Antrasis pasaulinis karas, Sovietų okupacija, Nacionaliniai partizanai

Antrasis pasaulinis karas ir jo padariniai – sovietinė okupacija Pietų Latvijoje ir Latgaloje

Karosta, Liepojos karinis uostas (ekskursija)

Karosta yra didžiausia istorinė karinė teritorija Baltijos šalyse ir užima beveik trečdalį visos Liepojos teritorijos. Karosta – unikalus karinių ir įtvirtinimų pastatų kompleksas Baltijos jūros pakrantėje, turintis ypatingą reikšmę Latvijos ir pasaulio istorijoje bei architektūroje. Karostoje yra tokie karinio paveldo objektai kaip Šiaurinis molas ir fortai, Redanas, Karostos kalėjimas, Karostos vandens bokštas, Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros katedra, Oskaro Kalpako tiltas ir kiti.

KPR AJermuts8R4A5206
Trėmimams naudotas galvijinis vagonas – muziejus Skrundos geležinkelio stotyje

1941 m. birželio ir 1949 m. kovo mėn. trėmimams atminti Skrundos geležinkelio stotyje pastatytas atminimo akmuo ir keturašis vagonas, kuris taip pat tarnauja kaip trėmimams skirtas muziejus. Tai pirmasis vagono tipo muziejus Latvijoje, kuriame nuolat eksponuojamos iš Skrundos stoties ištremtų žmonių nuotraukos, laiškai, atsiminimai, dokumentai ir įvairūs daiktai. Skrundos stotis buvo tremtinių surinkimo vieta ir viena iš trijų regiono stočių, į kurią buvo atvežti žmonės iš Skrundos ir Kuldygos apylinkių. 1941 m. iš čia į Krasnojarsko kraštą Sibire buvo ištremta pirmojo atkurtos Latvijos Respublikos prezidento Gunčio Ulmanio šeima.

Deportacijų pagalba sovietai susidorojo su nacionalinių partizanų šalininkais ir tuo pačiu metu baugino likusius kaimo gyventojus, versdami juos stoti į kolūkius.

vagonsAivitaStanevica1
Saldaus vokiečių kareivių kapinės

Saldaus vokiečių kareivių kapinės yra prie Saldaus–Ežerės plento. Kapinėse, užimančiose 8 hektarų plotą, yra apie 25 000 vokiečių kareivių, taip pat kai kurių Latvijos legionierių palaikai. Perlaidojimai vyksta nuo 1997 m.

Nuo gegužės 1 d. iki spalio 1 d. memorialiniame kambaryje galima apžiūrėti parodą apie Kuršo mūšius. Šiuo laikotarpiu memorialinis kambarys dirba darbo dienomis nuo 9:00 iki 17:00 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais kapinėse dirba ir gidas. Taip pat galima susipažinti su Saldaus vokiečių kareivių kapinėse palaidotų ir visoje Latvijoje žuvusių kareivių sąrašais.

DJI 0691
Ezerės kraštotyros saugykla „Muitas Nams“

Ezerės muitinė yra Ezerėje, netoli Saldaus-Mažeikių plento, Latvijos ir Lietuvos pasienyje. 1945 m. gegužės 8 d. šiame pastate buvo pasirašytas vadinamojoje „Kuršo kišenėje“ apsuptų Vokietijos armijos dalinių „Kurzeme“ (Kurlandas) kapituliacijos aktas. Manoma, kad Antrasis pasaulinis karas iš tikrųjų baigėsi Ezerėje. Muitinėje yra ekspozicija, kurioje aprašomi Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykiai, ir eksponatai, kuriuose išsamiai aprašoma Ezerės parapijos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. 1945 m. gegužės 7 d. rytą Leningrado fronto vadas maršalas L. Govorovas išsiuntė armijų grupės „Kurzeme“ vadovybei ultimatumą sudėti ginklus. Kapituliacijos aktą susijusios šalys pasirašė gegužės 8 d., jame išsamiai aprašyta perdavimo tvarka, ginklų surinkimo punktai, pateiktini dokumentai ir informacija bei kitos praktinės priemonės.

267775163 281089970723685 6685941605048682148
Sovietų oro pajėgų taikinių šaudymo vieta Zvarde

Zvārdės poligonas yra Zvārdės savivaldybėje, Saldaus rajone. Tai buvęs SSRS karinės aviacijos poligonas, užimantis daugiau nei 24 000 hektarų.

