About the National Patriot Chief Lieutenant Vili Gelbi

VilisGelbe.jpg
Vilis Gelbe (1890-1919). Avots: www.sargs.lv

Pulkininko leitenanto Vilio Gelbės (1890-1919) likimas atspindi sunkią mūsų valstybės ir kariuomenės formavimosi situaciją bei šių įvykių vertinimą.
1918 m. lapkričio 18 d. paskelbus Latvijos valstybę, prasidėjo ir jos Nepriklausomybės karas bei ginkluotųjų pajėgų kūrimo darbai. Latvių karių savanorių priešakyje buvo Kuržemėje gimęs karinio jūrų laivyno leitenantas Vilis Gelbė.

Iškart po Latvijos valstybės paskelbimo prasidėjo Raudonosios armijos invazija, o laikinoji Kārlio Ulmanio vyriausybė prieglobsčio ieškojo Liepojoje. 1919 metų vasarį, padedant Estijos kariuomenei, prasidėjo Latvijos išvadavimas iš šiaurės, Rūjienos apylinkėse įvyko pirmosios Tėrbate formuojamos latvių kariuomenės mobilizacijos, kurios, vadovaujant pulkininkui Jorģisui Zemitanui, tapo Šiaurės Latvijos brigada. 1919 m. vasario 22 d. Valmieros apygardos komendanto pareigas turėjo eiti Vilis Gelbes. Jis buvo vienas iš tų, kurie praktiškai dirbo kuriant Šiaurės Latvijos brigadą, kuri, susitarus su Estija, buvo suformuota vadovaujant Estijos armijai.
Šiaurės Latvijos brigada Cėsių mūšyje kovojo ne tik su bolševikais, bet ir su Landesveru bei Geležine divizija. Rūjienos apylinkėse mobilizuoti Šiaurės Latvijos kariai kovėsi ir vėlesnėse Nepriklausomybės kovų kovose.

Paskutinis Valmieros apygardos komendanto leitenanto V. Gelbės įsakymas buvo išleistas 1919 m. gegužės 6 d. Tikrosios priverstinio atsistatydinimo, privertusio jį atsistatydinti, priežastys nežinomos. Įrašuose nėra nei vieno vietos gyventojų, jo pavaldinių ar Latvijos vadovų skundo ar papeikimo dėl jo veiksmų. Net neįtikėtina tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, kad jam teko dirbti ir būti tuo „monstru“, kuris vardan kilnios Latvijos nepriklausomybės ir laisvės idėjos buvo priverstas iš valstiečių šeimų atimti kone paskutinį maitintoją, paskutinį arklį ir paskutinį duonos riekę. Tačiau savo energingais veiksmais, jautriu supratimu ir taktu, vietoj galimos neapykantos ir visuotinės paniekos, jis pelnė šiaurės latvių, o vėliau ir visos latvių tautos pagarbą ir dėkingumą. Galima priežastis buvo V. Gelbės kovo 27-osios pranešimas – protestas dėl estų karių ir karininkų, plėšiančių Latvijos ūkininkų ūkius. Tai buvo drąsus, net įžūlus ir rizikingas žingsnis.

