Gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais Kegumo pusėje
Prisiminimai apie dabar tolimą karališkąją epochą mirga. Vyresniajai kartai tai primintų jų pačių išgyvenimus, o jaunesnei kartai tai gali nuobodžiauti.
Mes gyvenome labai gražioje vietoje, kairiajame Dauguvos upės krante, apie šešis kilometrus nuo Ķegumo. Vietoje, kur 12 vienkiemių, bendrai vadinamų Priedesmuiža, iš vienos pusės supa didelis miškas, o iš kitos – status Dauguvos krantas. Mūsų namą nuo kitų skyrė Negupitas, kurį pavadinome ežeru, nes prie mūsų namų jis buvo platesnis, perkirstas dviejų užtvankų. Vienos užtvankos vidurį iki šiol jungia betoninis tiltas, kurį nuo sunaikinimo išgelbėjo vokiečių kareivis. Kitos užtvankos galai driekiasi į gelmes, o joje nebepuikuoja buvęs aukštas medinis tiltas. Kadaise jis tarnavo kaip siaurasis geležinkelis, gabenęs žvyrą Ķegumo elektrinės statybai. Po karo tiltas vis dar tarnavo, šonuose nešdamas vyraujančią simboliką – kūjus ir pjautuvus. Lūšies uodega driekiasi į amžinai žaliuojantį mišką. Priedesmuižos viduryje yra vaikų rojus – didelės žvyrduobės su tvenkiniais ir laukinėmis braškėmis. Miško pakraštyje yra du švaraus vandens požeminiai šaltiniai.
1941 m. birželis. Sužinojusi, kad prasidėjo karas, mama verkia. Sesei buvo dešimt metų, aš jaunesnė. Turime nedidelį kotedžų ūkį. Padeda ir mano patėvis Juris Lazda, labai malonus ir romantiškas vyras. Nebegaliu pasakoti įvykių sekos, bet gerai prisimenu tam tikrus epizodus.
Dieną ir naktį pro mūsų namus važiuoja pabėgėlių vežimai ir kariuomenė. Žmonės čia pat miega vežimuose ir vagonuose. Gyvuliai pririšti prie vežimėlio galo.
Priedesmuiža pilna vokiečių. Naktį bombonešiai niūniuoja aukštai ore. Prožektoriai bando juos užfiksuoti spindulių sankirtose ir tarsi milžiniški žaibai šaudyti tamsiais dangaus skliautais. Numetęs kamuolį šen bei ten.
Mūsų namas buvo apie šimtą metrų nuo tilto, todėl mama, bijodama, kad namas gali būti apdraskytas, sudėjo savo daiktus į maišus ir nunešė į rūsį miško pakraštyje. Kol ji ketino atsiimti kitą krepšį, vyras jį pavogė ir nubėgo į mišką. Su mama einame į mišką ir ieškome po storomis eglėmis, tikėdamiesi, kad vagis ten paslėpė maišelį, kad vėl naktį paimtų. Radome didelį stiklainį pomidorų tyrės, naują pūkuotą striukę, šautuvą ir dar keletą daiktų. Kas galėjo pagalvoti, kad po eglutėmis auga visokių gerų dalykų? Bet savo maišelio su daiktais neradome.
Jokia bomba nepataikė nei į tiltą, nei į namą, tačiau šalia rūsio buvo išmušti du dideli krateriai.
Vokiečiai nepabijojo naikinti kiaulių ar galvijų ir įvedė savotišką draudimą ūkininkams naikinti savo gyvulius. Krūmiņš pavedė ūkininko sūnui Kārliui skaičiuoti galvijus. Taigi jis, tikriausiai prieš savo valią, apėjo visus namus. Jie taip pat atvyko į mūsų namus. Mama tuo metu buvo tvarte. Karlis nėjo į tvartą, o paklausė, ar turime kiaulių. Motina atsakė, kad ne. Tą akimirką paršelis garsiai prunkštelėjo. Karlas nusišypsojo ir pasakė: „Vis tiek užsirašysiu, kad jo nėra“. Tada patėvis paršeliui miško tankmėje pasistatė trobelę ir gardą ir pats su ja nakvodavo.