Buvusio aerodromo teritorijoje yra keletas objektų: Karininkų kurganas, Zvārdės ir Ķērklinių bažnyčių griuvėsiai, Rītelių kapinės, buvusi kariuomenės bazė „Lapsas“ ir kiti. Iki Antrojo pasaulinio karo apžvalgos bokšto vietoje stovėjo „Vairogų“ namas. Statant poligoną, tai, kas liko iš ūkio – sienos, obelyno liekanos ir dalis Veczvārdės dvaro griuvėsių – buvo sukrauta į pylimą, o ant jo pastatytas apžvalgos bokštas. Jis buvo naudojamas kaip apžvalgos aikštelė kariuomenės mokymo manevrams koordinuoti. Ši vieta populiariai vadinama kurganu. Nuo piliakalnio atsiveria vaizdas į buvusį poligoną ir Zvardės gamtos parko bei gamtos rezervato miškingas vietoves. Gera vieta stebėti paukščius. Kurgano apylinkės nėra apželdintos.

Vaizdas iš Kurgano
Ylės nacionalinių partizanų bunkeris

Bunkeris yra Zebrenės seniūnijoje, Ylės girininkijoje, išsukus iš kelio P104 Bikstai–Aucė.

Ylės nacionalinių partizanų grupė, kuriai vadovavo Karlis Krauja, susikūrė 1947 m. Grupės vadu buvo išrinktas V. Ž. Brizga (slapyvardis K. Krauja). 1948 m. spalį ši grupė susijungė su lietuvių nacionalinių partizanų grupe. Kraujos grupė veikė Jelgavos apskrityje, joje buvo 27 nacionaliniai partizanai. 1948 m. spalį Jelgavos apskrities Lielaucės valsčiuje, netoli Ylės girininkijos, 300 m į šiaurę nuo sodybos „Priedaiši“, Kraujos grupė įsirengė požeminį bunkerį. Jo bendras ilgis, įskaitant slaptus priėjimus, buvo 45 metrai. Aplink bunkerį buvo išdėliota 70 nuotoliniu būdu valdomų minų. Bunkeryje buvo įrengta krosnis, šulinys, tualetas ir sandėlis.

1949 m. kovo 17 d. bunkeryje buvę 24 partizanai stojo į savo paskutinį mūšį su 760 Valstybės saugumo ministerijos (čekistų) karių. Po mūšio 9 partizanai buvo suimti, o 15 žuvo, iš jų – 8 latviai ir 7 lietuviai.

1992 m. krašto apsaugos kariai kartu su Dauguvos vanagais atkūrė susprogdintą bunkerį. Toje vietoje pastatytas Baltasis kryžius, paminklinis akmuo ir granito stela.

Bunkerio viduje yra krosnelė, stalas ir siauri gultai, ant kurių miegojo partizanai. Prie bunkerio yra informacijos stendai, paminkliniai akmenys su partizanų vardais ir pavardėmis.

Ile memorialinė vieta. Nuotrauka: R. Ābelnieks
Jelgavos Švč. Trejybės bažnyčios bokštas

Jelgavos Švč. Trejybės bažnyčios bokštas yra Jelgavos miesto centre.

Bokštas stovi daugiau nei keturis šimtmečius ir yra tapęs ne tik miesto raidos, bet ir skaudžių įvykių liudininku. Bažnyčios statyba pradėta 1574 m., vykdant Kuržemės ir Žiemgalos hercogo Gothardo Ketlerio potvarkį. Jos bokštas buvo užbaigtas 1688 m., vadovaujant meistrui Martinui Knochui, ir tapo vienu labiausiai matomu miesto statinių. Antrojo pasaulinio karo metais Jelgava buvo smarkiai nuniokota, o bažnyčia sudegė 1944 m., po SSRS aviacijos antskrydžio. Po karo sovietų valdžia susprogdino altoriaus dalį, o sienos buvo nugriautos. Išliko tik bokštas kaip strateginės reikšmės objektas, kadangi jis buvo aukščiausias mieste. Per karą ir pokariu bokštas buvo naudojamas karinėms reikmėms – iš jo buvo stebimos priešo pozicijos ir kontroliuojama aplinkinė teritorija.

Pokario metais bokštas atliko strateginę funkciją, vykdant pasipriešinimo veiklą. Jis tapo slapta susitikimų vieta ir informacijos, svarbios kovai su sovietiniu režimu, perdavimo vieta. Šiandien bokštas, išlaikęs savo istorinę reikšmę, atgimė kaip kultūros ir švietimo centras.

Nuotrauka: Jelgavos regioninis turizmo centras, skaitmeninis nuotraukų archyvas
G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejus

