaros dvaro tvarte, nedideliame Sinimäe miestelyje.

Parodoje pristatomas 1944 m. Antrojo pasaulinio karo Narvos upės ir Mėlynųjų kalvų mūšis. Joje eksponuojami šaunamieji ginklai, uniformos, kareivių asmeniniai daiktai, karo laikų nuotraukos, abiejų pusių propagandiniai plakatai ir kita. Dideliame ekrane rodomi istoriniai filmai ir dokumentiniai filmai. Nors karo tema kai kuriems gali būti sunki, paroda skirta visoms amžiaus grupėms: tėvai gali sutelkti dėmesį į istoriją ir detales, o vaikai gali bendrauti su eksponuojamais eksponatais. Netoli muziejaus yra istoriniai mūšio frontai (3-ioji Sankt Peterburgo gynybinė linija ir Vokietijos rytinės sienos gynybinė linija, žinoma kaip Tanenbergo linija).

Šis memorialas yra netoli bažnyčios ir kapinių, nedideliame Avinurmės miestelyje.

Mūšis įvyko 1944 m. ir privertė estai kovoti tarpusavyje: sovietų pusėje – 27-ojo ir 921-ojo Estijos šaulių pulkų batalionai, o vokiečių pusėje – Estijos SS Waffen Grenadierių divizija ir 300-osios specialiosios pėstininkų divizijos daliniai.

1964 m. priešais Avinurmės bažnyčią buvo pastatytas paminklas su užrašu: „Šlovė didvyriams, žuvusiems Avinurmėje už mūsų tėvynės išlaisvinimą. 1944 m. rugsėjo 20 d.“.

Gedinčios mergelės statula, žyminti Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių žmonių masinį kapą, yra Mustvės mieste prie Peipsi ežero.

1944 m. čia, apleistose sentikių kapinėse, buvo palaidoti Mustvėje ir aplinkiniuose miškuose žuvę Raudonosios armijos kareiviai. Sovietų armijos šaltiniai teigia, kad masiniame kape palaidoti 264 Antrajame pasauliniame kare žuvę sovietų kareiviai.

1973 m. gegužės 8 d. čia buvo pastatyta Elmaro Rebane sukurta bronzinė statula pavadinimu „Gedinti mergelė“ ir antkapis, žymintis masinę kapavietę.

Šis muziejus yra prie kelio Tartu-Jõgeva-Aravete, Jõgeva.

Jis išaugo iš parodos pavadinimu „1900–1945“, kurioje buvo eksponuojami karo istorijos entuziastų surinkti ir kuruoti eksponatai. Muziejus atidarytas 2012 m. Jame eksponuojami vietos archeologiniai radiniai, kariniai ir civiliniai suvenyrai, reikšmingos kultūros ekspozicijos ir platus ginklų asortimentas. Taip pat pristatoma karinių konfliktų istorija nuo akmens amžiaus iki šiuolaikinės eros. Muziejuje yra studijų kambarys edukacinėms programoms, tokioms kaip „Nelieskite bombų, vaikai!“ mokykloms.

Muziejuje ypatinga vieta skirta tiksliai 1927 m. pagaminto „Arsenal-Crossley“ šarvuočio kopijai, kurią muziejaus darbuotojai ištyrė ir pagamino 2018 m., minint Estijos Respublikos šimtmetį.

Šis muziejaus kambarys yra Saadjervės gamtos centre, mažame Äksi miestelyje.

Jis buvo atidarytas 2002 m. Suomijos berniukų asociacijos, Tartu savivaldybės ir Suomijos valstybės vardu ir remiant.

Jame pateikiama Antrojo pasaulinio karo metu Suomijoje ir Estijoje vykusių mūšių, kuriuose dalyvavo suomių berniukai, apžvalga. Čia pamatysite maketą, kuriame pavaizduoti Jegevos ir Tartu apskrityse vykę mūšiai, suomių berniukų uniformos, įranga, ginkluotė, kariniai apdovanojimai, asmeniniai daiktai ir nuotraukos. Bunkeris taip pat atviras lankytojams.

Įėjimas nemokamas.

Šis muziejus yra įsikūręs Riia ir Pepleri gatvių kampe Tartu mieste.

