Holokaustas Lietuvoje
Prieš nacių okupaciją Lietuvos žydų bendruomenė, garsėjusi savo kultūra ir istorija, siekė 208-210 tūkst. žmonių. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, tik nedidelei daliai (8-9 tūkst.) pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Naciai, pasinaudodami sovietų okupacijos sukeltomis antikomunistinėmis nuotaikomis, sėkmingai skleidė antisemitinę propagandą.
Holokausto eigą Lietuvoje galima suskirstyti į tris ryškius etapus. Pirmasis (1941 m. birželio pabaiga–lapkritis) buvo pats žiauriausias – per jį sunaikinta apie 80% Lietuvos žydų. Antrasis (1941 m. gruodis–1943 m. kovas) vadinamas stabilizacijos laikotarpiu, kai žydai buvo intensyviai išnaudojami priverstiniams darbams. Trečiasis etapas (1943 m. balandis–1944 m. liepa) tapo sistemingu getų likvidavimu, išsiunčiant darbingus žmones į koncentracijos stovyklas, o nedarbingus – į mirties stovyklas.
Holokausto pradžia buvo žaibiškai žiauri. 1941 m. birželio 24 d. Tilžės gestapas ir Klaipėdos policininkai Gargžduose įvykdė pirmąsias masines žudynes. Birželio 25 d. į Kauną atvykusi W. Stahleckerio vadovaujama operatyvinė grupė A ėmėsi sistemingo naikinimo organizavimo. Nuginklavus lietuvių sukilėlių būrius, įkurtas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas, kuris kartu su gestapininkais vykdė žudynes Kauno fortuose.
Liepos pradžioje K. Jägerio vadovaujamas 3/A operatyvinis būrys perėmė kontrolę ir pradėjo metodišką naikinimo procesą. Kauno VII forte per dvi dienas nužudyta apie 3 tūkst. žydų. Tuo pat metu pradėta žydų izoliacija – Kauno ir Vilniaus burmistrai įsakė steigti getus. Vilniuje įkurti du getai: Didžiajame apgyvendinta 30 tūkst., Mažajame – 9-11 tūkst. žmonių. Mažasis getas likviduotas jau 1941 m. spalį.
Žudynių mechanizmas veikė preciziškai: J. Hamanno vadovaujamas mobilusis dalinys, lietuvių policijos batalionai, SD ypatingasis būrys ir vietiniai kolaborantai vykdė masines akcijas visoje Lietuvoje. Kulminacija tapo 1941 m. spalio 29 d. akcija Kauno IX forte, kai per vieną dieną nužudyta 9200 žydų, tarp jų 4273 vaikai.
1941 m. pabaigoje provincijos žydų bendruomenės buvo beveik visiškai sunaikintos, išgyveno vos 3-5%. Darbingi žydai liko tik didžiuosiuose getuose, kur 1941-1943 m. vyko vadinamasis "stabilizacijos" laikotarpis. Jie dirbo vermachto reikmėms fabrikuose, dirbtuvėse, durpynuose. Getų administracija, vadovaujama žydų tarybų (judenratų), desperatiškai stengėsi įrodyti žydų darbo jėgos naudingumą, tikėdamasi išvengti sunaikinimo.
1943 m. birželį H. Himmleris įsakė galutinai likviduoti Ostlando getus. Procesas prasidėjo nuo mažesnių getų rytų Lietuvoje. Rugsėjį likviduotas Vilniaus getas: 11 tūkst. darbingų žmonių išsiųsta į Estijos ir Latvijos stovyklas, 3,5 tūkst. senolių, vaikų ir nedarbingų – į Lenkijos mirties stovyklas. 1944 m. liepą, artėjant frontui, padegti ir sunaikinti Kauno bei Šiaulių getai, kaliniai išvežti į Dachau ir Štuthofą.