G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejus įsikūręs pastate, vadinamame Academia Petrina (Petro akademija). Jis buvo pastatytas 1775 m. kaip pirmasis universitetas Latvijoje ir yra vienas iš nedaugelio Jelgavoje Jelgavoje išlikusių ir po Antrojo pasaulinio karo restauruotų visuomeninių pastatų. 1944-ųjų vasarą Jelgava prarado beveik viską – didelę dalį gyventojų ir istorinių pastatų, kurių dauguma po Antrojo pa saulinio karo taip ir nebuvo atstatyti. Dabartinio muziejaus pirmtakas – Kuržemės provincijos muziejus, įkurtas 1818 m. Tai buvo antras pagal senumą muziejus Latvijoje ir pirmasis už Rygos ribų. Nuo 1952 m. pastate veikia Academia Petri na muziejus. Šiandien muziejuje veikia nuolatinės parodos apie iškilų Latvijos menininką Ģedertą Eliasą (1887–1975), priešistorę ir viduramžius Žiemgaloje bei Jelgavos miestą įvairiais laikotarpiais – Kuržemės ir Žiemgalos kunigaikštystės (1561–1795 m.), Kuržemės gubernijos (1795–1918 m.) ir nepriklausomos Latvijos valstybės (1918–1940 m.) Muziejaus ekspozicija „Gyvenimas tęsiasi valdant sveti miems“ pasakoja apie gyvenimą Latvijoje vokiečių ir so vietų okupacijų metais.

Virtualioje muziejaus parodoje „Karai ir kareivis Jelgavos amžiais“ galima susipažinti su įvairiais Jelgavą palietusiais karais, įskaitant ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų isto rinius įvykius.

Jelgavos regioninio turizmo centro skaitmeninis archyvas
Atminimo memorialas „Sinagogos sodas“ (Sinagogas dārzs)

Memorialas yra miesto centre, netoli Bauskės savivaldybės Turizmo informacijos centro ir Rotušės aikštės.

Jis sukurtas Bauskės žydų palikuonių Izraelyje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje iniciatyva ir aukomis, taip pat Bauskės savivaldybės tarybos ir Latvijos žydų bendruomenių bei bendrijų paramos dėka.

Memorialą suprojektavo skulptorius Girtis Burvis. Jis yra buvusios Bauskės Didžiosios sinagogos dydžio, o akmens statulos simbolizuoja žydus, išeinančius iš sinagogos po pamaldų. Memorialo centre stovi simbolinė bima – paaukštinta platforma arba stalas, naudojamas sinagogoje per žydų religines apeigas. Ant jos parašyta: „Pagarba Bauskės žydams, kurie čia gyveno šimtmečius ir kūrė šį miestą, o 1941 m. buvo nužudyti nacių ir jų vietinių parankinių. Pagerbiant žydų tautos atminimą – Bauskės žydų palikuonys ir Bauskės gyventojai.“

1935 m. Bauskėje gyveno beveik 800 žydų. 1941 m. liepą, prasidėjus nacių okupacijai, daug žydų buvo suimti ir išvežti, o apie 700 žydų sušaudyti. Bauskės Didžioji sinagoga buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą.

Sinagogas darzs Bauska 2
Aizkrauklės istorijos ir meno muziejaus ekspozicija „Sovietmetis“

Minint Latvijos šimtmetį, 2018 m. lapkritį Aizkrauklės seniūnijos kultūros namuose pradėjo veikti Aizkrauklės istorijos ir meno muziejaus ekspozicija „Sovietmetis“ – didžiausia ekspozicija Baltijos šalyse, skirta XX amžiaus (1950–1980 m.) kultūriniam ir istoriniam paveldui. Ekspozicija išdėstyta per tris aukštus ir užima 1060 m2 plotą. Joje pristatomi įvairūs gyvenimo sovietmečiu aspektai: buitis, darbas ir laisvalaikis, švietimas ir kultūra. Pirmajame aukšte eksponuojami sovietmečio automobiliai. Atskirai įrengta biblioteka – Raudonasis kampelis. Įvairialypė ekspozicija kviečia susipažinti su sovietmečio kasdienybe ir butų interjeru – baldais, buities reikmenimis, indais, tekstilės gaminiais ir elektros prietaisais.

Kitos ekspozicijos erdvės skirtos emigracijai, sovietinių laikų represijoms, kasdieniam gyvenimui, medicinai, valstybės institucijoms, turizmui ir sportui, vaikystei bei švietimui. Galima apžiūrėti SSRS karinę atributiką ir uniformas.

Sibiro motinoms skirta atminimo vieta „Likimo sodas“ (Likteņdārzā)

Atminimo vieta „Likimo sodas“, skirta Sibiro motinoms, įrengta Dauguvos saloje, netoli Kuoknesės pilies griuvėsių. Tai kraštovaizdžio architektūros ansamblis, skirtas XX a. Latvijos žmonių atminimui – tų, kurie žuvo karuose, buvo represuoti, priverstinai ištremti ar kitaip nukentėjo dėl savo politinių pažiūrų. Kaip ir Laisvės paminklas Rygoje, „Likimo sodas“ buvo sukurtas žmonių aukų dėka.

