Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (I) tarpukaris

Apie 1928 m. Lietuvoje prasidėjo Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti ir Nepriklausomybės kovoms atminti skirtų paminklų statymo bumas, liudijęs apie patriotines lietuvių nuotaikas ir jų pilietiškumą. Šiuo atveju dera išskirti ir skulptoriaus Roberto Antinio darbus, sukurtus 1926–1931 m.
1919 m. sėkmingai atrėmus bolševikų ir bermontininkų puolimus buvo susirūpinta šių kovų ir jų herojų įamžinimu. 1919 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kariuomenės vadas paskelbė įsakymą kurti Lietuvos karo muziejų (įsakymas Lietuvos kariuomenei Nr. 205). Tačiau Lietuvos laukė dar vienas iššūkis – mūšiai su Lenkijos kariniais daliniais. Tvirtesnių žingsnių buvo įmanoma imtis tik pasibaigus visoms kovoms, jau po 1920 m. lapkričio. Vėlgi nedelsta ir grįžta prie karo muziejaus steigimo reikalų. 1921 m. sausio 22 d. buvo pasirašytas Krašto apsaugos ministerijos įsakymas, įpareigojęs organizuoti tokį muziejų ir kartu apibrėžęs šios įstaigos tikslą – „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“ (įsakymas kariuomenei Nr. 17). Nepraėjo nei mėnuo ir jau vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Šiandien jis sėkmingai tebegyvuoja kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Netrukus susirūpinta ir Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų kapų sutvarkymu, o apie 1928 m. prasidėjo Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti ir Nepriklausomybės kovoms atminti skirtų paminklų statymo bumas. Šiuo atveju dera išskirti ir skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) darbus.
Robertas Antinis gimė 1898 m. Latvijoje (tuomet Rusijos imperija), Kaldabrunioje. Mokėsi Rokiškyje, vėliau studijavo menus Kaune ir Paryžiuje. 1927–1931 m. net keli Lietuvos miestai pasipuošė jo sukurtais Nepriklausomybės paminklais. Pirmasis iškilo Širvintose. 1920 m. lapkritį Giedraičių ir Širvintų apylinkėse vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos, žinomos kaip Giedraičių mūšis. Tuomet Lietuvos kariuomenei pavyko atremti į šalies gilumą besiveržiančias lenkų pajėgas. Būtent šių įvykių įamžinimui 1927 m. Širvintose ir buvo pastatytas Antinio sukurtas paminklas. Sakoma, kad ir pats Antinis buvo dalyvavęs Nepriklausomybės kovose, kovėsi prie Širvintų. Kiti jo sukurti paminklai iškilo Biržuose, Rokiškyje ir galbūt Kretingoje (visi atidengti 1931). Abejojant dėl Antinio autorystės Kretingos paminklo atveju, pastarojo kūrėju laikomas vietinis akmenkalys Jonas Akinskas.
Antinio sukurtiems paminklams būdingi skulptūriniai akcentai. Paminkle Širvintose atvaizduoti suklupusi motina, prilaikanti mirštantis karį-sūnų; Biržuose – prie krūtinės prigludusiose rankose vainiką laikanti lietuvaitė; Rokiškyje vienoje paminklo pusėje – vaidila ir lietuvis karys, kitoje – lietuvaitė, pakeltose rankose laikanti skyde pavaizduotą saulę su svastika. Paminklas Kretingoje buvo kuklesnis, puoštas bareljefais su valstybės ir kariuomenės simbolių atvaizdais.