Tęsiant Šiaurės Latvijos teritorijos išlaisvinimą, atsirado galimybė analogišką tarnybą atlikti arčiau Limbažių ir Ķirbižių, kur gyveno V. Gelbės šeima. Paskutinis Vilio Gelbės veiklos etapas vyko Limbažių miesto ir rajono komendanto pareigose (1919 m. birželio 2 d. Janio Miglavo įsakymu paskirtas), kurias jam daugiausia teko atlikti Cėsių mūšio metu, viename reikšmingiausių karo rajonų. Viską reikėjo pradėti iš naujo. Pirmosios didesnės mobilizacijos Limbažuose vyksta 5, 6, 7 d. birželio mėnesį. Generolas leitenantas Gelbas taip pat turėjo rūpintis padėties valdymu rajone iki Gaujos upės, kur buvo sutelktos priešo pajėgos.
Birželio 10 d. Cėsiuose buvo pasirašytos paliaubos, kurios turėjo trukti iki birželio 20 d. Abi kariaujančios pusės šį laiką išnaudojo savo pajėgų papildymui.
Birželio 16-osios pranešime J. Ozoliņa rašo apie leitenantą Gelbi: "...kuris šiuo metu labai užsiėmęs naujos komendanto apygardos organizavimu Vidrižiuose. Birželio 18, 19 ir 20 dienomis naujoje Vidrižių apygardoje paskelbtos žmonių ir arklių mobilizacijos, kuriose (...) turiu dalyvauti ir aš."
Paliaubos dar nebuvo pasibaigusios, bet viskas rodė, kad netrukus prasidės kovos. V. Gelbė, kaip ir dauguma Šiaurės Latvijos latvių ir estų, nemanė, kad šie mūšiai prasidės taip greitai ir pasitikėjo paliaubų sutartimi su vokiečiais, kuri buvo sudaryta tarpininkaujant sąjungininkams.
Visiškai suprasdamas ir suvokdamas būsimų mūšių ryžtingumą, jis joms ruošėsi su dideliu atsidavimu, negailėdamas nei savo, nei kitų. Jie padarė viską, ką galėjo, nors Limburgiečiams buvo sunku patikėti Latvijos žmonių laisvės galimybėmis. Ir jam pavyko.

Nelaukdama paliaubų pabaigos, birželio 19 d., Inčukalno apylinkėse dislokuotos vokiečių geležinkelių divizijos flango gvardija, vadovaujama kapitono Blankenburgo, pirmoji pradėjo žygį Limbažių link.
Birželio 19 dieną Vilis Gelbė krito mūšyje prieš vokiečių geležinės divizijos kariuomenę prie Vidrižių dvaro. Žiauriai sugadintas jo kūnas buvo rastas tik birželio 21 d.

Pakliuvęs į puolančio Landesvero ir sąjungininkų estų karių ugnį, leitenantas Gelbė ir jo nedidelė karių grupelė nepasitraukė prie estų, o drąsiai priėmė pirmuosius smūgius, kelioms valandoms atitolinęs tolesnį vokiečių veržimąsi link Limbažių. Estijos 9-ajam pėstininkų pulkui pavyko pasiruošti puolimui, neleisti vokiečių pajėgoms užimti Limbažių miestą, jas nugalėti ir pradėti sėkmingą priešo persekiojimą. Taip jie sujaukė visą Vokietijos strateginį planą. Flango gvardija nesugebėjo susijungti su pagrindinėmis jėgomis, o šios 1919 m. birželio 19–23 d. Limbažių – Lielstraupės – Cėsių – Raunos mūšiai įtikinamai užtikrino palankią visų Cėsių kautynių baigtį.

Atsižvelgiant į visą V. Gelbės indėlį kuriant Šiaurės Latvijos brigadą ir apskritai į laisvės kovą, jis po mirties buvo apdovanotas Lāčplėsio karo ordinu.

Įdomu tai, kad pirmosios iniciatyvos apdovanoti didvyriškiausius laisvės kovotojus kilo tiesiai iš V. Gelbės – tuo metu Valmieros apygardos komendanto Rūjienoje. Tai buvo dar 1919 m. balandį, kai jis savo pranešime J. Zemitanui rekomendavo drąsiausius Rūjienos karius apdovanoti Imantos III laipsnio ordinu. „Pasiūlymas vertas dėmesio, bet nebuvo įmanomas, nes tokio įsakymo dar nebuvo. Imantos ordino pavadinimas vėl pasirodė 1920 m. kovo 6 d., kai JALibertas (vienas iš Karo ordino statutų nustatymo komisijos narių) saugumo ministrui K.Ulmaniui pateiktame pranešime apie Karo savininko ordino įkūrimą pasiūlė „Karo savininko“ vardą po svetimu jungu!“
Tačiau būtent ankstesnių latvių kartų sukurta, Pumpūro ir Rainio puoselėta legenda apie Lāčplėšį tapo realybe 1919 metų pabaigoje, o Lāčplės karo ordinas buvo įsteigtas Nepriklausomybės kovų kulminacijos metu – 1919 metų lapkričio 11 dieną.

Dar 1916 m. pavasarį Midshipman Gelbe iš Kronštato šaukė:
„Užtenka nešti vergų grandines,
Tamsiose sienose tai gana dusinančiai!

