Vokiečių geležinė brigada
I WW1, I Nepriklausomybės karai

1918 m. lapkričio 29 d. Veimaro Respublikos įgaliotasis atstovas Augustas Vinnigas ir Vokietijos kareivių centrinė taryba privertė Vokietijos 8-osios armijos vadovybę duoti leidimą suformuoti savanorių brigadą gynybai nuo Raudonosios armijos 7-osios armijos ir Vakarų armijos, kurios lapkričio 25 d. pradėjo puolimą prieš žlungančius Vokietijos armijos dalinius, kurie atsitraukė be didesnio pasipriešinimo. Iki gruodžio 9 d. į brigadą savanoriškai įstojo 1500 vokiečių kareivių iš maždaug 100 000–150 000 8-osios armijos kareivių.

Gruodžio 29 d. Latvijos laikinoji vyriausybė sudarė su Augustu Vinnigu sutartį dėl pilietybės suteikimo savanoriams, kovojantiems prieš bolševikus, dėl savanorių iš Vokietijos priėmimo į Latvijos Landesverą, įsipareigodama suteikti Latvijos pilietybę vokiečių savanoriams bent 4 kovos su bolševikais savaitėms. Matyt, remdamasis šia sutartimi, Rüdigeris fon der Golzas buvo gavęs Vokietijos karo ministro Noskės leidimą verbuoti savanorius samdinius iš Vokietijoje esančiųjų, taip pat iš demobilizuojamų 8-osios armijos karių.

Nors daugelį demobilizuotų Vokietijos armijos kareivių viliojo pelno ir žemės galimybės Latvijoje, daugelis labiau domėjosi galimybe tęsti karą ir karinius nuotykius. Tuo metu Vokietijoje ir jos okupuotose rytinėse teritorijose buvo suformuoti daugybė laisvųjų korpusų dalinių, kurie atsisuko prieš socialdemokratų vadovaujamą Vokietijos Respubliką. Sparčiai plūsti savanoriai prasidėjo vasarį. Jei tikėti fon der Golzu, 1919 m. vasarą įvairių vokiečių ir Baltijos vokiečių dalinių skaičius siekė 30–40 000 kareivių.[3] Iki 1919 m. balandžio Kurše buvo surinkta apie 6000 vokiečių savanorių.

Geležinė brigada vykdė savo užduotis, pridengdama kariuomenės atsitraukimą iš Vidžemės į Kuršą. 1919 m. sausio 17 d., kai dalinį Vainodėje perėmė naujasis vadas Bišofsas, jis turėjo 284 durtuvus ir 22 kardus. Personalas buvo nuolat pildomas ir išaugo nuo kelių šimtų vyrų 1918 m. lapkritį ir gruodį iki 4000 vyrų (iš kurių 1714 buvo kovinėje rikiuotėje), 10 patrankų, 89 kulkosvaidžių ir vieno lėktuvo 1919 m. vasario pabaigoje. VIII armijai pasitraukus iš Baltijos šalių, ji buvo pavaldi VI rezervinio korpuso (Golcs) vadovybei. Kovo pradžioje ji dalyvavo Latvijos žemės sargybos puolime prieš LSPR armiją Skrundos-Saldus kryptimi (Geležinės brigados kairysis sparnas, šalia kurio buvo Landesvero Kalpak batalionas) Mažeikių-Laižuvos kryptimi (dešinysis sparnas).

Kovo 10 d. Goldfeldo eskadrilė paliko diviziją ir perėjo į Latvijos laikinosios vyriausybės tarnybą. 22.05. Geležinės divizijos daliniai vykdė kovinius veiksmus prieš bolševikus palei Jelgavos–Rygos plentą, o vėliau užėmė Geležinį tiltą per Dauguvą Rygoje. Užėmus Rygą, Geležinė brigada buvo dislokuota Bolderājoje ir Daugavgryvos tvirtovėje. Pervadinta į „Geležinę diviziją“. 1919 m. birželio viduryje ją sudarė 3 pėstininkų pulkai, 1-ajame ir 2-ajame pulkuose – po 3 batalionus, o 3-iajame pulke – tik 2 batalionai, iš viso 8 batalionai. Be jų, diviziją taip pat sudarė nedidelis jėgerių batalionas ir 3 lengvosios artilerijos divizijos, po 3 baterijas kiekvienoje divizijoje. Kiekvienoje baterijoje buvo 4 pabūklai. Batalionus sudarė 3 šauliai ir 1 kulkosvaidžių kuopa. Kiekvienas pulkas taip pat turėjo nedidelę minosvaidžių kuopą iš 4 minosvaidžių. Diviziją taip pat sudarė vienas kavalerijos pulkas iš 4 eskadrilių, 2 pionierių kuopos ir 437-oji aviatorių eskadrilė. Po pralaimėjimo Cėsių mūšyje 1919 m. birželio 26 d. Geležinė divizija perėjo Latvijos laikinosios vyriausybės (A. Niedro kabineto) žinion – divizijos personalas neprarado Vokietijos pilietybės, o atsargos ir atlyginimai liko Vokietijos kariuomenės žinioje.