Latvijos laikinosios vyriausybės ginkluotosios pajėgos
I Nepriklausomybės karai

Oskaro Kalpako muziejus ir memorialinė vieta „Airītes“ yra tarp Saldaus ir Skrundos, netoli greitkelio A9. Parodoje pateikiama išsami informacija apie pulkininką Oskarą Kalpaką ir jo batalioną, taip pat pristatoma Latvijos nacionalinės armijos ir memorialinės vietos „Airītes“ istorija. Parodoje pulkininką Oskarą Kalpaką pristatoma kaip asmenybę, kaip karį ir kaip kovotoją už Latvijos nepriklausomybę. Parodoje taip pat yra garso įrašų latvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Juose pabrėžiama 1918/1919 m. istorinių įvykių svarba saugant Latvijos valstybingumą. Muziejaus pastatas yra restauruotas.

Įėjimas nemokamas; ekskursija su gidu – mokama. Komplekse yra poilsio zona, parkas, kliūčių ruožas, galima lankyti įvairius užsiėmimus, yra seminarų salė iki 30 žmonių.

O. Kalpakos aikštė yra pačiame Saldaus centre, Lielā ir Striķu gatvių sankryžoje.

Buvusi turgaus aikštė šiandien yra mėgstama Saldaus gyventojų ir lankytojų poilsio vieta, kurioje rengiami koncertai, minėjimai ir šventės. 1919 m. kovo 10 d. Saldaus tapo pirmuoju Latvijos miestu, kurį išlaisvino pulkininko Oskaro Kalpako batalionas.

1919 m. kovo 14 d. aikštėje įvyko pirmasis Latvijos atskirojo bataliono paradas, o 1992 m., pulkininko Kalpako garbei, aikštė buvo pavadinta jo vardu.

Latvijos karo muziejus yra įsikūręs senamiestyje, netoli Laisvės paminklo, istoriniame gynybos pastate, vadinamame „Parako bokštu“. Muziejuje yra 11 eksponatų. Čia eksponuojami įvairūs ginklai, dokumentai, uniformos, apdovanojimai, ženkleliai ir kiti daiktai, pasakojantys apie kasdienį kareivio gyvenimą kare. Latvijos karo muziejus yra vienas seniausių muziejų Latvijoje. Jo ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą. Muziejaus kolekciją daugiausia sudarė asmeniniai kareivių daiktai arba mūšio laukuose rasti daiktai. Latvijai atgavus nepriklausomybę, pagrindinis muziejaus tikslas tapo sukurti ekspoziciją apie Latvijos karo istoriją ir aktyvų gyventojų vaidmenį saugant savo žemę. 1937 m. muziejus buvo išplėstas ir techniškai buvo vienas moderniausių tuo metu Europoje. Parako bokštas buvo vienas iš Rygos įtvirtinimų bokštų. Kai kurie įrodymai siekia 1330 m., kai jis buvo minimas kaip „Smėlio bokštas“. Bokštas buvo sugriautas 1621 m., kai Rygą apgulė Švedijos armija. Tačiau 1650 m. buvo pastatytas naujas bokštas parakui ir ginklams laikyti. Nugriovus miesto įtvirtinimus, Parako bokštas išlieka vienu svarbiausių Rygos gynybos sistemos įrodymų.

Adresas: Inčukalns, Atmodas g. 2.

2016 m. liepos 3 d. buvo atidengtas paminklas pirmajam mūšiui už Latvijos nepriklausomybę, skirtas Latvijos landesverui (Die Lettländische Landeswehr), kuriame vietos baltų vokiečiai, rusai ir latviai, tuo metu buvę abiejų pusių daliniuose, gynė naujai įkurtą valstybę nuo bolševikų Raudonosios Armijos. Brolių kapų komiteto pirmininkas Eiženas Upmanis tuo metu padarė išvadą, kad tai galėtų būti pirmasis paminklas jungtinėms Latvijos ir Baltijos vokiečių pajėgoms mūšio memorialuose už kapinių ribų. Tuo metu Latvijos landesvero latvių dalinių vadu buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Oskaras Kalpaksas, iš kurio dalinių Laisvės kovų metu išaugo ir susiformavo vėlesnė Latvijos armija.