Tačiau 1919 m. vasarą jo puoselėtos svajonės išlaisvinti tėvynę nuo visų jos engėjų iš vilties turėjo virsti realybe. Svajonių išsipildymas buvo taip arti... .

Užrašas ant Gelbės paminklo skelbia:
„Žmonės, kurie praeina pro mane,
uždegta meile tėvynei!
Už mylimą tėvynę
„Pažadu savo gyvybę“.

Wrote down this story: Gita Memmēna, Vidzemes tūrisma asociācija
Used sources and references:

Šaltinis: Jānis Ulmis, „MEILĖ TĖVYNEI...“. Lāčplėsio karo ordino kavalierius, karinio jūrų laivyno leitenantas Vilis Gelbe, formuojant Šiaurės Latvijos ginkluotąsias pajėgas ir Latvijos išsivadavimo karo Cėsių mūšiuose, 2018 m., Leidėjas: Limbaži muziejus

ElvirapieVGelbeskapa.jpg
GelbeskapsLimbazukapos_M1.jpg
Golcauzbrukumaplans.jpg
LimbazuLejaskrogskurnotikazirgumobilizacija.jpg
Limbazupilsetaskomandaturaseka.jpg
V_Gelbe_Vidrizi_M2.jpg

Seotud objektid

Monument to the sea lieutenant, L.k.o.k. Vilis Gelb (1890-1919)

Located in Limbažu Jūras iela cemetery, Jūras iela 56, Limbaži

The monument opened on September 10, 1922 by the then President of Latvia Jānis Čakste, on which the dedication of the poet Viļas Plūdonis to Vilis Gelb is read:

"Compatriots who pass by me, light up in the love of the fatherland,
for the beloved fatherland, I pledge my life."

Vilis Gelbe (1890-1919) was born in Kurzeme, Zemīte parish, but he is also closely related to the Limbaži side, because at the beginning of the Latvian War of Independence, he returned to Latvia from St. Petersburg and joined the North Latvian Brigade.

In May 1919, V. Gelbi commanded Limbaži, he became the military commandant of the area and was able to inspire local men and also very young guys to join the army.

V. Gelbe's activity at that time in Limbaži and its surroundings was very important, his duties included not only maintaining order in the city and its surroundings, but also mobilization, providing food for soldiers and horses, and solving many other issues that cannot be included in orders and instructions. The Commandant's team organized by him acted as a coordinated mechanism to provide the North Latvian Brigade with the most effective assistance possible. The commander's team went to the aid of the regular army in special cases, and he set an example for the new soldiers. V. Gelbe was the first Latvian army officer who proposed to award his subordinates with the III class of the Order of Imanta. There was no order yet. Imanta's name appeared in the open only on March 20, 1920, when the minister of defense, Karls Ullman, was presented with an outline of the establishment of the military order. However, the name of Lāčplėš was chosen for the order.

Vilis Gelbe died during the battles of Cēsis - on June 19, 1919, during a reconnaissance. Later, Gelb was awarded the Láčplēš War Order, however, historians believe that his contribution has not been properly appreciated until now. This is mainly explained by Gelbe's membership in the Northern Latvian Brigade.

The so-called Southern Latvian brigade, which was initially commanded by Oskars Kaplak, later Jānis Balož, competed with the Northern Latvian brigade, which was commanded by Jorģs Zemitāns.

Monument in memory of the fallen soldiers of the Latvian Liberation War

The monument is located next to Limbaži Sv. St. John's Lutheran Church, Lībiešu Street 2. There is a memorial to the fallen soldiers of Limbaži and the surrounding area and to Lieutenant General Vilis Gelbe (1890-1919), who fell in the battle against the Germans on June 19, 1919 in Vidriži.
The monument of Lieutenant General Viļis Gelbe can be seen in the Limbaži cemetery in Jūras Street.

In Vidriži, a memorial sign at the place where LKOK Vilis Gelbe and two soldiers of his team fell

In Vidriži, at the turn to Lēdurga, during the Freedom Struggle on June 19, 1919, Marine First Lieutenant Vilis Gelbe and two soldiers fell in battle.

