Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (II) sovietmetis
Didesnioji dalis tarpukaryje pastatytų Nepriklausomybės (su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių) paminklų sovietmečiu kaip ideologiškai pavojingi ar netinkami buvo sunaikinti. Okupantai naikino ne tik žmones, bet ir atmintį bei atminties ženklus. Tokio likimo susilaukė ir skulptoriaus Roberto Antinio sukurti monumentai.
Nepriklausomybė, Laisvė, Valstybingumas – sovietai šias kategorijas ir viską, kas tik kaip nors buvo susiję su jomis, laikė grėsme jų pačių imperijai ir režimui. Jas žūt būt siekta ištrinti, ar tai būtų žmonių mintys ir atmintys, ar materialūs liudininkai ir ženklai. Dėl to žudyta, kalinta ir tremta, sprogdinta ir griauta, pasitelkta propaganda ir cenzūra. Sovietiniams okupantams čia talkino ir vietiniai parankiniai.
Tokio likimo susilaukė ir didesnioji dalis tarpukaryje (1918–1940) pastatytų su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių paminklų. Šie paminklai paprastai statyti vietos žmonių iniciatyva ir lėšomis, o tokios pastangos „iš apačios“ bylojo apie natūralų ir įsišaknijusį patriotizmą. Jie dygo miestuose, miesteliuose, o kai kur ir kaimuose, tapdami jų urbanistiniais ir įvairių švenčių, ceremonijų akcentais. Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvą nuklojo gana tankus tokių atminties ženklų tinklas. Pasekime, kas sovietinės okupacijos metais nutiko skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) sukurtiems Nepriklausomybės monumentams, primenant, kad jo kūriniai puošė bent trijų Lietuvos miestų – Biržų, Rokiškio ir Širvintų – aikštes. (nuoroda į pirmą temos dalį).
Biržai. 1944 m. miesto Nepriklausomybės aikštėje, kur stovėjo paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, pradėti laidoti Sovietų Sąjungos kariai. Erdvė buvo paversta Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapinėmis. Suprantama, kad Nepriklausomybės paminklo, skirto ir 1919 m. kovojusiems prieš Raudonąją armiją (bolševikus), ir Raudonosios armijos karių kapų kaimynystė nederėjo ir ilgai negalėjo trukti. 1946 m. pavasarį paminklas vietos valdžios nurodymu buvo susprogdintas. Paminklo duženos čia pat ir užkastos. Liko tik postamentas, ant kurio pastatytas paminklas sovietinei kariuomenei.
Širvintos. 1952 m. Širvintų komjaunimo komitetas kreipėsi į Širvintų vykdomąjį komitetą, prašydamas leisti nugriauti „buožinį nacionalistinį paminklą“. Tarp 1952 ir 1955 m. paminklas buvo sunaikintas. Širvintiškių pasakojama, kad skulptūra buvo apjuosta grandine ir griauta traktoriumi. Paminklo liekanos sudaužytos į smulkesnes dalis ir užkastos keliose vietose.
Rokiškis. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai tarpukaryje pastatytas Nepriklausomybei skirtas paminklas nebuvo sunaikintas. Tik 7 deš. valdžios nurodymu ant paminklo buvusi data „1918–1928“ ir svastikos ženklas buvo užtinkuoti. 1971 m. Lietuvos SSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu šis paminklas kartu su kitais 3553 dailės kūriniais buvo paskelbtas Lietuvos SSR vietinės reikšmės dailės paminklu (DV 2362). Kultūros paminklų sąraše jis apibūdintas kaip 1929–1931 m. Roberto Antinio sukurtas „paminklas-obeliskas“.
Kretinga. Abejojama, ar „Laisve“ pramintas paminklas buvo sukurtas Antinio, visgi užsiminsime ir apie jo likimą. Monumentas stovėjo miesto Viešojoje aikštėje. Vieša ir reprezentatyvi erdvė įtiko ir sovietams, 1944–1945 m. čia laidoti Antrojo pasaulinio karo metu žuvę sovietų kariai (vėliau palaikai iškelti). 1948 m. „Laisvės“ paminklas buvo nuverstas ir paskandintas Akmenos upėje. Liko tik paminklo postamentas, bet ir šis 8 deš. tvarkant miesto aikštę buvo supjaustytas ir panaudotas antkapiniams paminklams.
- Juozas Banionis, „Biržai, Vytauto g. Žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 19.
- Julius Kanarskas, „Kretinga, Rotušės a. Laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 87.
- Jolanta Klietkutė, „Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1928–1928) paminėti Kretingoje (Laisvės paminklas)“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2014 (atnaujinta 2020-01-11), prieiga internetu: https://www.kretingosenciklopedija.lt/kultura/kulturos-paveldas/istorinis-paveldas/paminklai/paminklas-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmeciui-1928-1928-pamineti-kretingoje-laisves-paminklas/.
