Gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais Kegumo pusėje
Prisiminimai apie dabar tolimą karališkąją epochą mirga. Vyresniajai kartai tai primintų jų pačių išgyvenimus, o jaunesnei kartai tai gali nuobodžiauti.
Mes gyvenome labai gražioje vietoje, kairiajame Dauguvos upės krante, apie šešis kilometrus nuo Ķegumo. Vietoje, kur 12 vienkiemių, bendrai vadinamų Priedesmuiža, iš vienos pusės supa didelis miškas, o iš kitos – status Dauguvos krantas. Mūsų namą nuo kitų skyrė Negupitas, kurį pavadinome ežeru, nes prie mūsų namų jis buvo platesnis, perkirstas dviejų užtvankų. Vienos užtvankos vidurį iki šiol jungia betoninis tiltas, kurį nuo sunaikinimo išgelbėjo vokiečių kareivis. Kitos užtvankos galai driekiasi į gelmes, o joje nebepuikuoja buvęs aukštas medinis tiltas. Kadaise jis tarnavo kaip siaurasis geležinkelis, gabenęs žvyrą Ķegumo elektrinės statybai. Po karo tiltas vis dar tarnavo, šonuose nešdamas vyraujančią simboliką – kūjus ir pjautuvus. Lūšies uodega driekiasi į amžinai žaliuojantį mišką. Priedesmuižos viduryje yra vaikų rojus – didelės žvyrduobės su tvenkiniais ir laukinėmis braškėmis. Miško pakraštyje yra du švaraus vandens požeminiai šaltiniai.
1941 m. birželis. Sužinojusi, kad prasidėjo karas, mama verkia. Sesei buvo dešimt metų, aš jaunesnė. Turime nedidelį kotedžų ūkį. Padeda ir mano patėvis Juris Lazda, labai malonus ir romantiškas vyras. Nebegaliu pasakoti įvykių sekos, bet gerai prisimenu tam tikrus epizodus.
Dieną ir naktį pro mūsų namus važiuoja pabėgėlių vežimai ir kariuomenė. Žmonės čia pat miega vežimuose ir vagonuose. Gyvuliai pririšti prie vežimėlio galo.
Priedesmuiža pilna vokiečių. Naktį bombonešiai niūniuoja aukštai ore. Prožektoriai bando juos užfiksuoti spindulių sankirtose ir tarsi milžiniški žaibai šaudyti tamsiais dangaus skliautais. Numetęs kamuolį šen bei ten.
Mūsų namas buvo apie šimtą metrų nuo tilto, todėl mama, bijodama, kad namas gali būti apdraskytas, sudėjo savo daiktus į maišus ir nunešė į rūsį miško pakraštyje. Kol ji ketino atsiimti kitą krepšį, vyras jį pavogė ir nubėgo į mišką. Su mama einame į mišką ir ieškome po storomis eglėmis, tikėdamiesi, kad vagis ten paslėpė maišelį, kad vėl naktį paimtų. Radome didelį stiklainį pomidorų tyrės, naują pūkuotą striukę, šautuvą ir dar keletą daiktų. Kas galėjo pagalvoti, kad po eglutėmis auga visokių gerų dalykų? Bet savo maišelio su daiktais neradome.
Jokia bomba nepataikė nei į tiltą, nei į namą, tačiau šalia rūsio buvo išmušti du dideli krateriai.
Vokiečiai nepabijojo naikinti kiaulių ar galvijų ir įvedė savotišką draudimą ūkininkams naikinti savo gyvulius. Krūmiņš pavedė ūkininko sūnui Kārliui skaičiuoti galvijus. Taigi jis, tikriausiai prieš savo valią, apėjo visus namus. Jie taip pat atvyko į mūsų namus. Mama tuo metu buvo tvarte. Karlis nėjo į tvartą, o paklausė, ar turime kiaulių. Motina atsakė, kad ne. Tą akimirką paršelis garsiai prunkštelėjo. Karlas nusišypsojo ir pasakė: „Vis tiek užsirašysiu, kad jo nėra“. Tada patėvis paršeliui miško tankmėje pasistatė trobelę ir gardą ir pats su ja nakvodavo.