Paminklai Biržuose, Rokiškyje ir Širvintose pastatyti greta bažnyčių, jau susiformavusiose viešosiose erdvėse (miestų aikštėse) ar netrukus virtusiomis tokiomis dėl čia atsiradusių paminklų. Aikštės Biržuose ir Rokiškyje nuo čia iškilusių Nepriklausomybės paminklų pradėtos vadinti Nepriklausomybės aikštėmis. Kretingos atveju, paminklas pastatytas buvusios rotušės aikštėje, taigi irgi miesto širdyje. 1875–1876 m. šios aikštės viduryje buvo pastatytas Rusijos imperijos priespaudos liudininkas – stačiatikių cerkvė. 1925–1927 m. ši cerkvė buvo nugriauta ir vietoje jos iškilo naujas akcentas – Nepriklausomybės paminklas. Tad iškalbingi buvo ne tik patys paminklai, bet ir jų pastatymo vietos.
Atskiro pasakojimo vertos ir šių monumentų atsiradimo istorijos. Vėlgi iškalbinga, kad šie tautinio naratyvo ženklai atsirado būtent vietos žmonių iniciatyvos dėka. Širvintose paminklas statytas už Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komiteto surinktas lėšas. Šis komitetas 1925 m. buvo suburtas pasienio policijos Širvintų baro viršininko Juodenikio (Juodenukio, Juodemsko) iniciatyva. Biržuose ir Kretingoje paminklai pastatyti Lietuvos šaulių sąjungos vietos skyrių rūpesčiu. Visa tai liudijo apie tvirtai įsišaknijusį patriotiškumą ir pilietiškumą. Paminklas Biržuose miestiečių buvo pramintas „Birute“ – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir lietuviams svarbaus istorinio herojaus Vytauto Didžiojo motinos garbei. Paminklui Širvintose prigijo „Motinos“ pavadinimas, nors kiti atvaizde, kaip ir Biržų atveju, įžvelgė kunigaikštienę Birutę.
Sovietmečiu didesnioji dalis tarpukaryje sukurtų Nepriklausomybės paminklų buvo sunaikinti. Tokia dalia ištiko ir beveik visus Antinio sukurtus monumentus (nuoroda į antrą dalį). Tik pačiam skulptoriui likimas buvo palankesnis. Jam leista ir toliau kurti. Žymiausias to laikotarpio Antinio kūrinys – skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, 1960 m. pastatyta Palangoje. 7 dešimtmetyje jis taip pat rengė projektus memorialiniams kompleksams Salaspilyje Latvijoje ir Kauno IX forte (nerealizuoti).
- Gintaras Bielskis (par.), „Kovose žuvę amžinai gyvens“, in: Širvintų kraštas, 2015-07-28, prieiga internetu: https://www.sirvinta.net/krastotyra/kovose-zuve-amzinai-gyvens/.
- „Biržai – paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“, in: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2020-03-18, prieiga internetu: https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/lietuvos-valstybingumo-zenklai-panevezio-apskrityje-paminklai-laisvei-ir-nepriklausomybes-kovu-kariams-savanoriams-2/birzai-paminklas-zuvusiems-uz-lietuvos-nepriklausomybe/.
- Aleksandras Indriulaitis, „Robertas Antinis“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2024, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/robertas-antinis/.
- Aušra Jurevičiūtė, „Vytauto Didžiojo Karo muziejus – Lietuvos karinių tradicijų kūrėjas ir karinio paveldo saugotojas“, in: Karo archyvas, 2019, nr. 34, p. 151–216, 294–295.
- Jolanta Klietkutė, „Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1928–1928) paminėti Kretingoje (Laisvės paminklas)“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2014 (atnaujinta 2020-01-11), prieiga internetu: https://www.kretingosenciklopedija.lt/kultura/kulturos-paveldas/istorinis-paveldas/paminklai/paminklas-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmeciui-1928-1928-pamineti-kretingoje-laisves-paminklas/.
- „Rokiškis – Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas“, in: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2020-04-16, prieiga internetu: https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/lietuvos-valstybingumo-zenklai-panevezio-apskrityje-paminklai-laisvei-ir-nepriklausomybes-kovu-kariams-savanoriams-2/rokiskis-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmecio-paminklas/.
Seotud ajajoon
Seotud objektid
Iseseisvuse väljak Biržais
Biržai linna keskuses.
Vabadusvõitluste mälestuspaik ja mälusõdade tunnistaja.