1918 m. visa dabartinės Latvijos teritorija pateko į Vokietijos imperijos ir jos kariuomenės rankas. Tačiau 1918 m. vasaros pabaigoje ir rudenį padėtis ėmė sparčiai keistis prieš Vokietiją ir tapo aišku, kad tik laiko klausimas, kada Vokietija bus priversta pripažinti pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Rusijos imperija, kurios dalimi Latvija buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, nustojo egzistuoti anksčiau, po 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų. 1918 m. lapkričio 18 d. buvo paskelbta Latvijos Respublika. Vokietijos kariuomenė, kuri po 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubų su Antantės valstybėmis buvo dislokuota Latvijos teritorijoje, nebebuvo motyvuota tolesniems karo veiksmams, ir dauguma jos kareivių tiesiog norėjo grįžti į tėvynę.

Tokiomis aplinkybėmis buvo akivaizdu, kad Latvijos gynyba pirmiausia priklausė nuo pačių Latvijos gyventojų suformuotos nacionalinės gvardijos. Iš pradžių, dėl savo išsilavinimo ir santykinai didesnio gebėjimo savarankiškai organizuotis, didžiausią iniciatyvą formuojant tokią nacionalinę gvardiją rodė Latvijoje gyvenantys Baltijos vokiečiai. Į nacionalinę gvardiją įstojo ir Rusijos kareiviai. Siekdama užtikrinti nacionalinės gvardijos aprūpinimą uniformomis, ginklais ir kitais reikalingais ištekliais, Latvijos laikinoji vyriausybė 1918 m. gruodžio 7 d. sudarė susitarimą su Vokietijos atstovu Augustu Vinnigu, numatantį nacionalinės gvardijos aprūpinimą iš Latvijos teritorijoje esančių Vokietijos armijos rezervų. Šiame susitarime, be kita ko, buvo nurodyta, kad ši nacionalinė gvardija, oficialiai vadinama „Latvijas zemessardze“ arba vokiškai „die Lettländische Landeswehr“, bus Latvijos Respublikos ginkluotosios pajėgos.

Latvijos nacionalinė gvardija susidūrė su dviem Latvijos raudonųjų šaulių pulkais (t. y. maždaug 2000–3000 karių), kurie anksčiau buvo patyrę Pirmajame pasauliniame kare ir Rusijos pilietiniame kare. Nepaisant Raudonosios armijos patirties ir skaitinės persvaros, Latvijos nacionalinė gvardija dvi dienas laikė Inčukalną įnirtingose kovose, kol galiausiai 1919 m. sausio 1 d. vakarą, norėdama išvengti apsupties, buvo priversta trauktis, praradusi 43 žuvusius ir kelis sužeistuosius, kurių dauguma buvo bolševikų sučiupti, kur žuvo arba mirė nuo bado ar ligų.

Autorius: Artis Buks. Medžiaga: lauko akmuo. Paminklas pagamintas iš didelio monolitinio akmens, rasto Ruļļuose netoli Jelgavos.

Pulkininko Oskaro Kalpako šeimos memorialas Liepsaluose yra Maduonos ir Lubano ežero teritorijoje. Liepsalas yra Kalpako vaikystės namai. Memorialinė vieta čia buvo įkurta 1997 m., remiantis pulkininko dukterėčios Ārijos Kalpako-Grundmanės (1922–2006) idėjomis ir panaudojant jos išteklius. Vietovėje eksponuojami įvairūs aplinkos objektai ir akmens skulptūros, turinčios simbolinę reikšmę, perteikiančios Latvijos etines ir patriotines vertybes. Didžiausiame pastate įrengta ekspozicija, skirta Latvijos nepriklausomybės karo istorijai ir 22 Latvijos laisvės metams (1918–1940). Visagalo kapinėse esantis Oskaro Kalpako paminklas, kurį sukūrė Kārlis Zāle ir Arnolds Dzirkals, buvo atidengtas 1927 m. Paminklą sudaro trijų figūrų kompozicija, kurios centre – senovės latvių karys, laikantis skydą ir kardą, o iš abiejų pusių – po krintantį karį. Skulptūrinės grupės papėdėje ant granito pagrindo įstrižai pritvirtinta bronzinė lentelė su išgraviruotu tekstu, įskaitant Edvardo Virzos Kalpaksui skirtą eilėraštį. Oskaras Kalpaksas mirė 1919 m. kovo 6 d. netoli Airytės, prie kelio iš Skrundos į Saldų.