Vokiečiai mėtė granatas į Nėgupītę ir susprogdino žuvis. Didesni buvo paimti, bet mažesni, pilvus išvertę į viršų, lyg baltos bangos išsiplovė palei krantus ir smirdėjo.
Kartą su mama ėjome greitkelio pylimu, kai prasidėjo šaudymas virš pylimo, kulkos tiesiog švilpė. Mama nubėgo nuo užtvankos ir pašaukė mane sekti paskui ją. Tada atsiskleidė mano užsispyrusi prigimtis. Motina vėliau kaimynams pasakė: „...bet ta rupūžė neklauso, stovi ant pylimo ir tikina, kad nieko nebijo“. Mes, vaikai, visur bėgiojome, tikrai nebijojome, o per stebuklą į mus nepataikė nei viena kulka.
Kurį laiką gyventojams buvo įsakyta keltis į Krūminių namų rūsį, tikriausiai savigynai. Rūsys po namu buvo labai didelis ir storomis sienomis. Kiekviena šeima turėjo po vieną seniūniją. Su savimi atsinešėme būtiniausių užkandžių. Likusieji liko namuose, likimo malonei. Mama užkasė bulves į duobę sode ir sulygino žemę. Tvarte po grindimis buvo užkasta statinė sūdytos kiaulienos. Visur klaidžiojo vištos, tarp jų ir mano pačios višta Špicka. Taip pat turėjome didelę, storą, gražią katę, vardu Janka. Kol gyvenome Krūminiuose, Janka, aplinkybių verčiamas, pavirto miško broliu.
Vokiečiai mūsų tvarte įrengė arklidę. O, kaip aš mylėjau tuos arklius! Jie buvo maudomi čia pat Negupītėje.
Kadangi mano globėjas jaunystėje buvo kolportorius, namuose turėjome daug gerų knygų. Vokiečiai knygas išmetė į vandenį, bet mes radome miške knygų lentyną su išdaužytais stiklais. Vokiečiai miške iškasė bunkerius ir į juos iš netoliese esančių namų sunešė stalus, kėdes ir kitus baldus.
Vieną dieną mama sužinojo, kad vokiečiai iškasė mūsų bulves, jas verda ir jomis vaišinosi. Tada ji nuėjo į arklidę, kad išgelbėtų mūsų mėsos statinę. Čia pat stovėjo arklys. Motina liepė vokiečiui arklidės šeimininkui joti ant žirgo ir mėsos statinę nuvežti į Krūminius. Vokietis neprieštaravo ir pakluso mamai.
Vokiečių kariams labiausiai patiko lašiniai ir kiaušiniai. Jei išgirsdavome viščiukų trankymą, tai kokie vokiečiai ar mes, vaikai, bėgdavome ieškoti kiaušinių. Kas pirmas rado, tas gavo. Mus, vaikus, vokiečiai dažnai vaišino šokoladiniais saldainiais. Jei susirgdavo vietinis, eidavo pas vokietį sanitarą, kuri duodavo net vaistų.
Kartą mama išsiuntė mane į Lielvārdį nusipirkti bakalėjos. Teko eiti mišku apie tris kilometrus, paskui keltu per Dauguvos upę. Grįždamas pakelės pakraštyje išsikroviau krepšį ir apsidairiau. Tada matau, kad vokiečiai joja link manęs su vežimu, du arkliai priekyje. Susimečiau viską į krepšį ir nuėjau link jų. Atvykę į vietą, kur sėdėjau, jie sustabdo arklius, o vienas vokietis, kažką šaukdamas ir mostelėdamas ranka, bėga paskui mane. Jei jie tave vejasi, tada tu turi bėgti, o aš bėgsiu taip greitai, kaip mano kojos gali nešti. Atsigręžiu, jis vis dar bėga ir bėga. Aš taip pat. Perbėgau tą vokietį, galiausiai jis sustojo. Namuose mama sužinojo, kad pamečiau piniginę su pinigais. Taigi, todėl vokietis taip stengėsi mane pasivyti.
Šiek tiek užsidirbome rinkdami uogas ir grybus, surinktus daiktus atiduodami į Lielvārde ir Ķegums, už kuriuos jie išdavė vadinamuosius balus. Pateikdami taškus savo ruožtu galite įsigyti produktų.