Per trejus okupacijos metus sunaikinta 195-200 tūkst. Lietuvos žydų – 90-95% bendruomenės. Šis procentas buvo vienas didžiausių okupuotoje Europoje. Tačiau tamsiausiomis Holokausto dienomis išryškėjo ir žmogiškumo šviesa – apie 25 tūkst. lietuvių įsitraukė į slaptą žydų gelbėjimo tinklą. Jų pastangomis išgelbėta 2500-4000 žydų. Ypač reikšmingą vaidmenį suvaidino dvasininkai: nepaisant oficialaus bažnyčios draudimo, žydus gelbėjo daugiau nei 160 kunigų. Gelbėjimas reikalavo nepaprastos drąsos ir koordinuotų veiksmų – dažnai vienos šeimos išgelbėjimui reikėdavo kelių žmonių tinklo. Gelbėtojai rizikavo savo ir artimųjų gyvybėmis, todėl daugelis jų veiklos faktų išaiškėjo tik po karo. Keturiolika Lietuvos kunigų už savo pasiaukojimą apdovanoti Pasaulio tautų teisuolio vardu. 1990 m. nepriklausoma Lietuva oficialiai pripažino šį istorinį nusikaltimą, priimdama specialų Aukščiausiosios Tarybos pareiškimą.
Daugiau informacijos šaltinių
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Dingęs štetlas - Šeduvos žydų istorijos muziejus
Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ – tai nuo 2015 metų Šeduvoje, Radviliškio rajone, privačiomis lėšomis statomas žydiškų miestelių istorijos muziejus, ties kurio konceptu dirba skirtingų šalių mokslininkai.
Muziejų, skirtą Lietuvos žydų bendruomenei ir jų kultūrinio paveldo įamžinimui planuojama atidaryti 2025 m. rugpjūtį. Žodis „štetlas“ reiškia miestelį, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo gyveno žydai. Šeduva buvo viena iš vietų, kur klestėjo žydų bendruomenė su savo unikaliomis tradicijomis, amatais ir religiniu gyvenimu.
Šio modernaus muziejaus tikslas – supažindinti lankytojus su žydų gyvenimu Lietuvoje ir jų tragišku likimu Holokausto metu. Muziejus, per interaktyvias ekspozicijas ir technologijas, leis lankytojams pamatyti ir patirti, kaip žydai gyveno Lietuvos miesteliuose, kokia buvo jų kasdienybė, šventės ir religinės tradicijos. Jame bus eksponuojami autentiški daiktai, dokumentai, nuotraukos bei garso ir vaizdo įrašai, atspindintys to meto žydų bendruomenių gyvenimą.
„Dingęs Štetlas“ primins apie tragediją, kurią žydai patyrė Antrojo pasaulinio karo metais. Per Holokaustą Lietuvos žydų bendruomenės buvo beveik sunaikintos, o muziejus siekia šią skaudžią istoriją išsaugoti ateities kartoms, skatindamas lankytojų atmintį bei empatiją. Be to, muziejaus kompleksas apima atkurtas žydų kapines ir paminklus, skirtus Šeduvos žydų bendruomenės atminimui.
Muziejus „Dingęs Štetlas“ yra svarbi atminties, švietimo ir susitaikymo vieta, siekianti išlaikyti Lietuvos žydų kultūros pėdsakus ir istoriją.
Šeduvos žydų holokausto vieta Pakutenių kaime
Pakutenių miške (Radviliškio r.), apie 8 km į pietryčius nuo Šeduvos šalia žvyrkelio yra viena iš 3 Šeduvos žydų holokausto vietų.
Šioje vietoje 1941 m. rugpjūtį buvo nužudyti 27 žydai, įskaitant paskutinį Šeduvos rabiną Mordechajų Dovydą Henkiną. Tuo tarpu kitose dviejose vietose Liaudiškių miške nužudyta dar apie 700 žmonių.
Naciams užėmus Šeduvą 1941 metų birželio 25 dieną, jau liepos pradžioje miestelio žydai prievartos būdu iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą, kur buvo įrengtas getas. Rugpjūčio 25-26 dienomis nedidelė dalis jų sušaudyta Pakutenių, likusieji – Liaudiškių miške.
2014-2015 m. Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatyva žudynių vietos buvo sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Pakutenių žydų žudynių vietoje įrengtas skulptoriaus Romo Kvinto paminklas „Šviesos žvaigždės buveinė“.
Šeduvos žydų I ir II holokausto vietos
Šeduvos I ir II holokausto vietos yra Liaudiškių miške (Radviliškio r.), apie 10 km į pietvakarius nuo Šeduvos. Žvyrkelyje pastatyta lankytino objekto nuoroda.
Pirmoji žydų tautybės žmonių palaikų kapavietė užima mišku apsuptą 375 m² dydžio teritoriją, kurios didesnė dalis išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 400 žmonių. Už maždaug 500 m yra antroji kapavietė. Žydų tautybės žmonių palaikai palaidoti 144 m² dydžio teritorijoje. Aikštelės reljefas lygus, didesnė dalis teritorijos taip pat išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 300 žmonių.
