Sovietinės okupacijos paveldas Šiaurės Vidžemėje ir Pietų Estijoje

Buvęs SSRS Valstybės saugumo komiteto (paprastai vadinamas Čeka) pastatas atviras lankytojams. Čia čekistai kalindavo, tardydavo ir žudydavo Latvijos piliečius, kuriuos okupacinis režimas laikė priešininkais. Taip pat eksponuojama Latvijos okupacijos muziejaus ekspozicija apie Čekos veiklą Latvijoje. Siūlomos ekskursijos po kalėjimo kameras, koridorius, rūsį ir kiemą. Namas pastatytas 1911 m. ir yra vienas gražiausių pastatų Rygoje. Liaudyje vadinamas „Kampiniu namu“, jis buvo baisiausias sovietinio okupacinio režimo simbolis Latvijoje ir vienas iš SSRS valdžios ramsčių. Čeka iš Kampinio namo veikė okupacijos metu nuo 1940 iki 1941 m., o vėliau nuo 1945 iki 1991 m. Dešimtys tūkstančių latvių nukentėjo nuo tiesioginio politinio persekiojimo. Kova su sovietų valdžios priešais tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo. Čekos požiūris į savo veiklą šiek tiek pasikeitė po Stalino mirties. Fizinį kankinimą pakeitė psichologinis teroras. Dauguma Čekos agentų buvo latviai (52 %). Antra pagal dydį grupė buvo rusai – 23,7 %. 60,3 % agentų nebuvo Komunistų partijos nariai. 26,9 % agentų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Sistema buvo sukurta taip, kad įtrauktų vietos gyventojus ir taip turėtų didesnę kontrolę visuomenėje. Personalo dokumentai ir tarnybos įrašai yra Rusijoje. Ši medžiaga nebuvo prieinama Latvijos valdžios institucijoms ir tyrėjams.

Muziejuje eksponuojama Latvijos istorija nuo 1940 iki 1991 m., nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu. „Ateities namai“ – tai žinomo Amerikos latvių architekto Gunāro Birkertaus suprojektuoto Okupacijos muziejaus rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas, taip pat nauja muziejaus ekspozicija. Ekspoziciją „Čekos istorija Latvijoje“ sukūrė Okupacijos muziejus, ji yra buvusiame SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pastate „Kampiniame name“. Latvijos okupacijos muziejus buvo įkurtas 1993 m. Jis pasakoja ilgai slėptą Latvijos valstybės, tautos ir žemės likimo istoriją dviejų užsienio totalitarinių valstybių okupacijos laikotarpiu nuo 1940 iki 1991 m. 2020 m. pabaigoje muziejuje buvo daugiau nei 70 000 įvairių istorinių eksponatų (dokumentų, nuotraukų, rašytinių, žodinių ir daiktinių įrodymų, daiktų ir atminimo dovanų). Muziejaus specialistai įrašė daugiau nei 2400 vaizdo įrašų, todėl tai viena didžiausių okupacijos kolekcijų Europoje. Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje klostęsi įvykiai aiškiai parodo, ką tautoms teko ištverti valdant dviem totalitariniams režimams.

Minint Latvijos šimtmetį, 2018 m. lapkritį Aizkrauklės seniū nijos kultūros namuose pradėjo veikti Aizkrauklės istorijos ir meno muziejaus ekspozicija „Sovietmetis“ – didžiausia ekspozicija Baltijos šalyse, skirta XX amžiaus (1950–1980 m.) kultūriniam ir istoriniam paveldui. Ekspozicija išdėsty ta per tris aukštus ir užima 1060 m2 plotą. Joje pristatomi įvairūs gyvenimo sovietmečiu aspektai: buitis, darbas ir laisvalaikis, švietimas ir kultūra. Pirmajame aukšte ekspo nuojami sovietmečio automobiliai. Atskirai įrengta biblio teka – Raudonasis kampelis. Įvairialypė ekspozicija kvie čia susipažinti su sovietmečio kasdienybe ir butų interjeru – baldais, buities reikmenimis, indais, tekstilės gaminiais ir elektros prietaisais. Kitos ekspozicijos erdvės skirtos emigracijai, sovietinių laikų represijoms, kasdieniam gyvenimui, medicinai, valstybės institucijoms, turizmui ir sportui, vaikystei bei švietimui. Gali ma apžiūrėti SSRS karinę atributiką ir uniformas.