Tai Tartu miesto muziejaus filialas. Muziejus įsikūręs liūdnai pagarsėjusiame pilkame pastate ant Riiamägi kalvos, kurį KGB naudojo kaip savo operacijų bazę Tartu XX a. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose. Čia esantys rūsiai buvo naudojami kaip politinių kalinių tardymo izoliatorius. Dabar, po daugelio metų, muziejus atviras lankytojams. Kai kurios kameros (įskaitant tas, kurios buvo naudojamos vienutėje) ir dalis koridoriaus buvo atkurti iki pirminės išvaizdos. Paroda buvusiose kalėjimo kamerose suteikia apžvalgą apie Antrąjį pasaulinį karą, pokario antisovietinį pasipriešinimą Estijoje, komunistinio režimo įvykdytus nusikaltimus ir sąlygas sulaikymo centre. Muziejaus atidarymo idėja kilo buvusios pogrindinės studentų pasipriešinimo grupės Tartu mieste „Mėlyna-Juoda-Balta“ nariams, kurie, apsilankę savo buvusiose kamerose, sužinojo, kad rūsys buvo apleistas ir kad atkurti buvusią kalėjimo išvaizdą nebūtų labai sunku. Muziejus oficialiai atidarytas 2001 m. spalio 12 d.

Šis aerodromas yra buvusi oro bazė šiaurės rytiniame Tartu pakraštyje.

1912 m. balandžio 14 d. rusų pilotas Sergejus Utočkinas įėjo į istoriją, atlikdamas pirmąjį motorizuotą skrydį Estijoje „Farman“ biplanu virš Raadi dvaro. Dvaro savininkas baronas Liphartas 1914 m. vasarą savo dirbamą žemę pavertė kilimo ir tūpimo taku. Tarpukario Estijos nepriklausomybės laikotarpiu Raadi buvo dislokuota 2-oji aviacijos pulko eskadrilė. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose aerodromas buvo pertvarkytas į vieną didžiausių oro bazių Rytų Europoje, kurioje buvo dislokuoti strateginiai tolimojo nuotolio bombonešiai. Manoma, kad paskutinis nusileidimas Raadi įvyko 1996 m. Planų renovuoti aerodromą buvo atsisakyta 1999 m. Nuo to laiko aerodromas buvo uždarytas.

Jis įsikūręs šalia Raadi dvaro. 1922 m. dvare, kuris 1919 m. buvo nusavintas iš Liphartų, buvo įkurtas Estijos nacionalinis muziejus. 1944 m. rugpjūtį per aviacijos bombardavimus dvaras padegė ir sudegė. 2016 m. Raadi mieste, buvusio pakilimo tako gale, atidarytas naujas Estijos nacionalinio muziejaus pastatas. 350 metrų ilgio ir nuo žemės iškilęs pastatas sukuria įspūdį, kad tai pakilimo tako tęsinys.

Jalakos linija (pavadinta Tartu vykdomojo komiteto pirmininko Kristjano Jalako vardu) buvo prieštankinė apkasa, iškasta palei Rygos kelią netoli Rani kaimo, už keturių kilometrų nuo Tartu 1941 m. vasarą kaip atsakomoji priemonė prieš vokiečių puolimą.

Dalis linijos yra Lemmatsi kaime, kitame kaime už Tartu ribų, prie E264 kelio Valgos kryptimi. Kita dalis buvo nutiesta dešiniajame Emajegio upės krante, besitęsiančiame nuo Käreverės iki Pragos.

Sovietų režimas verčia Tartu gyventojus nuo 16 iki 55 metų amžiaus statyti Jalakos linijos įtvirtinimus. Vokietijos režimas 1941 ir 1942 metais šiuose apkasuose vykdė mirties bausmę tiems, kurie buvo nuteisti mirties bausme Tartu koncentracijos stovykloje. Sovietmečiu teroro aukoms atminti buvo pastatytas Elmaro Rebase ir Väino Tamm suprojektuotas paminklas.

Šis paminklas stovi priešais istorinę Kõveros smuklę (pastatyta maždaug tarp 1807 ir 1830 m.) mažame Rõngu miestelyje.

Skulptoriaus Aleksandro Ellerio sukurtas paminklas buvo atidengtas 1934 m. rugsėjo 30 d. Ant granito pagrindo pritvirtinta bronzinė skulptūra vaizduoja estų epinį didvyrį Kalevipoegą, ginantį savo motiną Lindą, simbolizuojančią estų tautą, su kardu. Skulptūra buvo sunaikinta 1940 m. spalį, bet vėliau restauruota vokiečių okupacijos metu ir vėl atidengta 1941 m. spalio 12 d. Paminklas buvo visiškai nugriautas 1948 m. Dabartinis paminklas, kurį šiek tiek pakeitė Villu Jaanisoo, buvo atidengtas 1995 m. gegužės 21 d. Jis skiriasi nuo originalo tuo, kad viršuje yra Lindos statula, o priešais – ant kardo besiremiančio Kalevipoego statula.

