Vokietijos geležinė brigada
I WW1, I Nepriklausomybės karai

Eiserner_Division_09_1919.jpg
Rietumu brīvprātīgo armijas un Dzelzsdivīzijas parāde pie Jelgavas. 1919. gada 1. septembris. Avots: LNVM krājums.

1918 m. lapkričio 29 d. Veimaro Respublikos įgaliotasis asmuo Augustas Vinigas ir Centrinė vokiečių karių taryba privertė Vokietijos 8-osios armijos vadovybę duoti leidimą sukurti savanorių brigadą gynybai nuo Raudonosios armijos 7-osios armijos ir Vakarų armijos, kuri lapkričio 25 d. Iki gruodžio 9 d. į brigadą savanoriais buvo pasitraukę 1500 vokiečių karių, iš maždaug 100-150 tūkstančių 8-osios armijos karių.

Gruodžio 29 d. Latvijos laikinoji vyriausybė su Augustu Vinnigu sudarė Sutartį dėl pilietybės suteikimo savanoriams, kovojantiems su bolševikais, dėl savanorių iš Vokietijos priėmimo į Latvijos Landesverą, įsipareigodama suteikti Latvijos pilietybę vokiečių savanoriams už kovą su bolševikais ne trumpiau kaip 4 savaites. Matyt, šio susitarimo pagrindu Rüdiger von der Golz buvo gavęs Vokietijos karo ministro Noske leidimą verbuoti savanorius samdinius iš Vokietijoje esančių, taip pat iš 8-osios armijos karių, kurie buvo demobilizuoti.

Nors pasipelnymo ir žemės galimybės Latvijoje viliojo daugelį demobilizuotų Vokietijos kariuomenės karių, daugelis labiau domėjosi galimybe tęsti karą ir karines avantiūras. Per tą laiką Vokietijoje ir jos okupuotose Rytų teritorijose susikūrė daugybė Laisvojo korpuso dalinių, kurie atsisuko prieš socialdemokratų vadovaujamą Vokietijos Respubliką. Vasario mėnesį prasidėjo spartus savanorių antplūdis. Jei tikėti von der Golzu, bendras įvairių vokiečių ir Baltijos vokiečių dalinių skaičius 1919 m. vasarą siekė 30–40 000 karių.[3] Iki 1919 m. balandžio mėn. Kuržemėje buvo surinkta apie 6000 vokiečių savanorių.

Geležinė brigada vykdė savo užduotis, apimdama kariuomenės traukimąsi iš Vidžemės į Kuršą. 1919 01 17. Kai Vaiņodės dalinį perėmė naujasis vadas Bischofas, jis turėjo 284 durtuvus ir 22 kardus. Personalas buvo nuolat pildomas ir išaugo nuo kelių šimtų vyrų 1918 m. lapkritį ir gruodį iki 4 000 vyrų (iš jų 1 714 buvo kovinėje rikiuotėje), 10 pabūklų, 89 kulkosvaidžių ir vieno lėktuvo 1919 m. vasario pabaigoje. VIII armijai pasitraukus iš Pabaltijo, ji buvo pavaldi VI atsargos korpuso (Golcs) vadovybei. Latvijos nacionalinė gvardija kovo pradžioje dalyvavo LSPR kariuomenės puolime Skrunda-Saldus kryptimi (geležinės brigados kairysis sparnas, šalia kurio buvo Landesvero Kalpako batalionas) iki Mažeikių-Laižuvos krypties (dešinysis sparnas).

Kovo 10 d. Goldfeldo eskadrilė paliko diviziją, perėjusi į Latvijos laikinosios vyriausybės tarnybą. 22.05 val. Geležinės divizijos daliniai vykdė kovinius veiksmus prieš bolševikus plentu Jelgava-Ryga, po to užėmė Geležinį tiltą per Dauguvą Rygoje. Užėmus Rygą, Geležinė brigada buvo dislokuota Bolderajoje ir Daugavgrivos tvirtovėje. Pervadintas į „Geležinę diviziją“. 1919 m. birželio viduryje jį sudarė 3 pėstininkų pulkai, iš kurių 1 ir 2 pulkai turėjo po 3 batalionus, o 3 pulkas tik 2, iš viso 8 batalionus. Be šių divizijoje dar buvo mažas jėgerių batalionas ir 3 lengvosios artilerijos divizijos, kiekvienoje divizijoje po 3 baterijas. 4 ginklai kiekvienoje baterijoje. Batalionus sudarė 3 šauliai ir 1 kulkosvaidžių kuopa. Kiekvienas pulkas turėjo ir nedidelę 4 minosvaidžių kuopą. Divizijoje taip pat buvo vienas kavalerijos pulkas iš 4 eskadrilių, 2 pionierių kuopos ir 437 aviatorių eskadrilė. Po pralaimėjimo Cėsių mūšyje 1919 06 26 Geležinė divizija perėjo Latvijos laikinosios vyriausybės (A. Niedros kabineto) žinion – divizijos personalas neprarado Vokietijos pilietybės, o atsargos ir atlyginimai liko Vokietijos kariuomenės žinioje.

800px-Auf_zur_Freiwilligen-Centrale_Nürnberge.jpg
Eiserner_Division_09_1919.jpg
Daugiau informacijos šaltinių

https://vesture.eu/Dzelzsdiv%C4%ABzija

https://lv.wikipedia.org/wiki/Dzelzsdiv%C4%ABzija#Dzelzsbrig%C4%81de

Susijusios vietos

Memorial stone in the battles of Cēsis near the fallen Latvian and Estonian soldiers

Located in Priekuli Parish, on the side of the Cēsis-Valmiera highway near the bridge over Rauna.