Muziejus yra Morėje, V319 greitkelio pakraštyje. Jis skirtas 1944 m. rudenį vykusiems Morės mūšiams tarp Raudonosios armijos ir Vokietijos armijos Latvijos legiono. Parodoje eksponuojamas mūšio lauko maketas, ginklai, apdovanojimai, kareivių uniformos ir karinė įranga. Morės mūšių muziejų ir memorialinį parką įkūrė buvę Latvijos legiono kariai, dalyvavę Morės mūšiuose. Memorialiniame parke yra apkasų, žeminių ir mūšio laukų. Mūšiai Morės apylinkėse buvo tik dalis didelio masto Raudonosios armijos Baltijos puolimo operacijos, kurioje dalyvavo iš viso 900 000 kareivių ir daug karinės technikos vienetų. Morės apylinkėse buvo įrengta dalis Vokietijos armijos įtvirtinimų sistemos, kurioje Latvijos legionieriai sutrukdė Raudonajai armijai prasiveržti į Rygą. Tai leido Vokietijos armijai išvesti savo pajėgas iš Estijos ir išvengti pralaimėjimo. Raudonosios armijos vadovybė tikėjosi, kad priešo pasipriešinimas netoli Morės bus trumpalaikis, ir atkakliai tęsė nepasiruoštus ir nekoordinuotus puolimus, patirdama didelių nuostolių. Vietos pranašumai ir Latvijos legionierių koviniai pajėgumai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje karo eigoje. More yra Latvijos legionierių brolių kapinės ir Raudonosios armijos karių kapinės.

The Melānija Vanaga Museum is located in the Amata village school in Cēsis municipality. The museum showcases materials about the life, literary activity, family and destiny of writer and cultural historian Melānija Vanaga: video content about Siberia and the deported Latvians living there and a Siberian dugout taking its visitors on a trip to the writer’s place of deportation in Tyukhtetsky district, Krasnoyarsk region. The appearance and layout of the dugout form a realistic idea of life away from home. The dugout features unique historical objects brought there from the Tyukhtet Museum: a birch-bark dish known as ‘tuyesok’, a clay mug known as ‘krynka’ and a kerosene lamp. The museum features video interviews with politically repressed people from the municipality and 18 characters from Melānija Vanaga’s book Suddenly, a Criminal: Sixteen Years in Siberia. The museum’s virtual exhibition ‘BE YOURSELF!’ (http://esipats.lv) shows the experiences of five deported children and their parents who were wrongly accused by the Soviet authorities of ‘betrayal of the motherland’.

Located in Līgatne parish, Cēsis municipality, the Soviet Secret Bunker lies 9 metres below the Līgatne Rehabilitation Centre building and its adjacent territory. The bunker is open to visitors and offers guided tours, meals in the bunker canteen, Soviet-style parties and the reality game Object X. The purpose of the bunker was to provide the minimum necessary conditions for long-term work for the Council of Ministers of the Latvian SSR, the leadership of the Communist Council of the LSSR and the management of the LSSR state planning committee in the event of a nuclear war threat. The 2,000-square-metre underground bunker was the strongest autonomous structure with all the required and most state-of-the-art equipment of the time, and also one of the most strategically important sites in Soviet-era Latvia in the event of a nuclear war. The site has a protected underground workspace (shelter), a sanatorium-type sleeping block for 250 people, security facilities and a 24-apartment residential house for service staff. All of the authentic underground equipment and plans have been preserved to this day. Highlights include an autonomous power plant with diesel generators and fuel storage, conditioning equipment for air purification with oxygen reserves, water supply and sewerage equipment operating on the submarine principle, a telecommunications unit capable of providing direct contact with the Kremlin in Moscow and autonomous communications with all major services in the country, a unique map with historical names of collective farms, an authentic canteen with typical Soviet-era meals, as well as various Soviet-era attributes and household items.

