Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (II) sovietmetis
Didesnioji dalis tarpukaryje pastatytų Nepriklausomybės (su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių) paminklų sovietmečiu kaip ideologiškai pavojingi ar netinkami buvo sunaikinti. Okupantai naikino ne tik žmones, bet ir atmintį bei atminties ženklus. Tokio likimo susilaukė ir skulptoriaus Roberto Antinio sukurti monumentai.
Nepriklausomybė, Laisvė, Valstybingumas – sovietai šias kategorijas ir viską, kas tik kaip nors buvo susiję su jomis, laikė grėsme jų pačių imperijai ir režimui. Jas žūt būt siekta ištrinti, ar tai būtų žmonių mintys ir atmintys, ar materialūs liudininkai ir ženklai. Dėl to žudyta, kalinta ir tremta, sprogdinta ir griauta, pasitelkta propaganda ir cenzūra. Sovietiniams okupantams čia talkino ir vietiniai parankiniai.
Tokio likimo susilaukė ir didesnioji dalis tarpukaryje (1918–1940) pastatytų su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių paminklų. Šie paminklai paprastai statyti vietos žmonių iniciatyva ir lėšomis, o tokios pastangos „iš apačios“ bylojo apie natūralų ir įsišaknijusį patriotizmą. Jie dygo miestuose, miesteliuose, o kai kur ir kaimuose, tapdami jų urbanistiniais ir įvairių švenčių, ceremonijų akcentais. Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvą nuklojo gana tankus tokių atminties ženklų tinklas. Pasekime, kas sovietinės okupacijos metais nutiko skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) sukurtiems Nepriklausomybės monumentams, primenant, kad jo kūriniai puošė bent trijų Lietuvos miestų – Biržų, Rokiškio ir Širvintų – aikštes. (nuoroda į pirmą temos dalį).
Biržai. 1944 m. miesto Nepriklausomybės aikštėje, kur stovėjo paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, pradėti laidoti Sovietų Sąjungos kariai. Erdvė buvo paversta Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapinėmis. Suprantama, kad Nepriklausomybės paminklo, skirto ir 1919 m. kovojusiems prieš Raudonąją armiją (bolševikus), ir Raudonosios armijos karių kapų kaimynystė nederėjo ir ilgai negalėjo trukti. 1946 m. pavasarį paminklas vietos valdžios nurodymu buvo susprogdintas. Paminklo duženos čia pat ir užkastos. Liko tik postamentas, ant kurio pastatytas paminklas sovietinei kariuomenei.
Širvintos. 1952 m. Širvintų komjaunimo komitetas kreipėsi į Širvintų vykdomąjį komitetą, prašydamas leisti nugriauti „buožinį nacionalistinį paminklą“. Tarp 1952 ir 1955 m. paminklas buvo sunaikintas. Širvintiškių pasakojama, kad skulptūra buvo apjuosta grandine ir griauta traktoriumi. Paminklo liekanos sudaužytos į smulkesnes dalis ir užkastos keliose vietose.
Rokiškis. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai tarpukaryje pastatytas Nepriklausomybei skirtas paminklas nebuvo sunaikintas. Tik 7 deš. valdžios nurodymu ant paminklo buvusi data „1918–1928“ ir svastikos ženklas buvo užtinkuoti. 1971 m. Lietuvos SSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu šis paminklas kartu su kitais 3553 dailės kūriniais buvo paskelbtas Lietuvos SSR vietinės reikšmės dailės paminklu (DV 2362). Kultūros paminklų sąraše jis apibūdintas kaip 1929–1931 m. Roberto Antinio sukurtas „paminklas-obeliskas“.
Kretinga. Abejojama, ar „Laisve“ pramintas paminklas buvo sukurtas Antinio, visgi užsiminsime ir apie jo likimą. Monumentas stovėjo miesto Viešojoje aikštėje. Vieša ir reprezentatyvi erdvė įtiko ir sovietams, 1944–1945 m. čia laidoti Antrojo pasaulinio karo metu žuvę sovietų kariai (vėliau palaikai iškelti). 1948 m. „Laisvės“ paminklas buvo nuverstas ir paskandintas Akmenos upėje. Liko tik paminklo postamentas, bet ir šis 8 deš. tvarkant miesto aikštę buvo supjaustytas ir panaudotas antkapiniams paminklams.
- Juozas Banionis, „Biržai, Vytauto g. Žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 19.
- Julius Kanarskas, „Kretinga, Rotušės a. Laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 87.