Bendradarbiaujant su Latvijos politiškai represuotų asmenų sąjunga, virtualiajame Tylos namų centre buvo įrengtas ansamblis, skirtas į Sibirą ištremtų moterų – Sibiro vaikų motinų – atminimui. Jų pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą simbolizuoja du rieduliai su iškaltais žodžiais: „Motin, tu man du kartus padovanojai gyvybę. Kai gimiau ir kai nemiriau iš bado. Sibiro vaikas.“

Atminimo vietoje „Likimo sodas“ taip pat išlikusios Pirmojo pasaulinio karo tranšėjos. Netoliese įrengta latviams šauliams skirta atminimo vieta, iškilmingai atidengta minint šaulių pulkų įkūrimo 100-ųjų metines. Vietovės kompozicija suskirstyta į dvi dalis: iš Latvijos laukų atgabentų riedulių grupė simbolizuoja tuos, kurie liko namuose, o riedulių linija, esanti Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose, – latvių šaulius. Akmenis parinko ir menišką kompoziciją sukūrė skulptorius Ojaras Feldbergas.

Likteņdārzs piemiņas akmens
Paroda „Kovos už laisvę XX amžiuje“ Jėkabpilio istorijos muziejuje

Įsikūręs Krustpilio pilyje

Paroda „Kovos už laisvę XX amžiuje“
Sovietinės represijos. Sunkūs prisiminimai. Sėdėdami čia, klubo kėdėje, turite galimybę pasiklausyti Jėkabpilio gyventojo Ilmāro Knagio knygos „Buvo tokie laikai“ ištraukų. Ant vienos iš kambario sienų bejausmiškai, tarsi titrai po filmo, slenka į Sibirą ištremtų piliečių sąrašas. Ten pat, sename televizoriuje, galite žiūrėti mėgėjišką vaizdo įrašą apie Lenino paminklo pašalinimą Jėkabpilyje. Lankytojus domina ne tik turinys, bet ir techninės galimybės – kaip šis filmas buvo sukurtas sename televizoriuje.

Jekabpilio istorijos muziejuje galima pasiklausyti muziejaus specialistų parengtų paskaitų arba užsiregistruoti į ekskursiją: Jekabpilis ir jo apylinkės Pirmojo pasaulinio karo metu, Jekabpilis 1990 m., Barikadų metas, 1949 m. trėmimai – 70, Jėkabpiliečiai – Lačplėšio karo ordino kavalieriai ir kt.
Vidutinė paskaitų trukmė – 40 minučių. Informacijos ir registracijos į paskaitas teirautis telefonu 65221042, 27008136.

Kainų informacija

Jekabpilio istorijos muziejus įsikūręs Krustpilio pilyje. 1940 m., Latviją prijungus prie SSRS, Krustpilio pilyje buvo dislokuota 126-oji šaulių divizija. Antrojo pasaulinio karo metu pilyje buvo įsikūrusi vokiečių ligoninė, o po 1944 m. rugpjūčio mėn. – Raudonosios armijos karo ligoninė. Po karo Krustpilio pilyje ir gretimuose dvaro pastatuose buvo įsikūrę 16-ojo tolimojo nuotolio žvalgybos aviacijos pulko ir 15-osios sovietinės armijos oro armijos centriniai sandėliai.

Šaltinis: Jekabpilio istorijos muziejus
Nacionalinių partizanų paminklas Jersikoje

Paminklinis akmuo randasi netoli Jersikos geležinkelio stoties. Ant jo iškaltas užrašas: „LTS(p)A – Latvijos Tėvynės sargybinių (partizanų) junginio kovotojams“. Šis partizanų junginys, kovojęs su komunistiniu okupaciniu režimu, 1945 - 1955 m. vienijo partizanus iš šešių Latvijos apygardų. Paminklinis akmuo yra pirmoji stotelė žygyje „Jersika–Vanagai. Nacionalinių partizanų legendų pėdsakais.“ Maršrutas prasideda prie Jersikos stoties. Keliaujant galima susipažinti su nacionalinių partizanų judėjimo istorija, žymiausiais partizanais ir jų veikla. Toliau kelias veda į miškų glūdumoje paslėpto nacionalinių partizanų bunkerio vietą; liudininkų pasakojimuose nurodytą Tėvynės sargybinių (partizanų) junginio įkūrimo vietą; miške esančią atminimo vietą Avuotnica (latgališkai – Olūtneica), kur įrengta laužavietė. Žygio tikslas – Vanagų bažnyčia, kurioje pamaldas laikė kunigas Antonas Juchnevičius. Apie jį sukurtas filmas „Slapyvardis Vienišius“ (rež. Normundas Pucis). Filme pasakojama apie kunigą, kuris pokariu aktyviai dalyvavo nacionalinių partizanų pasipriešinime Latgaloje. Maršrutas driekiasi buvusių sodybų vietomis, kur dar galima aptikti jų pėdsakų – didingų ąžuolų, pastatų griuvėsių.

Žygiuojama miškais, pelkėmis, raistais, pievomis ir kaimo keliukais. Bendras trasos ilgis – apie 22 km, o ją įveikti galima per maždaug 6 valandas.

