Holokaustas Lietuvoje
Before the Nazi occupation, the Lithuanian Jewish community, famous for its culture and history, numbered 208-210 thousand people. When the USSR-Germany war began, only a small part (8-9 thousand) managed to retreat to the depths of the Soviet Union. The Nazis, taking advantage of the anti-communist sentiments caused by the Soviet occupation, successfully spread anti-Semitic propaganda.
The course of the Holocaust in Lithuania can be divided into three distinct stages. The first (late June 1941–November) was the most brutal – about 80% of Lithuanian Jews were destroyed during it. The second (December 1941–March 1943) is called the stabilization period, when Jews were intensively exploited for forced labor. The third stage (April 1943–July 1944) became the systematic liquidation of ghettos, sending able-bodied people to concentration camps and unfit people to death camps.
The beginning of the Holocaust was extremely brutal. On June 24, 1941, the Tilsit Gestapo and Klaipėda police officers committed the first mass murders in Gargždai. On June 25, the operational group A led by W. Stahlecker arrived in Kaunas and began organizing systematic extermination. After disarming the Lithuanian rebel groups, the National Labor Protection (TDA) battalion was established, which, together with the Gestapo, carried out massacres in the Kaunas forts.
In early July, the 3/A operational unit led by K. Jäger took control and began a methodical extermination process. About 3 thousand Jews were killed in Kaunas Fort VII over two days. At the same time, the isolation of Jews began - the mayors of Kaunas and Vilnius ordered the establishment of ghettos. Two ghettos were established in Vilnius: the Big Ghetto housed 30 thousand people, the Small Ghetto – 9-11 thousand people. The Small Ghetto was liquidated already in October 1941.
The killing mechanism worked precisely: a mobile unit led by J. Hamann, Lithuanian police battalions, an SD special unit and local collaborators carried out mass actions throughout Lithuania. The culmination was the action on Kaunas Fort IX on October 29, 1941, when 9,200 Jews were killed in one day, including 4,273 children.
By the end of 1941, the provincial Jewish communities were almost completely destroyed, with only 3-5% surviving. The working Jews remained only in the large ghettos, where the so-called "stabilization" period took place in 1941-1943. They worked for the needs of the Wehrmacht in factories, workshops, and peat bogs. The ghetto administration, led by Jewish councils (Judenrats), desperately tried to prove the usefulness of Jewish labor, hoping to avoid extermination.
In June 1943, H. Himmler ordered the final liquidation of the Ostland ghettos. The process began with smaller ghettos in eastern Lithuania. In September, the Vilnius ghetto was liquidated: 11 thousand able-bodied people were sent to camps in Estonia and Latvia, 3.5 thousand elderly people, children and the disabled were sent to death camps in Poland. In July 1944, as the front approached, the Kaunas and Šiauliai ghettos were set on fire and destroyed, and the prisoners were taken to Dachau and Stuthof.
During the three years of occupation, 195-200 thousand Lithuanian Jews were destroyed - 90-95% of the community. This percentage was one of the highest in occupied Europe. However, in the darkest days of the Holocaust, the light of humanity also shone - about 25 thousand Lithuanians joined a secret Jewish rescue network. Their efforts saved 2,500-4,000 Jews. The clergy played a particularly significant role: despite the official ban of the church, more than 160 priests saved Jews. Rescue required extraordinary courage and coordinated actions - often a network of several people was needed to save one family. Rescuers risked their own lives and the lives of their loved ones, so many of the facts of their activities only became clear after the war. Fourteen Lithuanian priests were awarded the title of Righteous Among the Nations for their sacrifice. In 1990. independent Lithuania officially recognized this historical crime by adopting a special statement of the Supreme Council.
Daugiau informacijos šaltinių
Zugehörige Zeitleiste
Zugehörige Objekte
Dingęs štetlas - Šeduvos žydų istorijos muziejus
Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ – tai nuo 2015 metų Šeduvoje, Radviliškio rajone, privačiomis lėšomis statomas žydiškų miestelių istorijos muziejus, ties kurio konceptu dirba skirtingų šalių mokslininkai.
Muziejų, skirtą Lietuvos žydų bendruomenei ir jų kultūrinio paveldo įamžinimui planuojama atidaryti 2025 m. rugpjūtį. Žodis „štetlas“ reiškia miestelį, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo gyveno žydai. Šeduva buvo viena iš vietų, kur klestėjo žydų bendruomenė su savo unikaliomis tradicijomis, amatais ir religiniu gyvenimu.
Šio modernaus muziejaus tikslas – supažindinti lankytojus su žydų gyvenimu Lietuvoje ir jų tragišku likimu Holokausto metu. Muziejus, per interaktyvias ekspozicijas ir technologijas, leis lankytojams pamatyti ir patirti, kaip žydai gyveno Lietuvos miesteliuose, kokia buvo jų kasdienybė, šventės ir religinės tradicijos. Jame bus eksponuojami autentiški daiktai, dokumentai, nuotraukos bei garso ir vaizdo įrašai, atspindintys to meto žydų bendruomenių gyvenimą.