Vokiečiai mėtė granatas į Nėgupītę ir susprogdino žuvis. Didesni buvo paimti, bet mažesni, pilvus išvertę į viršų, lyg baltos bangos išsiplovė palei krantus ir smirdėjo.
Kartą su mama ėjome greitkelio pylimu, kai prasidėjo šaudymas virš pylimo, kulkos tiesiog švilpė. Mama nubėgo nuo užtvankos ir pašaukė mane sekti paskui ją. Tada atsiskleidė mano užsispyrusi prigimtis. Motina vėliau kaimynams pasakė: „...bet ta rupūžė neklauso, stovi ant pylimo ir tikina, kad nieko nebijo“. Mes, vaikai, visur bėgiojome, tikrai nebijojome, o per stebuklą į mus nepataikė nei viena kulka.
Kurį laiką gyventojams buvo įsakyta keltis į Krūminių namų rūsį, tikriausiai savigynai. Rūsys po namu buvo labai didelis ir storomis sienomis. Kiekviena šeima turėjo po vieną seniūniją. Su savimi atsinešėme būtiniausių užkandžių. Likusieji liko namuose, likimo malonei. Mama užkasė bulves į duobę sode ir sulygino žemę. Tvarte po grindimis buvo užkasta statinė sūdytos kiaulienos. Visur klaidžiojo vištos, tarp jų ir mano pačios višta Špicka. Taip pat turėjome didelę, storą, gražią katę, vardu Janka. Kol gyvenome Krūminiuose, Janka, aplinkybių verčiamas, pavirto miško broliu.
Vokiečiai mūsų tvarte įrengė arklidę. O, kaip aš mylėjau tuos arklius! Jie buvo maudomi čia pat Negupītėje.
Kadangi mano globėjas jaunystėje buvo kolportorius, namuose turėjome daug gerų knygų. Vokiečiai knygas išmetė į vandenį, bet mes radome miške knygų lentyną su išdaužytais stiklais. Vokiečiai miške iškasė bunkerius ir į juos iš netoliese esančių namų sunešė stalus, kėdes ir kitus baldus.
Vieną dieną mama sužinojo, kad vokiečiai iškasė mūsų bulves, jas verda ir jomis vaišinosi. Tada ji nuėjo į arklidę, kad išgelbėtų mūsų mėsos statinę. Čia pat stovėjo arklys. Motina liepė vokiečiui arklidės šeimininkui joti ant žirgo ir mėsos statinę nuvežti į Krūminius. Vokietis neprieštaravo ir pakluso mamai.
Vokiečių kariams labiausiai patiko lašiniai ir kiaušiniai. Jei išgirsdavome viščiukų trankymą, tai kokie vokiečiai ar mes, vaikai, bėgdavome ieškoti kiaušinių. Kas pirmas rado, tas gavo. Mus, vaikus, vokiečiai dažnai vaišino šokoladiniais saldainiais. Jei susirgdavo vietinis, eidavo pas vokietį sanitarą, kuri duodavo net vaistų.
Kartą mama išsiuntė mane į Lielvārdį nusipirkti bakalėjos. Teko eiti mišku apie tris kilometrus, paskui keltu per Dauguvos upę. Grįždamas pakelės pakraštyje išsikroviau krepšį ir apsidairiau. Tada matau, kad vokiečiai joja link manęs su vežimu, du arkliai priekyje. Susimečiau viską į krepšį ir nuėjau link jų. Atvykę į vietą, kur sėdėjau, jie sustabdo arklius, o vienas vokietis, kažką šaukdamas ir mostelėdamas ranka, bėga paskui mane. Jei jie tave vejasi, tada tu turi bėgti, o aš bėgsiu taip greitai, kaip mano kojos gali nešti. Atsigręžiu, jis vis dar bėga ir bėga. Aš taip pat. Perbėgau tą vokietį, galiausiai jis sustojo. Namuose mama sužinojo, kad pamečiau piniginę su pinigais. Taigi, todėl vokietis taip stengėsi mane pasivyti.
Šiek tiek užsidirbome rinkdami uogas ir grybus, surinktus daiktus atiduodami į Lielvārde ir Ķegums, už kuriuos jie išdavė vadinamuosius balus. Pateikdami taškus savo ruožtu galite įsigyti produktų.