1931. aastal kõrval St. Ristija Johannese kiriku endisele platsile püstitati Leedu Laskurliidu kohaliku meeskonna eestvõttel monument Leedu iseseisvuse eest hukkunutele. Väljak sai tuntuks Iseseisvuse väljakuna ja monumenti ennast nimetasid Biržai rahvas "Birute" (Leedu suurhertsoginna auks). Väljakust sai erinevate pidustuste ja mälestuste tähistamise koht. Ausamba juurde asetati lilled ning laskurid või skaudid andsid vande. Pärast seda, kui Nõukogude võim Leedu okupeeris, ei püsinud monument kaua – 1946. aastal. See lasti õhku ja maeti sinna, kus see seisis. Iseseisvussamba kohale rajati Nõukogude sõdurite kalmistu.
1988. aasta Biržailased kaevasid hävinud monumendi jäänused välja. Ja 1990. aastal. Selle monumendi täpne koopia taastati, ainult et seda ei püstitatud enam algsesse asukohta, vaid kaugemale, Nõukogude sõdurite kalmistu kõrvale. 2006–2007 Monument on taastatud, selle postamendile on kinnitatud tahvel 60 hukkunud Leedu vabatahtliku, sõduri, partisani ja laskuri nimedega. 2017. aasta Monumendi kõrval avati veel üks mälestustahvel – 1919–1920. Biržai koguduse Vytise Risti rüütlitele ja vabatahtlikele iseseisvusvõitluste ajal.
2011. aastal Toodi originaalmonumendi originaalfragmendid ja eksponeeriti neid kiriku juurde.
2005–2010 Väljak on rekonstrueeritud. Arvatakse, et 16.–17. See koht pidi olema tühi väli lossi kaitsevallikraavi ja linlaste kruntide vahel. Hiljem jagati ala kruntideks. Väljaku rekonstrueerimisel sooviti neid lugusid kajastada: kitsad, diagonaalsed, kahurikuuli trajektoore meenutavad märgid seovad semantiliselt väljaku lossiga, platsi ületavad laiemad sõidurajad vastavad aga enam-vähem siin hilisemal ajal elanud linlaste kruntide piiridele.
2021. aasta Väljak nimetati ametlikult Iseseisvuse väljakuks. Väljak jääb II maailmasõja Nõukogude sõdurite matmispaigaks, mida tähistavad obelisk ja mälestustahvlid. Arvatakse, et siia maeti ka aastatel 1945–1954 hukkunud NKVD-MVD-MGB üksuste sõdureid ja kaadreid. lahingutes Biržai piirkonna partisanidega.
Iseseisvuse väljak Rokiškises
Rokiškise linna keskuses.
Iseseisvuse väljaku tipphetk – 1929–1931. Iseseisvuse 10. aastapäeva mälestuseks püstitati monument. Monumendil on kujutatud Leedu sõdurit ja leedulannat, kes hoiavad ülestõstetud kätes kilbil kujutatud haakristiga päikest. See on üks neid haruldasi juhtumeid, kui Nõukogude ajal Iseseisvas Leedus püstitatud monument jäi hävitamata. Ainult 7 tosinat. Üle krohviti kiri "1918–1928" ja haakrist. 1989 Monument on taastatud.
Alates 1931. aastast. Väljak, kuhu monument püstitati, nimetati Iseseisvuse väljakuks.
Mälestustahvel kirjaga "Sellel väljakul rüvetati sõjajärgsetel aastatel (1944–1953) Leedu vabaduse eest tapetud võitlejate surnukehi" meenutab üht valusamat etappi selle väljaku ajaloos. Aastatel 1944–1953 hävis vähemalt kolm väljakut ümbritsevat hoonet. Loodi nõukogude repressiivstruktuurid, mis vangistasid, kuulasid üle ja piinasid leedulasi (Iseseisvusaastad 5, 10, 15). Need hooned on tähistatud mälestustahvlitega.