Paju mūšis įvyko 1919 m. sausio 31 d. Nepriklausomybės karo tarp Estijos liaudies pajėgų Tartu-Valgos armijos grupės ir Latvijos šaulių Raudonosios armijos metu dėl Paju dvaro kontrolės. Mūšio metu estai perėmė strategiškai svarbaus Valgos miesto ir jo geležinkelio atšakos kontrolę. Mūšyje mirtinai sužeistas Estijos puolimui vadovavęs Julius Kuperjanovas.

Šį paminklą suprojektavo architektas Georgas Saaras. Buvo surengta kampanija paminklui surinkti. 1938 m. birželio 12 d. kertinį akmenį padėjo generolas Johanas Laidoneris. Pamatas buvo baigtas statyti 1940 m., tačiau pats paminklas dėl sovietų okupacijos nebuvo atidengtas. 1994 m. sausio 30 d., minint 75-ąsias Paju mūšio metines, prezidentas Lennartas Meri pagaliau atidengė paminklą.

Šis muziejus ir pramogų parkas pristato Valgos ir Estijos vidaus saugumo ir karinę istoriją. Ši vieta puikiai tinka vasaros stovykloms su lauko veikla ir išvyka į Antrojo pasaulinio karo mūšio vietą prie Mažės Emajegio upės organizuoti. Programoje numatyta išmokti virti žirnių sriubą (populiarų patiekalą kariuomenėje), naudoti maskuojančius veido dažus ir orientuotis miške.
Teminio parko parodoje eksponuojama karinė technika, artilerija, Mi-8 sraigtasparnis, gaisrinė mašina, įvairių tipų kulkosvaidžių ir jūrų minų slėptuvė. Ekskursija baigiasi „Miško brolių“ bunkeryje, kur, iš anksto užsisakius, patiekiamas „Miško brolių“ geriamas alkoholinis gėrimas ir rūkytų kiaulienos taukų sumuštiniai su svogūnais. Rimtesniems entuziastams muziejuje eksponuojama didžiausia ginklų kolekcija Estijoje. Estijos gynybos pajėgos, Policijos ir sienos apsaugos valdyba, Gynybos lyga ir Vidaus saugumo tarnyba muziejuje rengia savo atliekamų pareigų demonstracijas. Prie jų prisijungia Latvijos policija, sienos apsaugos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.

Pagrindinis Valgos geležinkelio stoties pastatas (Leningrado transporto planavimo biuras, architektas: Viktoras Cipulinas) buvo baigtas statyti 1949 m. Tai pailgas dviejų aukštų statinys su priestatu ir šlaitiniu stogu, kurio architektūrinis akcentas – septynių aukštų kvadratinis bokštas. Tai vienas geriausių ir žymiausių stalininės architektūros pavyzdžių Estijoje. Gerai išsaugota pirminė pastato būklė dar labiau pabrėžia jo svarbą. Geležinkelio stotis buvo pastatyta netrukus po Antrojo pasaulinio karo vietoje imperatoriškosios imperijos laikų pastato, kurį sugriovė sovietų bombardavimas. Kadangi Valgoje buvo laikomi vokiečių karo belaisviai, tikėtina, kad jie buvo panaudoti jam statyti.

Valkos kraštotyros muziejus yra Valkoje, dešinėje Rygos gatvės pusėje, istoriniame Vidžemės parapijos mokyklos mokytojų seminarijos pastate. Nuo 1853 iki 1890 m. pastate veikė Vidžemės parapijos mokyklos mokytojų seminarija. Iki 1881 m. jai vadovavo Janis Cimze, mokytojas ir Latvijos chorinės kultūros pradininkas. Uždarius mokyklos mokytojų seminariją, pastatas 80 metų tenkino įvairius švietimo, kultūros ir buities poreikius. Nuo 1970 m. pastate įsikūręs Valkos kraštotyros muziejus. Nuolatinė muziejaus ekspozicija „Valka – Latvijos nepriklausomybės lopšys“ pasakoja apie socialinius ir politinius įvykius Valkoje nuo 1914 iki 1920 m., kai Latvija tapo nepriklausoma valstybe. Ekspozicija atspindi pasirengimą Latvijos valstybės įkūrimui ir Šiaurės Latvijos brigados formavimui Valkoje. Parodoje, perteikiant keturias prasmes – Kelį, Tarybą, Būstinę ir Namus, daugiausia dėmesio skiriama temoms, susijusioms su Valkos miestu, pabėgėliais, Latvijos ūkininkų sąjungos įkūrimu (1917 m.),

Latvijos laikinoji nacionalinė taryba (1917 m.), Latvijos laikinasis nacionalinis teatras (1918 m.), Laikinoji Sovietų Latvijos vyriausybė, žinoma kaip Iskolat, Šiaurės Latvijos brigada (1919 m.) ir generolas Pēteris Radziņš. Be tradicinių kolekcijų eksponavimo būdų, parodoje naudojami interaktyvūs multimedijos sprendimai.