„Dingęs Štetlas“ primins apie tragediją, kurią žydai patyrė Antrojo pasaulinio karo metais. Per Holokaustą Lietuvos žydų bendruomenės buvo beveik sunaikintos, o muziejus siekia šią skaudžią istoriją išsaugoti ateities kartoms, skatindamas lankytojų atmintį bei empatiją. Be to, muziejaus kompleksas apima atkurtas žydų kapines ir paminklus, skirtus Šeduvos žydų bendruomenės atminimui.
Muziejus „Dingęs Štetlas“ yra svarbi atminties, švietimo ir susitaikymo vieta, siekianti išlaikyti Lietuvos žydų kultūros pėdsakus ir istoriją.
Šeduvos žydų holokausto vieta Pakutenių kaime
Pakutenių miške (Radviliškio r.), apie 8 km į pietryčius nuo Šeduvos šalia žvyrkelio yra viena iš 3 Šeduvos žydų holokausto vietų.
Šioje vietoje 1941 m. rugpjūtį buvo nužudyti 27 žydai, įskaitant paskutinį Šeduvos rabiną Mordechajų Dovydą Henkiną. Tuo tarpu kitose dviejose vietose Liaudiškių miške nužudyta dar apie 700 žmonių.
Naciams užėmus Šeduvą 1941 metų birželio 25 dieną, jau liepos pradžioje miestelio žydai prievartos būdu iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą, kur buvo įrengtas getas. Rugpjūčio 25-26 dienomis nedidelė dalis jų sušaudyta Pakutenių, likusieji – Liaudiškių miške.
2014-2015 m. Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatyva žudynių vietos buvo sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Pakutenių žydų žudynių vietoje įrengtas skulptoriaus Romo Kvinto paminklas „Šviesos žvaigždės buveinė“.
Šeduvos žydų I ir II holokausto vietos
Šeduvos I ir II holokausto vietos yra Liaudiškių miške (Radviliškio r.), apie 10 km į pietvakarius nuo Šeduvos. Žvyrkelyje pastatyta lankytino objekto nuoroda.
Pirmoji žydų tautybės žmonių palaikų kapavietė užima mišku apsuptą 375 m² dydžio teritoriją, kurios didesnė dalis išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 400 žmonių. Už maždaug 500 m yra antroji kapavietė. Žydų tautybės žmonių palaikai palaidoti 144 m² dydžio teritorijoje. Aikštelės reljefas lygus, didesnė dalis teritorijos taip pat išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 300 žmonių.
1941 m. šiose vietose buvo nužudyta visa Šeduvos miestelio žydų bendruomenė – beveik 700 žmonių. Prieš tai jie dar mėnesį praleido Pavartyčių kaime įkurtame gete. Rugpjūčio 25-26 d. geto gyventojai buvo išvežti į Liaudiškių mišką. Prie iškastos duobės buvo atvaromi pasmerktieji, kuriuos vokiečių įsakymu nužudė vietiniai policininkai ir baltaraiščiai tarp nužudytųjų buvo 230 vyrų, 275 moteris ir 159 vaikai.
2014-2015 m. Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatyva žudynių vietos buvo sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Žudynių vietose įrengti 2 skulptoriaus Romo Kvinto paminklai: „Durys“ ir „Spindulys-žvaigždė“.
Litvakų atminimo sodas
Žemaitijos nacionaliniame parke, Medsėdžių kaime, maždaug už 2 km nuo Platelių miestelio centro Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas 2014 m. įkūrė Litvakų atminimo sodą. Tai paminklas skirtas sunaikintoms Lietuvos žydų bendruomenėms atminti.
12 arų ploto sodas atkartoja Lietuvos kontūrą, o vietos, kuriose 1941-1944 metais sunaikintos žydų bendruomenės, pažymėtos kalto metalo obelimis. Kaltinių obelų autorius – Artūras Platakis. Obuoliai medžiuose – bendruomenėse gyvenusios šeimos. Viso pasaulio litvakai gali prisidėti prie sodo kūrimo, užsakydami naujas obelis ir obuolius savo protėviams atminti. Sode taip pat statomi Karelijos granito stulpeliai, skirti individualiai pagerbti litvakų pasiekimus pasaulyje.
2016 m. ši iniciatyva išplėsta – obelimis pradėtas įamžinti visos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės litvakų bei žydų gelbėtojų Holokausto metu atminimas. Stendas prie įėjimo į sodą skaičiais pasakoja apie visos Lietuvos buvusias žydų bendruomenes.
Šiuo metu sode jau „išaugo“ obelys Alytaus, Alsėdžių, Kalvarijos, Mosėdžio, Platelių, Plungės, Telšių, Vabalninko, Viekšnių ir kitoms žydų bendruomenėms atminti.
Kaušėnų Holokausto aukų memorialas
Kaušėnų kaime (Plungės r.) žydų žudynių vietoje įrengtas Kaušėnų Holokausto aukų memorialas. Memorialas yra skirtas II-ojo Pasaulinio karo metais sunaikintai Plungės ir aplinkinių kaimų žydų bendruomenei atminti.