Buvusi sovietų armijos raketų bazė yra Medņukalnuose, Zeltinių valsčiuje, Alūksnės savivaldybėje. Ši branduolinių raketų bazė buvo ypač slaptas sovietų armijos karinis objektas, veikė Zeltiniuose, Alūksnės savivaldybėje, nuo 1961 iki 1989 m. Objekte buvo dislokuotos vidutinio nuotolio balistinės raketos P-12 (8K63) ir P12Y (8K63Y) su 4 paleidimo aikštelėmis. Jų skrydžio atstumas buvo 2200 kilometrų. Šiuo laikotarpiu armija spygliuota viela saugojo apie 300 ha plotą, esantį mažiau nei kilometro atstumu nuo nacionalinio regioninio greitkelio Sinole-Silakrogs P34. Gyvosios ir itin slaptos zonos išliko iki šių dienų. Betoniniai keliai veda į tuo metu nuo akių paslėptas vietas: angarus, paleidimo aikšteles ir slėptuves nuo bombų. Dešimčių hektarų plote išsidėstę įvairūs branduolinių raketų priežiūros ir aptarnavimo statiniai. Įrenginiai, tiekę autonominį elektros energijos, vandens ir šilumos tiekimą teritorijai, buvo sunaikinti pasitraukus kariuomenei. Kariuomenei pasitraukus, dalis įrangos buvo perduota vietos savivaldybei. Šiuo metu lankytojai gali apžiūrėti 20 ha buvusios raketinės bazės teritorijos, kurios pietvakarinė dalis yra turistų traukos objektas. Bazę aplankę turistai gali rinktis iš pagrindinės ekspozicijos apie raketinės bazės istoriją, esančios Zeltinių muziejuje, arba turistinio maršruto bazės teritorijoje. Draugų grupės iki 12 žmonių čia gali žaisti lazerinį žaidimą.

Gulbenės geležinkelio stotis yra Gulbenės mieste. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916–1917 m., siaurojo geležinkelio linija į Pliaviņas buvo rekonstruota iki 1524 mm pločio, kad galėtų būti sujungta su Rygos–Daugpilio linija. Be to, buvo nutiesta geležinkelio linija į Ierikius ir Sitą, taip užtikrinant susisiekimą su Pytalovu. Dėl to Gulbenė tapo geležinkelio mazgu. Dabartinis stoties pastatas, kurį suprojektavo architektas Pēteris Federsas, buvo pastatytas 1926 m. Nepriklausomybės kovų metu, 1919 m. gegužės 31 d., kai Gulbenė buvo išlaisvinta iš bolševikų, 1-asis (4-asis) Valmieros pėstininkų pulkas čia surinko nemažą kiekį karo trofėjų. 1941 m. birželio 14 d. iš Gulbenės geležinkelio stoties buvo deportuoti tiek civiliai gyventojai, tiek Latvijos armijos karininkai, suimti Litenės vasaros stovykloje. Būdamas svarbiu mazgu, jis buvo subombarduotas 1944 m. pavasarį. Po karo jis buvo atkurtas į pradinę formą. 2018 m. atidarytas edukacinis ir interaktyvus centras pavadinimu „Geležinkelis ir garas“. Šalia Gulbenės stoties yra bendrovė SIA „Gulbenes – Alūksnes bānītis“, siūlanti interaktyvias pamokas ir ekskursijas. Lankytojai gali apžiūrėti stoties pastatą ir platformą, atminimo lentą ir skulptoriaus Indulio Rankos sukurtą paminklą represuotiems.