154 Partizani Jersika LTA arhivs 3
Jersikos nacionalinis partizanų žygių maršrutas

Gamtoje sunkiai randamas objektas.

Žygio ilgis: apie 22 km, įveikiamas maždaug per 6 valandas.

Sudėtingumo lygis: vidutinio sunkumo žygis.

Pradinis taškas: Jersiko pradinė mokykla Lyvani savivaldybėje (galima pasiekti traukiniu, autobusu).

Pabaigos taškas: Vanagų bažnyčia Preilių savivaldybėje (viešasis transportas savaitgaliais nekursuoja).

Pastaba: Maršrute yra maudymosi pertraukėlė (vasaros sezono metu), žvejybos galimybės, iškylų vieta ir vienas viešasis tualetas. Maršrutas taip pat tinka mokyklinio amžiaus vaikams, kurie jau turi tokio ilgio žygių patirties.

Leiskitės į žygį iš Jersikos į Vanagus, leisdami sau išbandyti ištvermę, nes žygis veda per miškus, pelkes, viržynus, pievas ir kaimo takus, pažinti žymiausių nacionalinio partizaninio judėjimo veikėjų istoriją, jų veiklą, pamatyti reikšmingiausias vietas, apie kurias pasakojamos vietos legendos ir rašytiniai bendrapiliečių prisiminimai. Takas prasideda prie Jersikos pradinės mokyklos ir veda prie atminimo akmens po senu ąžuolu, toliau pakeliui – iki Jersikos geležinkelio stoties. Ant akmens iškaltas užrašas „LTS(p)A – Latvijos Tėvynės partizanų asociacijos kovotojams. LTS(p)A 1945–1955 m. vienijo šešių Latvijos rajonų nacionalinius partizanus kovoje su komunistiniu okupaciniu režimu“.

Pasivaikščiojimas tęsiasi geležinkelio bėgiais ir vingiuoja palei Jersikos ežerą, kur miškas siūlo gamtos lobius: pavasarį žydinčias raktažolės ir paprastąją viksvą. Artėjimą prie pelkės rodo raktažolės kvapas, tačiau pavasarį ypač stebina jų žydėjimas. Tingai pasivaikščioti neįmanoma, reikia įveikti kelis griovius, perėjus pelkę atsigaivinti – kiekviename žingsnyje samanose lieka vandens, krūmuose žiba spanguolių uogos. Pelkę pakeičia miškas ir šių vietų buvusios sodybos įrodymai – didingi ąžuolai, pastatų griuvėsiai, jaunuolynų apsupta nacionalinio partizanų bunkerio vieta. Takas tęsiasi iki vietos, liudijimuose minimos kaip Tėvynės sargybos (partizanų) draugijos įkūrimo vieta. Miško masyve taip pat slepiasi memorialinė vieta „Avotnīca“ („Olūtneica“), kur įrengtas laužavietė. Stebina miško įvairovė, kaip ir griovių plotis. Žygio tikslas – Vanagų bažnyčia, kurioje tarnavo kunigas A. Juhņevičs, o istoriją pasakoja filmas „Segvārds Vientulis“ (rež. N. Pucis).

Maršruto pradžioje, netoli Jersiko pradinės mokyklos, yra informacinis stendas, kuriame, nuskenavus QR kodą, galima pasiklausyti garso įrašo apie istorinius įvykius ir partizanų kovas. Garso įrašą taip pat galima rasti „IziTravel“ platformoje ČIA . Garso įrašą galima rasti latvių ir anglų kalbomis.

Livanu Pargajiens 27
WW2 – Antrojo pasaulinio karo ekspozicija Agluonoje

Antrojo pasaulinio karo ekspozicija Agluonoje – dar vadinama Karo muziejumi – įkurta 2008 m. ir yra viena didžiausių bei įdomiausių tokio pobūdžio ekspozicijų Latvijoje. Kolekcija nuolat papildoma naujai įsigytais eksponatais, karo dalyvių ir karo meto kartos žmonių pasakojimais.

Muziejaus fondo pagrindą sudaro per Antrąjį pasaulinį karą naudoti ginklai, ekipuotė, amunicija ir uniformos. Tai pat galima pamatyti įvairius buities reikmenis, lėktuvų nuolaužas ir kitus eksponatus. Vienas vertingiausių ir išskirtiniausių eksponatų yra karo lauko pašto laiškai tarp oberleitenanto Augusto ir jo mylimosios Martos. Penkerius karo metus trukęs dviejų mylinčių žmonių susirašinėjimas baigėsi laimingai. Ekspozicijos fone rodomos karo meto kronikos. Ekspozicija nėra politizuota – joje vienodai pristatomos abi kariaujančios pusės, todėl lankytojai turi galimybę neskirstydami į gerą ir blogą, lengvai suprasti ekspoziciją.

