Pa Baltijas ceļu no Viļņas līdz Rīgai

Piemineklis atrodas Viļņā pie Lietuvas Republikas Seima otrās pils. 1991. gada janvārī, cīnoties par brīvību un to aizstāvot, Lie tuvas tauta apjoza sava parlamenta pili ar barikādēm. Tas bija mēģinājums pasargāt Lietuvu no toreizējās Padomju Savienības militārās agresijas – padomju mēģinājumiem Lietuvā veikt valsts apvērsumu un atjaunot padomju val dību. Barikādes ieskāva parlamenta ēku līdz 1992. gada beigām. 1993. gadā Lietuvas Republikas Seima pils priekšā no barikāžu daļām un citiem reliktiem tika izveidots savda bīgs piemiņas memoriāls – veltīts Lietuvas cilvēkiem, kuri ziedoja savas dzīvības brīvības vārdā. 1991. gada 13. janvārī risinājās traģiski notikumi, kad pa domju armija un īpašie spēki, ieņemdami Lietuvas Radio un televīzijas ēku un televīzijas torni, nogalināja 14 brīvības cīnītājus un ievainoja aptuveni 600 cilvēku. Tuvojoties Brīvī bas aizstāvju dienas desmitajai gadadienai, tika nolemts saglabāt minēto kompozīciju, ierīkojot 13. janvāra memo riālu. Memoriāls tika atklāts 2008. gadā. Memoriālā ir saglabāts autentisks 1991. gada parlamen ta barikāžu fragments, uzstādīta kapela ar Vissvētākās Jaunavas Marijas svētbildi. Memoriālā ir izstādīti cilvēku atnestie priekšmeti un sniegts ieskats Lietuvas neatkarības aizstāvēšanas notikumos.

Das Denkmal befindet sich in Giedraičiai.

Am 19. Juni 1932 wurde in Giedraičiai ein Denkmal für die ge fallenen litauischen Freiheitskämpfer eröffnet. Die Initiatoren des Baus des Denkmals waren die Einwohner von Giedraičiai – der Maler und Autor des Denkmals Antanas Jaroševičius, der Pries ter Meigys, Malvina Valeikienė und Matas Valeika, welche die litauischen Soldaten im Kampf unterstützten, die Gesellschaft von Širvintos und die litauische Armee. Für den Bau des Denkmals wurde 11.000 Litas gesammelt. In der Spendenaufforderung für den Bau des Denkmals heißt es, dass das Denkmal „zu Ehren des Sieges und unserer ewigen Freude“ errichtet wird, „es wird an die historische Bedeutung dieses Ortes erinnern und auch Respekt vor den in Giedraičiai begrabenen Soldaten bedeuten.“ Die Enthüllungszeremonie des Denkmals war pompös. An der Veranstaltung nahmen der Präsident der Republik Litauen A. Smetona, der Befehlshaber der Armee, Vertreter des 2., 4., 7. und 9. Regiments sowie Offiziere teil, die an den Schlachten in Giedraičiai beteiligt waren. Von Kampfflugzeugen wurden Blu men auf das Denkmal abgeworfen, Malvina Valeikienė, eine prominente litauische Persönlichkeit und eine der Organisatoren des Baus des Denkmals, las die Namen der litauischen Soldaten vor, die in der Nähe von Giedraičiai starben, ihr wurde der Orden des Ritterkreuzes des 3. Grades verliehen. Am Denkmal wurde die Flagge des örtlichen Schützenkommandos eingeweiht. 1962 1964 wurde auf Anweisung der Sowjetverwaltung ein erfolgloser Versuch unternommen, das Denkmal abzureißen, später wurde es aber zum historischen Denkmal erklärt.

Eine stilisierte Kanone zum Gedenken an den 100. Jahrestag der Schlacht von Giedraičiai befindet sich hinter der Stadt Giedraičiai, 200 m nach der Abzweigung zur Autostraße 172. Am 21. November 2020 wurde zu Ehren des Sieges auf einem Hügel am Ort der Schlacht von Giedraičiai ein Denk mal des Bildhauers Džiugas Jurkūnas eröffnet. Das Denkmal ist eine stilisierte Interpretation der Kämpfe der litauischen Armee gegen die polnische Armee in der Zwischenkriegs zeit. Das Denkmal versucht, auf die Erläuterung des Konflikts zu verzichten, indem die Bedeutung der Vereinigung der beiden Länder im Kontext der aktuellen Ereignisse hervor gehoben wird. Die rostbedeckte Kanone symbolisiert die starke Vereinigung zwischen der Republik Litauen und der Republik Polen, die noch vor einem Jahrhundert gegen einander kämpften. Die Seiten des Denkmals beschreiben die damalige Situation, nennen die beteiligten litauischen und polnischen Armeeeinheiten und geben eine kurze Be schreibung der Schlacht. Das Denkmal wurde auf Initiative und mit Finanzierung der litauischen Streitkräfte errichtet.