Memorialinis ansamblis Valmieroje atidengtas 1985 m. Brolių kapinėse perlaidoti Antrojo pasaulinio karo sovietų kareiviai, žuvę Valmieros apylinkėse, ir nacių teroro aukos. Memorialinio ansamblio autoriai – skulptoriai Zigrīda Rapa ir Juris Rapa, architektai Ēvaldas Fogelis, Jānis Lejnieks, Jānis Rutkis ir Andris Vītols bei konstruktorius Ivaras Veldrums. Memorialiniam ansambliui papuošti panaudotas Allažių kaimo klintis. Pagrindinis jo atvaizdas – perskelta Valmieros miesto herbo liepa. Dvi skulptūros abiejose ansamblio pusėse simbolizuoja gyvenimo ir mirties ritmą. Figūros, atsisukusios į Gaujos upę, sudaro pusapvalę erdvę, žyminčią ribą tarp praeities ir dabarties. Pagrindinis į miestą atsuktas atvaizdas yra intensyvios arkos formos dalis. Kareivio figūra atsisuka į lankytojus, artėjančius nuo miesto pusės prie tilto, o įstrižainę sudaro kareivio ranka, laikanti savo velionį bendražygį. Laidojimo terasoje eilėmis suleisti kareiviai, kad tie, kurie kovojo petys į petį, galėtų atsigulti po ta pačia velėna. Apatinėje memorialo terasoje atskirai stovi kompozicija, pavadinta „Auksinė obelis“. Granitinė lenta skirta čia perlaidotų žydų atminimui. Kai kurie elementai, įskaitant bronzinius obuolius su autorių užšifruotu ansamblio pranešimu, kurie buvo padėti po augančia obelimi, dingo 1990-aisiais. QR kodas šalia memorialo suteikia lankytojams prieigą prie garso gido su informacija latvių, rusų, anglų, estų ir vokiečių kalbomis.

Cėsių istorijos ir meno muziejus yra įsikūręs pačiame Cėsių senamiesčio centre, Naujojoje pilyje. Muziejuje veikia nuolatinė istorijos ir interjero ekspozicija „Cėsys – Latvijos istorijos simbolis“, kurią sudaro du teminiai skyriai: ekspozicija „Raudona-balta-raudona vėliava Cėsių ir Latvijos istorijoje“ aiškina Latvijos nacionalinės vėliavos istoriją nuo XIII iki XX a., patvirtintą nacionalinį simbolį, Latvijos šaulių batalionų vėliavas ir nacionalinių spalvų naudojimo tradicijas Latvijos nepriklausomybės karo metu. Parodoje „Cėsys ir Latvijos nepriklausomybės karas“ daugiausia dėmesio skiriama Cėsių kuopos įkūrimui 1918 m. gruodžio mėn., bendroms estų ir latvių kovos pastangoms 1919 m. Cėsių mūšiuose, laikui, kai Bermonto aferos metu Cėsys trumpą laiką buvo laikinoji Latvijos sostinė, taip pat Cėsių pergalės paminklo istorijai. Pabėgimo kambaryje „Cėsių mūšių legendos“ dalyviai turi valandą rasti išeitį spręsdami galvosūkius, užmegzdami ryšius ir ieškodami paslėptų daiktų. Cėsių kuopa, vienas pirmųjų Latvijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, buvo įkurta 1918 m. gruodžio 8 d. Cėsių pilyje vyresniojo leitenanto Artūrs Jansons. Muziejaus ekspozicijoje eksponuojama Cėsių kuopai skirta atminimo lenta, atidengta 1933 m. gruodžio 8 d. Cėsių Naujojoje pilyje, kuri tuo metu buvo 8-ojo Daugpilio pėstininkų pulko ir garnizono karininkų klubo štabas.

