Vokietijos geležinė brigada
I WW1, I Nepriklausomybės karai
1918 m. lapkričio 29 d. Veimaro Respublikos įgaliotasis asmuo Augustas Vinigas ir Centrinė vokiečių karių taryba privertė Vokietijos 8-osios armijos vadovybę duoti leidimą sukurti savanorių brigadą gynybai nuo Raudonosios armijos 7-osios armijos ir Vakarų armijos, kuri lapkričio 25 d. Iki gruodžio 9 d. į brigadą savanoriais buvo pasitraukę 1500 vokiečių karių, iš maždaug 100-150 tūkstančių 8-osios armijos karių.
Gruodžio 29 d. Latvijos laikinoji vyriausybė su Augustu Vinnigu sudarė Sutartį dėl pilietybės suteikimo savanoriams, kovojantiems su bolševikais, dėl savanorių iš Vokietijos priėmimo į Latvijos Landesverą, įsipareigodama suteikti Latvijos pilietybę vokiečių savanoriams už kovą su bolševikais ne trumpiau kaip 4 savaites. Matyt, šio susitarimo pagrindu Rüdiger von der Golz buvo gavęs Vokietijos karo ministro Noske leidimą verbuoti savanorius samdinius iš Vokietijoje esančių, taip pat iš 8-osios armijos karių, kurie buvo demobilizuoti.
Nors pasipelnymo ir žemės galimybės Latvijoje viliojo daugelį demobilizuotų Vokietijos kariuomenės karių, daugelis labiau domėjosi galimybe tęsti karą ir karines avantiūras. Per tą laiką Vokietijoje ir jos okupuotose Rytų teritorijose susikūrė daugybė Laisvojo korpuso dalinių, kurie atsisuko prieš socialdemokratų vadovaujamą Vokietijos Respubliką. Vasario mėnesį prasidėjo spartus savanorių antplūdis. Jei tikėti von der Golzu, bendras įvairių vokiečių ir Baltijos vokiečių dalinių skaičius 1919 m. vasarą siekė 30–40 000 karių.[3] Iki 1919 m. balandžio mėn. Kuržemėje buvo surinkta apie 6000 vokiečių savanorių.
Geležinė brigada vykdė savo užduotis, apimdama kariuomenės traukimąsi iš Vidžemės į Kuršą. 1919 01 17. Kai Vaiņodės dalinį perėmė naujasis vadas Bischofas, jis turėjo 284 durtuvus ir 22 kardus. Personalas buvo nuolat pildomas ir išaugo nuo kelių šimtų vyrų 1918 m. lapkritį ir gruodį iki 4 000 vyrų (iš jų 1 714 buvo kovinėje rikiuotėje), 10 pabūklų, 89 kulkosvaidžių ir vieno lėktuvo 1919 m. vasario pabaigoje. VIII armijai pasitraukus iš Pabaltijo, ji buvo pavaldi VI atsargos korpuso (Golcs) vadovybei. Latvijos nacionalinė gvardija kovo pradžioje dalyvavo LSPR kariuomenės puolime Skrunda-Saldus kryptimi (geležinės brigados kairysis sparnas, šalia kurio buvo Landesvero Kalpako batalionas) iki Mažeikių-Laižuvos krypties (dešinysis sparnas).
