Sedos kautynės II WW2

Sedos kautynės įvyko 1944 m. spalio 7 d., kai Lietuvos Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) daliniai bandė sulaikyti į vakarus besiveržiančią Sovietų Sąjungos kariuomenę. Šioms kautynėms vadovavo plk. H. Maederis, jo adjutantas buvo kpt. Štefanskis, o štabo karininkais tarnavo leitenantai Kristas, Knoblochas ir Veleris. Ryšių tarnybos karininku buvo paskirtas kpt. A. Kuzmickas.

TAR I-ajam pulkui vadovavo mjr. A. Urbonas (jo adjutantas – j. ltn. Žukauskas), o II-ajam pulkui – plk. Mečys Kareiva (po jo mirties – plk. ltn. M. Naujokas). Batalionams vadovavo patyrę karininkai: I-ojo bataliono vadas buvo kpt. Petras Puodžiūnas, II-ojo – kpt. Pranas Počebutas.

Spalio 5 d. rytuose pasigirdo artilerijos šaudymas. Savanoriai, tuo metu Barstyčiuose kasę apkasus, buvo greitai atšaukti. Kitą dieną, spalio 6-ąją, plk. H. Maederio įsakymu abu I-ojo pulko batalionai atžygiavo į Sedą ir užėmė gynybos pozicijas. II-asis pulkas, dar buvęs formavimo etape, pasitraukė į Barstyčius.

I-ojo pulko vadavietė buvo įkurta tuščiame pašto pastate. Tarp I-ojo bataliono ir vadavietės buvo palaikomas nuolatinis ryšys lauko telefonais, o su II-uoju batalionu ryšys buvo palaikomas tik per pasiuntinius. Lietuvių pozicijos buvo išrinktos nepalankioje vietoje – už jų nugaros tekėjo Varduvos upė, per kurią buvo pastatytas vienintelis tiltas.

Kautynių dieną, spalio 7-ąją, apie vidurdienį pro lietuvių pozicijas vakarų kryptimi pravažiavo keli vokiečių tankai su keliais kareiviais ant kiekvieno. Savanoriai prašė tankų paramos, tačiau šie, iššaudę visus šaudmenis, pajudėjo Darbėnų link, kur buvo jų šaudmenų ir kuro sandėlys.

Kiekvienoje I-ojo ir II-ojo bataliono kuopoje buvo paskirti kariai, kurie su "pancerfaustais" turėjo naikinti puolančius tankus. Jų pozicijos buvo įrengtos apie 200 metrų priešo pusėje nuo pagrindinės gynybos linijos. Apie pietus pasirodę pirmieji rusų T-34 tankai buvo sutikti "pancerfaustų" ir "panceršrekų" ugnimi. Tankus lydėjusius pėstininkus naikino kpt. P. Počebuto ir ltn. Broniaus Nainio vadovaujamos sunkiųjų ginklų kuopos minosvaidžiai.

Įdomus faktas, kad lietuviai turėjo dvi rusiškas patrankas, tačiau jos nebuvo efektyviai panaudotos – vienoje iš jų vamzdžio lizde užstrigo vokiškas sviedinys, o pusė patranką aptarnaujančios komandos pabėgo.

Tarp mūšio dalyvių buvo ir vėliau išeivijoje išgarsėjęs rašytojas Marius Katiliškis, kurio dramatiškas liudijimas apie kautynes išliko iki šių dienų. Šios kautynės netiesioginiai nulėmė ir žymaus lietuvių poeto Vytauto Mačernio mirtį.

Po mūšio, spalio 8 d., buvo išleistas TSRS Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymas Nr. 193, kuriame už svarbių vokiečių atsparos taškų (tarp jų ir Sedos) užėmimą buvo nurodyta apdovanoti pasižymėjusius karius. Ta proga Maskvoje 22 val. 30 min. buvo surengtas 20 salvių saliutas.

Sedos kapinėse yra išlikę 96 broliški "išvaduotojų" kapai, kiekviename palaidota po 6 žuvusius, nors istorikai pastebi, kad ne visi ten palaidoti kariai žuvo būtent Sedos kautynėse. Kautynės buvo paskutinis lietuvių organizuotas bandymas pasipriešinti sovietiniams okupantams reguliariame mūšyje, po kurio dalis išgyvenusių karių įsiliejo į partizaninį judėjimą.