Apie tautos patriotą pirmąjį leitenantą Vilį Gelbį
Pulkininko leitenanto Vilio Gelbės (1890-1919) likimas atspindi sunkią mūsų valstybės ir kariuomenės formavimosi situaciją bei šių įvykių vertinimą.
1918 m. lapkričio 18 d. paskelbus Latvijos valstybę, prasidėjo ir jos Nepriklausomybės karas bei ginkluotųjų pajėgų kūrimo darbai. Latvių karių savanorių priešakyje buvo Kuržemėje gimęs karinio jūrų laivyno leitenantas Vilis Gelbė.
Iškart po Latvijos valstybės paskelbimo prasidėjo Raudonosios armijos invazija, o laikinoji Kārlio Ulmanio vyriausybė prieglobsčio ieškojo Liepojoje. 1919 metų vasarį, padedant Estijos kariuomenei, prasidėjo Latvijos išvadavimas iš šiaurės, Rūjienos apylinkėse įvyko pirmosios Tėrbate formuojamos latvių kariuomenės mobilizacijos, kurios, vadovaujant pulkininkui Jorģisui Zemitanui, tapo Šiaurės Latvijos brigada. 1919 m. vasario 22 d. Valmieros apygardos komendanto pareigas turėjo eiti Vilis Gelbes. Jis buvo vienas iš tų, kurie praktiškai dirbo kuriant Šiaurės Latvijos brigadą, kuri, susitarus su Estija, buvo suformuota vadovaujant Estijos armijai.
Šiaurės Latvijos brigada Cėsių mūšyje kovojo ne tik su bolševikais, bet ir su Landesveru bei Geležine divizija. Rūjienos apylinkėse mobilizuoti Šiaurės Latvijos kariai kovėsi ir vėlesnėse Nepriklausomybės kovų kovose.
Paskutinis Valmieros apygardos komendanto leitenanto V. Gelbės įsakymas buvo išleistas 1919 m. gegužės 6 d. Tikrosios priverstinio atsistatydinimo, privertusio jį atsistatydinti, priežastys nežinomos. Įrašuose nėra nei vieno vietos gyventojų, jo pavaldinių ar Latvijos vadovų skundo ar papeikimo dėl jo veiksmų. Net neįtikėtina tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, kad jam teko dirbti ir būti tuo „monstru“, kuris vardan kilnios Latvijos nepriklausomybės ir laisvės idėjos buvo priverstas iš valstiečių šeimų atimti kone paskutinį maitintoją, paskutinį arklį ir paskutinį duonos riekę. Tačiau savo energingais veiksmais, jautriu supratimu ir taktu, vietoj galimos neapykantos ir visuotinės paniekos, jis pelnė šiaurės latvių, o vėliau ir visos latvių tautos pagarbą ir dėkingumą. Galima priežastis buvo V. Gelbės kovo 27-osios pranešimas – protestas dėl estų karių ir karininkų, plėšiančių Latvijos ūkininkų ūkius. Tai buvo drąsus, net įžūlus ir rizikingas žingsnis.
Tęsiant Šiaurės Latvijos teritorijos išlaisvinimą, atsirado galimybė analogišką tarnybą atlikti arčiau Limbažių ir Ķirbižių, kur gyveno V. Gelbės šeima. Paskutinis Vilio Gelbės veiklos etapas vyko Limbažių miesto ir rajono komendanto pareigose (1919 m. birželio 2 d. Janio Miglavo įsakymu paskirtas), kurias jam daugiausia teko atlikti Cėsių mūšio metu, viename reikšmingiausių karo rajonų. Viską reikėjo pradėti iš naujo. Pirmosios didesnės mobilizacijos Limbažuose vyksta 5, 6, 7 d. birželio mėnesį. Generolas leitenantas Gelbas taip pat turėjo rūpintis padėties valdymu rajone iki Gaujos upės, kur buvo sutelktos priešo pajėgos.
Birželio 10 d. Cėsiuose buvo pasirašytos paliaubos, kurios turėjo trukti iki birželio 20 d. Abi kariaujančios pusės šį laiką išnaudojo savo pajėgų papildymui.
Birželio 16-osios pranešime J. Ozoliņa rašo apie leitenantą Gelbi: "...kuris šiuo metu labai užsiėmęs naujos komendanto apygardos organizavimu Vidrižiuose. Birželio 18, 19 ir 20 dienomis naujoje Vidrižių apygardoje paskelbtos žmonių ir arklių mobilizacijos, kuriose (...) turiu dalyvauti ir aš."
Paliaubos dar nebuvo pasibaigusios, bet viskas rodė, kad netrukus prasidės kovos. V. Gelbė, kaip ir dauguma Šiaurės Latvijos latvių ir estų, nemanė, kad šie mūšiai prasidės taip greitai ir pasitikėjo paliaubų sutartimi su vokiečiais, kuri buvo sudaryta tarpininkaujant sąjungininkams.