Į Krūminių sodybą kasdien atkeliaudavo užmiesčio virtuvė – talpus puodas ant dviejų ratų. Tada kareiviai su puodais išsirikiavo. Maniau, kad ir aš galiu prisijungti prie šios linijos. Radau puodą ir atsistojau eilės gale. Kareiviai šypsosi. Ateina mano eilė, ir maloni virėja pripila mano puodą.
Kartą įėjau į Krūminių virtuvę, kur verslą vykdo vokiečiai. Kareivis buvo aplietas medumi iki alkūnių. Jis spaudžia ląsteles, o medus pro pirštus teka į dubenį. Savininkas turi būti saugojęs medunešį.
Vokiečiai dideliame rūsio koridoriuje turėjo telegrafą, kur kareivis perduodavo šifruotus pranešimus, o mes, vaikai, stovėjome aplinkui, burnas pravėdę. Mus domino viskas.
Dauguvos pakrantėje vokiečiai įtaisė žiūronus, o kai jų nebuvo, vaikai išsirikiavo prie žiūronų, tada iš arti pamatėme Lielvārdi.
Kartais naktimis su mama išeidavome iš rūsio ir stebėdavome gaisrų liepsnas priešingame Dauguvos krante, kur dažnai degdavo namas. Į juodą dangų kilo kibirkštys ir dūmų stulpeliai.
Virš Kegumo elektrinės buvo iškelti didžiuliai balionai. Tačiau stoties užtvanka buvo subombarduota. Ten irgi kažkas degė, pats mačiau dūmų stulpus. Vėliau per apgriuvusią atkarpą buvo nutiestas vantinis tiltas pėstiesiems, tačiau jis labai siūbavo.
Dauguvos vandenys tekėjo be kliūčių, todėl ji tapo daug siauresnė ir seklesnė. Ledo luitai gulėjo tiesiai ant lovos. Žegupės upės viduryje atsiskleidė seno malūno sienos su gilia duobe. Vokiečiai duobėje buvo nuskandinę dėžes su šoviniais. Kiekvienas galėjo pasiimti ką norėjo ir kiek norėjo. Dėžės buvo išlaužtos. Juose buvo įvairių dydžių ir spalvotų ženklų ryškių šovinių. Kieme buvo paliktos vidutinio šuns dydžio petardos. Kaimiečiai jas atsuko ir išpylė kurą. Tuščios bombos mums puikiai pasitarnavo dar ilgai po karo tiltui palaikyti. Buvo ir minų, savo dydžiu ir forma panašių į pyragus. Atvykę išminuotojai paklausė vaikų, kur yra minos, o mes juos atkreipėme į plačią zoną ir dėl to jautėmės svarbiais žmonėmis.
NRA. 2004 07 13. Kai mes kariavome.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Niega (Melderupė) ir apylinkės
Ėegos upė XX a. 5-ojo dešimtmečio žemėlapiuose vis dar vadinama Melderupi. Pastačius Kegumo HE, paskutiniai 2,6 km jos buvo užtvindyti, suformuojant daugiau nei 100 m pločio upės tęsinį. Siekiant aprūpinti Kegumo HE statybai reikalingu žvyru, rytiniame Ėegos krante buvo įrengtas karjeras, o per upę pastatytas geležinkelio tiltas. Žvyras į naują HE pastatą buvo gabenamas siauruoju geležinkeliu 6 km ilgio geležinkelio linija. Pirmieji du geležinkelio aikštelės kilometrai matomi tiek gamtoje, tiek LIDAR žemėlapiuose. Toliau geležinkelio aikštelė sutampa su šiuolaikiniu Jaunjelgavos – Kegumo keliu (P85). Vakariniame Ėegos krante, apie 0,2 km į šiaurę nuo Tiltininkų namo (savininkai prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir su juo susijusius įvykius šioje vietoje), yra šaltinis – populiari vandens paėmimo vieta. XX a. abiejuose pasauliniuose karuose Ėegos apylinkėse vyko aktyvi karinė veikla. Pažvelgus į LIDAR žemėlapius ir gamtoje, į šiaurę