- Jolanta Klietkutė, „Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1928–1928) paminėti Kretingoje (Laisvės paminklas)“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2014 (atnaujinta 2020-01-11), prieiga internetu: https://www.kretingosenciklopedija.lt/kultura/kulturos-paveldas/istorinis-paveldas/paminklai/paminklas-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmeciui-1928-1928-pamineti-kretingoje-laisves-paminklas/.
- Girdas Paliulis, Eugenijus Žitlinskas, „Širvintos, Vilniaus g. Lietuvos karių paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 174.
- Aldona Pivoriūnienė, „Rokiškis, Nepriklausomybės a. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 153.
Seotud objektid
Iseseisvuse väljak Biržais
Biržai linna keskuses.
Vabadusvõitluste mälestuspaik ja mälusõdade tunnistaja.
1931. aastal kõrval St. Ristija Johannese kiriku endisele platsile püstitati Leedu Laskurliidu kohaliku meeskonna eestvõttel monument Leedu iseseisvuse eest hukkunutele. Väljak sai tuntuks Iseseisvuse väljakuna ja monumenti ennast nimetasid Biržai rahvas "Birute" (Leedu suurhertsoginna auks). Väljakust sai erinevate pidustuste ja mälestuste tähistamise koht. Ausamba juurde asetati lilled ning laskurid või skaudid andsid vande. Pärast seda, kui Nõukogude võim Leedu okupeeris, ei püsinud monument kaua – 1946. aastal. See lasti õhku ja maeti sinna, kus see seisis. Iseseisvussamba kohale rajati Nõukogude sõdurite kalmistu.
1988. aasta Biržailased kaevasid hävinud monumendi jäänused välja. Ja 1990. aastal. Selle monumendi täpne koopia taastati, ainult et seda ei püstitatud enam algsesse asukohta, vaid kaugemale, Nõukogude sõdurite kalmistu kõrvale. 2006–2007 Monument on taastatud, selle postamendile on kinnitatud tahvel 60 hukkunud Leedu vabatahtliku, sõduri, partisani ja laskuri nimedega. 2017. aasta Monumendi kõrval avati veel üks mälestustahvel – 1919–1920. Biržai koguduse Vytise Risti rüütlitele ja vabatahtlikele iseseisvusvõitluste ajal.
2011. aastal Toodi originaalmonumendi originaalfragmendid ja eksponeeriti neid kiriku juurde.
2005–2010 Väljak on rekonstrueeritud. Arvatakse, et 16.–17. See koht pidi olema tühi väli lossi kaitsevallikraavi ja linlaste kruntide vahel. Hiljem jagati ala kruntideks. Väljaku rekonstrueerimisel sooviti neid lugusid kajastada: kitsad, diagonaalsed, kahurikuuli trajektoore meenutavad märgid seovad semantiliselt väljaku lossiga, platsi ületavad laiemad sõidurajad vastavad aga enam-vähem siin hilisemal ajal elanud linlaste kruntide piiridele.
2021. aasta Väljak nimetati ametlikult Iseseisvuse väljakuks. Väljak jääb II maailmasõja Nõukogude sõdurite matmispaigaks, mida tähistavad obelisk ja mälestustahvlid. Arvatakse, et siia maeti ka aastatel 1945–1954 hukkunud NKVD-MVD-MGB üksuste sõdureid ja kaadreid. lahingutes Biržai piirkonna partisanidega.
Iseseisvuse väljak Rokiškises
Rokiškise linna keskuses.
Iseseisvuse väljaku tipphetk – 1929–1931. Iseseisvuse 10. aastapäeva mälestuseks püstitati monument. Monumendil on kujutatud Leedu sõdurit ja leedulannat, kes hoiavad ülestõstetud kätes kilbil kujutatud haakristiga päikest. See on üks neid haruldasi juhtumeid, kui Nõukogude ajal Iseseisvas Leedus püstitatud monument jäi hävitamata. Ainult 7 tosinat. Üle krohviti kiri "1918–1928" ja haakrist. 1989 Monument on taastatud.
Alates 1931. aastast. Väljak, kuhu monument püstitati, nimetati Iseseisvuse väljakuks.
Mälestustahvel kirjaga "Sellel väljakul rüvetati sõjajärgsetel aastatel (1944–1953) Leedu vabaduse eest tapetud võitlejate surnukehi" meenutab üht valusamat etappi selle väljaku ajaloos. Aastatel 1944–1953 hävis vähemalt kolm väljakut ümbritsevat hoonet. Loodi nõukogude repressiivstruktuurid, mis vangistasid, kuulasid üle ja piinasid leedulasi (Iseseisvusaastad 5, 10, 15). Need hooned on tähistatud mälestustahvlitega.
