Gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais Kegumo pusėje

Mes gyvenome labai gražioje vietoje, kairiajame Dauguvos upės krante, apie šešis kilometrus nuo Ķegumo. Vietoje, kur 12 vienkiemių, bendrai vadinamų Priedesmuiža, iš vienos pusės supa didelis miškas, o iš kitos – status Dauguvos krantas. Mūsų namą nuo kitų skyrė Negupitas, kurį pavadinome ežeru, nes prie mūsų namų jis buvo platesnis, perkirstas dviejų užtvankų. Vienos užtvankos vidurį iki šiol jungia betoninis tiltas, kurį nuo sunaikinimo išgelbėjo vokiečių kareivis. Kitos užtvankos galai driekiasi į gelmes, o joje nebepuikuoja buvęs aukštas medinis tiltas. Kadaise jis tarnavo kaip siaurasis geležinkelis, gabenęs žvyrą Ķegumo elektrinės statybai. Po karo tiltas vis dar tarnavo, šonuose nešdamas vyraujančią simboliką – kūjus ir pjautuvus. Lūšies uodega driekiasi į amžinai žaliuojantį mišką. Priedesmuižos viduryje yra vaikų rojus – didelės žvyrduobės su tvenkiniais ir laukinėmis braškėmis. Miško pakraštyje yra du švaraus vandens požeminiai šaltiniai.

1941 m. birželis. Sužinojusi, kad prasidėjo karas, mama verkia. Sesei buvo dešimt metų, aš jaunesnė. Turime nedidelį kotedžų ūkį. Padeda ir mano patėvis Juris Lazda, labai malonus ir romantiškas vyras. Nebegaliu pasakoti įvykių sekos, bet gerai prisimenu tam tikrus epizodus.

Dieną ir naktį pro mūsų namus važiuoja pabėgėlių vežimai ir kariuomenė. Žmonės čia pat miega vežimuose ir vagonuose. Gyvuliai pririšti prie vežimėlio galo.

Priedesmuiža pilna vokiečių. Naktį bombonešiai niūniuoja aukštai ore. Prožektoriai bando juos užfiksuoti spindulių sankirtose ir tarsi milžiniški žaibai šaudyti tamsiais dangaus skliautais. Numetęs kamuolį šen bei ten.

Mūsų namas buvo apie šimtą metrų nuo tilto, todėl mama, bijodama, kad namas gali būti apdraskytas, sudėjo savo daiktus į maišus ir nunešė į rūsį miško pakraštyje. Kol ji ketino atsiimti kitą krepšį, vyras jį pavogė ir nubėgo į mišką. Su mama einame į mišką ir ieškome po storomis eglėmis, tikėdamiesi, kad vagis ten paslėpė maišelį, kad vėl naktį paimtų. Radome didelį stiklainį pomidorų tyrės, naują pūkuotą striukę, šautuvą ir dar keletą daiktų. Kas galėjo pagalvoti, kad po eglutėmis auga visokių gerų dalykų? Bet savo maišelio su daiktais neradome.

Jokia bomba nepataikė nei į tiltą, nei į namą, tačiau šalia rūsio buvo išmušti du dideli krateriai.

Vokiečiai nepabijojo naikinti kiaulių ar galvijų ir įvedė savotišką draudimą ūkininkams naikinti savo gyvulius. Krūmiņš pavedė ūkininko sūnui Kārliui skaičiuoti galvijus. Taigi jis, tikriausiai prieš savo valią, apėjo visus namus. Jie taip pat atvyko į mūsų namus. Mama tuo metu buvo tvarte. Karlis nėjo į tvartą, o paklausė, ar turime kiaulių. Motina atsakė, kad ne. Tą akimirką paršelis garsiai prunkštelėjo. Karlas nusišypsojo ir pasakė: „Vis tiek užsirašysiu, kad jo nėra“. Tada patėvis paršeliui miško tankmėje pasistatė trobelę ir gardą ir pats su ja nakvodavo.

Vokiečiai mėtė granatas į Nėgupītę ir susprogdino žuvis. Didesni buvo paimti, bet mažesni, pilvus išvertę į viršų, lyg baltos bangos išsiplovė palei krantus ir smirdėjo.

Kartą su mama ėjome greitkelio pylimu, kai prasidėjo šaudymas virš pylimo, kulkos tiesiog švilpė. Mama nubėgo nuo užtvankos ir pašaukė mane sekti paskui ją. Tada atsiskleidė mano užsispyrusi prigimtis. Motina vėliau kaimynams pasakė: „...bet ta rupūžė neklauso, stovi ant pylimo ir tikina, kad nieko nebijo“. Mes, vaikai, visur bėgiojome, tikrai nebijojome, o per stebuklą į mus nepataikė nei viena kulka.

Kurį laiką gyventojams buvo įsakyta keltis į Krūminių namų rūsį, tikriausiai savigynai. Rūsys po namu buvo labai didelis ir storomis sienomis. Kiekviena šeima turėjo po vieną seniūniją. Su savimi atsinešėme būtiniausių užkandžių. Likusieji liko namuose, likimo malonei. Mama užkasė bulves į duobę sode ir sulygino žemę. Tvarte po grindimis buvo užkasta statinė sūdytos kiaulienos. Visur klaidžiojo vištos, tarp jų ir mano pačios višta Špicka. Taip pat turėjome didelę, storą, gražią katę, vardu Janka. Kol gyvenome Krūminiuose, Janka, aplinkybių verčiamas, pavirto miško broliu.

