Paminklai Lietuvos Nepriklausomybei. Roberto Antinio sukurtų paminklų istorijos: (I) tarpukaris

Apie 1928 m. Lietuvoje prasidėjo Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti ir Nepriklausomybės kovoms atminti skirtų paminklų statymo bumas, liudijęs apie patriotines lietuvių nuotaikas ir jų pilietiškumą. Šiuo atveju dera išskirti ir skulptoriaus Roberto Antinio darbus, sukurtus 1926–1931 m.
1919 m. sėkmingai atrėmus bolševikų ir bermontininkų puolimus buvo susirūpinta šių kovų ir jų herojų įamžinimu. 1919 m. gruodžio 15 d. Lietuvos kariuomenės vadas paskelbė įsakymą kurti Lietuvos karo muziejų (įsakymas Lietuvos kariuomenei Nr. 205). Tačiau Lietuvos laukė dar vienas iššūkis – mūšiai su Lenkijos kariniais daliniais. Tvirtesnių žingsnių buvo įmanoma imtis tik pasibaigus visoms kovoms, jau po 1920 m. lapkričio. Vėlgi nedelsta ir grįžta prie karo muziejaus steigimo reikalų. 1921 m. sausio 22 d. buvo pasirašytas Krašto apsaugos ministerijos įsakymas, įpareigojęs organizuoti tokį muziejų ir kartu apibrėžęs šios įstaigos tikslą – „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“ (įsakymas kariuomenei Nr. 17). Nepraėjo nei mėnuo ir jau vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Šiandien jis sėkmingai tebegyvuoja kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Netrukus susirūpinta ir Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų kapų sutvarkymu, o apie 1928 m. prasidėjo Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti ir Nepriklausomybės kovoms atminti skirtų paminklų statymo bumas. Šiuo atveju dera išskirti ir skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) darbus.
Robertas Antinis gimė 1898 m. Latvijoje (tuomet Rusijos imperija), Kaldabrunioje. Mokėsi Rokiškyje, vėliau studijavo menus Kaune ir Paryžiuje. 1927–1931 m. net keli Lietuvos miestai pasipuošė jo sukurtais Nepriklausomybės paminklais. Pirmasis iškilo Širvintose. 1920 m. lapkritį Giedraičių ir Širvintų apylinkėse vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos, žinomos kaip Giedraičių mūšis. Tuomet Lietuvos kariuomenei pavyko atremti į šalies gilumą besiveržiančias lenkų pajėgas. Būtent šių įvykių įamžinimui 1927 m. Širvintose ir buvo pastatytas Antinio sukurtas paminklas. Sakoma, kad ir pats Antinis buvo dalyvavęs Nepriklausomybės kovose, kovėsi prie Širvintų. Kiti jo sukurti paminklai iškilo Biržuose, Rokiškyje ir galbūt Kretingoje (visi atidengti 1931). Abejojant dėl Antinio autorystės Kretingos paminklo atveju, pastarojo kūrėju laikomas vietinis akmenkalys Jonas Akinskas.
Antinio sukurtiems paminklams būdingi skulptūriniai akcentai. Paminkle Širvintose atvaizduoti suklupusi motina, prilaikanti mirštantis karį-sūnų; Biržuose – prie krūtinės prigludusiose rankose vainiką laikanti lietuvaitė; Rokiškyje vienoje paminklo pusėje – vaidila ir lietuvis karys, kitoje – lietuvaitė, pakeltose rankose laikanti skyde pavaizduotą saulę su svastika. Paminklas Kretingoje buvo kuklesnis, puoštas bareljefais su valstybės ir kariuomenės simbolių atvaizdais.
Paminklai Biržuose, Rokiškyje ir Širvintose pastatyti greta bažnyčių, jau susiformavusiose viešosiose erdvėse (miestų aikštėse) ar netrukus virtusiomis tokiomis dėl čia atsiradusių paminklų. Aikštės Biržuose ir Rokiškyje nuo čia iškilusių Nepriklausomybės paminklų pradėtos vadinti Nepriklausomybės aikštėmis. Kretingos atveju, paminklas pastatytas buvusios rotušės aikštėje, taigi irgi miesto širdyje. 1875–1876 m. šios aikštės viduryje buvo pastatytas Rusijos imperijos priespaudos liudininkas – stačiatikių cerkvė. 1925–1927 m. ši cerkvė buvo nugriauta ir vietoje jos iškilo naujas akcentas – Nepriklausomybės paminklas. Tad iškalbingi buvo ne tik patys paminklai, bet ir jų pastatymo vietos.