Memorialas įkurtas paskutiniojo Plungės žydo Jakovo Bunkos iniciatyva. Pirmasis paminklas iškilo 1952 m. II Pasaulinio karo aukoms, o 1986-1989 m. įkurtas ir memorialas iš ąžuolinių paminklų žuvusiems žydams pagerbti. 2011 m. įrengta Atminties siena, kuri sumūryta iš 1800 nugriautos Plungės sinagogos plytų, kurių kiekviena skirta nužudytajam atminti, o prie sienos pritvirtintos plokštės su žinomomis 1200 (iš 1800) žydų pavardėmis. Greta memorialo sukurta Gelbėtojų alėja, kurioje ant atskirų vardinių stulpelių surašyti asmenys nacių okupacijos metais Plungėje ir jos apylinkėse gelbėję pasmerktuosius žydus.
1941 m. liepos 12-13 d. Kaušėnų kalnelyje buvo nužudyta ir palaidota apie 1800 Plungės krašto žydų, prieš tai 2 savaites laikytų Plungės sinagogoje žiauriomis sąlygomis. Genocido dieną galintys eiti buvo varomi pėsti 5 km į egzekucijos vietą, kiti buvo sunkvežimiais vežami atskiromis grupėmis. Aukoms buvo liepta išsikasti sau duobes po ko buvo sušaudomi. Kita grupė turėjo užkasti nužudytus ir iškasti naują duobę sau.
Memorialas yra įspūdingiausių Europos žydų tautos tragediją atspindinčių memorialų dešimtuke.
Platelių žydų žudynių vieta ir kapai (Jazminų kalnas)
Jazminų kalnu praminta kalva, esanti Platelio miestelio pakraštyje. Kalno papėdėje 1941 m. liepos mėn. sušaudyta 30 Platelių žydų (dalis Platelių žydų sušaudyti Laumalenkų pusiasalyje). Tarpukariu Plateliuose gyveno apie 100 žydų, tačiau „[…] likimas visų tas pats. Iš pradžių, kaip būdavo įprasta, surinko vyrus, čia pat prie Platelių, matėt, paminklas kur stovi – ten juos sušaudė. Po poros savaičių moteris, vaikus, senius išvedė čia, už Platelių, už kelių kilometrų į mišką, ir ten visus sušaudė“, – pasakojo Eugenijus Bunka, išgyvenusio holokaustą tautodailininko Jakovo Bunkos sūnus.
Apie 1985 m. jo tėvas tautodailininkas Jakovas Bunka išskaptavo ir ant kalno pastatė dekoratyvinę Mozės skulptūrą. 2016 m. skulptūra sugriuvo, 2018 m. buvo pastatyta kopija, išskaptuota tautodailininko Antano Vaškio.
Kalno papėdėje žydų genocido atminimui taip pat pastatyta paminklinė granito plokštė, ant kurios yra užrašai jidiš ir lietuvių kalbomis: ,,Čia buvo pralietas 30 žydų – vaikų, moterų, vyrų kraujas. Juos 1941 liepą žiauriai nužudė nacionalistai ir jų vietiniai talkininkai. Tebūnie šventas nekaltai žuvusiųjų atminimas“. 2019 m. pridėtos dar dvi granitinės plokštės su 1939 m. žydų, gyvenusių Plateliuose, sąrašu.
Venclauskių namai-muziejus
Venclauskių namai-muziejus – Šiaulių mieste esantis, išskirtinis tarpukario istorizmo architektūros gyvenamasis namas. Pastatas, pramintas Baltaisiais rūmais, buvo pastatytas 1926 m. buvusiose Šiaulių priemiesčio žemėse Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių šeimai. Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai - lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo veikėjai, pagarsėję ir kaip daugybės pamestinukų, našlaičių globėjai.
II pasaulinio karo metais Stanislava Venclauskienė su dukterimis Danute ir Gražbyle pagarsėjo kaip žydų gelbėtojos. Nepaisant to, kad karo metais jų name įsikūrė vokiečių komendantūra, jos padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams, slėpė juos namuose. Danutė Venclauskaitė turėjo leidimą patekti į Šiaulių getą, ten lankydamasi, slapta atnešdama maisto ir vaistų. Visos trys moterys yra gavusios Pasaulio tautų teisuolių titulus bei apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės šeimos namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pastate 2019 m. po rekonstrukcijos įkurtas Venclauskių namai-muziejus. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje pasakojama Venclauskių šeimos istorija, o pusrūsio patalpos yra skirtos Holokausto ir žydų gelbėjimo temoms.
Kaunas Ninth Fort Museum
Until 1890 The Russian Empire had built a system of fortifications around the perimeter of the city of Kaunas. It included 8 forts and 9 artillery batteries. The construction of IX Fort started in 1902, but was completed shortly before the First World War. During the time of the Lithuanian state, 1924 the fort became a branch of Kaunas prison. During the USSR, the NKVD prison was located here, as a transfer point to the GULAG camps. During the German occupation - the Holocaust, it was a place of execution. Today, a history museum has been established here.