A memorial stone with a granite memorial to the soldiers killed in the battles of Cēsis, made by stonemason Voldemārs Koltovs, can be seen.
Discovered in 2004, when the 85th anniversary of the Battle of Cēsis was celebrated.
A memorial stone to 110 Estonian and 44 Latvian soldiers killed in battles on the banks of the Rauna and Gauja banks.
The 6th Regiment of the 3rd Estonian Division (Commander K.Tallo), the 3rd Regiment (Commander J. Krūss) and the 2nd Cēsis Regiment of the Northern Latvia Brigade (Commander K.Berķis) fought heroically in the battles near Rauna and Gauja.

Monument commemorating the Cēsis battles

The monument to the Estonian and Latvian soldiers who died in the Battles of Cēsis is located in Priekuļi municipality, Liepā, about 1 kilometre south of the Lode Railway Station, on the side of Rūpnīcas street. The first stone of the monument was laid on 22 September 1929, and the monument was unveiled on 11 August 1935. Based on a sketch by Sculptor Augusts Julla who lived in Jullas, Liepa parish, and made of limestone from the village of Allaži, the monument is a high-relief depiction of a peasant soldier leaning on a plough with one hand and a raised sword in the other. The death mask of the sculptor’s father Jānis Julla was used to create the face of the sculpture. According to Aivars Vilnis, a researcher of the history of Liepa parish, a bird’s eye view of the monument reveals that the base of and the path and stairs leading to the monument form the shape of an arrow facing Liepa Manor (Lindenhoff) in the direction of German positions during the Battles of Cēsis. There is doubt, of course, as to whether this was truly the author’s intention at the time; however, it certainly enriches our interpretation of the monument today. Next to the monument are the only natural sandstone arches in Latvia known as ‘Lielā Ellīte’ (‘Liepas Ellīte’ or the Devil’s Kiln).

The first monument to the Battle of Cēsis and the fallen Estonian soldiers

Located next to the Veselava cemetery chapel.

The first monument to the Battle of Cēsis and the fallen Estonian soldiers was unveiled on August 5, 1923.
The first President of the Republic of Latvia Jānis Čakste and the Estonian Ambassador to Latvia Jūlijs Saljema took part in its opening.

16 Estonian soldiers were buried in the cemetery, who fell in June 1919 in the battles of Cēsis with the Baltic Landesver and the Iron Division. Four of them were later reburied in their homeland. The monument was built on donations collected by locals. It was made by craftsman Dāvis Gruzde according to the design of Kārlis Bierņš, the owner of Ķikuri houses.

Lielstraupe Castle

The Lielstraupe Castle is located in the centre of the town of Straupe. The castle is open to visitors and offers a journey through the centuries along with an orienteering exercise in the labyrinths of the castle. During the Battles of Cēsis, the Lielstraupe Castle housed the command post of Paul Ludwig Ewald von Kleist’s Battle Group of the Iron Division (German: Eiserne Division). During the battles, the castle was visited by Major Josef Bischoff, Captain Heinz Guderian and others. The castle was used for the coordination of an attack in the direction of Stalbe on 21-22 June. The Iron Division was a military force of German mercenaries during the Latvian War of Independence, which was formed from soldiers of the 8th Army of the demobilised German Empire and volunteer mercenaries. It was the best-known part of the German Free Corps and among the best trained and most combat-ready military forces in the Baltics in 1919. During the Soviet period, from 1949 to 1959, the administration of the Lielstraupe Machine-tractor Station operated out of Manor Castle. During this time, the castle was also equipped with training rooms and dormitories for tractor drivers, while the former stable of the manor housed workshops. From 1963 to 2018, the castle was managed by medical institutions, and it was said of the Straupe Narcological Hospital in Latvia that it ‘even treats the walls’.

Susijusi istorija

Apie tautos patriotą pirmąjį leitenantą Vilį Gelbį

Pulkininko leitenanto Vilio Gelbės (1890-1919) likimas atspindi sunkią mūsų valstybės ir kariuomenės formavimosi situaciją bei šių įvykių vertinimą.
1918 m. lapkričio 18 d. paskelbus Latvijos valstybę, prasidėjo ir jos Nepriklausomybės karas bei ginkluotųjų pajėgų kūrimo darbai. Latvių karių savanorių priešakyje buvo Kuržemėje gimęs karinio jūrų laivyno leitenantas Vilis Gelbė.

The beginning, course and end of the battles of Cēsis

The victory in the battles of Cēsis was destined to become a turning point in the struggle of Latvians and Estonians for the independence of their country. This victory crossed the line between Andriev Niedra's government and German General Riediger von der Goltz's plans to conquer the Baltics. Instead, the Provisional Government of Kārlis Ulmanis resumed its activities in Liepāja.

 
Aizporu half manor in the War of Independence

Aizporu Half Manor, Aizpute district, Kalvene municipality, is the westernmost place in Latvia to which Colonel Oskars Kalpaks' separate battalion retreated.

Halfway between Rudbārži and Kalvenė, on the side of the road, is the Aizpore cemetery. There is a monument and 12 memorials to the volunteer soldiers of Oskars Kalpaka's battalion.