1941 m. šiose vietose buvo nužudyta visa Šeduvos miestelio žydų bendruomenė – beveik 700 žmonių. Prieš tai jie dar mėnesį praleido Pavartyčių kaime įkurtame gete. Rugpjūčio 25-26 d. geto gyventojai buvo išvežti į Liaudiškių mišką. Prie iškastos duobės buvo atvaromi pasmerktieji, kuriuos vokiečių įsakymu nužudė vietiniai policininkai ir baltaraiščiai tarp nužudytųjų buvo 230 vyrų, 275 moteris ir 159 vaikai.
2014-2015 m. Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatyva žudynių vietos buvo sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Žudynių vietose įrengti 2 skulptoriaus Romo Kvinto paminklai: „Durys“ ir „Spindulys-žvaigždė“.
Litvakų atminimo sodas
Žemaitijos nacionaliniame parke, Medsėdžių kaime, maždaug už 2 km nuo Platelių miestelio centro Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas 2014 m. įkūrė Litvakų atminimo sodą. Tai paminklas skirtas sunaikintoms Lietuvos žydų bendruomenėms atminti.
12 arų ploto sodas atkartoja Lietuvos kontūrą, o vietos, kuriose 1941-1944 metais sunaikintos žydų bendruomenės, pažymėtos kalto metalo obelimis. Kaltinių obelų autorius – Artūras Platakis. Obuoliai medžiuose – bendruomenėse gyvenusios šeimos. Viso pasaulio litvakai gali prisidėti prie sodo kūrimo, užsakydami naujas obelis ir obuolius savo protėviams atminti. Sode taip pat statomi Karelijos granito stulpeliai, skirti individualiai pagerbti litvakų pasiekimus pasaulyje.
2016 m. ši iniciatyva išplėsta – obelimis pradėtas įamžinti visos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės litvakų bei žydų gelbėtojų Holokausto metu atminimas. Stendas prie įėjimo į sodą skaičiais pasakoja apie visos Lietuvos buvusias žydų bendruomenes.
Šiuo metu sode jau „išaugo“ obelys Alytaus, Alsėdžių, Kalvarijos, Mosėdžio, Platelių, Plungės, Telšių, Vabalninko, Viekšnių ir kitoms žydų bendruomenėms atminti.
Kaušėnų Holokausto aukų memorialas
Kaušėnų kaime (Plungės r.) žydų žudynių vietoje įrengtas Kaušėnų Holokausto aukų memorialas. Memorialas yra skirtas II-ojo Pasaulinio karo metais sunaikintai Plungės ir aplinkinių kaimų žydų bendruomenei atminti.
Memorialas įkurtas paskutiniojo Plungės žydo Jakovo Bunkos iniciatyva. Pirmasis paminklas iškilo 1952 m. II Pasaulinio karo aukoms, o 1986-1989 m. įkurtas ir memorialas iš ąžuolinių paminklų žuvusiems žydams pagerbti. 2011 m. įrengta Atminties siena, kuri sumūryta iš 1800 nugriautos Plungės sinagogos plytų, kurių kiekviena skirta nužudytajam atminti, o prie sienos pritvirtintos plokštės su žinomomis 1200 (iš 1800) žydų pavardėmis. Greta memorialo sukurta Gelbėtojų alėja, kurioje ant atskirų vardinių stulpelių surašyti asmenys nacių okupacijos metais Plungėje ir jos apylinkėse gelbėję pasmerktuosius žydus.
1941 m. liepos 12-13 d. Kaušėnų kalnelyje buvo nužudyta ir palaidota apie 1800 Plungės krašto žydų, prieš tai 2 savaites laikytų Plungės sinagogoje žiauriomis sąlygomis. Genocido dieną galintys eiti buvo varomi pėsti 5 km į egzekucijos vietą, kiti buvo sunkvežimiais vežami atskiromis grupėmis. Aukoms buvo liepta išsikasti sau duobes po ko buvo sušaudomi. Kita grupė turėjo užkasti nužudytus ir iškasti naują duobę sau.
Memorialas yra įspūdingiausių Europos žydų tautos tragediją atspindinčių memorialų dešimtuke.