Į Krūminių sodybą kasdien atkeliaudavo užmiesčio virtuvė – talpus puodas ant dviejų ratų. Tada kareiviai su puodais išsirikiavo. Maniau, kad ir aš galiu prisijungti prie šios linijos. Radau puodą ir atsistojau eilės gale. Kareiviai šypsosi. Ateina mano eilė, ir maloni virėja pripila mano puodą.
Kartą įėjau į Krūminių virtuvę, kur verslą vykdo vokiečiai. Kareivis buvo aplietas medumi iki alkūnių. Jis spaudžia ląsteles, o medus pro pirštus teka į dubenį. Savininkas turi būti saugojęs medunešį.
Vokiečiai dideliame rūsio koridoriuje turėjo telegrafą, kur kareivis perduodavo šifruotus pranešimus, o mes, vaikai, stovėjome aplinkui, burnas pravėdę. Mus domino viskas.
Dauguvos pakrantėje vokiečiai įtaisė žiūronus, o kai jų nebuvo, vaikai išsirikiavo prie žiūronų, tada iš arti pamatėme Lielvārdi.
Kartais naktimis su mama išeidavome iš rūsio ir stebėdavome gaisrų liepsnas priešingame Dauguvos krante, kur dažnai degdavo namas. Į juodą dangų kilo kibirkštys ir dūmų stulpeliai.
Virš Kegumo elektrinės buvo iškelti didžiuliai balionai. Tačiau stoties užtvanka buvo subombarduota. Ten irgi kažkas degė, pats mačiau dūmų stulpus. Vėliau per apgriuvusią atkarpą buvo nutiestas vantinis tiltas pėstiesiems, tačiau jis labai siūbavo.
Dauguvos vandenys tekėjo be kliūčių, todėl ji tapo daug siauresnė ir seklesnė. Ledo luitai gulėjo tiesiai ant lovos. Žegupės upės viduryje atsiskleidė seno malūno sienos su gilia duobe. Vokiečiai duobėje buvo nuskandinę dėžes su šoviniais. Kiekvienas galėjo pasiimti ką norėjo ir kiek norėjo. Dėžės buvo išlaužtos. Juose buvo įvairių dydžių ir spalvotų ženklų ryškių šovinių. Kieme buvo paliktos vidutinio šuns dydžio petardos. Kaimiečiai jas atsuko ir išpylė kurą. Tuščios bombos mums puikiai pasitarnavo dar ilgai po karo tiltui palaikyti. Buvo ir minų, savo dydžiu ir forma panašių į pyragus. Atvykę išminuotojai paklausė vaikų, kur yra minos, o mes juos atkreipėme į plačią zoną ir dėl to jautėmės svarbiais žmonėmis.
NRA. 2004 07 13. Kai mes kariavome.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Nega (Melderupe) and its surroundings
Nega is still called Melderupi on maps from the 1940s. Along with the construction of the Ķegum HPP, its last 2.6 km was flooded, creating a more than 100 m wide extension of the river. In order to ensure the construction of the Ķegum HPP with gravel, a quarry was built on the eastern bank of the Nega, and a railway bridge was built across the river. The gravel was transported along the 6 km long railway line to the new construction of the HPP with the help of a narrow-gauge railway. The first two kilometers of the railway site are visible both in nature and on LIDAR maps. Further on, the railway site coincides with the modern Jaunjelgava - Ķegum road (P85). On the west bank of the Negus, in the north, about 0.2 km north of the houses of the Bridge Guards (the owners have memories of the Second World War and related events in this place), there is a source - a popular water intake point. Active military activity took place in the vicinity of Nega in both 20th centuries. in world wars. If you look at LIDAR maps and nature, trench positions are visible north of the P85 road and along the banks of the river. To the south of the P85 road, a 0.8 km long ridge of dunes, the top and slopes of which are dotted with trenches, adjoins the flooded part of the Nega from the southwest. On the side of the small forest road that connects the P85 road with the houses of Liepdegumu, there is a standing dune, the rectangular pits on the slopes of which indicate that buildings or warehouses were located here. The mentioned dune is surrounded from the north and west by a strip of ditches about a kilometer long. Man-made negative landforms are also visible south of the P85 road. A dense network of trenches and buildings or/and warehouses (a network of pits of various sizes is in nature and can also be seen on LIDAR maps on the eastern bank of Nega between the P85 road and Širmeļupīti. 1.8 km east of Nega is the cemetery of the Lezmani brothers. You can go to them along the small forest road , which unfolds in the vicinity of ņegas and Širmeļupīte. The third line of trenches (farthest to the south) marked on the map of the National Library of Latvia ""Zusamendruck Riga, Gezeichet u.gedruckt vd Vermessungs"" is clearly visible on LIDAR maps and in nature even today - a century later.