- Girdas Paliulis, Eugenijus Žitlinskas, „Širvintos, Vilniaus g. Lietuvos karių paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 174.
- Aldona Pivoriūnienė, „Rokiškis, Nepriklausomybės a. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 153.
Saistītie objekti
Neatkarības laukums Biržos
Biržu pilsētas centrā.
Brīvības cīņu piemiņas vieta un atmiņu karu lieciniece.
1931. gads blakus Sv. Pēc Lietuvas strēlnieku savienības vietējās komandas iniciatīvas bijušajā Svētā Jāņa Kristītāja baznīcas laukumā tika uzstādīts piemineklis par Lietuvas neatkarību kritušajiem. Laukums kļuva pazīstams kā Neatkarības laukums, un pašu pieminekli biržieši sauca par "Birutu" (par godu Lietuvas lielhercogienei). Laukums kļuva par dažādu svinību un piemiņas vietu. Pie pieminekļa tika nolikti ziedi, strēlnieki vai skauti nodeva zvērestu. Pēc tam, kad padomju okupēja Lietuvu, piemineklis nebija ilgi – 1946. gadā. Tas tika uzspridzināts un aprakts vietā, kur tas stāvēja. Neatkarības pieminekļa vietā tika ierīkota padomju karavīru kapsēta.
1988. gads Biržnieki izraka iznīcinātā pieminekļa paliekas. Un 1990. gadā. Precīza šī pieminekļa kopija tika atjaunota, tikai tā vairs netika uzcelta sākotnējā vietā, bet gan tālāk, blakus padomju karavīru kapiem. 2006.–2007 Piemineklis ir atjaunots, un pie tā postamenta piestiprināta plāksne ar 60 bojāgājušo Lietuvas brīvprātīgo, karavīru, partizānu un strēlnieku vārdiem. 2017. gads Pie pieminekļa tika atklāta vēl viena piemiņas plāksne – 1919.–1920. Biržu draudzes Vytis krusta kavalieriem un brīvprātīgajiem neatkarības cīņu laikā.
2011. gads Oriģinālā pieminekļa fragmenti tika atvesti un izstādīti pie baznīcas.
2005.–2010 Laukums ir rekonstruēts. Tiek uzskatīts, ka 16.–17.gs. Šai vietai vajadzēja būt tukšam laukam starp pils aizsarggrāvi un pilsētnieku zemes gabaliem. Vēlāk teritorija tika sadalīta gabalos. Rekonstruējot skvēru, mērķis bija atspoguļot šos stāstus: šauras, diagonālas zīmes, kas atgādina lielgabala lodes trajektorijas, semantiski savieno laukumu ar pili, savukārt platākās joslas, kas šķērso laukumu, vairāk vai mazāk atbilst vēlākos laikos šeit dzīvojošo pilsētnieku zemes gabalu robežām.
2021. gads Laukums tika oficiāli nosaukts Neatkarības laukums. Laukums joprojām ir Otrā pasaules kara padomju karavīru apbedīšanas vieta, ko iezīmē obelisks un piemiņas plāksnes. Domājams, ka šeit apglabāti arī 1945.–1954.gadā kritušie NKVD-MVD-MGB vienību karavīri un kadri. kaujās ar Biržu novada partizāniem.
Neatkarības laukums Rokišķos
Rokišķu pilsētas centrā.
Neatkarības laukuma spilgtākais punkts – 1929.–1931. Neatkarības 10. gadadienai tika uzcelts piemineklis. Piemineklis attēlo lietuviešu karavīru un lietuvieti, kas paceltās rokās tur sauli ar uz vairoga attēlotu svastiku. Šis ir viens no retajiem gadījumiem, kad Neatkarīgajā Lietuvā padomju laikā uzceltais piemineklis netika iznīcināts. Tikai 7 desmiti. Tika apmests uzraksts "1918–1928" un svastika. 1989. gads Piemineklis ir atjaunots.
Kopš 1931. gada. Laukums, kurā tika uzcelts piemineklis, tika nosaukts par Neatkarības laukumu.
Piemiņas plāksne ar uzrakstu "Šajā laukumā pēckara gados (1944–1953) tika apgānīti par Lietuvas brīvību nogalināto cīnītāju līķi" piemin vienu no sāpīgākajiem posmiem šī laukuma vēsturē. Vismaz trīs ēkas, kas ieskauj laukumu, tika iznīcinātas laikā no 1944. līdz 1953. gadam. Tika izveidotas padomju represīvās struktūras, kas ieslodzīja, pratināja un spīdzināja lietuviešus (Neatkarības gadi 5, 10, 15). Šīs ēkas ir apzīmētas ar piemiņas plāksnēm.