Atskiro pasakojimo vertos ir šių monumentų atsiradimo istorijos. Vėlgi iškalbinga, kad šie tautinio naratyvo ženklai atsirado būtent vietos žmonių iniciatyvos dėka. Širvintose paminklas statytas už Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komiteto surinktas lėšas. Šis komitetas 1925 m. buvo suburtas pasienio policijos Širvintų baro viršininko Juodenikio (Juodenukio, Juodemsko) iniciatyva. Biržuose ir Kretingoje paminklai pastatyti Lietuvos šaulių sąjungos vietos skyrių rūpesčiu. Visa tai liudijo apie tvirtai įsišaknijusį patriotiškumą ir pilietiškumą. Paminklas Biržuose miestiečių buvo pramintas „Birute“ – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir lietuviams svarbaus istorinio herojaus Vytauto Didžiojo motinos garbei. Paminklui Širvintose prigijo „Motinos“ pavadinimas, nors kiti atvaizde, kaip ir Biržų atveju, įžvelgė kunigaikštienę Birutę.
Sovietmečiu didesnioji dalis tarpukaryje sukurtų Nepriklausomybės paminklų buvo sunaikinti. Tokia dalia ištiko ir beveik visus Antinio sukurtus monumentus (nuoroda į antrą dalį). Tik pačiam skulptoriui likimas buvo palankesnis. Jam leista ir toliau kurti. Žymiausias to laikotarpio Antinio kūrinys – skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, 1960 m. pastatyta Palangoje. 7 dešimtmetyje jis taip pat rengė projektus memorialiniams kompleksams Salaspilyje Latvijoje ir Kauno IX forte (nerealizuoti).
- Gintaras Bielskis (par.), „Kovose žuvę amžinai gyvens“, in: Širvintų kraštas, 2015-07-28, prieiga internetu: https://www.sirvinta.net/krastotyra/kovose-zuve-amzinai-gyvens/.
- „Biržai – paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“, in: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2020-03-18, prieiga internetu: https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/lietuvos-valstybingumo-zenklai-panevezio-apskrityje-paminklai-laisvei-ir-nepriklausomybes-kovu-kariams-savanoriams-2/birzai-paminklas-zuvusiems-uz-lietuvos-nepriklausomybe/.
- Aleksandras Indriulaitis, „Robertas Antinis“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2024, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/robertas-antinis/.
- Aušra Jurevičiūtė, „Vytauto Didžiojo Karo muziejus – Lietuvos karinių tradicijų kūrėjas ir karinio paveldo saugotojas“, in: Karo archyvas, 2019, nr. 34, p. 151–216, 294–295.
- Jolanta Klietkutė, „Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui (1928–1928) paminėti Kretingoje (Laisvės paminklas)“, in: Kretingos krašto enciklopedija, 2014 (atnaujinta 2020-01-11), prieiga internetu: https://www.kretingosenciklopedija.lt/kultura/kulturos-paveldas/istorinis-paveldas/paminklai/paminklas-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmeciui-1928-1928-pamineti-kretingoje-laisves-paminklas/.
- „Rokiškis – Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas“, in: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2020-04-16, prieiga internetu: https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/lietuvos-valstybingumo-zenklai-panevezio-apskrityje-paminklai-laisvei-ir-nepriklausomybes-kovu-kariams-savanoriams-2/rokiskis-lietuvos-nepriklausomybes-desimtmecio-paminklas/.
Zugehörige Zeitleiste
Zugehörige Objekte
Unabhängigkeitsplatz in Biržai
Im Zentrum der Stadt Biržai.
Ein Ort der Erinnerung an die Freiheitskämpfe und Zeuge der Erinnerungskriege.
1931 neben St. Auf Initiative der örtlichen Mannschaft des Litauischen Schützenverbandes wurde auf dem ehemaligen Platz der Kirche des Heiligen Johannes des Täufers ein Denkmal für diejenigen errichtet, die für die Unabhängigkeit Litauens starben. Der Platz wurde als Unabhängigkeitsplatz bekannt und das Denkmal selbst wurde von den Einwohnern von Biržai „Birute“ genannt (zu Ehren der Großfürstin von Litauen). Der Platz wurde zu einem Ort verschiedener Feierlichkeiten und Gedenkveranstaltungen. Am Denkmal wurden Blumen niedergelegt und Schützen oder Pfadfinder legten ihren Eid ab. Nach der Besetzung Litauens durch die Sowjets blieb das Denkmal nicht lange bestehen – bis 1946. Es wurde gesprengt und an Ort und Stelle begraben. An der Stelle des Unabhängigkeitsdenkmals wurde ein Friedhof für sowjetische Soldaten angelegt.
