Ristide mäe lammutamine: tõendid kõige aktiivsema hävitustöö kohta
Nõukogude ajal hävitas Nõukogude võim Ristimäge mitu korda, üks organiseeritud lammutustest toimus 20. sajandil. teisel poolel, kui partei korraldusel mobiliseeriti selle töö tegemiseks umbes 300 meest ning protsess oli hoolikalt planeeritud ja koordineeritud.
Ma ei mäleta täpselt, mis aastal see oli. Parteisekretär Pilel hüüab ja ütleb: "Kuzma, valmista homme kolmesajale mehele hea lõunasöök – hea, nagu peabki olema." Ma küsin: "Milline sortiment?" – „Ei, teie äranägemisel, kahele mehele tugev, mehelik lõunasöök ja pool liitrit viina. Hankige usaldusväärne juht, et poleks lobisemist. Saate homme signaali – kuhu ja millal see tuua. Kelnereid pole. Te tulete isiklikult ja toote selle. Keegi ei tea, kuhu te seda viite või mida te kaasa võtate.“
Järgmisel päeval istun valmis ja ootan. Keegi teine helistab. Ta küsib: "Kas saite tellimuse? Paki lõunasöök kaasa ja ole kokkulepitud ajal Meškuičiais. Ainult kaks inimest – juht ja teie." Ma küsin: "Äkki tsiviilkaitse tunnid?" Ei vasta millelegi täpselt.
Jõuame Meškuičiaisse. Ma vaatan – igal pool on miilitsad ja sõdurid paigutatud. Mees läheneb autole. Me läheme koos. Sõidame minema, ma vaatan – suitsu on, mingi lõke põleb. Liigume edasi. Ristimägi on sagiv paik – täis inimesi, masinaid, mis töötavad, hävitavad. Sekretär Pilel saabus. Mõned abilised ilmusid kohale, võtsid termosed lõunasöögi ja nõudega, jagasid toitu, viina, istusid maha, sõid ja jõid. Nõud toodi tagasi. Minu käsk: "Te ei näinud midagi, te ei kuulnud midagi, minge koju!" "Aga kuidas on lood asundusega?" – küsin ma. „Raha kantakse kontole,“ vastab ta. Ja ongi kõik.
Ma nägin: põlevaid lõkkeid, metalli laadivaid kraanasid, palju mehi põletamas riste. Kõik kohalikud, näed. Võib-olla olid nad aktivistid või anti neile ka käsk saabuda kindlaksmääratud ajal kindlaksmääratud kohta – justkui mingisugusele tsiviilkaitseõppusele. Noor. Ja kõik pidid jooma. "Nad lammutasid seda rohkem kui üks kord, mina nägin seda ainult üks kord..."
Seotud ajajoon
Seotud objektid
Šiaulių kryžių kalnas
Kryžių kalnas stūkso netoli Šiaulių-Rygos geležinkelio linijos, apie 12 km. nuo Šiaulių miesto.
Kryžių kalnas yra unikali ir simbolinė vieta Lietuvoje, netoli Šiaulių, tapusi galingu tikėjimo, pasipriešinimo ir vilties simboliu. Kalno istorija siekia XIX a., kai po 1831 m. sukilimo žmonės pradėjo statyti kryžius žuvusiems sukilėliams pagerbti. Ši tradicija atsinaujino ir po 1863 m. sukilimo, o laikui bėgant kalnas tapo vieta, kur lietuviai palikdavo kryžius prisiminimui, maldai ar prašymui.
Sovietmečiu Kryžių kalnas tapo lietuvių pasipriešinimo simboliu. Sovietų valdžia kelis kartus bandė sunaikinti kalną, kryžiais buvo naikinami buldozeriais, o teritorija saugoma KGB. 1978–1979 m. net buvo planuojama Kryžių kalno teritoriją užtvindyti vandeniu. Tačiau žmonės slapta atstatydavo kryžius naktimis, Kryžių kalnas vėl užsipildydavo. Tokiu būdu kalnas tapo tautos stiprybės, atsparumo ir vilties ženklu. Nuo 1988 statyti kryžius nebedrausta.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kryžių kalnas tapo dar labiau lankomas, o 1993 m. jį aplankė popiežius Jonas Paulius II, palaiminęs kalną ir pavadinęs jį išskirtine maldos ir vilties vieta. Šiandien Kryžių kalnas yra piligrimystės vieta, kur žmonės iš viso pasaulio palieka kryžius ir meldžiasi. Tai vieta, kuri simbolizuoja lietuvių tikėjimą, atmintį ir norą išsaugoti savo kultūrą bei tradicijas.
Ant kalno ir jo šlaituose yra daugiau kaip 200 000 įvairių kryžių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei paveikslų, daugiau kaip 50 kryžių įrašyta į Kultūros vertybių registrą, ant jų sukabinta daugybė rožinių ir kryželių. Kryžių kalnas pritaikytas lankymui, įrengti ąžuoliniai laiptai ir takai.