nuo P85 kelio ir upės pakrantėse matomos apkasų pozicijos. Į pietus nuo P85 kelio iš pietvakarių prie užlietos Ėegos dalies ribojasi apie 0,8 km ilgio kopagūbris, kurio viršūnėje ir šlaituose iškastos apkasos. Mažo miško keliuko, jungiančio P85 kelią su Liepdegumių namais, pusėje yra atskira kopa, kurios šlaituose esančios stačiakampės duobės rodo, kad čia buvo pastatai ar sandėliai. Minėtą kopą iš šiaurės ir vakarų supa maždaug kilometro ilgio apkasų juosta. Į pietus nuo P85 kelio taip pat matomos žmogaus sukurtos neigiamos reljefo formos. Gamtoje yra tankus apkasų ir pastatų arba/ir sandėlių tinklas (įvairaus dydžio duobių tinklas), kuris taip pat matomas LIDAR žemėlapiuose rytiniame Žegos krante tarp P85 kelio ir Širmeliupytės. 1,8 km į rytus nuo Žegos yra Lezmanių brolių kapinės. Jas galima pasiekti nedideliu miško keliuku, vingiuojančiu aplink Žegą ir Širmelupytę. Trečioji (toliausiai į pietus) apkasų linija, pažymėta Latvijos nacionalinės bibliotekos žemėlapyje „Zusammendruck Riga, Gezeichet u.gedruckt vd Vermessungs“, LIDAR žemėlapiuose ir gamtoje aiškiai matoma ir šiandien – po šimtmečio.
Vokiečių armijos betoninis ugnies punktas prie Kegumo HE rezervuaro Žegos upės žiotyse
Įsikūręs Kegumo HE rezervuare prie Žegumo upės žiočių (priešais Žegumo namus), kairiajame jos krante. Vienas vizualiai ir vaizdingai įspūdingiausių bei geriausiai išsilaikiusių betoninių gaisrinių, skalaujamų Dauguvos bangų. Jį galima pamatyti iš didesnio atstumo. Nuo kranto iki gaisrinės viršūnės (apaugusios žole) pastatytas pėsčiųjų tiltas. Į gaisrinės betonines sienas įmūryti siaurojo geležinkelio (?) bėgiai. Į jį galima patekti nuo pėsčiųjų tilto. Tai vienas iš Vokietijos armijos Pirmojo pasaulinio karo gynybos linijos ugnies taškų kairiajame Dauguvos krante, kurį galima daugiau ar mažiau atsekti per visą Dauguvos kairįjį krantą. Minėta gynybos linija yra didelio masto karinė sistema, kuri dar nėra iki galo įvertinta kaip vientisas darinys. Gaisrinės liekanas galima apžiūrėti plaukiant valtimi Kegumo HE.
Princo Leopoldo kelias (Prinz – Leopold Straße)
Pirmojo pasaulinio karo vietos (kelio) pavadinimas yra „Prinz – Leopold Straße“ – Kunigaikščio Leopoldo kelias. Istorinis miško kelias arba jo vieta, apie 7 km ilgio, prasidėjo Didžiojo Kurfürsten Damm ir Kaiser Damm sankryžoje prie vadinamojo Kurlando paminklo (Kurland Denkmal) ir vingiuoja per mišką Birzgalės link, susijungdamas su Pirmojo pasaulinio karo siaurojo geležinkelio linija: Lāčplēsis – Latgale. Į vakarus nuo kelio ir apie 2 km į pietus nuo Kurlando paminklo (Kurland Denkmal) yra Pirmojo pasaulinio karo šaudykla. Šiandien Kunigaikščio Leopoldo keliu galima vaikščioti pėsčiomis, važiuoti dviračiu ir automobiliu (tinkamomis sąlygomis). Kelias kerta Konupītę ir Žegos intaką.
Manoma, kad vokiečių armijos kareiviai, ilgą laiką praleidę kairiajame Dauguvos upės krante, šį kelią pavadino Bavarijos princo Leopoldo (1846–1930), kuris Pirmojo pasaulinio karo metu vadovavo Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pajėgoms Rytų fronte, vardu.