The German army's concrete fire point in the Kegum HPP reservoir near the Nega inlet
It is located in the Ķegum HPP reservoir at the Nega inlet (in front of the Nega houses), on its left bank. One of the most visually and scenically impressive and also the best-preserved concrete fireplaces, washed by the waves of the Daugava. It can be seen from a larger piece. A footbridge has been built from the shore to the top of the fire point (overgrown with grass). Narrow-gauge railway (?) tracks embedded in the concrete walls of the fire station. You can get inside from the side of the footbridge. This is one of the fire points of the defense line of the German army during the First World War on the left bank of the Daugava, which can more or less be traced along the entire length of the left bank of the Daugava. The aforementioned line of defense is a large-scale military system that has not really been evaluated as a whole until now. The remains of the fire point can be seen by boat on the Ķegum HPP.
Prince Leopold Straße (Prinz – Leopold Straße)
The name of the place (road) during the First World War - "Prinz - Leopold Straße" - Prince Leopold's road. About 7 km long historical forest road or the place that started at the junction of Große Kurfürsten Damm and Kaiser Damm near the so-called Kurland Denkmal and winds through the forest towards Birzgale, connecting with the First World wartime narrow-gauge railway line: Lāčplēsis – Latgali. To the west of the road and about 2 km south of the site of the Kurland Denkmal is a First World War shooting range. Today, the Prince Leopold Road can be walked, cycled and driven (under suitable conditions). The road crosses Konupīti and the Nega tributary.
It is thought that the soldiers of the German army, staying for a long time on the front of the left bank of the Daugava, named this road after the Bavarian Prince Leopold (1846 - 1930), who led the German and Austro-Hungarian forces on the Eastern Front during the First World War.
Possible location of Otomaras Oškalns bunker
A remote and difficult to access place - a large forest massif about 200 m west of the Nega river and about 0.5 km southwest of the Nega flood. It is recommended to go to the mentioned place on foot or by bicycle, using LIDAR maps and geographical coordinates. In the mentioned place, there is an inland dune embankment about a kilometer long (in the W-E direction) and half a kilometer wide (in the N-S direction) covered with coniferous forest. At the top of the northern and eastern slopes of the dune massif are well-preserved trenches, believed to date from the Second World War. Harijs Jaunzems (former Ķegums HPP engineer) believes that the bunker of the Red Army partisan unit formed by Otomaras Oškalns was located in this area (the exact point is unknown).
Große Kurfürsten Damm
The approximately 4 km long west-east oriented forest road marked on the maps of the First World War started at the former Kurland Denkmal (Kurland Denkmal) or later popularly known as the Mother's Monument and ended at two roads (passable in nature) Hütten Straße and Morgen Straße junctions. Approximately 2 km long, it stretches as a straight forest-dirt road, 0.8 km - a gravel road (coincides with the Egles - Kaulupes road formed by the Latvian State Forests), and the rest - a road that cannot be driven by road transport, but can be walked in nature or can be driven on a bicycle - since. Judging by another map (Zusamendruck Riga, 1: 100,000) and LIDAR maps, a World War I German army camp or warehouse (Lager) was located at the junction of the Great Kurfirst Dam and Morgen Straße.
It is thought that the name, which was born here during the stay of the German army during the First World War, comes from Kurfürstendamm - the name of one of the central avenues of Berlin (in memory of the Elector of Brandenburg), which today is a popular sightseeing and shopping place for tourists. The name of the avenue was first mentioned between 1767 and 1787.
