„PZ” – podgraņičņaja zona

1976 m. pradėjau dirbti Vėrgalės miškų skyriuje miškininko padėjėju, dirbau iki 1982 m. Tada buvau įtikintas tapti Vėrgalės kaimo liaudies deputatų tarybos pirmininku. Devintojo dešimtmečio pabaigoje išėjau iš šių pareigų, porą metų dirbau kolūkyje, o dešimtojo dešimtmečio pradžioje vėl pradėjau dirbti Vergalės miškų ūkyje.
Kai atvykau į Vėrgalę ir sukūriau šeimą, Vėrgalės parapija buvo pasienio zona su visomis iš to kilusiomis pasekmėmis. Įvažiuoti čia buvo ribotos galimybės, čia užsiregistravusieji galėjo keliauti per visą zoną, jeigu jų pase buvo uždėtos dvi raidės – antspaudas „PZ“ – pasienio zona (pasienio zona).
Iki 1995 metų važiavo traukinys Liepoja - Ventspilis, tada galėjai nusipirkti bilietą iš Liepojos į Ventspilį arba atvirkščiai ir išlipti kur tik nori. Taip buvo ir su autobusais. Aprikiuose buvo maršrutas Liepoja - Aizpute, maršrute buvo stotelė "Binderi", į tą lauką galėjai užlipti ir švilpdamas patekti į Vėrgalę, bet iki Vergalės bilieto nenusipirksi. Anksčiau kelyje buvo stabdomi automobiliai, tikrinami dokumentai, tačiau ši griežta tvarka pamažu atsipalaidavo.
Į Jūrmalą patekti negalėjo taip paprasta. Prisimenu atvejį, kai su šeima, kurioje buvo du maži vaikai, plaukėme pajūryje prie „Laikų“ namų Žiemupėje. Neilgai trukus pasirodė rusas su rudais batais ir automatu ant peties, šuo už pavadėlio. Iš kur jis atsirado, niekada nesupratau. Tuo metu kišenėje turėjau mažą raudoną knygelę, tarnybinį pažymėjimą iš „Lesnaja služba SSSR“ (TSRS miškų tarnybos). Parodžiau, jis „grąžino garbę“ ir išvažiavo, nes kaip pareigūnas turėjau teisę ten pasilikti. Raudoni viršeliai ir „SSRS“ buvo labai svarbūs, nes tai buvo tikras garantas, kad aš ne svetimas šnipas ir neketinu bėgti.
Vergalės kaimo teritorijoje tuo metu, jei neklystu, buvo trys kariniai daliniai. Šalia Liepojos esančiame Šķėde veikė pasienio apsaugos postas, kuriame iš viso buvo apie 50 žmonių. Žiemupėje buvo raketų sekcija (žemė-oras raketos, kuriomis buvo numušinėjami lėktuvai; iš ten, kiek žinau, raketos nebuvo šaudomos), bet realiai raketos ten buvo, ir sumontuotos pozicijose, ir ant transporto priemonių, kovinėje parengtyje. Viena dalis buvo ir Saraikuose (tarp Ziemupi ir Šķėdi), bet nepamenu kokia tiksliai. Vergalės teritorijoje strateginių ar branduolinių ginklų nebuvo.
Dabartinės savivaldybės, Pavilostos rajono, ribose, prie Akmensrago, veikė „juodieji“ arba jūriniai pasieniečiai. Pavilostoje taip pat buvo pasieniečiai, taip pat bazė, kuri „pildydavo“ laivus ir povandeninius laivus jūroje.
Kariškiams dažnai buvo rengiami mokymai, tačiau tuomet vietos gyventojai buvo laiku įspėti; tas pats vyksta ir dabar, kai Latvijos kariuomenė rengia mokymus.
Neatrodė, kad tarp abiejų pusių – gyventojų ir kariuomenės – būtų buvęs koks nors priešiškumas, nes bėgant metams jie vienas prie kito labai priprato. Reikia pasakyti, kad kariuomenės vyrai irgi turėjo naudos, jie padėjo savivaldybei palaikyti tvarką kartu su mūsų viešosios tvarkos sargais, atitolino visokius chuliganus ir valkatas.
Didelė nauda tam tikrais laikais buvo tai, kad mes jais maitindavome, kai mūsų parduotuvėse nebuvo nei mėsos, nei sviesto, nei cigarečių, nei nieko kito, tad važiavome į Žiemupį, į raketų padalinį. Jie turėjo savo parduotuvę su savo reikmenimis, leido apsipirkti ir mums.
Tai jau turėjo savo naudą, nes mes dar turime nepaliestą gamtą pakrantėje, ji neužterštos, nedirbamos, neišvystytos, tai pasienio juostos nuopelnas. Šiuo atžvilgiu mes jau esame nugalėtojai, bet negalime to spręsti vienašališkai.
Į vietos gyvenimą įsitraukė ir pareigūnų žmonos, kurių viena buvo valgyklos Vėrgale vedėja. Kaimas kažkiek bendradarbiavo su kariškiais, bet taip nebuvo, kai kolūkio pirmininkas ganėsi ratu su kiaulės koja ir gaudavo cemento, o ten, kur vyko statybos, pavyzdžiui, Skrundoje. Tačiau prireikus, ypač per šventes, padėdavo palaikyti tvarką.
Kariškių kontrolė „iš viršaus“ visada buvo ir bus, ypač jei koks generolas iš Maskvos nori pagauti žuvį ir „įkąsti“. Kai tik atsitiko kokia nors bėda, kontrolė buvo neišvengiama. Atsimenu, kai iš Dobelės į Gotlandą atskrido griežlė, kažkada apie 1980 metus kareiviai buvo gana „suspausti“, kažkam trūko antpečių. Nieko antivalstybiško čia neįvyko.
Saraikuose ir Žiemupėje buvo vietų, kur vietiniai gyventojai oficialiomis valandomis galėjo išvažiuoti į pajūrį. Vasarą tas laikas buvo ilgesnis, o žiemą labai trumpas. Devintajame dešimtmetyje paplūdimys nebebuvo ariamas, tačiau po vieną kopų juostą dar kartą ar du per dieną buvo ariama kultivatoriumi, kurio kirsti nebuvo leidžiama. Spygliuota viela buvo pastatyta iškart po karo ir neilgai funkcionavo. Ryšio linija visą laiką buvo puiki tvarka.
Žvejyba buvo leidžiama gavus pasienio apsaugos vadų leidimą. Tai buvo grynos derybos, nes mūsų pusėje valtimis žvejoti buvo draudžiama. Patys rusai karts nuo karto norėdavo žuvies, o kai atėjo laikas, kai su prekystaliais norėjo išgerti degtinės, sužinojo, ar negresia patikrinimai, ir kartu pažvejoti. Tuo metu tinklai nebuvo statomi keletą dienų, nes buvo pakartotinis patekimas į jūrą, o tai nebuvo saugu. Viela buvo traukiama reguliariai, tose vietose, kur nebuvo akmenų, ir Akmensrage, ir Šķėdės pusėje.
Žvejyba buvo vykdoma reguliariai. Prisimenu tokį didžiulį ungurių laimikį, 96 unguriai vienu ypu, nieko geriau!