Vokiečiai mūsų tvarte įrengė arklidę. O, kaip aš mylėjau tuos arklius! Jie buvo maudomi čia pat Negupītėje.

Kadangi mano globėjas jaunystėje buvo kolportorius, namuose turėjome daug gerų knygų. Vokiečiai knygas išmetė į vandenį, bet mes radome miške knygų lentyną su išdaužytais stiklais. Vokiečiai miške iškasė bunkerius ir į juos iš netoliese esančių namų sunešė stalus, kėdes ir kitus baldus.

Vieną dieną mama sužinojo, kad vokiečiai iškasė mūsų bulves, jas verda ir jomis vaišinosi. Tada ji nuėjo į arklidę, kad išgelbėtų mūsų mėsos statinę. Čia pat stovėjo arklys. Motina liepė vokiečiui arklidės šeimininkui joti ant žirgo ir mėsos statinę nuvežti į Krūminius. Vokietis neprieštaravo ir pakluso mamai.

Vokiečių kariams labiausiai patiko lašiniai ir kiaušiniai. Jei išgirsdavome viščiukų trankymą, tai kokie vokiečiai ar mes, vaikai, bėgdavome ieškoti kiaušinių. Kas pirmas rado, tas gavo. Mus, vaikus, vokiečiai dažnai vaišino šokoladiniais saldainiais. Jei susirgdavo vietinis, eidavo pas vokietį sanitarą, kuri duodavo net vaistų.

Kartą mama išsiuntė mane į Lielvārdį nusipirkti bakalėjos. Teko eiti mišku apie tris kilometrus, paskui keltu per Dauguvos upę. Grįždamas pakelės pakraštyje išsikroviau krepšį ir apsidairiau. Tada matau, kad vokiečiai joja link manęs su vežimu, du arkliai priekyje. Susimečiau viską į krepšį ir nuėjau link jų. Atvykę į vietą, kur sėdėjau, jie sustabdo arklius, o vienas vokietis, kažką šaukdamas ir mostelėdamas ranka, bėga paskui mane. Jei jie tave vejasi, tada tu turi bėgti, o aš bėgsiu taip greitai, kaip mano kojos gali nešti. Atsigręžiu, jis vis dar bėga ir bėga. Aš taip pat. Perbėgau tą vokietį, galiausiai jis sustojo. Namuose mama sužinojo, kad pamečiau piniginę su pinigais. Taigi, todėl vokietis taip stengėsi mane pasivyti.

Šiek tiek užsidirbome rinkdami uogas ir grybus, surinktus daiktus atiduodami į Lielvārde ir Ķegums, už kuriuos jie išdavė vadinamuosius balus. Pateikdami taškus savo ruožtu galite įsigyti produktų.

Į Krūminių sodybą kasdien atkeliaudavo užmiesčio virtuvė – talpus puodas ant dviejų ratų. Tada kareiviai su puodais išsirikiavo. Maniau, kad ir aš galiu prisijungti prie šios linijos. Radau puodą ir atsistojau eilės gale. Kareiviai šypsosi. Ateina mano eilė, ir maloni virėja pripila mano puodą.

Kartą įėjau į Krūminių virtuvę, kur verslą vykdo vokiečiai. Kareivis buvo aplietas medumi iki alkūnių. Jis spaudžia ląsteles, o medus pro pirštus teka į dubenį. Savininkas turi būti saugojęs medunešį.

Vokiečiai dideliame rūsio koridoriuje turėjo telegrafą, kur kareivis perduodavo šifruotus pranešimus, o mes, vaikai, stovėjome aplinkui, burnas pravėdę. Mus domino viskas.

Dauguvos pakrantėje vokiečiai įtaisė žiūronus, o kai jų nebuvo, vaikai išsirikiavo prie žiūronų, tada iš arti pamatėme Lielvārdi.

Kartais naktimis su mama išeidavome iš rūsio ir stebėdavome gaisrų liepsnas priešingame Dauguvos krante, kur dažnai degdavo namas. Į juodą dangų kilo kibirkštys ir dūmų stulpeliai.

Virš Kegumo elektrinės buvo iškelti didžiuliai balionai. Tačiau stoties užtvanka buvo subombarduota. Ten irgi kažkas degė, pats mačiau dūmų stulpus. Vėliau per apgriuvusią atkarpą buvo nutiestas vantinis tiltas pėstiesiems, tačiau jis labai siūbavo.

Dauguvos vandenys tekėjo be kliūčių, todėl ji tapo daug siauresnė ir seklesnė. Ledo luitai gulėjo tiesiai ant lovos. Žegupės upės viduryje atsiskleidė seno malūno sienos su gilia duobe. Vokiečiai duobėje buvo nuskandinę dėžes su šoviniais. Kiekvienas galėjo pasiimti ką norėjo ir kiek norėjo. Dėžės buvo išlaužtos. Juose buvo įvairių dydžių ir spalvotų ženklų ryškių šovinių. Kieme buvo paliktos vidutinio šuns dydžio petardos. Kaimiečiai jas atsuko ir išpylė kurą. Tuščios bombos mums puikiai pasitarnavo dar ilgai po karo tiltui palaikyti. Buvo ir minų, savo dydžiu ir forma panašių į pyragus. Atvykę išminuotojai paklausė vaikų, kur yra minos, o mes juos atkreipėme į plačią zoną ir dėl to jautėmės svarbiais žmonėmis.