Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (II) sovietmetis

Didesnioji dalis tarpukaryje pastatytų Nepriklausomybės (su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių) paminklų sovietmečiu kaip ideologiškai pavojingi ar netinkami buvo sunaikinti. Okupantai naikino ne tik žmones, bet ir atmintį bei atminties ženklus. Tokio likimo susilaukė ir skulptoriaus Roberto Antinio sukurti monumentai.
Nepriklausomybė, Laisvė, Valstybingumas – sovietai šias kategorijas ir viską, kas tik kaip nors buvo susiję su jomis, laikė grėsme jų pačių imperijai ir režimui. Jas žūt būt siekta ištrinti, ar tai būtų žmonių mintys ir atmintys, ar materialūs liudininkai ir ženklai. Dėl to žudyta, kalinta ir tremta, sprogdinta ir griauta, pasitelkta propaganda ir cenzūra. Sovietiniams okupantams čia talkino ir vietiniai parankiniai.
Tokio likimo susilaukė ir didesnioji dalis tarpukaryje (1918–1940) pastatytų su Lietuvos valstybingumu ir kovomis už jį susijusių paminklų. Šie paminklai paprastai statyti vietos žmonių iniciatyva ir lėšomis, o tokios pastangos „iš apačios“ bylojo apie natūralų ir įsišaknijusį patriotizmą. Jie dygo miestuose, miesteliuose, o kai kur ir kaimuose, tapdami jų urbanistiniais ir įvairių švenčių, ceremonijų akcentais. Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvą nuklojo gana tankus tokių atminties ženklų tinklas. Pasekime, kas sovietinės okupacijos metais nutiko skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) sukurtiems Nepriklausomybės monumentams, primenant, kad jo kūriniai puošė bent trijų Lietuvos miestų – Biržų, Rokiškio ir Širvintų – aikštes. (nuoroda į pirmą temos dalį).
Biržai. 1944 m. miesto Nepriklausomybės aikštėje, kur stovėjo paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, pradėti laidoti Sovietų Sąjungos kariai. Erdvė buvo paversta Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapinėmis. Suprantama, kad Nepriklausomybės paminklo, skirto ir 1919 m. kovojusiems prieš Raudonąją armiją (bolševikus), ir Raudonosios armijos karių kapų kaimynystė nederėjo ir ilgai negalėjo trukti. 1946 m. pavasarį paminklas vietos valdžios nurodymu buvo susprogdintas. Paminklo duženos čia pat ir užkastos. Liko tik postamentas, ant kurio pastatytas paminklas sovietinei kariuomenei.
Širvintos. 1952 m. Širvintų komjaunimo komitetas kreipėsi į Širvintų vykdomąjį komitetą, prašydamas leisti nugriauti „buožinį nacionalistinį paminklą“. Tarp 1952 ir 1955 m. paminklas buvo sunaikintas. Širvintiškių pasakojama, kad skulptūra buvo apjuosta grandine ir griauta traktoriumi. Paminklo liekanos sudaužytos į smulkesnes dalis ir užkastos keliose vietose.
Rokiškis. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai tarpukaryje pastatytas Nepriklausomybei skirtas paminklas nebuvo sunaikintas. Tik 7 deš. valdžios nurodymu ant paminklo buvusi data „1918–1928“ ir svastikos ženklas buvo užtinkuoti. 1971 m. Lietuvos SSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu šis paminklas kartu su kitais 3553 dailės kūriniais buvo paskelbtas Lietuvos SSR vietinės reikšmės dailės paminklu (DV 2362). Kultūros paminklų sąraše jis apibūdintas kaip 1929–1931 m. Roberto Antinio sukurtas „paminklas-obeliskas“.
Kretinga. Abejojama, ar „Laisve“ pramintas paminklas buvo sukurtas Antinio, visgi užsiminsime ir apie jo likimą. Monumentas stovėjo miesto Viešojoje aikštėje. Vieša ir reprezentatyvi erdvė įtiko ir sovietams, 1944–1945 m. čia laidoti Antrojo pasaulinio karo metu žuvę sovietų kariai (vėliau palaikai iškelti). 1948 m. „Laisvės“ paminklas buvo nuverstas ir paskandintas Akmenos upėje. Liko tik paminklo postamentas, bet ir šis 8 deš. tvarkant miesto aikštę buvo supjaustytas ir panaudotas antkapiniams paminklams.
- Juozas Banionis, „Biržai, Vytauto g. Žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 19.
- Julius Kanarskas, „Kretinga, Rotušės a. Laisvės paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 87.
- Jolanta Klietkutė, „Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1928–1928) paminėti Kretingoje (Laisvės paminklas)“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2014 (atnaujinta 2020-01-11), prieiga internetu: https://www.kretingosenciklopedija.lt/kultura/kulturos-paveldas/istorinis-paveldas/paminklai/paminklas-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmeciui-1928-1928-pamineti-kretingoje-laisves-paminklas/.
- Girdas Paliulis, Eugenijus Žitlinskas, „Širvintos, Vilniaus g. Lietuvos karių paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 174.
- Aldona Pivoriūnienė, „Rokiškis, Nepriklausomybės a. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas“, in: Nukentėję paminklai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 153.
