Krustu kalna nojaukšana: pierādījumi par aktīvāko iznīcināšanu
Padomju laikā Krustu kalnu vairākkārt postīja padomju vara, viena no organizētajām demolicijām notika 20. gadsimtā. otrajā pusē, kad pēc partijas norādījumiem šī darba veikšanai tika mobilizēti aptuveni 300 vīru, un process tika rūpīgi plānots un koordinēts.
Es precīzi neatceros, kurš gads tas bija. Partijas sekretārs Pilels sauc un saka: "Kuzma, sagatavo rīt trīssimt vīriem labas pusdienas — labas, kā jau pienākas." Es jautāju: "Varbūt kāds sortiments?" – “Nē, pēc jūsu ieskatiem, stipras, vīrišķīgas pusdienas un puslitrs degvīna diviem vīriešiem. Atrodiet uzticamu šoferi, lai nebūtu pļāpāšanas. Rīt saņemsiet signālu – kur un kad to atvest. Bez viesmīļiem. Jūs pats atnāksiet un atvedīsiet. Neviens nezinās, kurp jūs to vedat vai ko jūs ņemat.”
Nākamajā dienā es sēžu gatavs, gaidu. Kāds cits zvana. Viņš jautā: "Vai saņēmāt pasūtījumu? Sapakojiet pusdienas un esiet Meškuičos norādītajā laikā. Tikai divi cilvēki - šoferis un jūs." Es jautāju: "Varbūt civilās aizsardzības nodarbības?" Neko precīzi neatbild.
Ierodamies Meškuičos. Es paskatos – visur ir izvietoti milicijas darbinieki un karavīri. Vīrietis tuvojas automašīnai. Mēs braucam kopā. Mēs braucam prom, es skatos – tur dūmi, deg kaut kāds ugunskurs. Dosimies tālāk. Krustu kalns ir rosīga vieta – pilna ar cilvēkiem, mašīnām, kas strādā, posta. Ieradās sekretārs Pilels. Parādījās daži palīgi, paņēma termosus ar pusdienām, traukus, izdalīja ēdienu, degvīnu, apsēdās, ēda un dzēra. Trauki tika atgriezti. Mana pavēle: "Jūs neko neredzējāt, neko nedzirdējāt, ejiet mājās!" "Kā ar izlīgumu?" – Es jautāju. "Nauda tiks pārskaitīta uz kontu," viņš atbild. Un tas arī viss.
Es redzēju: degošus ugunskurus, metāla krāvus celtņus, daudzus vīrus, kas dedzina krustus. Visi vietējie, redzi. Varbūt viņi bija aktīvisti, vai varbūt viņiem arī bija pavēlēts ierasties noteiktā laikā noteiktā vietā – it kā uz kaut kādām civilās aizsardzības mācībām. Jauns. Un visiem vajadzēja dzert. "Viņi to nojauca vairāk nekā vienu reizi, es to redzēju tikai vienu reizi..."
Saistītās laikalīnijas
Saistītie objekti
Šiaulių kryžių kalnas
Kryžių kalnas stūkso netoli Šiaulių-Rygos geležinkelio linijos, apie 12 km. nuo Šiaulių miesto.
Kryžių kalnas yra unikali ir simbolinė vieta Lietuvoje, netoli Šiaulių, tapusi galingu tikėjimo, pasipriešinimo ir vilties simboliu. Kalno istorija siekia XIX a., kai po 1831 m. sukilimo žmonės pradėjo statyti kryžius žuvusiems sukilėliams pagerbti. Ši tradicija atsinaujino ir po 1863 m. sukilimo, o laikui bėgant kalnas tapo vieta, kur lietuviai palikdavo kryžius prisiminimui, maldai ar prašymui.
Sovietmečiu Kryžių kalnas tapo lietuvių pasipriešinimo simboliu. Sovietų valdžia kelis kartus bandė sunaikinti kalną, kryžiais buvo naikinami buldozeriais, o teritorija saugoma KGB. 1978–1979 m. net buvo planuojama Kryžių kalno teritoriją užtvindyti vandeniu. Tačiau žmonės slapta atstatydavo kryžius naktimis, Kryžių kalnas vėl užsipildydavo. Tokiu būdu kalnas tapo tautos stiprybės, atsparumo ir vilties ženklu. Nuo 1988 statyti kryžius nebedrausta.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kryžių kalnas tapo dar labiau lankomas, o 1993 m. jį aplankė popiežius Jonas Paulius II, palaiminęs kalną ir pavadinęs jį išskirtine maldos ir vilties vieta. Šiandien Kryžių kalnas yra piligrimystės vieta, kur žmonės iš viso pasaulio palieka kryžius ir meldžiasi. Tai vieta, kuri simbolizuoja lietuvių tikėjimą, atmintį ir norą išsaugoti savo kultūrą bei tradicijas.
Ant kalno ir jo šlaituose yra daugiau kaip 200 000 įvairių kryžių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei paveikslų, daugiau kaip 50 kryžių įrašyta į Kultūros vertybių registrą, ant jų sukabinta daugybė rožinių ir kryželių. Kryžių kalnas pritaikytas lankymui, įrengti ąžuoliniai laiptai ir takai.