Памятник Борцам за свободу Латвии на месте боёв 3-го Елгавского пехотного полка

Памятник освободительной борьбе 3-го Елгавского пехотного полка 16 января 1920 года в Латгалии. С надписью: «Место боёв 3-го Елгавского пехотного полка, победный марш по Латгалии. 16.1920. Мы принесли Латвии солнце, свободу и независимость».

Памятник был открыт в 1936 году. 16 августа генерал Жанис Бахс (1885–1941) освятил его пастор Адамс Визулис (1891–1970). Автором проекта памятника был инженер Зилевич.

Латгалийская освободительная операция (1918–1920) началась 3 января 1920 года. К середине января латышские и польские войска освободили Даугавпилс и большую часть Южной Латгалии до линии Дагда–Индра от захвативших власть в России большевистских войск. 9 января Латвийская армия начала наступление в Северной Латгалии, стремительно продвигаясь к станциям Карсава и Пыталово.

Между двумя направлениями наступления оставался контролируемый большевиками район Вараклян, Вилян и Резекне. 20 января части Латвийской армии начали операцию по освобождению Резекне. Резекне было освобождено 21 января. К концу января Латвийская армия по всему Восточному фронту вышла на границу латышских земель. Уже 1 февраля Советская Россия подписала с Латвией соглашение о перемирии.

С победой в Латгальских сражениях восточная граница Латвии была обеспечена, и появилась возможность присоединить Латгалию к Латвии. Латвийская армия добилась окончательного объединения и обретения независимости Латвии в 1920 году.

Памятник, датированный 16.1920 г., посвящен моменту выхода 3-го Елгавского пехотного полка на исходные позиции перед операцией по освобождению Резекне.

Foto2 3 kajinieku pulks Rušenica LTA arhivs 5
Музей пограничной охраны

Музей расположен в здании Колледжа Государственной пограничной охраны Латвии в Резекне.

В музее представлена экспозиция Исследовательского отдела истории Пограничной охраны, отражающая хронологию развития Пограничной охраны Латвии с 1919 года до наших дней. Собранные предметы и фотографии рассказывают о службе и повседневной жизни латвийских пограничников в период с 1919 по 1940 год, а также о трагической судьбе пограничников после оккупации страны в 1940 году. В то время пограничники, вместе с их родственниками, были одними из первых репрессированных. В музее представлены свидетельства службы возрожденной Пограничной охраны после восстановления независимости Латвии – форма, снаряжение, награды и знаки различия, которые и в наши дни непрерывно развиваются и изменяются.

Неотъемлемой частью экскурсии является посещение Кинологического центра, где можно посмотреть показательные выступления служебных собак.

Запись на прием должна быть сделана заранее.

robezsardzes muzejs 12
Свободное государственное казначейство

Сокровищница Свободного государства расположена рядом с руинами Резекненского замка.

Уникальная экспозиция включает сотни различных исторических свидетельств из латвийских и зарубежных частных коллекций, охватывающих период с 1918 по 1940 год, раскрывающих события в истории Латгалии и Резекне. Она знакомит с историей военных и гражданских наград Первого свободного государства Латвии, а также с деятельностью различных государственных и общественных организаций в период от Войны за независимость Латвии до Второй мировой войны.

Представленная здесь коллекция военных и гражданских наград и знаков отличия Латвийского Свободного государства — крупнейшая в Латвии.

На втором этаже расположен зал сменных выставок, где как минимум раз в год открывается новая экспозиция. К настоящему времени посетители смогли увидеть уникальную коллекцию фарфоровых изделий, роскошные часы из Франции и картины, изображающие различные виды Латгалии.

Dargumu nams Rezekne 7
Памятник «Едины для Латвии» или Мара Латгалии

Памятник «Vienoti Latvijai» («Едины для Латвии»), или Мара Латгалии, находится в Резекне. Его центральное изображение – женщина с крестом в руке – символизирует Латгальский край Латвии, освобождённый от большевистского режима в 1920 году, и его дух христианской цивилизации.

Памятник был создан по инициативе общественных деятелей Латгалии в 1920-х годах. Первый камень в фундамент был заложен и освящен 8 июня 1930 года. В июне 1934 года был объявлен конкурс на проект памятника, победителем которого стал проект Карлиса Янсонса. Памятник был открыт 8 сентября 1939 года, а церемонию освящения провёл епископ Язепс Ранцанс.

После советской оккупации в ноябре 1940 года памятник был снесён. Бронзовые скульптуры не были уничтожены из-за нехватки времени, и памятник был восстановлен 22 августа 1943 года, во время немецкой оккупации. С возвращением советской оккупации крест сначала был спилён, а в 1950 году памятник был полностью разрушен.

Во время советской оккупации вместо него был установлен памятник Ленину, который был демонтирован сразу после восстановления независимости Латвии в 1991 году.