1988 Die Einwohner von Biržai haben die Überreste des zerstörten Denkmals ausgegraben. Und zwar im Jahr 1990. Eine exakte Kopie dieses Denkmals wurde restauriert, allerdings nicht mehr an seinem ursprünglichen Standort, sondern weiter entfernt, neben dem Friedhof der sowjetischen Soldaten, aufgestellt. 2006–2007 Das Denkmal wurde restauriert und an seinem Sockel wurde eine Gedenktafel mit den Namen von 60 gefallenen litauischen Freiwilligen, Soldaten, Partisanen und Schützen angebracht. 2017 Neben dem Denkmal wurde eine weitere Gedenktafel enthüllt – 1919–1920. An die Ritter und Freiwilligen des Vytis-Kreuzes der Pfarrei Biržai während des Unabhängigkeitskampfes.
2011 Originalfragmente des ursprünglichen Denkmals wurden gebracht und neben der Kirche ausgestellt.
2005–2010 Der Platz wurde rekonstruiert. Es wird angenommen, dass dies im 16. und 17. Jahrhundert geschah. Bei diesem Ort sollte es sich um ein leeres Feld zwischen dem Verteidigungsgraben der Burg und den Grundstücken der Stadtbewohner handeln. Später wurde das Gebiet in Parzellen aufgeteilt. Bei der Rekonstruktion des Platzes ging es darum, diese Geschichten widerzuspiegeln: Schmale, diagonale Markierungen, die an die Flugbahn von Kanonenkugeln erinnern, verbinden den Platz semantisch mit der Burg, während die breiteren Gassen, die den Platz kreuzen, mehr oder weniger den Grenzen der Grundstücke der Stadtbewohner entsprechen, die hier in späteren Zeiten lebten.
2021 Der Platz wurde offiziell Unabhängigkeitsplatz genannt. Der Platz ist nach wie vor die Grabstätte sowjetischer Soldaten aus dem Zweiten Weltkrieg und ist durch einen Obelisken und Gedenktafeln gekennzeichnet. Man geht davon aus, dass hier auch Soldaten und Kader von NKWD-MWD-MGB-Einheiten begraben wurden, die zwischen 1945 und 1954 starben. in Kämpfe mit Partisanen aus der Region Biržai.
Unabhängigkeitsplatz in Rokiškis
Im Zentrum der Stadt Rokiškis.
Der Höhepunkt des Unabhängigkeitsplatzes – 1929–1931. Zum Gedenken an den 10. Jahrestag der Unabhängigkeit wurde ein Denkmal errichtet. Das Denkmal stellt einen litauischen Soldaten und eine Litauerin dar, die in ihren erhobenen Händen eine Sonne mit einem Hakenkreuz auf einem Schild halten. Dies ist einer der seltenen Fälle, in denen ein während der Sowjetzeit im unabhängigen Litauen errichtetes Denkmal nicht zerstört wurde. Nur 7 Dutzend. Die Aufschrift „1918–1928“ und ein Hakenkreuz wurden überputzt. 1989 Das Denkmal wurde restauriert.
Seit 1931. Der Platz, auf dem das Denkmal errichtet wurde, wurde Unabhängigkeitsplatz genannt.
Eine Gedenktafel mit der Aufschrift „Auf diesem Platz wurden in den Nachkriegsjahren (1944–1953) die Leichen der für die Freiheit Litauens getöteten Kämpfer geschändet“ erinnert an eine der schmerzlichsten Etappen in der Geschichte dieses Platzes. Mindestens drei den Platz umgebende Gebäude wurden zwischen 1944 und 1953 zerstört. Es wurden sowjetische Unterdrückungsstrukturen aufgebaut, die die litauische Bevölkerung inhaftierten, verhörten und folterten (5., 10. und 15. Unabhängigkeitsjahre). Diese Gebäude sind mit Gedenktafeln gekennzeichnet.