Platelių žydų žudynių vieta ir kapai (Jazminų kalnas)
Jazminų kalnu praminta kalva, esanti Platelio miestelio pakraštyje. Kalno papėdėje 1941 m. liepos mėn. sušaudyta 30 Platelių žydų (dalis Platelių žydų sušaudyti Laumalenkų pusiasalyje). Tarpukariu Plateliuose gyveno apie 100 žydų, tačiau „[…] likimas visų tas pats. Iš pradžių, kaip būdavo įprasta, surinko vyrus, čia pat prie Platelių, matėt, paminklas kur stovi – ten juos sušaudė. Po poros savaičių moteris, vaikus, senius išvedė čia, už Platelių, už kelių kilometrų į mišką, ir ten visus sušaudė“, – pasakojo Eugenijus Bunka, išgyvenusio holokaustą tautodailininko Jakovo Bunkos sūnus.
Apie 1985 m. jo tėvas tautodailininkas Jakovas Bunka išskaptavo ir ant kalno pastatė dekoratyvinę Mozės skulptūrą. 2016 m. skulptūra sugriuvo, 2018 m. buvo pastatyta kopija, išskaptuota tautodailininko Antano Vaškio.
Kalno papėdėje žydų genocido atminimui taip pat pastatyta paminklinė granito plokštė, ant kurios yra užrašai jidiš ir lietuvių kalbomis: ,,Čia buvo pralietas 30 žydų – vaikų, moterų, vyrų kraujas. Juos 1941 liepą žiauriai nužudė nacionalistai ir jų vietiniai talkininkai. Tebūnie šventas nekaltai žuvusiųjų atminimas“. 2019 m. pridėtos dar dvi granitinės plokštės su 1939 m. žydų, gyvenusių Plateliuose, sąrašu.
Venclauskių namai-muziejus
Venclauskių namai-muziejus – Šiaulių mieste esantis, išskirtinis tarpukario istorizmo architektūros gyvenamasis namas. Pastatas, pramintas Baltaisiais rūmais, buvo pastatytas 1926 m. buvusiose Šiaulių priemiesčio žemėse Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių šeimai. Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai - lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo veikėjai, pagarsėję ir kaip daugybės pamestinukų, našlaičių globėjai.
II pasaulinio karo metais Stanislava Venclauskienė su dukterimis Danute ir Gražbyle pagarsėjo kaip žydų gelbėtojos. Nepaisant to, kad karo metais jų name įsikūrė vokiečių komendantūra, jos padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams, slėpė juos namuose. Danutė Venclauskaitė turėjo leidimą patekti į Šiaulių getą, ten lankydamasi, slapta atnešdama maisto ir vaistų. Visos trys moterys yra gavusios Pasaulio tautų teisuolių titulus bei apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės šeimos namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pastate 2019 m. po rekonstrukcijos įkurtas Venclauskių namai-muziejus. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje pasakojama Venclauskių šeimos istorija, o pusrūsio patalpos yra skirtos Holokausto ir žydų gelbėjimo temoms.
Kauno IX forto muziejus
Kauno IX forto muziejus įsikūręs svarbių tarptautinių susisiekimo kelių sankryžoje šalia Kauno ir yra patogiai pasiekiamas automobiliu.
IX fortas buvo pastatytas kaip vienas iš Kauno tvirtovės komplekso fortų 1903–1913 m. ir turėjo tikslą apsaugoti strategiškai svarbias Linkuvos aukštumas. Jis buvo statomas naudojant tuo metu naujoviškas betonines perdangas, jame įrengta elektros ir priverstinė ventiliacijos sistema. Pirmojo pasaulinio karo metais fortas nenukentėjo. 1924–1940 m. IX forte veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinami politiniai ir kriminaliniai kaliniai, o 1940–1941 m. kalėjimas tapo NKVD perskirstymo punktu. Antrojo pasaulinio karo metais IX fortas virto masinių žydų žudynių vieta, kurioje nacistinis okupacinis režimas nužudė apie 50 000 žydų iš įvairių valstybių. 1958 m. IX forte buvo įkurtas muziejus, kuris pasakojo apie nacių nusikaltimus, 1984 m. įrengtas memorialinis kompleksas ir pastatytas monumentas nacizmo aukoms atminti (Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius). Šiandien IX forto muziejuje pasakojama forto bei nacių ir sovietų vykdytų nusikaltimų istorija.