Lyg antrąkart gimusi
1941 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais Kražiuose nacistinė valdžia išžudė beveik visą miestelio bendruomenę. Stebuklingai šią tragediją išgyveno Kražių geto kalinė, K.Požėlos vardo kolūkio kolūkietė Marytė Gerčienė.
[...] Esu kražietė. Miestelyje prieš Didįjį Tėvynės karą, gyvenau kartu su tėvais ir broliu bei seserim. [...] Bet štai karas. Vos per Kražius praūžė frontas, miestelyje iš buvusių smetoninės Lietuvos šaulių, dvarponių susiorganizavo ginkluotas policininkų būrys. Vadinome juos paprastai - baltaraiščiais. Jie areštavo ir šaudė buvusius tarybinius aktyvistus, naujakurius, atiminėjo turtą.
Vieną vasaros dieną į turgavietę įsakė susirinkti visiems - miestelio gyventojams - žydų tautybės tarybiniams piliečiams. Ginkluoti baltaraiščiai mus išrikiavo ir liepė padėti po kojomis tai, ką turime. Kas nedavė - iš to plėšte išplėšė. Pamatę ant rankų žiedus, nulupo su oda. Viską surinkę į krepšius, įsakė atnešti iš namų likusius daiktus, drabužius. [...], o mus, apie 200 žmonių, vienmarškinius nuvarė į dvarponio Šiukštos daržinę, užsiuvo ant krūtinių ir, nugarų geltonus lopus. [...]
Pabuvome čia savaitę ar daugiau. Ir štai vieną rytą prie geto privažiavo iškleręs sunkvežimis. Žmogžudžiai sumetė į jį kastuvus, liepė ruoštis. Supratome, kas mūsų laukia. Mūsų tarpe buvo viena nėščia moteris, kurią jau kankino gimdymo skausmai. Ją žmogžudžiai, neva dėdamiesi "žmoniški", paliko daržinėje gimdyti su 80-čia vaikų, o tėvus ir suaugusius išvežė į Kūprę, iš kur jie daugiau nebegrįžo. Taip šio miško smėlis priglaudė tėvą, motiną, brolį ir seserį. O man pasisekė pabėgti.
Vaikus gete išlaikė dar apie savaitę. Jų akivaizdoje minėta moteris pagimdė, o paskui, kaip pasakojo pažįstami, buvo sušaudyta prie Medžiokalnio. Jos kūdikį, sako, gyvą įmetė į duobę.
Ypač neregėtu žvėriškumu pasižymėjo Bronius Kaminskas. Pasprukę nuo mirties, du vaikai visą žiemą išsislapstė pas apylinkės gyventojus. Užuodęs juos, Br. Kaminskas nusivedė ant kapinių ir sušaudė.
Ištrūkusi iš žmogžudžių nagų, aš visą laiką slapsčiausi [...] ėjau per žmones. Patekau į Adomaičius pas gerą, nuoširdų valstietį Kazimierą Jankauską [...]. Ir štai kai 1944 metais, po trijų baimės ir žvėriškumų metų, pamačiau tarybinius karius, - pasijutau lyg antrąkart gimusi
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Žydų holokausto vieta Kražiuose (prie Medžiokalnio)
Medžiokalnio kalno papėdėje šalia Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete (į jį vėliau pateko taip pat iš Karklėnų atvežti žydai) ir per kelis etapus išžudyti.
Naciai aktyviai stengėsi įtraukti į holokaustą lietuvius: sušaudant žydus, vokiečių karininkai siekė, kad kiekvienas į mišką kaip konvojininkas atvykęs policininkas, sukilėlis, partizanas arba baltaraištis nušautų bent vieną savo kaimyną ar pažįstamą žydą. Po 1941 m. įvykdytų žudynių iš Kražių žydų bendruomenės liko apie 20 asmenų, kurie slapstėsi Lietuvoje arba pasitraukė į SSRS gilumą.
1941 m. rugpjūčio 2 d. nacistai ir jų talkininkai prie Medžiokalnio nužudė daugiau nei 70 vaikų ir kelis suaugusius žydus. Šias žudynes istorikas Stanislovas Buchaveckas pavadinęs „Žydų vaikų išžudymu“.
Šiuo metu šioje vietoje stovi paminklas su iškaltu užrašu: „Šioje vietoje 1941.08.02 nacistai ir jų talkininkai nužudė 71 Kražių žydą“. Užrašas hebrajų kalba pažymi, kad buvo nužudyti 71 Kražių žydas: 6 vyrai ir moterys, 65 vaikai.
Kražių žydų holokausto vieta Kuprės miške
Kuprės miške apie 13 kilometrų nuo Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. vasarą Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete.
1941 m. liepos 26 d. įvyko masinės Kražių žydų žudynės Kuprės miške. Sunkvežimiais apie 300 suaugusiųjų ir jaunuolių buvo nuvežta į mišką. Operacijos metu žydai buvo rikiuojami grupėmis ir sodinami į sunkvežimius. Keliaujant į žudynių vietą, buvo perduoti kastuvai – ženklas, kad aukos turės iškasti duobes. Kuprės miške žydai iškasė gilią pailgą duobę. Vėliau jie buvo priversti nusirengti, o egzekucija vyko organizuotu būdu: aukos buvo statomos po penkis prie duobės krašto, šaudoma dviem eilėmis – pirmoji šaudė į nugarą ar krūtinę, antroji – į galvą.
Žudynes vykdė tiek vietos TDA (Tautinio darbo apsaugos) būrio nariai, tiek vokiečių kareiviai ir karininkai. Žudynės užtruko dėl sugedusio sunkvežimio ir pasipriešinimo Kražių gete, kai kaliniai suprato, kad išvežtieji nebegrįžta. Dėl šių aplinkybių tą pačią dieną nebuvo įvykdyta planuota 12 sovietų aktyvistų egzekucija. Šie asmenys vėliau buvo pervežti į Raseinių kalėjimą ir dauguma jų buvo paleisti.
Vokiečių saugumo pajėgos po žudynių konfiskavo žydų turėtus vertingus daiktus. Operacijos rezultatas – beveik visi Kražių žydų bendruomenės nariai, vyresni nei 12 metų, buvo sunaikinti.
Šiuo metu holokausto vietoje stovi paminklas, o žudynių duobės vieta yra aptverta tvorele.