Во время Пробуждения в 1989 году родилась идея восстановить исторический памятник «Едины за Латвию». Памятник был воссоздан скульптором Андреем Янсонсом, сыном Карлиса Янсонса, в сотрудничестве с Интой Фолкмане по материалам и фотографиям отца. Восстановленный памятник был открыт 13 августа 1992 года во время Первого Всемирного слёта латгальцев.

Источник: сайт Латгальской туристической ассоциации latgale.travel
Латгальский культурно-исторический музей

В Латгальском культурно-историческом музее в Резекне представлены три постоянные экспозиции. Одна из них – «Резекне сквозь века» – рассказывает о семивековой истории города. Значительная её часть посвящена событиям, войнам и переменам XX века: Первой мировой войне, Войне за независимость, Второй мировой войне, разрушению Резекне советскими бомбардировщиками в 1944 году, а также лагерю военнопленных Шталаг 347. В экспозиции также есть фотозона, рассказывающая о судьбах резекненских солдат в годы войны.

В период свободного государства Латвия солдаты 9-го Резекненского пехотного полка Латвийской армии, дислоцированного в Резекне, были неотъемлемой частью общественной жизни города и спортивных мероприятий, особенно во время празднования 11 и 18 ноября.

Latgale Culture History museum statue
Мемориал памяти жертв Второй мировой войны в Анчупани

Мемориал расположен в Анчупанах, недалеко от Резекне. Он был создан в память о трагедии Аудрини – массовом убийстве мирного населения во время немецко-фашистской оккупации, произошедшем в 1942 году в деревне Аудрини Макашанской волости Резекненского края.

С осени 1941 года в Аудрини скрывались несколько бежавших военнопленных Красной Армии. 18 декабря 1941 года их местонахождение было обнаружено, и в ходе столкновений были убиты четверо бойцов вспомогательной полиции. 24 декабря 203 жителя Аудрини были арестованы и заключены в Резекненскую тюрьму. 3 января 1942 года большинство арестованных были расстреляны недалеко от Анчупанских гор, примерно в 5 км от Резекне, а 4 января 30 мужчин, арестованных в деревне Аудрини, были публично расстреляны на рыночной площади Резекне, а сама деревня была сожжена. Мемориал был открыт 27 июля 1974 года. Он был спроектирован ландшафтным архитектором Альфонсом Кишкисом (1910–1994). Вечнозелёные ели по правую сторону дороги символизируют людей, выстроенных на расстрел, а каменная стена на противоположной стороне дороги – расстрелявших. В самой нижней части – Долине Страданий – усыпанная валунами тропа ведёт мимо братских могил расстрелянных и заканчивается у бетонной стены с надписью: «Они умерли, чтобы вы жили». Далее следует лестница, ведущая к Площади Жизни, где находится центральная скульптура «Мать-яблоня» работы скульптора Расы Калнини-Гринберги (1936).

140 Ancupani 1
Бункеры Второй мировой войны в Малнаве и визит Гитлера в штаб-квартиру немецкой группы армий «Север»

Визит Гитлера в штаб-квартиру немецкой группы армий «Север» в Малнаве и бункер ПВО упоминаются как связанные объекты. Однако, кроме места расположения – Малнавской усадьбы – никакой другой связи между ними нет.

С 12 по 28 июля 1941 года в Малнавской усадьбе располагался штаб немецкой группы армий «Север», наступавшей на Ленинград. Выбор места был обусловлен практическими соображениями: Малнавская сельскохозяйственная школа, располагавшаяся в бывшем помещичьем доме, имела современное оборудование: электрическое освещение, централизованное водоснабжение, душевые и канализацию. Штаб группы «Север» располагался в одном из боковых корпусов усадьбы, в то время как остальная часть здания продолжала функционировать как сельскохозяйственная школа. Визит Гитлера в Малнавскую ставку группы «Север» состоялся 21 июля 1941 года. Гитлер и его свита прибыли на двух самолётах «Юнкерс» в сопровождении девяти истребителей «Мессершмитт». Визит длился всего несколько часов и увековечен как в немецкой военной кинохронике с фронта, так и в воспоминаниях воспитанников Малнавы.

Бункер ПВО, расположенный примерно в 70 метрах от усадьбы, был построен в начале 1944 года, когда советская авиация начала доминировать в воздушном пространстве во второй половине войны. В то время шло отступление немецких войск. В 1944 году с февраля до середины июля в Малнаве располагалась ставка немецкой группы армий «Север».

Malnavas bunkurs Agris Pontags
Экспозиция «Комнаты Абрене» (Abrene)

Экспозиция «Комнаты Абрене» расположена недалеко от центра города Виляка. Она охватывает период с 1920 по 1960 год, когда Виляка входила в состав Яунлатгале Абренского уезда и стала центром Вилякского уезда и Абренского районов. Экспозиция расположена в здании с самой интересной и разнообразной историей в Виляке. Изначально он располагался на старой рыночной площади Мариенхаузена, позже здесь были квартиры и офисы, различные магазины, во время Второй мировой войны - штаб самообороны Латвии, гестапо, а также ЧК. В экспозиции представлены предметы, привезенные из национального партизанского лагеря на болоте Стомпаку и связанные с национальным партизанским движением в Латгалии, а также документы и фотографии, связанные с Войной за независимость. Если вы забронируете посещение в сопровождении гида заранее, то хозяин Дзинтарс Двинскис ознакомит вас со свидетельствами, входящими в состав экспозиции.