Wenn man vorbei am Andrioniškis-Friedhof fährt (es gibt einen Wegweiser), gibt es ein erhaltenes Versteck – einen Gefechtsstand. 1944–1949 befand sich in diesem Versteck ein Gefechtsstand der litauischen Partisanen der Region Ostlitauen (König Mindaugas). Im Sommer 1944 errichtete Balys Žukauskas mit seinen Brüdern Petras und Juozas Jovaišos das Versteck, um sich vor der für 1944 angekündigten Mobilisierung der Roten Armee zu verstecken. Ende 1945 begann Antanas Slučka-Šarūnas, das Versteck zu nutzen, der als erster eine Partisanengruppe in der Nähe von Troškūnai gründete und später die Partisanen von Rokiškis, Anykščiai, Kavarskas, Troškūnai und Andrioniškis zur Šarūnas-Einheit vereinte. 1947 wurde A. Slučka-Šarūnas Kommandant der Region Algimantas und 1949 Kommandant der Partisanenregion Ostlitauens. Das bedeutet, dass das Versteck ab 1949 zum Gefechtsstand der litauischen Partisanen in der Region Ostlitauen wurde. Das Versteck, das fünf Jahre lang erfolgreich Partisanen beherbergt hatte, wurde am 28. Oktober 1949 verraten. Der Bauernhof, in dem sich die Partisanen versteckt hielten, wurde von KGB-Truppen belagert. Die Partisanen weigerten sich, sich zu ergeben, und sprengten sich selbst in die Luft. Der Bunker, ein Kreuz und ein Denkmal für die Gefallenen sind erhalten geblieben.

Das Denkmal befindet sich im Zentrum von Troškūnai, Bezirk Anykščiai, in der Nähe der St. Dreifaltigkeitskirche. Während des Partisanenkrieges von 1944–1953 war das litauische Staatsgebiet in neun militärische Partisanengebiete aufgeteilt. In den Jahren 1947–1950 waren Partisaneneinheiten der litauischen Algimantas-Region, deren Entstehung eng mit Troškūnai verbunden ist, im Gebiet von Panevėžys und Anykščiai aktiv. Die Einwohner dieser Stadt organisierten Partisaneneinheiten in Aukštaitija. Der erste Partisanenkommandant der Region Algimantas, Antanas Slučka-Šarūnas, wurde in Troškūnai geboren und lebte dort. Auf Initiative des Litauischen Zentrums für Genozid- und Widerstandsforschung wurde 1996 in Troškūnai ein Denkmal für die Partisanen des Militärbezirks Algimantas errichtet. Das Denkmal wurde von dem Bildhauer Jonas Jagėla und der Architektin Audronė Kiaušinienė geschaffen. Der wichtigste Teil des Denkmals ist ein schwarzes Steintor, das die gefallenen Verteidiger des Vaterlandes symbolisiert. Die Bronzekreuze an den Seiten der Tore symbolisieren den christlichen Glauben, während das Bronzeschwert, wie das Schwert des Erzengels St. Michael, das Licht und die Hoffnung symbolisiert. Auf dem Platz vor dem Denkmal erinnert eine schwarze Steintafel an die drei Einheiten der Region Algimantas: Šarūnas, Žaliosios und Kunigaikštis Margiris.

Die Ausstellung befindet sich an einem authentischen Ort – in den Räumlichkeiten der Panevėžys-Gruppe der litauischen Wiederaufbau-Bewegung „Sajūdis“. „Sajūdis“ war in Panevėžys seit Oktober 1988 tätig. Im Jahr 2004 wurden in dem Gebäude eine Ausstellung über den Widerstand gegen die sowjetische Besatzung und eine Ausstellung über das „Sajūdis“ eröffnet. Die Ausstellung zeigt das Ausmaß und die Formen des Volkswiderstands vom 15. Juni 1940 bis zum 11. März 1990, stellt die wichtigsten Etappen und Ereignisse der antisowjetischen Bewegung sowie die sowjetischen Repressionen dar.

