It kā piedzimtu otrreiz
1941. gada jūlijā un augustā nacistu varas iestādes Kražios nogalināja gandrīz visu pilsētas kopienu. Šajā traģēdijā brīnumainā kārtā izdzīvoja Kražu geto ieslodzītā un K. Požėlas kolhoza kolhozniece Marīte Gerčiene.
[...] Esmu no Kražiem. Pirms Lielā Tēvijas kara es dzīvoju pilsētā kopā ar saviem vecākiem un brāli un māsu. [...] Bet te ir karš. Tiklīdz fronte gāja cauri Kražiem, pilsētā no bijušajiem lietuviešu strēlniekiem un Smetanas muižas vīriem tika organizēta bruņota policijas vienība. Mēs viņus vienkārši saucām par baltajām apkaklītēm. Viņi arestēja un nošāva bijušos padomju aktīvistus un kolonistus, kā arī konfiscēja viņu īpašumus.
Kādā vasaras dienā viņš lika visiem pilsētas iedzīvotājiem - ebreju tautības padomju pilsoņiem - pulcēties tirgus laukumā. Bruņoti vīri baltā tērpā mūs sastādīja rindā un lika nolikt to, kas mums bija. Kurš nedeva, tas viņam atņēma laupīšanā. Kad viņi ieraudzīja gredzenus uz rokām, viņi tos nomizoja ar ādu. Savācot visu maisos, viņi lika atnest no mājām atlikušās mantas un drēbes. [..] un mūs, ap 200 cilvēku, aizdzina uz Šiukštas muižas šķūni, ģērbdami tikai vienvietīgos kreklos, un uz krūtīm un mugurām uzšūtām dzeltenus plankumus. [...]
Mēs šeit palikām nedēļu vai ilgāk. Un tad kādu rītu geto ieradās salūzusi kravas automašīna. Slepkavas meta viņam ar lāpstām un lika taisīties. Mēs sapratām, kas mūs sagaida. Mūsu vidū bija viena grūtniece, kuru jau mocīja dzemdību sāpes. Slepkavas, it kā rīkojoties "cilvēcīgi", atstāja viņu kūtī, lai dzemdētu ar 80 bērniem, un vecākus un pieaugušos nogādāja Kūprē, no kurienes viņi vairs neatgriezās. Tā šī meža smiltis pasargāja tēvu, māti, brāli un māsu. Un man paveicās aizbēgt.
Bērni tika turēti geto vēl apmēram nedēļu. Viņu priekšā attiecīgā sieviete dzemdējusi, un pēc tam, kā stāstīja viņas paziņas, pie Medžiokalņa nošauta. Viņi saka, ka viņas mazulis dzīvs tika iemests bedrē.
Broniuss Kaminsks īpaši izcēlās ar savu bezprecedenta brutalitāti. Bēgdami no nāves, abi bērni visu ziemu slēpās pie vietējiem iedzīvotājiem. Tos pasmaržojis, Br. Kaminska viņu aizveda uz kapsētu un nošāva.
Izbēdzis no slepkavu nagiem, es visu laiku slēpos [..] Es staigāju starp cilvēkiem. Adomaičos nokļuvu pie laba, sirsnīga zemnieka Kazimiera Jankauska [..]. Un, kad 1944. gadā pēc trīs gadu bailēm un zvērībām ieraudzīju padomju karavīrus, jutos tā, it kā būtu piedzimis otrreiz.
Saistītās laikalīnijas
Saistītie objekti
Žydų holokausto vieta Kražiuose (prie Medžiokalnio)
Medžiokalnio kalno papėdėje šalia Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete (į jį vėliau pateko taip pat iš Karklėnų atvežti žydai) ir per kelis etapus išžudyti.
Naciai aktyviai stengėsi įtraukti į holokaustą lietuvius: sušaudant žydus, vokiečių karininkai siekė, kad kiekvienas į mišką kaip konvojininkas atvykęs policininkas, sukilėlis, partizanas arba baltaraištis nušautų bent vieną savo kaimyną ar pažįstamą žydą. Po 1941 m. įvykdytų žudynių iš Kražių žydų bendruomenės liko apie 20 asmenų, kurie slapstėsi Lietuvoje arba pasitraukė į SSRS gilumą.
1941 m. rugpjūčio 2 d. nacistai ir jų talkininkai prie Medžiokalnio nužudė daugiau nei 70 vaikų ir kelis suaugusius žydus. Šias žudynes istorikas Stanislovas Buchaveckas pavadinęs „Žydų vaikų išžudymu“.
Šiuo metu šioje vietoje stovi paminklas su iškaltu užrašu: „Šioje vietoje 1941.08.02 nacistai ir jų talkininkai nužudė 71 Kražių žydą“. Užrašas hebrajų kalba pažymi, kad buvo nužudyti 71 Kražių žydas: 6 vyrai ir moterys, 65 vaikai.
Kražių žydų holokausto vieta Kuprės miške
Kuprės miške apie 13 kilometrų nuo Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. vasarą Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete.
1941 m. liepos 26 d. įvyko masinės Kražių žydų žudynės Kuprės miške. Sunkvežimiais apie 300 suaugusiųjų ir jaunuolių buvo nuvežta į mišką. Operacijos metu žydai buvo rikiuojami grupėmis ir sodinami į sunkvežimius. Keliaujant į žudynių vietą, buvo perduoti kastuvai – ženklas, kad aukos turės iškasti duobes. Kuprės miške žydai iškasė gilią pailgą duobę. Vėliau jie buvo priversti nusirengti, o egzekucija vyko organizuotu būdu: aukos buvo statomos po penkis prie duobės krašto, šaudoma dviem eilėmis – pirmoji šaudė į nugarą ar krūtinę, antroji – į galvą.
Žudynes vykdė tiek vietos TDA (Tautinio darbo apsaugos) būrio nariai, tiek vokiečių kareiviai ir karininkai. Žudynės užtruko dėl sugedusio sunkvežimio ir pasipriešinimo Kražių gete, kai kaliniai suprato, kad išvežtieji nebegrįžta. Dėl šių aplinkybių tą pačią dieną nebuvo įvykdyta planuota 12 sovietų aktyvistų egzekucija. Šie asmenys vėliau buvo pervežti į Raseinių kalėjimą ir dauguma jų buvo paleisti.
Vokiečių saugumo pajėgos po žudynių konfiskavo žydų turėtus vertingus daiktus. Operacijos rezultatas – beveik visi Kražių žydų bendruomenės nariai, vyresni nei 12 metų, buvo sunaikinti.
Šiuo metu holokausto vietoje stovi paminklas, o žudynių duobės vieta yra aptverta tvorele.
