Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (I) tarpukaris

1919 m. sėkmingai atrėmus bolševikų ir bermontininkų puolimus buvo susirūpinta šių kovų ir jų herojų įamžinimu. 1919 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kariuomenės vadas paskelbė įsakymą kurti Lietuvos karo muziejų (įsakymas Lietuvos kariuomenei Nr. 205). Tačiau Lietuvos laukė dar vienas iššūkis – mūšiai su Lenkijos kariniais daliniais. Tvirtesnių žingsnių buvo įmanoma imtis tik pasibaigus visoms kovoms, jau po 1920 m. lapkričio. Vėlgi nedelsta ir grįžta prie karo muziejaus steigimo reikalų. 1921 m. sausio 22 d. buvo pasirašytas Krašto apsaugos ministerijos įsakymas, įpareigojęs organizuoti tokį muziejų ir kartu apibrėžęs šios įstaigos tikslą – „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“ (įsakymas kariuomenei Nr. 17). Nepraėjo nei mėnuo ir jau vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Šiandien jis sėkmingai tebegyvuoja kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Netrukus susirūpinta ir Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų kapų sutvarkymu, o apie 1928 m. prasidėjo Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti ir Nepriklausomybės kovoms atminti skirtų paminklų statymo bumas. Šiuo atveju dera išskirti ir skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) darbus.

Robertas Antinis gimė 1898 m. Latvijoje (tuomet Rusijos imperija), Kaldabrunioje. Mokėsi Rokiškyje, vėliau studijavo menus Kaune ir Paryžiuje. 1927–1931 m. net keli Lietuvos miestai pasipuošė jo sukurtais Nepriklausomybės paminklais. Pirmasis iškilo Širvintose. 1920 m. lapkritį Giedraičių ir Širvintų apylinkėse vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos, žinomos kaip Giedraičių mūšis. Tuomet Lietuvos kariuomenei pavyko atremti į šalies gilumą besiveržiančias lenkų pajėgas. Būtent šių įvykių įamžinimui 1927 m. Širvintose ir buvo pastatytas Antinio sukurtas paminklas. Sakoma, kad ir pats Antinis buvo dalyvavęs Nepriklausomybės kovose, kovėsi prie Širvintų. Kiti jo sukurti paminklai iškilo Biržuose, Rokiškyje ir galbūt Kretingoje (visi atidengti 1931). Abejojant dėl Antinio autorystės Kretingos paminklo atveju, pastarojo kūrėju laikomas vietinis akmenkalys Jonas Akinskas.

Antinio sukurtiems paminklams būdingi skulptūriniai akcentai. Paminkle Širvintose atvaizduoti suklupusi motina, prilaikanti mirštantis karį-sūnų; Biržuose – prie krūtinės prigludusiose rankose vainiką laikanti lietuvaitė; Rokiškyje vienoje paminklo pusėje – vaidila ir lietuvis karys, kitoje – lietuvaitė, pakeltose rankose laikanti skyde pavaizduotą saulę su svastika. Paminklas Kretingoje buvo kuklesnis, puoštas bareljefais su valstybės ir kariuomenės simbolių atvaizdais.

Paminklai Biržuose, Rokiškyje ir Širvintose pastatyti greta bažnyčių, jau susiformavusiose viešosiose erdvėse (miestų aikštėse) ar netrukus virtusiomis tokiomis dėl čia atsiradusių paminklų. Aikštės Biržuose ir Rokiškyje nuo čia iškilusių Nepriklausomybės paminklų pradėtos vadinti Nepriklausomybės aikštėmis. Kretingos atveju, paminklas pastatytas buvusios rotušės aikštėje, taigi irgi miesto širdyje. 1875–1876 m. šios aikštės viduryje buvo pastatytas Rusijos imperijos priespaudos liudininkas – stačiatikių cerkvė. 1925–1927 m. ši cerkvė buvo nugriauta ir vietoje jos iškilo naujas akcentas – Nepriklausomybės paminklas. Tad iškalbingi buvo ne tik patys paminklai, bet ir jų pastatymo vietos.

Atskiro pasakojimo vertos ir šių monumentų atsiradimo istorijos. Vėlgi iškalbinga, kad šie tautinio naratyvo ženklai atsirado būtent vietos žmonių iniciatyvos dėka. Širvintose paminklas statytas už Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komiteto surinktas lėšas. Šis komitetas 1925 m. buvo suburtas pasienio policijos Širvintų baro viršininko Juodenikio (Juodenukio, Juodemsko) iniciatyva. Biržuose ir Kretingoje paminklai pastatyti Lietuvos šaulių sąjungos vietos skyrių rūpesčiu. Visa tai liudijo apie tvirtai įsišaknijusį patriotiškumą ir pilietiškumą. Paminklas Biržuose miestiečių buvo pramintas „Birute“ – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir lietuviams svarbaus istorinio herojaus Vytauto Didžiojo motinos garbei. Paminklui Širvintose prigijo „Motinos“ pavadinimas, nors kiti atvaizde, kaip ir Biržų atveju, įžvelgė kunigaikštienę Birutę.

Sovietmečiu didesnioji dalis tarpukaryje sukurtų Nepriklausomybės paminklų buvo sunaikinti. Tokia dalia ištiko ir beveik visus Antinio sukurtus monumentus (nuoroda į antrą dalį). Tik pačiam skulptoriui likimas buvo palankesnis. Jam leista ir toliau kurti. Žymiausias to laikotarpio Antinio kūrinys – skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, 1960 m. pastatyta Palangoje. 7 dešimtmetyje jis taip pat rengė projektus memorialiniams kompleksams Salaspilyje Latvijoje ir Kauno IX forte (nerealizuoti).