Visiškai suprasdamas ir suvokdamas būsimų mūšių ryžtingumą, jis joms ruošėsi su dideliu atsidavimu, negailėdamas nei savo, nei kitų. Jie padarė viską, ką galėjo, nors Limburgiečiams buvo sunku patikėti Latvijos žmonių laisvės galimybėmis. Ir jam pavyko.
Nelaukdama paliaubų pabaigos, birželio 19 d., Inčukalno apylinkėse dislokuotos vokiečių geležinkelių divizijos flango gvardija, vadovaujama kapitono Blankenburgo, pirmoji pradėjo žygį Limbažių link.
Birželio 19 dieną Vilis Gelbė krito mūšyje prieš vokiečių geležinės divizijos kariuomenę prie Vidrižių dvaro. Žiauriai sugadintas jo kūnas buvo rastas tik birželio 21 d.
Pakliuvęs į puolančio Landesvero ir sąjungininkų estų karių ugnį, leitenantas Gelbė ir jo nedidelė karių grupelė nepasitraukė prie estų, o drąsiai priėmė pirmuosius smūgius, kelioms valandoms atitolinęs tolesnį vokiečių veržimąsi link Limbažių. Estijos 9-ajam pėstininkų pulkui pavyko pasiruošti puolimui, neleisti vokiečių pajėgoms užimti Limbažių miestą, jas nugalėti ir pradėti sėkmingą priešo persekiojimą. Taip jie sujaukė visą Vokietijos strateginį planą. Flango gvardija nesugebėjo susijungti su pagrindinėmis jėgomis, o šios 1919 m. birželio 19–23 d. Limbažių – Lielstraupės – Cėsių – Raunos mūšiai įtikinamai užtikrino palankią visų Cėsių kautynių baigtį.
Atsižvelgiant į visą V. Gelbės indėlį kuriant Šiaurės Latvijos brigadą ir apskritai į laisvės kovą, jis po mirties buvo apdovanotas Lāčplėsio karo ordinu.
Įdomu tai, kad pirmosios iniciatyvos apdovanoti didvyriškiausius laisvės kovotojus kilo tiesiai iš V. Gelbės – tuo metu Valmieros apygardos komendanto Rūjienoje. Tai buvo dar 1919 m. balandį, kai jis savo pranešime J. Zemitanui rekomendavo drąsiausius Rūjienos karius apdovanoti Imantos III laipsnio ordinu. „Pasiūlymas vertas dėmesio, bet nebuvo įmanomas, nes tokio įsakymo dar nebuvo. Imantos ordino pavadinimas vėl pasirodė 1920 m. kovo 6 d., kai JALibertas (vienas iš Karo ordino statutų nustatymo komisijos narių) saugumo ministrui K.Ulmaniui pateiktame pranešime apie Karo savininko ordino įkūrimą pasiūlė „Karo savininko“ vardą po svetimu jungu!“
Tačiau būtent ankstesnių latvių kartų sukurta, Pumpūro ir Rainio puoselėta legenda apie Lāčplėšį tapo realybe 1919 metų pabaigoje, o Lāčplės karo ordinas buvo įsteigtas Nepriklausomybės kovų kulminacijos metu – 1919 metų lapkričio 11 dieną.
Dar 1916 m. pavasarį Midshipman Gelbe iš Kronštato šaukė:
„Užtenka nešti vergų grandines,
Tamsiose sienose tai gana dusinančiai!
Tačiau 1919 m. vasarą jo puoselėtos svajonės išlaisvinti tėvynę nuo visų jos engėjų iš vilties turėjo virsti realybe. Svajonių išsipildymas buvo taip arti... .
Užrašas ant Gelbės paminklo skelbia:
„Žmonės, kurie praeina pro mane,
uždegta meile tėvynei!
Už mylimą tėvynę
„Pažadu savo gyvybę“.
Šaltinis: Jānis Ulmis, „MEILĖ TĖVYNEI...“. Lāčplėsio karo ordino kavalierius, karinio jūrų laivyno leitenantas Vilis Gelbe, formuojant Šiaurės Latvijos ginkluotąsias pajėgas ir Latvijos išsivadavimo karo Cėsių mūšiuose, 2018 m., Leidėjas: Limbaži muziejus
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Paminklas karinio jūrų laivyno leitenantui L.k.o.k. Vilis Gelbes (1890-1919)
Įsikūręs Limbaži Jūros gatvės kapinėse, Jūros g. 56, Limbaži
Eksponuojamas paminklas, kurį 1922 m. rugsėjo 10 d. atidengė tuometinis Latvijos prezidentas Janis Čakste, su poeto Vilio Plūdonio dedikacija Viliui Gelbui:
„Mano žmonės, kurie eina pro mane, dega meile savo tėvynei,
"Dėl savo mylimos tėvynės pažadu savo gyvybę."