Vilis Gelbe is buried in the Limbaži cemetery. Vilis Gelbe was awarded the III class of the Lāčplēš War Order (No. 895) for his heroic deed at Vidrižu manor.

Currently, three commemorative crosses installed in 1989 can be seen at the battle site.

On June 22, 1934, a bronze commemorative plaque made by the artist Stefan Berc was unveiled near the maple growing in the manor park. Already at the beginning of the communist occupation, in the fall of 1940, the memorial plaque disappeared. The maple to which it was nailed also died. At the beginning of the Revival, on June 19, 1989, on the 70th anniversary of the death of Gelbe and two soldiers of his team - corporal Krustiņš and soldier Krūza - at the crossroads where a memorial plaque used to be, on the initiative of the Environmental Protection Club and Latvian People's Front branches of Limbažu county, installed three wooden crosses made in folk style by Jānis Eglīš. By the decision of the executive committee of Limbažu district in April 1991, this memorial place was included in the list of historical monuments of local significance.

Monument dedicated to the liberation of Rūjiena and the fallen soldiers of the Northern Latvian Brigade "Tālava Trumpeter"

Located in Rūjiena Center Square.

The three-meter-high image of an ancient Latvian guardian carved in gray Finnish granite, called the “Tālava trumpeter”, is placed on a three-meter-high granite pedestal, but the total height of the monument reaches 7.5 meters. In the initial sketches and models, K. Zemdega had placed a sword in his hands, which was later replaced by a trumpet. The monument was unveiled on August 15, 1937.

This monument reflects the difficult situation in the formation of our country and army, as well as in the assessment of these events. Immediately after the proclamation of the Latvian state, the Red Army invaded and the interim government of Kārlis Ulmanis established a refuge in Liepāja. In February 1919, with the help of the Estonian army, the liberation of Latvia from the north began and the first mobilization took place in the Rūjiena area for the Latvian troops formed in Tartu, which became the Northern Latvian Brigade under the command of Colonel Jorgis Zemitans. The Northern Latvian brigade fought not only against the Bolsheviks, but also against the Landeswehr and Iron Division in the battles of Cēsis. The soldiers of Northern Latvia, mobilized in the vicinity of Rūjiena, also fought in the subsequent battles for the War of Independence. After the war, the main laurels were won by General Jānis Balodis and the Southern Latvian Brigade he commanded, but he often forgot about the Northern Latvian Brigade. The monument to Rūjiena, which was planned in Rūjiena, was built for a long time, and the monument, unveiled in 1937, was officially popularized as a monument to the liberation of Rūjiena and the memory of fallen soldiers, not to mention the beginning of all regiments in Northern Latvia.

The monument is not only a popular sight for Latvian and Estonian tourists, which is to some extent a starting point for visiting several other places of remembrance of the War of Independence in Rūjiena, but "Tālavas taurētājs" is also a stopping place for Estonian and Latvian officials of various levels.

The monument to the liberation and fallen soldiers of Rūjiena, more commonly known as the “trumpet of Tālava”, was included in the list of cultural monuments protected by the state as an art monument of national significance on October 29, 1998 (monument protection registration number 4522).

Памятник освободителям Северной Латвии

Находится в центре Плацы у шоссе Инчукалнс - Валка (A3). Рядом автобусная остановка и Народный дом Страупе.

Можно увидеть памятник, созданный Теодорсом Залькалнсом освободителям Северной Латвии в 1919 году в Цесисской битве.

На трехступенчатом основании установлены две известняковые опоры, на которые опирается известняковый блок. Перед ним в нижней части изображен конь, запряженный в плуг и плуг с поводьями в правой руке и мечом в левой. Текст, выгравированный на обратной стороне памятника, завершается строками поэта Эдуарда Вирзы:

ДЛЯ ВЫПУСКОВ СЕВЕРНОЙ ЛАТВИИ

ПОКА ЗЕРНОВЫЕ ПОСЕВАЮТСЯ НА ЭТИХ ПОЛЯХ
ВЫ БУДЕТЕ ПРОСЛАВЛЕНЫ И ПОЧИТАЕМСЯ

Памятник был открыт 8 ноября 1931 года. В церемонии открытия принял участие президент Альбертс Квиесис.