Galima Otomaro Oškalno bunkerio vieta
Atoki ir sunkiai pasiekiama vieta – didelis miškų masyvas, esantis apie 200 m į vakarus nuo Žegos upės ir apie 0,5 km į pietvakarius nuo Žegos užliejamos lygumos. Į minėtą vietą rekomenduojama nuvykti pėsčiomis arba dviračiu, naudojantis LIDAR žemėlapiais ir geografinėmis koordinatėmis. Minėtoje vietoje yra maždaug kilometro ilgio (V – R kryptimi) ir pusės kilometro pločio (Š – P kryptimi) natūralus kopų kalnagūbris, apaugęs spygliuočių mišku. Kopų masyvo šiaurinio ir rytinio šlaitų viršutinėse dalyse yra gerai išsilaikę apkasai, spėjama, iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Harijs Jaunzems (buvęs Kegumo HE inžinierius) mano, kad šioje vietovėje (konkreti vieta nežinoma) buvo Otomāro Oškalnso suformuoto Raudonosios armijos partizanų būrio bunkeris.
Didžioji rinkimų užtvanka (Große Kurfürsten Damm)
Maždaug 4 km ilgio, vakarų-rytų kryptimi driekiantis miško kelias tokiu pavadinimu, pažymėtas Pirmojo pasaulinio karo žemėlapiuose, prasidėjo prie buvusio Kurlando paminklo (Kurland Denkmal) arba vėliau populiariai vadinto Mātīte paminklu ir baigėsi dviejų kelių (prieinamų gamtoje) Hütten Straße ir Morgen Straße sankryžoje. Maždaug 2 km jis driekiasi kaip tiesus miško-žvyro kelias, 0,8 km – kaip žvyrkelis (sutampantis su Latvijos valstybinių miškų nutiestu Egles-Kaulupe keliu), o likusi dalis – kaip takas – nepravažiuojamas automobiliu, bet pravažiuojamas gamtoje arba dviračiu. Sprendžiant iš kito žemėlapio (Zusammendruck Riga, 1: 100 000) ir LIDAR žemėlapių, Pirmojo pasaulinio karo metu Didžiosios Kurfirst užtvankos ir Morgen Straße sankryžoje buvo vokiečių armijos stovykla arba sandėliai (Lager).
Manoma, kad pavadinimas, kilęs iš Kurfürstendamm gatvės, vienos iš centrinių Berlyno gatvių (pavadintos Brandenburgo rinkėjų vardais), kuri šiandien yra populiari turistų ir apsipirkimo vieta. Gatvės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1767–1787 m.
Tomo evangelikų liuteronų bažnyčia
Pirmoji žinoma bažnyčia Tomėje pastatyta 1644 m. 1907–1908 m. vietoj medinio pastato barono Šilingo lėšomis buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. 1956 m. bažnyčia buvo nugriauta, o iš jos akmenų pastatytas kolūkio vištidinis ūkis. Šiandien matoma bažnyčia, esanti tarp buvusios Tomės pradinės mokyklos (mokykla buvo uždaryta po mokyklų reformos, ten buvo įkurtas Kegumo regioninis muziejus) ir Tomės kapinių, buvo pastatyta 1999–2003 m. Briežių šeimos (JAV) iniciatyva. Dabartinį altorių nutapė Sandijs Greiškāns iš Kegumo, remdamasis Atos Grundės 1932 m. daryta altoriaus nuotrauka. Vargonus bažnyčiai padovanojo liuteronų parapija iš Švedijos.
Latvijos nacionalinės bibliotekos (LNB) kolekcijoje „Dingusi Latvija“ yra Tomės bažnyčios nuotrauka, kurioje matyti jos sunaikinimas 1916 m. Pirmojo pasaulinio karo metais. Šalia bažnyčios stovėjusi Tomės pradinė mokykla taip pat nukentėjo per tų pačių metų mūšius.
1938 m. „Latvijas Kareivī“ numeryje yra straipsnis „Pa ddimtās zemes istēlstam un ciemiem“, kuriame minima Tomės bažnyčia: … „Be to, kelias veda pro Tomės bažnyčią, kurią 1916 m. sugriovė rusai, manydami, kad tai vokiečių stebėjimo postas. Maža parapijiečių bendruomenė – apie 250 narių – 1922 m. su didele energija ėmėsi bažnyčios renovacijos ir per 10 metų pastatė naują bokštą ir altorių su menininko Grunde altoriumi. Dabar bažnyčia su baltomis sienomis, rudais langų ir durų rėmais bei tvarkingu interjeru palieka malonų įspūdį“.