Vilis Gelbė (1890–1919) gimė Kurše, Zemytės valsčiuje, tačiau buvo glaudžiai susijęs ir su Limbažių puse, nes prasidėjus Latvijos nepriklausomybės karui, iš Sankt Peterburgo grįžo į Latviją ir įstojo į Šiaurės Latvijos brigadą.
1919 m. gegužę V. Gelbis vadovavo Limbažiuose, tapo srities karo komendantu ir sugebėjo įkvėpti vietos vyrus ir net labai jaunus berniukus stoti į kariuomenę.
Tuo metu V. Gelbės veikla Limbažiuose ir apylinkėse buvo labai reikšminga; jo pareigos apėmė ne tik tvarkos palaikymą mieste ir apylinkėse, bet ir mobilizaciją, kareivių ir arklių aprūpinimą maistu bei daugelio kitų klausimų, kurie negalėjo būti įtraukti į įsakymus ir instrukcijas, sprendimą. Jo organizuota komendanto komanda veikė kaip koordinuotas mechanizmas, suteikiantis Šiaurės Latvijos brigadai kuo efektyvesnę pagalbą. Komendanto komanda ypatingais atvejais eidavo į pagalbą reguliariajai armijai, o naujiesiems kariams rodė pavyzdį. V. Gelbė buvo pirmasis Latvijos armijos karininkas, pasiūlęs savo pavaldinius apdovanoti III laipsnio Imantos ordinu. Ordino tuo metu dar nebuvo. Imantos vardas viešumoje pasirodė tik 1920 m. kovo 20 d., kai saugumo ministrui Kārliui Ulmaniui buvo pateiktas siūlymas dėl karinio ordino įsteigimo. Tačiau ordinui buvo pasirinktas Lāčplēsio vardas.
Cėsių mūšio metu Vilis Gelbė žuvo 1919 m. birželio 19 d. žvalgybos misijos metu. Vėliau Gelbė buvo apdovanotas Lačplėšio karo ordinu, tačiau istorikai mano, kad jo indėlis nebuvo tinkamai įvertintas. Taip yra daugiausia dėl Gelbės narystės Šiaurės Latvijos brigadoje.
Vadinamoji Pietų Latvijos brigada, kuriai iš pradžių vadovavo Oskaras Kaplakas, o vėliau – Janis Baložas, varžėsi su Šiaurės Latvijos brigada, kuriai vadovavo Jorgis Zemitānsas.
Paminklas žuvusiems Latvijos išsivadavimo karo kariams atminti
Paminklas yra šalia Limbažių Šv. Jono liuteronų bažnyčios, Lībiešu g. 2. Čia pastatytas memorialas žuvusiems Limbažių ir apylinkių kariams bei generolui leitenantui Viliui Gelbei (1890–1919), žuvusiam 1919 m. birželio 19 d. Vidrižuose mūšyje su vokiečiais.
Generolo leitenanto Vilio Gelbės paminklą galima pamatyti Limbažių kapinėse, Jūras gatvėje.
![Limbaži. Valsts prezidents J. Čakste atklāj pieminekli Limbažos I Pasaules karā kritušajiem. Latvijas Brīvības cīņu pieminekļa atklāšana [1923]. Avots: Latvijas Nacionālās bibliotēkas digitālais krājums "Zudusī Latvija".](/g/Poi/00403/44213.png?size=260)
Paminklas Vidrižuose, toje vietoje, kur žuvo LKOK Vilis Gelbe ir du jo komandos kariai.
Vidrižuose, ties posūkiu į Lėdurgą, Nepriklausomybės kovų metu, 1919 m. birželio 19 d., mūšyje žuvo jūrų leitenantas Vilis Gelbė ir du kareiviai.
Vilis Gelbė palaidotas Limbažų kapinėse. Už didvyrišką poelgį prie Vidrižių dvaro Vilis Gelbė buvo apdovanotas Lāčplėsio karo III laipsnio ordinu (Nr. 895).
Šiuo metu mūšio vietoje galima pamatyti tris Pemino kryžius, įrengtus 1989 m.