Karosta yra didžiausia istorinė karinė teritorija Baltijos šalyse ir užima beveik trečdalį visos Liepojos teritorijos. Karosta – unikalus karinių ir įtvirtinimų pastatų kompleksas Baltijos jūros pakrantėje, turintis ypatingą reikšmę Latvijos ir pasaulio istorijoje bei architektūroje. Karostoje yra tokie karinio paveldo objektai kaip Šiaurinis molas ir fortai, Redanas, Karostos kalėjimas, Karostos vandens bokštas, Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros katedra, Oskaro Kalpako tiltas ir kiti.

Tikroji laivo „Saratov“ prieplauka yra Liepojoje, Vecā ostmalā 59, netoli laivų prieplaukų, tačiau memorialas yra visai šalia Liepojos specialiosios ekonominės zonos.

Pastatytas 1888 m. Kopenhagoje, laivų statykloje „Buvmeistar & Wain“, pavadinimu „Leopold II“. 1911 m. jį įsigijo Rusijos šiaurės vakarų laivybos kompanija ir pervadino į „Saratov“, o laivo kapitonu tapo latvis Aleksandras Remessas.

1915 m. gegužę, kai Liepoją okupavo vokiečių kariuomenė, laivas „Saratov“ buvo uoste apgadintas.

1919 m. sausio 10 d. garlaivis „Saratov“ buvo perimtas Latvijos laikinosios vyriausybės reikmėms. Nuo 1919 m. balandžio iki 1919 m. liepos mėn. K. Ulmanio vadovaujama laikinoji vyriausybė po „Balandžio 16-osios perversmo“ buvo laive „Saratov“, kuris buvo priverstas ieškoti prieglobsčio sąjungininkų laivyno globoje.

1919 m. liepos 8 d., atvedus į Rygą K. Ulmanio laikinąją vyriausybę, garlaivis buvo naudojamas eismui tarp Rygos, Ventspilio ir Liepojos.

Pagal 1920 m. rugpjūčio 11 d. Latvijos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties sąlygas garlaivis „Saratov“ turėjo būti grąžintas sovietų pusei. 1923 m. sausio 2 d. garlaivis buvo perduotas Sovietų Rusijos atstovui. 1923 m. sausio 15 d. garlaivis „Saratov“ žuvo netoli Akmeņrago.

1936 m. Latvijos jūrų departamentas pardavė laivo nuolaužas įmonei, kuri jas iškėlė ir perdavė metalo laužui Liepojos vielos gamyklai.

Įsikūręs Visagalos kapinėse, Madonos apskrityje

Eksponuojamas Oskaro Kalpako paminklas, atidengtas 1927 m. liepos 10 d., Kārlio Zālės ir Arnoldio Dzirkalio – trijų figūrų kompozicija, kurios centre pavaizduotas senovės latvių karys su skydu ir kardu rankose, o abiejose jo pusėse stovi du kariai. Skulptūrinės grupės papėdėje ant granito pagrindo įstrižai pritvirtinta bronzinė lentelė, kurioje išgraviruotas tekstas, kuriame yra ir Edvardo Virzos eilėraštis, skirtas Kalpakui.

Oskaras Kalpakas žuvo 1919 m. kovo 6 d. netoli „Airītē“, Skrundos–Saldus kelio pakraštyje, o jo palaikai rugsėjo 18 d. buvo perkelti iš Liepojos šiaurinių kapinių į šeimos kapines Visagaloje.

Paminklą atidengė pulkininko O. Kalpako paminklo komiteto pirmininkas generolas J. Balodis, dalyvaujant tuometiniam Respublikos prezidentui G. Zemgalui, ministrui pirmininkui M. Skujeniekui, Saeimos pirmininkui P. Kalniniui, karo ministrui R. Bangerskiui ir K. Ulmaniui. Paminklo kertinis akmuo buvo padėtas 1925 m. birželio 19 d. Paminklo akmuo buvo paimtas iš pulkininko gimtųjų namų Sienos pelkėje, ant šio akmens O. Kalpakas vaikystėje mėgo groti smuiku.