Die Ausstellungen befinden sich im zentralen Teil der Stadt Panevėžys. Die Sowjets enteigneten das Haus, das Ende des 19. Jahrhunderts für die prominente Familie Moigis aus Panevėžys gebaut wurde. 1940–1941 wurde hier das Hauptquartier der sowjetischen Militäreinheit, die Vernehmungsabteilung des Volkskommissariats für Staatssicherheit des Bezirks Panevėžys und die Miliz stationiert. Von 1944 bis 1953 war es der Sitz der KGB-Abteilung des NKWD-Innenministeriums des Kreises (ab 1950 des Bezirk ) Panevėžys. Heute befindet sich dort das Panevėžys Museum für Regionalgeschichte. Die Ausstellung „Okupacijų gniaužtuose“ („Im Griff der Besatzer“) stellt die nationalsozialistische und sowjetische Besatzung dar. Sie führt in die Themen Völkermord an Juden und Roma, Deportationen und Partisanenkrieg ein. Der Teil der Ausstellung, der den Jahren 1953–1990 gewidmet ist, erzählt vom Alltagsleben in „Chruschtschowka“, von den Bemühungen der sowjetischen Regierung, eine sowjetische Gesellschaft zu schaffen, vom Widerstand der Bevölkerung gegen diese Gewalt und von den Aktivitäten des Untergrunds. Man kann die Aufnahmen von Radiosendungen hören, die aus dem Ausland gesendet wurden und damals heimlich abgehört wurden, wobei die sowjetischen Behörden versuchten, sie zu stören. Die Ausstellung „Raudonasis teroras“ („Roter Terror“) ist dem Gedenken an die Opfer gewidmet, die im Keller dieses Hauses getötet und in der Zuckerfabrik Panevėžys erschossen wurden, sowie der Geschichte der Verbrechen der sowjetischen Besatzung. Die Hoffnungen freier Menschen und ihre Zerstörung unter sowjetischer Herrschaft werden allegorisch in Zeit und Raum dargestellt – die Innenausstattung der Wohnung der barmherzigen Schwester Zinaida Kane-Kanevičienė im unabhängigen Litauen, die später zu Tode gefoltert wurde, und eine Nachbildung des Vernehmungsraums des Staatssicherheitsdienstes.

10 km nuo Panevėžio, kelio Panevėžys–Pasvalys (A10; kelio „Via Baltica“ E67 dalis) kairėje pusėje (yra informacinis kelio ženklas).

Aviatoriaus ir aviacijos entuziasto Virmanto Puidoko iniciatyva 2016 m. įkurtas muziejus veikia Įstros aerodromo teritorijoje. Aerodromo ištakos siekia 1984 m. Tuo metu iš jo kildavo laukus trąšomis ar kitokiais chemikalais barstantys lėktuvai. Muziejuje veikia lauko ir vidaus ekspozicijos. Lauko ekspozicijoje demonstruojami Sovietų Sąjungoje gaminti naikintuvai Su-15, MiG-21, MiG-23, sraigtasparniai Mi-2, Mi-8, Čekoslovakijoje gamintas karinis mokamais lėktuvas L-29 (visi pradėti gaminti 6 ir 7 deš.). Vidaus ekspozicijose supažindinama su pasaulio ir Lietuvos aviacijos istorija, o taip pat Pirmojo ir  Antrojo pasaulinių karų bei Šaltojo karo laikų karinės aviacijos įranga, priemonėmis bei atributika. Eksponuojama įvairių šalių karo lakūnų ekipuotė, gelbėjimosi, ryšių, garso įrašymo ir kitokia įranga, karinių oro pajėgų karininkų paradinių uniformų durklų kolekcija.

Rytiniame Pasvalio miesto pakraštyje, prie „Via Baltica“ automagistralės (E67, A10), yra nukreipiantys kelio ženklai.

1989 m. rugpjūčio 23 d., minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Latvijos liaudies fronto ir Estijos liaudies fronto iniciatyva trijų Baltijos valstybių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną – sujungė gyvoji grandinė. Apie 650 km ilgio grandinėje rankomis susikabino 2 milijonai žmonių. Ši grandinė, žinoma kaip Baltijos kelias, yra vienas iš ryškiausių ir įsimintiniausių įvykių sovietų okupuotoms šalims siekiant Nepriklausomybės.