Latvijos armijos vasaros stovykla Litenėje įsikūrusi miške, Litenės valsčiuje, netoli Pededzės upės. Litenės stovyklos ištakos siekia 1935 m., kai buvo pradėtas Latvijos armijos Latgalos divizijos vasaros stovyklos komplekso statyba. Nuo gegužės iki rudens Litenėje keli tūkstančiai kareivių mokėsi kovos taktikos ir šaudymo įgūdžių. 1941 m. vasarą Latvijos armijos karininkus Litenės armijos vasaros stovykloje suėmė Raudonosios armijos ir NKVD kariuomenės daliniai. Keletas karininkų buvo sušaudyti vietoje, kiti ištremti į Sibirą. 1941 m. birželio 14 d. mažiausiai 430 karininkų buvo suimti ir ištremti į Sibirą į Litenės ir Ostroviečių stovyklas, esančias maždaug už 10 kilometrų nuo Litenės. Vienintelis išlikęs istorinis stovyklos pastatas yra maisto sandėlis. Iš kitų pastatų išlikę tik pamatai. Yra apžvalgos aikštelė su Latvijos vėliava, suolai ir gerai prižiūrima laužavietė. Gynybos ministerijos ir Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų remiant, buvo įrengta demilitarizuota patranka. Pastatyti informaciniai stendai. Su Litenės stovyklos įvykiais taip pat susijęs Skausmo sienos memorialas Litenės kapinėse. Latvijos armijos „YouTube“ kanale yra vaizdo įrašas pavadinimu „Litene, Latvijos armijos Katynė“.

The Alūksne Museum is located in an architectural monument of national significance: the neo-Gothic Alūksne New Castle built in the late 19th century. The museum features an exhibition named ‘Memorial Room for Victims of the Totalitarian Regime’, which tells about the fate of the inhabitants of Alūksne municipality in Siberia and the Far East, while the time periods from prehistory to the present meet in the Alūksne history exhibit ‘Feast of the Ages’. It features a separate section devoted to the contribution of the 7th Sigulda Infantry Regiment to the military, culture and public life. The formation of the 7th Sigulda Infantry Regiment began on 20 June 1919 in the Naukšēni Manor. Initially, a battle group of 22 officers and 1,580 soldiers was formed from the reserve battalion of the Northern Latvian Brigade, and was named the Dankers Division. It was included in the 2nd Battalion of the 3rd Jelgava Regiment. On 23 August, following an increase in the number of companies, it became part of the 7th Sigulda Infantry Regiment. Having taken part in the battles against Bermondt, on 5 January 1920, the regiment was transferred to the Latgale front to fight the Bolsheviks. After the signing of the Peace Treaty with Soviet Russia, the regiment guarded Latvia’s eastern border. The Latvian War of Independence saw the deaths of more than 200 soldiers of the regiment, while 85 were awarded the Lāčplēsis War Order. In 1921, the 7th Sigulda Infantry Regiment was stationed in Alūksne. The regiment’s headquarters were set up in the Alūksne New Castle. After World War II, the castle was taken over by Soviet security institutions. As of the late 1950s, the castle housed various cultural institutions: the Culture and Cinematography Department of the Executive Committee, a pioneer house, a library, a cinema and a museum.

Šis muziejus yra Veru miesto centre.

Parodoje pristatoma Veru apskrities istorija nuo priešistorinių laikų iki XX amžiaus vidurio.

Taip pat pateikiama Estijos Respublikos gimimo ir Nepriklausomybės karo įvykių apskrityje apžvalga. Be to, muziejus gali pasigirti viena išsamiausių Estijos miško brolių ekspozicijų, įskaitant miško brolių bunkerio vidaus kopiją.

Parodų salėje reguliariai eksponuojamos įvairių temų parodos, taip pat galima lankyti istorijos tematikos muziejaus kursus.

