Like being born a second time
In July and August 1941, the Nazi authorities in Kražiai massacred almost the entire community of the town. Marytė Gerčienė, a prisoner of the Kražiai ghetto and a collective farmer of the K. Požėla collective farm, miraculously survived this tragedy.
[...] I am from Kražiai. Before the Great Patriotic War, I lived in the town with my parents and my brother and sister. [...] But then the war began. As soon as the front passed through Kražiai, an armed police unit was organized in the town from former Lithuanian riflemen and manor men of Smetona. We simply called them - white-robed. They arrested and shot former Soviet activists, settlers, and confiscated property.
One summer day, they ordered everyone - the residents of the town - Soviet citizens of Jewish nationality - to gather at the market square. Armed white-robed men lined us up and ordered us to put down what we had. Whoever did not give - they tore it off with a vengeance. When they saw the rings on their hands, they peeled them off with their skin. After collecting everything in baskets, they ordered us to bring the things and clothes left from the house. [...], and they drove us, about 200 people, in single shirts, to the manor house of Šiukšta, and sewed yellow patches on our chests and backs. [...]
We stayed here for a week or more. And then one morning a truck with a broken roof drove up to the ghetto. The murderers threw shovels at it, ordered us to get ready. We understood what awaited us. Among us was one pregnant woman who was already suffering from the pains of childbirth. The murderers, supposedly acting "humanely", left her in a barn to give birth with 80 children, and took the parents and adults to Kūprė, from where they never returned. Thus, the sands of this forest sheltered my father, mother, brother and sister. And I was lucky enough to escape.
The children were kept in the ghetto for about a week. In front of them, the woman gave birth, and then, as her acquaintances said, she was shot near Medžiokalnis. They say her baby was thrown alive into a pit.
Bronius Kaminskas was particularly noted for his unprecedented brutality. Having escaped death, two children hid with local residents throughout the winter. Having smelled them, Br. Kaminskas took them to the cemetery and shot them.
Having escaped from the clutches of the murderers, I was always hiding [...] I walked through people. I ended up in Adomaičiai with a good, sincere peasant, Kazimieras Jankauskas [...]. And when in 1944, after three years of fear and atrocities, I saw Soviet soldiers, I felt as if I had been born a second time.
Related timeline
Related objects
Žydų holokausto vieta Kražiuose (prie Medžiokalnio)
Medžiokalnio kalno papėdėje šalia Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete (į jį vėliau pateko taip pat iš Karklėnų atvežti žydai) ir per kelis etapus išžudyti.
Naciai aktyviai stengėsi įtraukti į holokaustą lietuvius: sušaudant žydus, vokiečių karininkai siekė, kad kiekvienas į mišką kaip konvojininkas atvykęs policininkas, sukilėlis, partizanas arba baltaraištis nušautų bent vieną savo kaimyną ar pažįstamą žydą. Po 1941 m. įvykdytų žudynių iš Kražių žydų bendruomenės liko apie 20 asmenų, kurie slapstėsi Lietuvoje arba pasitraukė į SSRS gilumą.
1941 m. rugpjūčio 2 d. nacistai ir jų talkininkai prie Medžiokalnio nužudė daugiau nei 70 vaikų ir kelis suaugusius žydus. Šias žudynes istorikas Stanislovas Buchaveckas pavadinęs „Žydų vaikų išžudymu“.
Šiuo metu šioje vietoje stovi paminklas su iškaltu užrašu: „Šioje vietoje 1941.08.02 nacistai ir jų talkininkai nužudė 71 Kražių žydą“. Užrašas hebrajų kalba pažymi, kad buvo nužudyti 71 Kražių žydas: 6 vyrai ir moterys, 65 vaikai.
Kražių žydų holokausto vieta Kuprės miške
Kuprės miške apie 13 kilometrų nuo Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. vasarą Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete.
1941 m. liepos 26 d. įvyko masinės Kražių žydų žudynės Kuprės miške. Sunkvežimiais apie 300 suaugusiųjų ir jaunuolių buvo nuvežta į mišką. Operacijos metu žydai buvo rikiuojami grupėmis ir sodinami į sunkvežimius. Keliaujant į žudynių vietą, buvo perduoti kastuvai – ženklas, kad aukos turės iškasti duobes. Kuprės miške žydai iškasė gilią pailgą duobę. Vėliau jie buvo priversti nusirengti, o egzekucija vyko organizuotu būdu: aukos buvo statomos po penkis prie duobės krašto, šaudoma dviem eilėmis – pirmoji šaudė į nugarą ar krūtinę, antroji – į galvą.
Žudynes vykdė tiek vietos TDA (Tautinio darbo apsaugos) būrio nariai, tiek vokiečių kareiviai ir karininkai. Žudynės užtruko dėl sugedusio sunkvežimio ir pasipriešinimo Kražių gete, kai kaliniai suprato, kad išvežtieji nebegrįžta. Dėl šių aplinkybių tą pačią dieną nebuvo įvykdyta planuota 12 sovietų aktyvistų egzekucija. Šie asmenys vėliau buvo pervežti į Raseinių kalėjimą ir dauguma jų buvo paleisti.
Vokiečių saugumo pajėgos po žudynių konfiskavo žydų turėtus vertingus daiktus. Operacijos rezultatas – beveik visi Kražių žydų bendruomenės nariai, vyresni nei 12 metų, buvo sunaikinti.
Šiuo metu holokausto vietoje stovi paminklas, o žudynių duobės vieta yra aptverta tvorele.