Įvykiui įamžinti palei Baltijos kelio trasą (Vilnius–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Saločiai) pradėti statyti atminimo ženklai. „Kad ši diena liktų įamžinta, kiekvienas vešim ką nors pakelės paminklams. Po akmenį, kaip savo nelaisvę, sumesim į krūvas, kad sumūrytume į aukurą... Gal žemės maišelį – kad senovės papročiu pilkapį supiltume... Gal kryžių...“ (rašytojas Kazys Saja, 1989 m. rugpjūčio 17 d.). Baltijos kelio kryžių slėnis ties Pasvaliu yra vienas iš šio atminties kelio monumentų.

Kryžių slėnio istorija prasidėjo dar Baltijos kelio išvakarėse, kai pasvaliečiai čia iš lauko akmenų pradėjo krauti Laisvės aukurą. Rugpjūčio 23 d. slėnyje kryžius pastatė kelio dalyviai iš Pasvalio, Akmenės, Joniškėlio, Kretingos, Mosėdžio, Pakruojo. Vėliau kryžiai čia statyti svarbiems įvykiams ir iškiliems žmonėms atminti, iškilo kryžiai draugiškoms norvegų ir švedų tautoms. 2024 m. slėnyje stovėjo 14 kryžių.

Paminklas Bauskės gynėjams 1944 m. buvo atidengtas 2012 m. rugsėjo 14 d. buvusio Bauskės savanorių bataliono kareivio Imanto Zeltinio iniciatyva, jam ir vietos valdžiai finansiškai parėmus. Ant raudono granito stelos, sumontuotos ant trijų pakopų betoninio pagrindo, išgraviruotas tekstas: „Bauskės gynėjams nuo antrosios sovietų okupacijos 1944.07.28.–1944.09.14.“ ir „Latvija turi būti Latvijos valstybė. Kārlis Ulmanis“. Po paminklo atidengimo kilo Rusijos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministerijų bei vietinės Rusijos žiniasklaidos protestai, tačiau 2024 m. pavasarį paminklą netgi užpuolė vandalai. Nepaisant to, šioje vietoje kasmet rugsėjo 14 d. 14.00 val. vyksta Bauskės gynėjams skirtas atminimo renginys.

1944 m. liepos pabaigoje, sovietų kariuomenei artėjant prie Bauskės, mieste, kuris neseniai buvo giliai užnugaryje, nebuvo jokių reikšmingų vokiečių pajėgų. Staigų Bauskės žlugimą sutrukdė ryžtingi Bauskės apygardos viršininko ir sargybos pulko vado majoro Janio Uļuko veiksmai. Liepos pabaigoje jis suformavo Bauskės savanorių batalioną, kurį sudarė 13-ojo Bauskės sargybos pulko sargybiniai, policijos pareigūnai ir savanoriai. Batalionas užėmė gynybines pozicijas Lielupės upės krantuose Jumpravmuižoje priešais Ziedonių salelę ir pirmąją dieną turėjo stoti į mūšį su puolančia Raudonąja armija. Iš pradžių batalionas buvo labai prastai ginkluotas, o didžiąją dalį automatinių ginklų teko įsigyti kaip trofėjus. Po kelių dienų prie karo veiksmų prisijungė ir 23-iasis, 319-asis ir 322-asis Latvijos policijos batalionai. Iki rugpjūčio vidurio Bauskės gynyboje nuo antrosios sovietų okupacijos dalyvavo ir 15-asis Latvijos SS rezervo ir papildymo brigados batalionas, suformuotas iš mokymo ir medicinos kuopų. Iš viso Bauskės mūšiuose dalyvavo 3000–4000 Latvijos kareivių, kuriems mūšių pabaigoje teko susidurti su dešimteriopa persvara. Sovietų kariuomenei Bauskę užimti pavyko tik rugsėjo 14 d., po pusantro mėnesio trukusio Latvijos ir Vokietijos kareivių pasipriešinimo.

Memoriālais ansamblis Bauskas Pils dārzā atklāts Latvijas Republikas 90. jubilejā – 2008. gada 18. novembrī. Piemiņas vieta izveidota pēc Bauskas novada politiski represēto kluba “Rēta” ieceres. Divdaļīgais pelēka granīta piemineklis izgatavots pēc arhitektes Intas Vanagas meta par Bauskas pilsētas pašvaldības un ziedotāju līdzekļiem. Uz tā iekalts teksts: “Cīnītājiem pret padomju okupācijas režīmu, arestētajiem, izsūtītajiem un nomocītajiem 1940-1990”. Šajā vietā katru gadu 25. martā un 14. jūnijā notiek  1941. un 1949. gada deportāciju upuriem veltīti piemiņas pasākumi

Memoriāls atrodas pilsētas centrā, netālu no Bauskas no vada Tūrisma informācijas centra un Rātslaukuma.