Muziejus įsikūręs Langės kaime ir užima 10 hektarų plotą. Jis oficialiai atidarytas 2002 m. Jo tikslas – išsaugoti su Estija susijusią aviacijos istoriją, pristatyti ir populiarinti aviaciją. Pagrindiniai partneriai yra Estijos aviacijos akademija, Estijos karinės oro pajėgos, Pasienio apsaugos aviacijos grupė ir Estijos karo muziejus. Parodoje eksponuojami penki sraigtasparniai ir 33 lėktuvai, įskaitant priešlėktuvines raketas. Dauguma šių retų eksponatų yra kilę iš Šaltojo karo laikų. Muziejuje yra puiki orlaivių ir raketų kolekcija, kurioje yra daugiau nei 600 eksponatų. Aviacijos muziejus kasmet rengia aviacijos tematikos renginį antrąjį birželio savaitgalį.

Šis muziejus yra įsikūręs Riia ir Pepleri gatvių kampe Tartu mieste.

Tai Tartu miesto muziejaus filialas. Muziejus įsikūręs liūdnai pagarsėjusiame pilkame pastate ant Riiamägi kalvos, kurį KGB naudojo kaip savo operacijų bazę Tartu XX a. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose. Čia esantys rūsiai buvo naudojami kaip politinių kalinių tardymo izoliatorius. Dabar, po daugelio metų, muziejus atviras lankytojams. Kai kurios kameros (įskaitant tas, kurios buvo naudojamos vienutėje) ir dalis koridoriaus buvo atkurti iki pirminės išvaizdos. Paroda buvusiose kalėjimo kamerose suteikia apžvalgą apie Antrąjį pasaulinį karą, pokario antisovietinį pasipriešinimą Estijoje, komunistinio režimo įvykdytus nusikaltimus ir sąlygas sulaikymo centre. Muziejaus atidarymo idėja kilo buvusios pogrindinės studentų pasipriešinimo grupės Tartu mieste „Mėlyna-Juoda-Balta“ nariams, kurie, apsilankę savo buvusiose kamerose, sužinojo, kad rūsys buvo apleistas ir kad atkurti buvusią kalėjimo išvaizdą nebūtų labai sunku. Muziejus oficialiai atidarytas 2001 m. spalio 12 d.

Šis aerodromas yra buvusi oro bazė šiaurės rytiniame Tartu pakraštyje.

1912 m. balandžio 14 d. rusų pilotas Sergejus Utočkinas įėjo į istoriją, atlikdamas pirmąjį motorizuotą skrydį Estijoje „Farman“ biplanu virš Raadi dvaro. Dvaro savininkas baronas Liphartas 1914 m. vasarą savo dirbamą žemę pavertė kilimo ir tūpimo taku. Tarpukario Estijos nepriklausomybės laikotarpiu Raadi buvo dislokuota 2-oji aviacijos pulko eskadrilė. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose aerodromas buvo pertvarkytas į vieną didžiausių oro bazių Rytų Europoje, kurioje buvo dislokuoti strateginiai tolimojo nuotolio bombonešiai. Manoma, kad paskutinis nusileidimas Raadi įvyko 1996 m. Planų renovuoti aerodromą buvo atsisakyta 1999 m. Nuo to laiko aerodromas buvo uždarytas.

Jis įsikūręs šalia Raadi dvaro. 1922 m. dvare, kuris 1919 m. buvo nusavintas iš Liphartų, buvo įkurtas Estijos nacionalinis muziejus. 1944 m. rugpjūtį per aviacijos bombardavimus dvaras padegė ir sudegė. 2016 m. Raadi mieste, buvusio pakilimo tako gale, atidarytas naujas Estijos nacionalinio muziejaus pastatas. 350 metrų ilgio ir nuo žemės iškilęs pastatas sukuria įspūdį, kad tai pakilimo tako tęsinys.