Buvusi Tomo pradinė mokykla
Buvusi Tomės pradinė mokykla yra tarp Baldonės-Tomės kelio (V4, Pirmojo pasaulinio karo žemėlapyje vadinamas „Düna Straße“), Tomės evangelikų liuteronų bažnyčios ir Tomės kapinių. Mokykla, kaip ir greta esanti bažnyčia, nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose (1916 m.). Latvijos nacionalinėje bibliotekoje (LNB) „Dingusi Latvija“ eksponuojama pirmosios Tomės mokyklos Silinių name nuotrauka (1925 m.). Dabartinis mokyklos pastatas pastatytas 1926 m. Po mokyklų reformos mokykla buvo uždaryta. Šiandien jame įsikūręs Kegumo krašto muziejus ir biblioteka. 2017 m. gruodžio 13 d. muziejaus kiemelyje atidengta Aigaro Zemītio skulptūra „Žmogui reikia šuns“, skirta Reginai Ezerai. Ant pastato sienos įrengta atminimo lenta į Sibirą ištremtiems Tomės gyventojams.
Ratos kalva
Aukščiausias sausumos kopų masyvo taškas, esantis į vakarus nuo Tomeso kaimo, yra Ratos kalnas (67,8 m virš jūros lygio). Jo apylinkėse stūkso šviesūs pušynai, nuo kurių atsiveria geras vaizdas į įspūdingų kopų ataugas ir šlaitus. Ratos kalną lengva pasiekti pėsčiomis (0,6 km) iš Latvijos valstybinių miškų (LVM) poilsio zonos „Sēņotāju māja“. Abiejose nedidelio miško keliuko, kuriuo einame kalno link, pusėse gamtoje (ir LIDAR žemėlapiuose) matomos daugiau nei 40 panašaus dydžio stačiakampių duobių ir trys apie 50 m ilgio tranšėjos. Gali būti, kad Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo vokiečių armijos sandėlis, iš trijų pusių apsuptas netoliese esančių kopų. Manoma, kad betoninės konstrukcijos aukščiausiame Ratos kalno taške yra buvusio gaisrų stebėjimo (ar trianguliacijos?) bokšto liekanos, kurio medinės dalys buvo pritvirtintos prie betoninių stulpų. Straipsnį apie slidinėjimo kelionę į Ratos kalnus galima rasti sovietmečio periodiniame leidinyje. Kasmet Rata kalvų apylinkėse rengiamas grybų rinkimo čempionatas.
Šaudykla (Schießstand)
Jis yra didesniame miškų masyve tarp Žegos, buvusio Kurlando paminklo (Kurland Denkmal), netoli vadinamosios Princo Leopoldo gatvės (Prinz – Leopold Straße). Nežinantiems objektą gali būti sunku rasti, todėl paieškai rekomenduojama naudoti geografines koordinates.
Manoma, kad tai buvo po atviru dangumi įrengta šaudykla, kurią Pirmojo pasaulinio karo metu pastatė vokiečių armija šaudymo pratyboms. Pirmojo pasaulinio karo laikų žemėlapyje ši vieta pažymėta „Schießst“. Manoma, kad ji tarnavo kaip šaudymo pratybų aikštelė („Schießstand“ vokiškai – šaudykla). Tomi kryptimi (į Tomi) minėtame žemėlapyje pažymėtos dar dvi šaudyklos. Arčiausiai Tomi esančią galima rasti ir pamatyti gamtoje.
Teritorija aplink šaudyklą apaugusi jaunomis pušynėmis, vietovėje gyvena vilkai (galima rasti jų išmatų). LIDAR žemėlapiuose ir gamtoje į pietryčius nuo šaudyklos matoma ištisinė 1,5 km ilgio apkasų linija, tačiau šiaurės vakaruose trumpų (apie 50 m ilgio) ir nutrūkstamų apkasų linija tęsiasi iki pat Kegumo HE. Gamtoje objektas atrodo kaip maždaug 300 m ilgio, tiesus, šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi orientuotas „praėjimas“, kurį iš abiejų pusių supa iki 2 m aukščio kerpėmis ir samanomis apaugę pylimai. Aukščiausias pylimas yra šaudyklos gale (3–4 m). Šaudyklą supa tokio pat dydžio stačiakampės duobės.