Tas izveidots, pateicoties Bauskas ebreju pēcteču Izraēlā, ASV un Lielbritānijā iniciatīvai un ziedojumiem, kā arī Bauskas novada domes un Latvijas Ebreju draudžu un kopienu atbalstam.

Memoriālu projektējis tēlnieks Ģirts Burvis. Tas veidots kādreizējās Bauskas Lielās sinagogas izmēros, un akmens tēli simbolizē ebrejus, kas iznāk no dievnama pēc dievkalpojuma. Memoriāla centrā atrodas simboliska bima - paaugstināta platforma vai galds, kas atrodas sinagogā un tiek izmantots ebreju reliģiskajos rituālos. Uz tās rakstīts: „Veltījums Bauskas ebrejiem, kas gadsimtiem dzīvoja šeit un cēla šo pilsētu, un kurus 1941. gadā nogalināja nacisti un viņu vietējie palīgi. Godinot ebreju tautas piemiņu – Bauskas ebreju pēcteči un baušķenieki.”

1935. gadā Bauskā dzīvoja gandrīz 800 ebreji. Pēc nacistu okupācijas 1941. gada jūlijā daudzi ebreji tika apcietināti un izvesti, bet aptuveni 700 nošauti. Bauskas Lielā sinagoga tika sagrauta Otrā pasaules kara laikā.

Iecavas parkā, Iecavas upes senlejas krastā, atrodas Pētera Bandera 1936. gadā akmenī kaltais Iecavas Brīvības piemineklis.

Pieminekļa idejas virzītājs bija Iecavas-Lambārtes draudzes mācītājs un Brīvības cīņu dalībnieks Jānis Lūsis. Piemineklis ir veltīts 4. Valmieras kājnieku pulka karavīriem, kuri krituši Iecavas apkārtnē, un Latvijas karavīriem, kas zaudēja dzīvību Brīvības cīņās. Padomju okupācijas laikā piemineklis tika saspridzināts, tomēr tas netika iznīcināts un tika atjaunots 1988. gadā. 2018. gadā piemineklis tika iekļauts Valsts aizsargājamo kultūras pieminekļu sarakstā.

2018. gada 11. novembrī Iecavas parkā tika atklāta piemiņas plāksne pieciem Lāčplēša Kara ordeņa kavalieriem, kuri dzimuši kādreizējā Iecavas novadā. Piemiņai tika godināti ģenerālis Verners Tepfers, pulkvežleitnants Jēkabs Jurševskis, kapteiņi Nikolajs Pļavnieks un Herberts Tepfers, kā arī kaprālis Jēkabs Klauss. Granīta stēla tika izveidota Latvijas valsts simtgadei veltītā projekta “Atceries Lāčplēšus” ietvaros, lai godinātu Latvijas Brīvības cīņās kritušos karavīrus.

Akcijas “Baltijas ceļš” laikā 1989. gada 23. augustā Rīgas - Bauskas šosejas posmā ieradās cilvēki no Kurzemes un Zemgales - Liepājas, Saldus, Dobeles, Kuldīgas, Ventspils, Talsiem, Tukuma un to apkārtnēm. Galvenais uzdevums bija panākt pēc iespējas vienmērīgāku ļaužu izvietojumu un ķēdes nepārtrauktību. Kur pietrūka roku garuma, ļaudis aicināja lietot karogus, jostas, kaut jakas piedurknes, lai tikai kopības asinsrite šai artērijā nepārtrūktu. Kopā šajā akcijā piedalījās ap 400 000 Latvijas iedzīvotāju.

Baltijas ceļa 25. gadskārtai veltītā piemiņas zīme Ķekavas novadā Rīgas-Bauskas šosejas 25. kilometrā pie Ķekaviņas upes atklāta 2014. gada 23. augustā. Tās svinīgajā atklāšanā piedalījās Latvijas Republikas Ministru prezidente Laimdota Straujuma, ilggadējais Valsts akciju sabiedrības “Latvijas Valsts ceļi” darbinieks un Baltijas ceļa dalībnieks Uldis Birzleja un citi klātesošie. Baltijas ceļa posmā Latvijā šī notikuma atcerē 2014. gadā ir izveidotas 10 šādas piemiņas zīmes. Igaunijā uzstādītas četras, bet Lietuvā deviņas piemiņas zīmes. 2009. gada 30. jūlijā akcija Baltijas ceļš ir iekļauta UNESCO "Pasaules atmiņas" dokumentālā mantojuma sarakstā.