Apie pirmąjį Latvijos kariuomenės vadą Dāvidą Sīmansoną

Davidas Simonsonas gimė 1859 m. balandžio 4 d. Pilatuose, Valmieros parapijoje. Baigė Limbažų rajono mokyklą. 1880 metais savanoriu įstojo į kariuomenę, į 115-ąjį pėstininkų pulką. 1881 metais D. Sīmansonas įstojo į Rygos junkerių mokyklą, kurią 1883 metais baigė kaip praporščikas. 1888 metais gavo pulkininko leitenanto laipsnį. 1891 metais įstojo į Generalinio štabo akademiją. 1892 metais D. Sīmansonas gavo leitenanto laipsnius, po to – štabo kapitono (1899 m.), kapitono (1901 m.), pulkininko leitenanto (1904 m. kovo mėn.) laipsnius.

Nuo 1904–1905 m. D. Sīmansonas dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare; 1910–1912 m. buvo vyriausiasis štabo karininkas. 1910 m. gavo pulkininko, o 1915 m. gegužę – generolo majoro laipsnį. Iki 1917 metų pabaigos D. Sīmansonas vadovavo įvairioms kariuomenės formuotėms – 116-ajam pėstininkų pulko batalionui, 66-ajam pėstininkų pulkui, 17-ajai divizijos brigadai, Kalugos atskirajai brigadai, 135-ajai divizijai, 4-ajai atskirajai divizijai. Jis taip pat kelis kartus buvo sužeistas mūšyje. 1917 m. spalį D. Sīmansonas paliko tarnybą ir 1919 m. sausį grįžo į Rygą. 1919 m. birželio 6 d. D. Sīmansonas, jau būdamas generolu, įstojo į Latvijos laikinosios vyriausybės ginkluotąsias pajėgas, 1-ąją Latvijos atskirąją brigadą.

Tai, ką pradėjo Oskaras Kalpas (1882-1919), tiesiogiai tęsė pulkininkas leitenantas Jānis Balodis (1881-1965), 1919 m. balandį Kalpako bataliono pagrindu įkūręs 1-ąją Latvijos atskirąją brigadą, kuri, kaip ir O. Kalpako batalionas, buvo pavaldus vokiečio aukštajam Landesdwehr. Todėl Latvijos kariuomenė pradėta formuoti tik 1919 m. liepos 10 d., suvienijus 1-ąją Latvijos atskirąją brigadą ir Jorgio Zemitano (1873-1928) vadovaujamą Šiaurės Latvijos brigadą. Pirmuoju jos vadu buvo paskirtas generolas Dāvids Sīmansons, atvykęs iš Rusijos, netarnavęs latvių pulkuose ir kurio veikla Latvijos visuomenei buvo mažiau žinoma.

Kartu nuo liepos 15 iki rugsėjo 5 d. jis buvo ir Liaudies tarybos patvirtintos Laikinosios vyriausybės, kurią pertvarkė ir papildė kai kurie mažumų atstovai, saugumo ministras.
Tuometinis vyriausiojo kariuomenės vado štabo Spaudos skyriaus viršininkas – kapitonas Aleksandras Plensners – rašė, kad vyriausiojo vado pareigoms jis daugiausia buvo pasirinktas kaip kompromisinis veikėjas, kad jam nereikėtų rinktis tarp J. Zemitano ir J. Baložo, kilus prieštaravimams tarp vadinamųjų Cēsnersner ir „the out of the brittle“. de vadovaujamas J. Baložas nedalyvavo arba išlaikė neutralumą.

Plesneris apie savo įspūdžius rašė: „[...] Jam jau buvo 60 metų, mano supratimu, tuo metu didelis amžius, bet nelabai galėjau jausti. Man atrodo, kad jis puikiai reprezentavo rusų eilinio generolo tipą. Su kardo diržu per pastebimą pilvą. Tačiau dėmesingas ir malonus žmonėms, kad ir kokie jie būtų. Man išėjo visiškai kitokia atmosfera, nei jis anksčiau savo ankstesniu požiūriu, dabar jis buvo tapęs sukilėlių vadu. Tiesiog jam tai buvo nauja ir neįprasta.

Šiuo sunkiu metu vyriausiajam vadui teko spręsti įvairius su naujosios kariuomenės egzistavimu susijusius klausimus – kuro, medicinos, politinius klausimus.
Vyriausiojo vado darbo ypatumams būdinga ir tai, kad pradžioje buvo šiek tiek painiavos su pulkų numeracija. Juose atsispindėjo konkurencija tarp Latvijos kariuomenės karininkų grupių, jau minėtų vadinamųjų „šiauriečių“ ir „pietiečių“.

Rugpjūčio pabaigoje vyriausiasis vadas Davidas Simonsonas dalyvavo Rygoje vykusiame antiteroristinių pajėgų atstovų susitikime, kuriame Lenkijos karinis atstovas Aleksandras Miskovskis nurodė tikruosius Bermonto ketinimus. Iškart po to, rugpjūčio 30 d., Sīmansonas pateikė atsistatydinimo pareiškimą iš karo ministro pareigų, „nes nori būti tik vyriausiuoju kariuomenės vadu, nes kol kas tik ėmėsi karo ministro pareigų“.
Matyt, bermonto kariuomenės krizė bręsta; spalio pradžioje vyriausybei ir kariuomenės vyriausiajai vadovybei jau buvo aišku, kad kils konfliktas.