Šis muziejus ir pramogų parkas pristato Valgos ir Estijos vidaus saugumo ir karinę istoriją. Ši vieta puikiai tinka vasaros stovykloms su lauko veikla ir išvyka į Antrojo pasaulinio karo mūšio vietą prie Mažės Emajegio upės organizuoti. Programoje numatyta išmokti virti žirnių sriubą (populiarų patiekalą kariuomenėje), naudoti maskuojančius veido dažus ir orientuotis miške.
Teminio parko parodoje eksponuojama karinė technika, artilerija, Mi-8 sraigtasparnis, gaisrinė mašina, įvairių tipų kulkosvaidžių ir jūrų minų slėptuvė. Ekskursija baigiasi „Miško brolių“ bunkeryje, kur, iš anksto užsisakius, patiekiamas „Miško brolių“ geriamas alkoholinis gėrimas ir rūkytų kiaulienos taukų sumuštiniai su svogūnais. Rimtesniems entuziastams muziejuje eksponuojama didžiausia ginklų kolekcija Estijoje. Estijos gynybos pajėgos, Policijos ir sienos apsaugos valdyba, Gynybos lyga ir Vidaus saugumo tarnyba muziejuje rengia savo atliekamų pareigų demonstracijas. Prie jų prisijungia Latvijos policija, sienos apsaugos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.

Pagrindinis Valgos geležinkelio stoties pastatas (Leningrado transporto planavimo biuras, architektas: Viktoras Cipulinas) buvo baigtas statyti 1949 m. Tai pailgas dviejų aukštų statinys su priestatu ir šlaitiniu stogu, kurio architektūrinis akcentas – septynių aukštų kvadratinis bokštas. Tai vienas geriausių ir žymiausių stalininės architektūros pavyzdžių Estijoje. Gerai išsaugota pirminė pastato būklė dar labiau pabrėžia jo svarbą. Geležinkelio stotis buvo pastatyta netrukus po Antrojo pasaulinio karo vietoje imperatoriškosios imperijos laikų pastato, kurį sugriovė sovietų bombardavimas. Kadangi Valgoje buvo laikomi vokiečių karo belaisviai, tikėtina, kad jie buvo panaudoti jam statyti.

Valkos geležinkelio stotis yra Porukos gatvės gale, šalia nenaudojamų geležinkelio bėgių. Stoties pastatą galima apžiūrėti tik iš išorės, kur yra informaciniai stendai apie geležinkelio svarbą Valkoje ir Valgoje. Šalia stoties pastato yra atminimo akmuo, skirtas 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą ištremtiems žmonėms. Stoties pastatas buvo pastatytas apie 1896–1897 m. Iš pradžių čia buvo nutiestos siaurojo geležinkelio linijos Valkos-Rūjienos-Pernu ruože. Pirmojo pasaulinio karo metu geležinkelis buvo smarkiai apgadintas. Nustačius valstybės sieną, Valkos geležinkelio stotis (Valka II) tapo pasienio stotimi. 1920 m. rugsėjo pabaigoje į Valką atvyko speciali Geležinkelių valdybos komisija. Komisija buvo įgaliota derėtis ir sudaryti sutartį su Estija dėl keleivių perkėlimo iš vienos valstybės stoties į kitą. Trikampiu išdėstytų Lugažių, Valkos ir Valgos stočių bėgiai buvo strategiškai svarbūs, nes leido šarvuotiems traukiniams apsisukti ir judėti priešinga kryptimi. Sovietmečiu SSRS armija naudojo šią stotį balistinėms raketoms Valkai pristatyti. 1941 m. birželio 13–14 d. naktį įvyko masinis Latvijos gyventojų deportavimas į SSRS gilumą. Daugiau nei 90 žmonių iš Valkos ir aplinkinių vietovių buvo susodinti į gyvulių vagonus ir deportuoti iš Valkos geležinkelio stoties be jokio teismo sprendimo, išankstinio įspėjimo ar paaiškinimų. 1944 m. rugsėjį stotį sunaikino besitraukianti vokiečių armija.