1934 m. birželio 22 d. prie dvaro parke augančio klevo buvo atidengta bronzinė atminimo lenta, sukurta menininko Stefano Berco vardu. Jau komunistinės okupacijos pradžioje, 1940 m. rudenį, atminimo lenta dingo. Klevas, prie kurio ji buvo prikalta, taip pat žuvo. Prasidėjus Atbudimui, 1989 m. birželio 19 d., minint Gelbės ir dviejų jo komandos karių – kapralo Krustinio ir eilinio Krūzės – žūties 70-ąsias metines, kryžkelėje, kur kadaise stovėjo atminimo lenta, Aplinkos apsaugos klubo ir Latvijos liaudies fronto Limbažių rajono skyrių iniciatyva buvo pastatyti trys mediniai kryžiai, pagaminti Janio Eglītio liaudišku stiliumi. Limbažių rajono vykdomojo komiteto sprendimu 1991 m. balandžio mėn. ši atminimo vieta buvo įtraukta į vietinės reikšmės istorinių paminklų sąrašą.
Paminklas „Talavos trimitininkas“
Įsikūręs Rūjienos centro aikštėje.
Trijų metrų aukščio senovės Latvijos gvardijos kareivio atvaizdas, išdrožtas iš pilko suomiško granito, vadinamas „Tālavo trimitininku“, pastatytas ant trijų metrų aukščio granito pjedestalo, tačiau bendras paminklo aukštis siekia 7,5 metro. Pradiniuose eskizuose ir modeliuose K. Zemdega į kario rankas įdėjo kardą, kuris vėliau buvo pakeistas trimitu. Paminklas buvo atidengtas 1937 m. rugpjūčio 15 d.
Šis paminklas atspindi sunkią mūsų valstybės ir kariuomenės kūrimosi situaciją, taip pat šių įvykių vertinimą. Iškart po Latvijos valstybės paskelbimo prasidėjo Raudonosios armijos puolimas, o laikinoji Karlo Ulmanio vyriausybė rado prieglobstį Liepojoje. 1919 m. vasarį, padedant Estijos armijai, prasidėjo Latvijos išlaisvinimas iš šiaurės, o Rūjienos apylinkėse įvyko pirmosios Tērbate besiformuojančių Latvijos kariuomenės mobilizacijos, kurios, vadovaujamos pulkininko Jorgio Zemitano, tapo Šiaurės Latvijos brigada. Šiaurės Latvijos brigada kovojo ne tik su bolševikais, bet ir su landesveru bei Geležine divizija Cėsių mūšiuose. Rūjienos apylinkėse mobilizuoti Šiaurės Latvijos kariai kovojo ir vėlesniuose Nepriklausomybės karo mūšiuose. Po karo pagrindiniai pergalės laurai atiteko generolui Jāniui Balodžiui ir jo vadovaujamai Pietų Latvijos brigadai, tačiau Šiaurės Latvijos brigada dažnai buvo pamirštama. Rūjienoje planuojamas Šiaurės Latvijos brigados paminklas taip pat užtruko ilgai, o 1937 m. atidengtas paminklas oficialiai buvo reklamuojamas kaip Rūjienos krašto išlaisvinimo ir žuvusių karių atminimo paminklas, nepaminint, kad visi Šiaurės Latvijos brigados pulkai savo ištakas turėjo Rūjienoje.
Paminklas yra ne tik populiari turistų lankoma vieta Latvijos ir Estijos turistams, tam tikru mastu tapusi atspirties tašku norint aplankyti keletą kitų Nepriklausomybės karo memorialinių vietų Rūjienoje, bet „Tālavas tauretājs“ yra ir sustojimo vieta įvairaus lygio Estijos ir Latvijos valstybės bei vietos valdžios pareigūnams.
Rūjienos išlaisvinimo ir žuvusių karių paminklas, geriau žinomas kaip „Tolamas tauretājs“ (Tolimas ragas), 1998 m. spalio 29 d. buvo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą kaip nacionalinės svarbos meno paminklas (paminklo apsaugos registracijos numeris 4522).
Šiaurės Latvijos išvaduotojų paminklas
Įsikūręs Plāčio centre, netoli Inčukalno–Valko greitkelio (A3). Šalia autobusų stotelės ir Straupes bendruomenės centro.
Matomas Teodoro Zaļkalnso sukurtas paminklas Šiaurės Latvijos išvaduotojams Cėsių mūšyje 1919 m.
Ant trijų pakopų pagrindo pastatyti du travertino stulpai, ant kurių remiasi travertino blokas. Jo priekyje bareljefe pavaizduotas arklys, pakinkytas prie plūgo, ir artojas, kuris dešinėje rankoje laiko vadžias, o kairėje – kardą. Paminklo gale iškaltas tekstas, kuris baigiasi poeto Eduardo Virzos eilutėmis:
Šiaurės Latvijos išvaduotojams
KOL ŠIAME LAUKE PASĖJAMAS VIENAS GRŪDAS
Būsite giriami ir gerbiami
Paminklas buvo atidengtas 1931 m. lapkričio 8 d. Atidaryme dalyvavo prezidentas Albertas Kviesis.