Kovo 10 d. Goldfeldo eskadrilė paliko diviziją, perėjusi į Latvijos laikinosios vyriausybės tarnybą. 22.05 val. Geležinės divizijos daliniai vykdė kovinius veiksmus prieš bolševikus plentu Jelgava-Ryga, po to užėmė Geležinį tiltą per Dauguvą Rygoje. Užėmus Rygą, Geležinė brigada buvo dislokuota Bolderajoje ir Daugavgrivos tvirtovėje. Pervadintas į „Geležinę diviziją“. 1919 m. birželio viduryje jį sudarė 3 pėstininkų pulkai, iš kurių 1 ir 2 pulkai turėjo po 3 batalionus, o 3 pulkas tik 2, iš viso 8 batalionus. Be šių divizijoje dar buvo mažas jėgerių batalionas ir 3 lengvosios artilerijos divizijos, kiekvienoje divizijoje po 3 baterijas. 4 ginklai kiekvienoje baterijoje. Batalionus sudarė 3 šauliai ir 1 kulkosvaidžių kuopa. Kiekvienas pulkas turėjo ir nedidelę 4 minosvaidžių kuopą. Divizijoje taip pat buvo vienas kavalerijos pulkas iš 4 eskadrilių, 2 pionierių kuopos ir 437 aviatorių eskadrilė. Po pralaimėjimo Cėsių mūšyje 1919 06 26 Geležinė divizija perėjo Latvijos laikinosios vyriausybės (A. Niedros kabineto) žinion – divizijos personalas neprarado Vokietijos pilietybės, o atsargos ir atlyginimai liko Vokietijos kariuomenės žinioje.
Daugiau informacijos šaltinių
https://vesture.eu/Dzelzsdiv%C4%ABzija
https://lv.wikipedia.org/wiki/Dzelzsdiv%C4%ABzija#Dzelzsbrig%C4%81de
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Atminimo akmuo Latvijos ir Estijos kariams, žuvusiems Cėsių mūšyje netoli Raunos
Įsikūręs Priekulių valsčiuje, Cėsių–Valmieros plento pakraštyje, netoli tilto per Raunos upę.
Galima apžiūrėti akmentašio Voldemaro Koltovo nukaltą atminimo akmenį su granito atminimo ženklu Cėsių mūšyje žuvusiems kariams.
Atidaryta 2004 m., minint 85-ąsias Cėsių mūšio metines.
Atminimo akmuo 110 estų ir 44 latvių kariams, žuvusiems mūšyje Raunos ir Gaujos upių pakrantėse.
Mūšiuose prie Raunos ir Gaujos didvyriškai kovojo 3-iosios Estijos divizijos 6-asis pulkas (vadas K.Tallo), 3-iasis pulkas (vadas J.Krūss) ir Šiaurės Latvijos brigados 2-asis Cėsių pulkas (vadas K.Berkis).
Paminklas Cėsių mūšiams atminti
Paminklas Cėsių mūšiuose žuvusiems estų ir latvių kariams yra Priekulių savivaldybėje, Liepoje, maždaug 1 kilometrą į pietus nuo Lodės geležinkelio stoties, Rūpnīcas gatvės pusėje. Pirmasis paminklo akmuo buvo padėtas 1929 m. rugsėjo 22 d., o paminklas atidengtas 1935 m. rugpjūčio 11 d. Paminklas, sukurtas pagal skulptoriaus Augusto Jullos, gyvenusio Julose, Liepos parapijoje, eskizą iš Allažių kaimo kalkakmenio, yra aukštražis valstiečio kareivio, viena ranka besiremiančio į plūgą, o kita – pakeltu kardu, atvaizdas. Skulptūros veidui sukurti panaudota skulptoriaus tėvo Janio Jullos mirties kaukė. Pasak Liepos parapijos istorijos tyrinėtojo Aivaro Vilnio, žvelgiant į paminklą iš paukščio skrydžio, matyti, kad jo pagrindas, takas ir laiptai, vedantys prie paminklo, sudaro strėlės, nukreiptos į Liepos dvarą (Lindenhoff) vokiečių pozicijų Cėsių mūšių kryptimi, formą. Žinoma, kyla abejonių, ar tai iš tikrųjų buvo autoriaus sumanymas tuo metu, tačiau tai neabejotinai praturtina mūsų šiandieninę paminklo interpretaciją. Šalia paminklo yra vienintelės Latvijoje natūralios smiltainio arkos, žinomos kaip „Lielā Ellīte“ („Liepas Ellīte“ arba Velnio krosnis).
Pirmasis paminklas Cėsių mūšiui ir žuvusiems Estijos kariams atminti
Įsikūręs šalia Veselavos kapinių koplyčios.