Valkos bunkeriai yra Valkos miesto centre, kairėje Ausekļa gatvės pusėje, šalia Adamo Tēraudo mokyklos. Lankytojai bunkerius gali apžiūrėti tik iš išorės. Sovietų armijos bunkeriai Valkoje buvo vienos slapčiausių vietų Sovietų Latvijoje, prieinamos tik asmenims su specialiais leidimais. Nuo 1953 iki 1989 m. juose buvo įsikūręs Sovietų armijos strateginių raketų ryšių rezervas. Dideliais šešiolikračiais sunkvežimiais buvo pristatomi masyvūs gelžbetonio blokai bunkerių statybai. Baigus statyti, visi trys bunkeriai buvo uždengti žvyru, kad būtų galima papildomai sutvirtinti ir izoliuoti. Bunkeriuose buvo įsikūręs strateginių raketų ryšių rezervas, pavaldus Leningrado ryšių centrui. Iš šių bunkerių buvo valdomi silosai su armijos raketomis. Valkos ir Valgos apylinkėse buvo 20 tokių silosų. 1962 m. spalį, per Kubos raketų krizę, šios raketos buvo paruoštos kovai ir nukreiptos į Floridą. Pasak legendos, likus porai valandų iki paleidimo, jos buvo paleistos. Šalia Adamo Tēraudo mokyklos ir požeminių bunkerių yra Švedų (Šeremetjevo) įtvirtinimas. Dirbtinė žemių siena buvo pastatyta Šiaurės karo pradžioje, apie 1702 m., siekiant apsaugoti Valką nuo švedų. Stačiausia įtvirtinimo siena yra nukreipta į Ērgemės kaimą, o kita pusė – į Auseklės gatvę.

The town of Seda was originally built as a workers’ village, together with the construction of a peat factory in 1953. The peat factory was declared part of the All-Union Komsomol Shock Construction Project, with young people from all over the Soviet Union coming here. This defined the character and face of the village. In 1954, Seda was granted workers’ village rights. In 1961, the workers’ village was named a township. On 14 November 1991, the township with a rural area acquired the status of the town of Seda with a rural area. An exhibit of cultural and historical heritage is on display at the Seda Culture House. The panels in the exhibition hall showcase the history of development of the Seda area, starting from the historical period when the Salānieši farm property extended across the territory of the town of Seda to the construction of the town. The exhibit features stories about the reasons for and process of the creation of the town, the history of the Seda Peat Factory and other documentary evidence. In terms of core content, the exhibit mainly includes historical archive materials: protocols, decisions and orders. To help visitors gain a better sense of this period of history, the exhibit includes a ‘manager’s office’ featuring items from that time. The exhibit is also visually enhanced by Soviet-era household items that are on display in addition to different documentary evidence.

The memorial ensemble in Valmiera was unveiled in 1985. World War II Soviet soldiers who fell in the vicinity of Valmiera and victims of Nazi terror have been reburied in the Brothers’ Cemetery. The authors of the memorial ensemble are sculptors Zigrīda Rapa and Juris Rapa, architects Ēvalds Fogelis, Jānis Lejnieks, Jānis Rutkis and Andris Vītols, and Design Engineer Ivars Veldrums. Limestone from the village of Allaži was used to decorate the memorial ensemble. Its main image is the split linden tree of the Coat of Arms of Valmiera city. Two sculptures on each side of the ensemble symbolise the rhythm of life and death. The figures facing the Gauja river form a semi-circular space, marking the boundary between the past and the present. The main image facing the city is part of an intense arch-shaped form. The figure of a soldier faces the visitors approaching from the side of the city by the bridge, with the diagonal shape formed by the soldier’s hand supporting his deceased companion. On the burial terrace, soldiers have been laid down in rows for those who fought shoulder to shoulder in battle to lie under the same turf. A composition named the Golden Apple Tree lies separately on the lower terrace of the memorial. A granite plaque commemorates the Jews reburied here. Some of the elements, including bronze apples with the ensemble’s message encrypted by the authors, which had been placed under the growing apple tree, disappeared in the 1990s. A QR code next to the memorial gives visitors access to an audio guide with the information available in Latvian, Russian, English, Estonian and German.