Zugehörige Objekte
Unabhängigkeitsplatz in Biržai
Im Zentrum der Stadt Biržai.
Ein Ort der Erinnerung an die Freiheitskämpfe und Zeuge der Erinnerungskriege.
1931 neben St. Auf Initiative der örtlichen Mannschaft des Litauischen Schützenverbandes wurde auf dem ehemaligen Platz der Kirche des Heiligen Johannes des Täufers ein Denkmal für diejenigen errichtet, die für die Unabhängigkeit Litauens starben. Der Platz wurde als Unabhängigkeitsplatz bekannt und das Denkmal selbst wurde von den Einwohnern von Biržai „Birute“ genannt (zu Ehren der Großfürstin von Litauen). Der Platz wurde zu einem Ort verschiedener Feierlichkeiten und Gedenkveranstaltungen. Am Denkmal wurden Blumen niedergelegt und Schützen oder Pfadfinder legten ihren Eid ab. Nach der Besetzung Litauens durch die Sowjets blieb das Denkmal nicht lange bestehen – bis 1946. Es wurde gesprengt und an Ort und Stelle begraben. An der Stelle des Unabhängigkeitsdenkmals wurde ein Friedhof für sowjetische Soldaten angelegt.
1988 Die Einwohner von Biržai haben die Überreste des zerstörten Denkmals ausgegraben. Und zwar im Jahr 1990. Eine exakte Kopie dieses Denkmals wurde restauriert, allerdings nicht mehr an seinem ursprünglichen Standort, sondern weiter entfernt, neben dem Friedhof der sowjetischen Soldaten, aufgestellt. 2006–2007 Das Denkmal wurde restauriert und an seinem Sockel wurde eine Gedenktafel mit den Namen von 60 gefallenen litauischen Freiwilligen, Soldaten, Partisanen und Schützen angebracht. 2017 Neben dem Denkmal wurde eine weitere Gedenktafel enthüllt – 1919–1920. An die Ritter und Freiwilligen des Vytis-Kreuzes der Pfarrei Biržai während des Unabhängigkeitskampfes.
2011 Originalfragmente des ursprünglichen Denkmals wurden gebracht und neben der Kirche ausgestellt.
2005–2010 Der Platz wurde rekonstruiert. Es wird angenommen, dass dies im 16. und 17. Jahrhundert geschah. Bei diesem Ort sollte es sich um ein leeres Feld zwischen dem Verteidigungsgraben der Burg und den Grundstücken der Stadtbewohner handeln. Später wurde das Gebiet in Parzellen aufgeteilt. Bei der Rekonstruktion des Platzes ging es darum, diese Geschichten widerzuspiegeln: Schmale, diagonale Markierungen, die an die Flugbahn von Kanonenkugeln erinnern, verbinden den Platz semantisch mit der Burg, während die breiteren Gassen, die den Platz kreuzen, mehr oder weniger den Grenzen der Grundstücke der Stadtbewohner entsprechen, die hier in späteren Zeiten lebten.
2021 Der Platz wurde offiziell Unabhängigkeitsplatz genannt. Der Platz ist nach wie vor die Grabstätte sowjetischer Soldaten aus dem Zweiten Weltkrieg und ist durch einen Obelisken und Gedenktafeln gekennzeichnet. Man geht davon aus, dass hier auch Soldaten und Kader von NKWD-MWD-MGB-Einheiten begraben wurden, die zwischen 1945 und 1954 starben. in Kämpfe mit Partisanen aus der Region Biržai.
Unabhängigkeitsplatz in Rokiškis
Im Zentrum der Stadt Rokiškis.
Der Höhepunkt des Unabhängigkeitsplatzes – 1929–1931. Zum Gedenken an den 10. Jahrestag der Unabhängigkeit wurde ein Denkmal errichtet. Das Denkmal stellt einen litauischen Soldaten und eine Litauerin dar, die in ihren erhobenen Händen eine Sonne mit einem Hakenkreuz auf einem Schild halten. Dies ist einer der seltenen Fälle, in denen ein während der Sowjetzeit im unabhängigen Litauen errichtetes Denkmal nicht zerstört wurde. Nur 7 Dutzend. Die Aufschrift „1918–1928“ und ein Hakenkreuz wurden überputzt. 1989 Das Denkmal wurde restauriert.
Seit 1931. Der Platz, auf dem das Denkmal errichtet wurde, wurde Unabhängigkeitsplatz genannt.
Eine Gedenktafel mit der Aufschrift „Auf diesem Platz wurden in den Nachkriegsjahren (1944–1953) die Leichen der für die Freiheit Litauens getöteten Kämpfer geschändet“ erinnert an eine der schmerzlichsten Etappen in der Geschichte dieses Platzes. Mindestens drei den Platz umgebende Gebäude wurden zwischen 1944 und 1953 zerstört. Es wurden sowjetische Unterdrückungsstrukturen aufgebaut, die die litauische Bevölkerung inhaftierten, verhörten und folterten (5., 10. und 15. Unabhängigkeitsjahre). Diese Gebäude sind mit Gedenktafeln gekennzeichnet.