Pirmasis paminklas Cėsių mūšiui ir žuvusiems Estijos kariams atminti buvo atidengtas 1923 m. rugpjūčio 5 d.
Jo atidaryme dalyvavo pirmasis Latvijos Respublikos prezidentas Jānis Čakste ir Estijos ambasadorius Latvijoje Jūlijs Saljemā.
Kapinėse yra 16 Estijos kareivių, žuvusių 1919 m. birželį Cėsių mūšiuose su Baltijos landesveru ir Geležine divizija, palaikai. Keturi iš jų vėliau buvo perlaidoti tėvynėje. Paminklas pastatytas iš vietos gyventojų surinktų aukų. Jį suprojektavo meistras Dāvis Gruzde, Ķikuri namo savininko Kārlio Biernio vardu.
Lielstraupės pilis
Lielstraupės pilis yra Straupės miesto centre. Pilis atvira lankytojams ir siūlo kelionę per šimtmečius bei orientacinį važiavimą pilies labirintais. Cėsių mūšių metu Lielstraupės pilyje buvo įsikūręs Paulo Ludwigo Ewaldo von Kleisto Geležinės divizijos (vok. Eiserne divizija) kovinės grupės vadas. Mūšių metu pilį aplankė majoras Josefas Bischoffas, kapitonas Heinzas Guderianas ir kiti. Pilis buvo panaudota koordinuoti puolimą Stalbės kryptimi birželio 21–22 d. Geležinė divizija buvo vokiečių samdinių karinė jėga Latvijos nepriklausomybės karo metu, suformuota iš demobilizuotos Vokietijos imperijos 8-osios armijos karių ir savanorių samdinių. 1919 m. tai buvo geriausiai žinoma Vokietijos laisvojo korpuso dalis ir viena geriausiai parengtų bei labiausiai kovai pasirengusių karinių pajėgų Baltijos šalyse. Sovietmečiu, nuo 1949 iki 1959 m., iš dvaro pilies veikė Lielstraupės mašinų-traktorių stoties administracija. Tuo metu pilyje taip pat buvo įrengtos mokymo salės ir bendrabučiai traktorininkams, o buvusiame dvaro arklidėje buvo įrengtos dirbtuvės. Nuo 1963 iki 2018 m. pilį valdė medicinos įstaigos, o apie Straupės narkologinę ligoninę Latvijoje sakoma, kad ji „net gydo sienas“.
Susijusi istorija
Apie tautos patriotą pirmąjį leitenantą Vilį Gelbį
Pulkininko leitenanto Vilio Gelbės (1890-1919) likimas atspindi sunkią mūsų valstybės ir kariuomenės formavimosi situaciją bei šių įvykių vertinimą.
1918 m. lapkričio 18 d. paskelbus Latvijos valstybę, prasidėjo ir jos Nepriklausomybės karas bei ginkluotųjų pajėgų kūrimo darbai. Latvių karių savanorių priešakyje buvo Kuržemėje gimęs karinio jūrų laivyno leitenantas Vilis Gelbė.
Cėsių mūšio pradžia, eiga ir pabaiga
Pergalei Cėsių mūšyje buvo lemta tapti lūžiu latvių ir estų kovoje už savo šalies nepriklausomybę. Ši pergalė padarė tašką Andrievo Niedros vyriausybės ir vokiečių generolo Rüdigerio von der Goltzo planams užkariauti Baltijos šalis. Vietoj to Liepojoje savo veiklą atnaujino Laikinoji Latvijos vyriausybė, vadovaujama Kārlio Ulmanio.
Aizpori dvaras Nepriklausomybės kare
Aizporu pusdvaras, Aizputės rajonas, Kalvenės savivaldybė, yra labiausiai į vakarus nutolusi Latvijos vieta, į kurią traukėsi pulkininko Oskaro Kalpako atskirasis batalionas.
Pusiaukelėje tarp Rudbāržių ir Kalvenės, kelio pusėje, yra Aizporės kapinės. Yra paminklas ir 12 memorialų Oskaro Kalpakos bataliono kariams savanoriams.