Įsikūręs Lygatnės valsčiuje, Cėsių savivaldybėje, sovietinis slaptasis bunkeris yra 9 metrus žemiau Lygatnės reabilitacijos centro pastato ir gretimos teritorijos. Bunkeris atviras lankytojams ir siūlo ekskursijas su gidu, maitinimą bunkerio valgykloje, sovietinio stiliaus vakarėlius ir realybės žaidimą „Objektas X“. Bunkerio paskirtis buvo sudaryti minimalias būtinas sąlygas ilgalaikiam darbui Latvijos SSR Ministrų Tarybai, LTSR Komunistų tarybos vadovybei ir LTSR valstybinio planavimo komiteto vadovybei branduolinio karo grėsmės atveju. 2000 kvadratinių metrų ploto požeminis bunkeris buvo tvirčiausias autonominis statinys su visa reikalinga ir moderniausia tuo metu įranga, taip pat vienas strategiškai svarbiausių objektų sovietmečio Latvijoje branduolinio karo atveju. Teritorijoje yra saugoma požeminė darbo vieta (slėptuvė), sanatorijos tipo miegamasis blokas 250 žmonių, apsaugos patalpos ir 24 butų gyvenamasis namas aptarnaujančiam personalui. Visa autentiška požeminė įranga ir planai yra išsaugoti iki šių dienų. Svarbiausi objektai – autonominė elektrinė su dyzeliniais generatoriais ir kuro saugykla, oro valymo įranga su deguonies atsargomis, povandeninio laivo principu veikianti vandens tiekimo ir nuotekų sistema, telekomunikacijų įrenginys, galintis užtikrinti tiesioginį ryšį su Maskvos Kremliumi ir autonominį ryšį su visomis pagrindinėmis šalies tarnybomis, unikalus žemėlapis su istoriniais kolūkių pavadinimais, autentiška valgykla su tipiškais sovietmečio patiekalais, taip pat įvairūs sovietmečio atributai ir namų apyvokos daiktai.

Muziejus yra Morėje, V319 greitkelio pakraštyje. Jis skirtas 1944 m. rudenį vykusiems Morės mūšiams tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos armijos Latvijos legiono. Parodoje eksponuojamas mūšio lauko maketas, ginklai, apdovanojimai, karių uniformos ir karinė įranga. Morės mūšių muziejų ir memorialinį parką įkūrė buvę Latvijos legiono kariai, dalyvavę Morės mūšiuose. Memorialiniame parke yra apkasų, žeminių ir mūšio laukų. Mūšiai Morės apylinkėse buvo tik dalis didelio masto Raudonosios armijos Baltijos puolimo operacijos, kurioje dalyvavo iš viso 900 000 karių ir daug karinės technikos vienetų. Morės apylinkėse buvo įrengta dalis Vokietijos armijos įtvirtinimų sistemos, kurioje Latvijos legionieriai sutrukdė Raudonajai armijai prasiveržti į Rygą. Tai leido Vokietijos armijai išvesti savo pajėgas iš Estijos ir išvengti pralaimėjimo. Raudonosios armijos vadovybė tikėjosi, kad priešo pasipriešinimas netoli Morės bus trumpalaikis, ir atkakliai tęsė nepasiruoštus ir nekoordinuotus puolimus, patirdama didelių nuostolių. Vietos pranašumai ir Latvijos legionierių koviniai pajėgumai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje karo eigoje. More yra Latvijos legionierių brolių kapinės ir Raudonosios armijos karių kapinės.

Salaspilio memorialas ir istorinė ekspozicija yra Salaspilio savivaldybėje, 1,2 km nuo Rygos–Daugpilio greitkelio A6. Salaspilio memorialas buvo atidengtas 1967 m. toje vietoje, kur Antrojo pasaulinio karo metu buvo įsikūrusi Salaspilio stovykla. Tai vieta, kuri buvo naudojama sovietinei propagandai ir yra apipinta mitais bei pusinėmis tiesomis. Tai geras nacių nusikaltimų ir komunistinės ideologijos, vykdytos kiekvienos okupacijos metu, atvaizdas. Ši represinė stovykla buvo Vokietijos pataisos sistemos dalis. Ji turėjo panašumų su koncentracijos stovyklomis, bet tai nebuvo tas pats. Ji buvo sukurta tam, kad Rygos kalėjimuose nebūtų neproporcingai daug kalinių. Ši stovykla buvo „policijos kalėjimo tęsinys“. Čia buvo kalinami įvairūs žmonės – žydai, Raudonosios armijos karo belaisviai, pravaikštos dalyviai, politiniai kaliniai, nusikaltėliai, prostitutės, Latvijos pasipriešinimo judėjimo nariai, Baltijos šalių kareiviai Vokietijos armijoje ar policijoje ir kiti. Stovykloje galėjo kalėti iki 2200 kalinių. Pagrindinė mirties priežastis (apie 2000 m.) buvo nepakankama mityba, darbo sąlygos, fizinės bausmės ir ligos.