Spalio 6 dieną kariuomenės vadas D. Sīmansonas šifruota telegrama įgaliojo karinį atstovą Mārtiņšą Hartmanį prašyti Lenkijos kariuomenės vadovybės pradėti karines operacijas prieš Bermonto dalinius, kurie „veržiasi iš Kuršo ir Lietuvos“ šiaurės rytų kryptimi. Spalio 8 dieną prasidėjo Bermonto pajėgų Rygos puolimas.
Jau spalio 11 dieną Gynybos ministerijoje įvyko vyriausiojo vado D. Sīmansono ir Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos misijų vadovų susitikimas dėl Bermonto raginimo sudaryti paliaubas ir susitarti dėl bendrų veiksmų prieš Raudonąją armiją. Mintys pasiskirstė ir atsakymas buvo išsiųstas ne iš karto. Atsisakymu D.Sīmansons atsakė tik po kelių dienų. Spalio 14-15 d. Latgalos divizijos daliniai pradėjo puolimą per Dauguvos tiltus, patyrę didelių nuostolių, tuo pat metu, remiant sąjungininkų flotilės artileriją, buvo paimtos į nelaisvę Daugavgrīva ir Bolderāja.

1926 m. D. Sīmansonas buvo apdovanotas Lāčplės 3 laipsnio karo ordinu už tai, kad spalio 9-10 dienomis „protingais ir energingais veiksmais išgelbėjo kareivius nuo pavojaus, perkėlė visus mūsų dalinius į dešinįjį Dauguvos krantą, nepalikdamas priešui trofėjų. Netrukus pasiaukojamai atakavo ir atakavo visus savo veiksmus īva ir Bolderaja buvo išlaisvinti, o tai didele dalimi prisidėjo prie visos Rygos išlaisvinimo“.

Spalio 15 dieną D.Sīmansonas Vyriausybei pateikia prašymą paleisti save. Nesėkmės Bermonto puolimo pradžioje pasirodė per daug jo sveikatai.

Kitą dieną jis buvo išleistas į atsargą. Plensneris pripažino, kad Simonson buvo paprašyta atsistatydinti. Nusprendęs priešintis ir nubausdamas Zemitaną už įsakymą trauktis iš Rygos, jis pasielgė priešingai valdžios, norinčios apsaugoti miestą, ketinimams.

Zemitanas Ulmanio įsakymu išleido įsakymą trauktis. Tai netiesiogiai patvirtina faktas, kad užsienio reikalų ministras Zigfridas Anna Meierovics, išvykdamas į Lenkiją, jau spalio 14 d. pasiūlė Balodiui eiti vyriausiojo vado pareigas, taip pat tai, kad spalio 17 d., Balodiui atvykus į Rygą, Sīmansonas, matyt, įsižeidė ir dėl ligos nepasirodė štabe perduoti pareigų.

Istorikas Edgars Andersonas mano, kad Sīmansoną Ulmanio iniciatyva pakeitė Balodis. Pastebėtina, kad po to, kai Bermontas buvo išvarytas iš Latvijos, Ulmanis dar kartą padėkojo Sīmansonams „už kariuomenės organizavimo darbą, kurį generolas pradėjo ir kuris dabar baigiamas“.

Nuo 1920 m. gruodžio mėn. Sīmansons buvo Gynybos (karo) ministerijos tarybos narys, o nuo 1924 m. – Tarybos pirmininko pareigas.

1921 m. pabaigoje tuometis Karo tarybos pirmininkas Kārlis Goppersas savo atestacijoje rašė: "Gryni sąžinė ir principų aiškumas neleidžia jam leisti laiką ties dabartinėmis neišspręstomis aplinkybėmis, kurios dažnai jį liūdina ir kelia nerimą. Stiprus pasiaukojimas kare padarė žalą jo sveikatai, o tai jau nebegali išvystyti jėgų, kurių nebegalima nutraukti."

1925 m. vasarį Simansonas buvo išėjęs į pensiją. 1930 metų vasarą spaudoje buvo rašoma: „Saulėtomis dienomis Esplanados alėjose ar Vermanos sodo žalumoje galima sutikti seną karį generolo uniforma. Pasirėmęs lazdele, jis žengia kiekvieną žingsnį, tarsi nešdamas savo ilgo gyvenimo ir kario metų naštą. Daugelis net neįsivaizduoja, kad šis seniausias latvių kareivis ir seniausias mūsų generolas.

Davidas Simonsonas mirė 1933 m. sausio 13 d. Rygos karo ligoninėje, kur buvo paguldytas 1932 m. pabaigoje. Generolas buvo išvežtas iš Rygos katedros ir su karine pagyrimu palaidotas Brolių kapinėse šalia „Motinos Latvijos“ statulos.

2013 metais Limbažuose, prie buvusio miesto tarybos pastato fasado (Baumaņa Kārļa laukums 1), buvo įrengta atminimo lenta D. Sīmansonui.

Per savo karinę karjerą D. Sīmansonas gavo apdovanojimus – Latvijos III laipsnio Lāčplės karo ordiną, Sargybos nuopelnus kryžių; Rusijos Šv. Jurgio kardas, III ir IV laipsnio Šv. Vladimiro ordinas, II ir III laipsnio Šv. Stanislovo ordinas, III laipsnio Onos ordinas.