Tomes Evangelical Lutheran Church
The first known church was built in Tome in 1644. 1907 - 1908 instead of a wooden building, a stone church was built with Baron Schilling's money. 1956 the church was demolished and a kolkhoz chicken farm was built from its stones. The church visible today, which is located between the former Tomes elementary school (the school was closed after the school reform, the Ķegum County Museum was established there) and the Tomes cemetery, was built between 1999 and 2003. at the initiative of the Deer Family (USA). The current altarpiece was painted by Sandijs Greiškans from Kegu, after Ata Grunde in 1932. photos of the made altarpiece. The organ was donated to the church by the Lutheran congregation from Sweden.
A photo can be found in "Lost Latvia" of the National Library of Latvia (LNB) showing Tomas Church during the First World War after its destruction in 1916. The Tomes elementary school next to the church also suffered in the battles of the same year.
"Latvijas Kareivī" issue 147 of 1938 contains the article "On the towns and villages of the native land", which mentions the church of Tomes: "Further on, the road leads past the church of Tomes, which in 1916 destroyed by the Russians, thinking that there was a German observation post there. There is a small congregation - around 250 members - in 1922. with great energy started to restore the church and within 10 years built a new tower and an altar with an altarpiece by the artist Grunde. Now the church with its white walls, brown window and door frames and neat interior leaves a pleasant impression".
The former Tomes elementary school
The former Tomes elementary school is located between the Baldones - Tomes road (V4, called "Düna Straße" on the First World War map), the Tomes Evangelical Lutheran Church and the Tomes cemetery. The school, like the neighboring church, suffered during the battles of the First World War (1916). In "Lost Latvia" of the National Library of Latvia (LNB) you can see a photo of the first Tomes school in the house of Siliņi (1925). 1926 built the present stone school building. After the school reform, the school was closed. Today, the Ķegum County Museum and Library are located here. 2017 On December 13, the sculpture "Man needs a dog" dedicated to Regina Ezer was opened in the courtyard of the museum, sculpted by Aigars Zemītis. On the wall of the building, a commemorative plaque has been installed for the inhabitants of Tome who were deported to Siberia.
Wheel Hill
The highest point of the massif of inland dunes, located to the west of the village of Tomes, is Mount Rata (67.8 m above sea level). Light pine forests stand in its vicinity, allowing a good view of the backs and slopes of the impressive dunes. It is easy to get to Rata Hill on foot (0.6 km) from the "Sēņotaju māja" recreational area of the Latvian State Forests (LVM). On both sides of the small forest road along which we go towards the mountain, nature (and LIDAR maps) show more than 40 similar-sized quadrangular pits and three trench-like trenches about 50 m long. It is possible that during the First World War, a German army warehouse was located here, surrounded on three sides by the nearby dunes. It is thought that the concrete structures at the highest point of the Wheel Hill are the remains of the former fire observation (or triangulation?) tower, the wooden parts of which were attached to the concrete pillars. An article about a ski hike in the Rata Mountains can be found in a Soviet-era periodical. The annual mushroom picking championship takes place in the vicinity of the Rata hill.
Šautuve (shooting gallery)
Supposedly - an open-air shooting range built by the German army of the First World War for shooting practice. To be found in the largest forest massif between Negus, the former Kurland Denkmal at the so-called Prince Leopold Street (Prinz – Leopold Straße). The object may be difficult to find for the uninitiated, so it is recommended to use geographic coordinates for the search. The vicinity of the shooting range is covered with young pine trees, wolves live in the vicinity (you can find their feces). LIDAR maps and nature show a continuous line of trenches 1.5 km long southeast of the shooting range, while in the northwest a line of short (about 50 m long) and interrupted trenches stretches all the way to the Ķegum HPP.
The object appears in nature as an approximately 300 m long, straight, northeast-southwest oriented "passage", surrounded on both sides by ramparts up to 2 m high, overgrown with lichens and mosses. The highest rampart is at the end of the shooting range (3-4 m). The shooting range is surrounded by rectangular pits of the same size. On a World War I-era map, this location is labeled "Schießst.". Presumably, it served as a shooting training ground ("Schießstand" in German - shooting range). In the direction to Tomi (up to Tomei) two more shooting locations are marked on the mentioned map. Tomei is found and seen in nature closest to nature.