Фото: Гита Меммена, Видземское туристическое общество
Музей Вилаки

Музей Виляки располагается в двух зданиях: в католическом приходском доме, построенном в 1913 году и являющемся важным объектом культурного наследия города, и в другом здании музея – бывшем монастыре монахов-капуцинов, подвалы которого тесно связаны с партизанским движением в Стомпаках и советской ЧК. По воспоминаниям местных жителей, в этих подвалах содержались и подвергались пыткам люди. В старом здании музея размещено несколько экспозиций, одна из которых посвящена освободительной борьбе 1920 года в Северной Латгалии, а вторая – событиям Второй мировой войны – еврейскому Холокосту в Виляке и информации о расстрелянных семьях. Более подробную информацию о каждой семье можно получить по её адресу.

Экспозицию дополняет информация о национальном партизанском движении в Стомпаках – различные свидетельства, фотографии и предметы. Посетители могут узнать о военно-исторических объектах в Виляке и её окрестностях, таких как памятник Борцам за свободу в Яшкове, снесённый в советское время и восстановленный в 1990 году, и стела, посвящённая кавалерам ордена Лачплесиса. В экспозицию музея вплетён гул самолётов времён Второй мировой войны, поскольку близ Виляки находился немецкий аэродром Люфтваффе. Музей предлагает возможность познакомиться с воспоминаниями о событиях Второй мировой войны в Виляке, а также получить информацию о немецком лагере для военнопленных в Рачи.

Vilakas muzejs 5
Деревянная пешеходная тропа, партизанский лагерь и мемориальное место на болоте Стомпаку

Болотный массив Стомпаку – особо охраняемая природная территория NATURA 2000 находится между Балви и Виляки. В восточной части болота проложена размеченная тропа протяженностью 1,5 км, пересекающая лес, а также небольшой участок высокого болота (деревянные мостки), доходящий до пяти болотных островов, на которых национальные партизаны построили жилые бункеры. По краям тропы установлены информационные стенды, рассказывающие как о здешних природных богатствах, так и об исторических событиях. Рядом с тропой есть зона отдыха. Тропу найти помогут указатели на дороге P35. В начале марта 1945 г. в лагере Стомпаку было основано одно из крупнейших национальных партизанских поселений в странах Балтии. Здесь проживало около 350-360 человек, в том числе 40-50 женщин. Начиная с января 1945 г. национальные партизаны регулярно нападали на военных и сторонников оккупационного режима. В лагере была пекарня, церковный бункер и 25 жилых бункеров – наполовину вкопанных в землю построек, где могли жить 8-30 человек.

Места расположения бункеров все еще видны и сегодня. 2-3-го марта 1945 г. здесь состоялась битва при Стомпаку – крупнейшее сражение в истории Латвийской национальной партизанской борьбы. В состав сил, воюющих против партизан, входили 2-й и 3-й стрелковые батальоны 143-го стрелкового полка 5-й стрелковой дивизии НКВД, стрелковые части (вооруженные пистолетами-пулеметами), роты минометчиков, разведывательные и саперные подразделения, а также бойцы так называемых истребительных батальонов – всего около 483 солдат.

 

Выставка «Северная Латгалия в борьбе за свободу» в Балвском краеведческом музее

Музей расположен на территории комплекса Балвской усадьбы, в здании бывшего амбара. Экспозиция позволяет взглянуть на историю войны за независимость Латвии с точки зрения Северной Латгалии, прослеживая историю формирования и деятельности Латгальского партизанского полка. Представлены фотографии и копии документов, недоступных где-либо ещё, в том числе приказ от 5 июля 1919 года о формировании полка. Уникальность внутренних приказов полка заключается в том, что они были составлены на русском языке в период с июля по октябрь 1919 года. Это отражает особенности формирования и состава полка как местного подразделения, где вместе сражались латыши, латгалы, русские и евреи. Полк перешёл на латышский язык во внутренних приказах только после полной интеграции в систему Латвийской армии и пополнения мобилизованными солдатами из других регионов Латвии. Экспозиция также отражает освободительную операцию Северной Латгалии, в ходе которой Латгальская дивизия Латвийской армии в боях, продолжавшихся с 9 по 15 января 1920 года, освободила окрестности Виляки, Яунлатгале и Карсавы. В экспозиции представлены свидетельства как самой операции в целом, так и боевых действий Латгальского партизанского полка при освобождении Карсавы.

Источник: Гита Меммена, Видземское туристическое объединение.