Jānis Lapiņš ir pirmasis Latvijos raudonos, baltos ir raudonos vėliavos projektas
Latvijos nacionalinė vėliava buvo sukurta Pirmojo pasaulinio karo metais. 1915 m., kurdami latvių šaulių batalionų vėliavas, kai kurie menininkai vėliavų dizainui pasiūlė raudoną, baltą ir raudoną spalvas. Švietėjo ir žurnalisto Jānio Lapinio sukurtą raudonai baltai raudoną vėliavą 1916 m. antroje pusėje pagamino jo mokinė, Valmieros pabėgėlių prieglaudos mokytoja Marianna Straumane. Tai pirmoji žinoma ir realiai pagaminta Latvijos nacionalinė vėliava, išlikusi iki šių dienų.
Vienas aršiausių Latvijos nepriklausomybės idėjos populiarintojų buvo Veselavoje gimęs pedagogas ir žurnalistas Jānis Lapiņš (1885-1941), nuo 1915 metų rudens dirbęs Valmieros prekybos mokykloje. Be įprastų mokyklos darbų, turiu tvarkyti pabėgėlių reikalus. Pabėgėlių paramos organizacijos „Šiaurės pagalba“ biuras įsikūręs už pilies griuvėsių, viename geriausių mieste Marshnerio name. Kuržemės pabėgėliai su didele pagarba pagerbė Lapiną kaip pabėgėlių karininką, prisiminė rašytojas Kārlis Eliassas (1899-1985), gimęs Kauguri valsčiuje ir tuo metu buvęs Latvijos mokyklų asociacijos prekybos mokyklos mokinys: ""
Jānis Lapiņš daugelį sužavėjo Latvijos raudonai-balta-raudonos vėliavos idėja. Šią vėliavą 1916 m. antroje pusėje jam pagamino (išsiuvinėjo) Valmieros pabėgėlių vaikų prieglaudos mokytoja Marianna Straumane (1896 -1985), vėliau tapusi J. Lapinio žmona. 1917 m. Lapiņš Valmieroje organizavo Liaudies universitetą ir dalyvavo visuose svarbiausiuose viešuosiuose renginiuose. Mokytojo namuose Aleksandro gatvėje ilgesnį ar trumpesnį laiką gyvena arba lankosi latvių kultūros darbuotojai Jānis Akuraters, Kārlis ir Lizete Skalbes, Pauls Dāle, Ernests Blanks, Linards Laicens ir kt.
Kaip įrodymas augančiam latvių pasitikėjimui savimi, 1917 metų kovą per Vidžemės žemės susirinkimą virš Valmieros latvių draugijos pastato suplevėsavo raudona, balta ir raudona vėliava. Valmieroje (Vecpuišu parke) vykusiame naujosios Latvijos valstybės paskelbimo susitikime dalyvavo ir vienas aršiausių raudonos, baltos ir raudonos nacionalinės vėliavos populiarintojų - Jānis Lapiņš! Savo kreipimesi į Valmieros moksleivius jis vaizdinga kalba pasakė, kad „visos senovinės latvių svajonės pildosi, bet turi vėl iškilti ir nuskendusieji Šviesos rūmai“. Valmieros mokyklų jaunimas neįsivaizdavo, kokie pranašiški Lapinio žodžiai pasirodys, nes deklaruotą Latvijos laisvę vis tiek teks iškovoti!
Vertinga relikvija XX amžiaus 2–3 dešimtmečiais buvo saugoma Lapinių šeimoje, vėliau, sovietmečiu, buvo kruopščiai slepiama. Vokiečių okupacijos metais Marianna su dukra kartu su gamykla, kurioje dirbo, evakavosi į Vokietiją, žinoma, abi pasiėmė vėliavą. Po karo, grįžus į Latviją, daug metų teko slėpti. Būtent šią vėliavą, kuriai tuo metu jau buvo per 80 metų, 1997 metais Marianos ir Jānio Lapinių dukra Lija Poga padovanojo Cėsių muziejui. Pastebėtina, kad pirmoji kronikoje minima vėliava buvo pagaminta Cėsiuose 1279 m. kaip ideologinis mūsų Latvijos vėliavos prototipas, o pirmoji tautinė vėliava pasiūta ir pagaminta Valmieroje 1916 m.
Informacinė ir iliustracinė medžiaga iš Pumpuriņš T. Raudona, balta ir raudona – Latvijos vėliavos spalvos. Cėsis, 2000. ir iš Valmieros muziejaus rinkinio.
https://www.valmiera.lv/lv/kultura/latvijai_100_/brivibas_stasti/janis_lapins/
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
J. Lapinio, pirmosios Latvijos vėliavos autoriaus, atminimo vieta
Įsikūręs „Lejas Pintuļi“, Veselavos valsčiuje, Priekulių savivaldybėje.
Matomas paminklas Latvijos vėliavos autoriui Jāniui Lapiniui.
Latvijos nacionalinė vėliava buvo sukurta Pirmojo pasaulinio karo metu. 1915 m., kuriant Latvijos šaulių batalionų vėliavas, pavieniai menininkai siūlė raudonas, baltas ir raudonas vėliavų spalvas. Po pedagogo ir žurnalisto Janio Lapinio sumanymo raudonai baltai raudoną vėliavą 1916 m. antroje pusėje pagamino jo mokinė Marianna Straumane, Valmieros pabėgėlių prieglaudos mokytoja.
Tai pirmoji žinoma ir iš tikrųjų pagaminta Latvijos nacionalinė vėliava, išlikusi iki šių dienų.
2014 m. Priekulių rajono Veselavos valsčiaus „Lejas Pintuļi“ buvo atidaryta atminimo vieta prieš vėliavą autoriui Jāniui Lapinui.
Pirmoji žinoma autentiška Latvijos nacionalinė vėliava, kuri buvo slapta įvežta į Rusiją ir kruopščiai paslėpta sovietų ir vokiečių okupacijų metu, šiuo metu saugoma Cėsių istorijos ir meno muziejuje . Ją 1997 m. padovanojo jų dukra Lija Poga.
Cėsių istorijos ir meno muziejus Cėsių Naujojoje pilyje
Cėsių istorijos ir meno muziejus yra įsikūręs pačiame Cėsių senamiesčio centre, Naujojoje pilyje. Muziejuje veikia nuolatinė istorijos ir interjero ekspozicija „Cėsys – Latvijos istorijos simbolis“, kurią sudaro du teminiai skyriai: ekspozicija „Raudona-balta-raudona vėliava Cėsių ir Latvijos istorijoje“ aiškina Latvijos nacionalinės vėliavos istoriją nuo XIII iki XX a., patvirtintą nacionalinį simbolį, Latvijos šaulių batalionų vėliavas ir nacionalinių spalvų naudojimo tradicijas Latvijos nepriklausomybės karo metu. Parodoje „Cėsys ir Latvijos nepriklausomybės karas“ daugiausia dėmesio skiriama Cėsių kuopos įkūrimui 1918 m. gruodžio mėn., bendroms estų ir latvių kovos pastangoms 1919 m. Cėsių mūšiuose, laikui, kai Bermonto aferos metu Cėsys trumpą laiką buvo laikinoji Latvijos sostinė, taip pat Cėsių pergalės paminklo istorijai. Pabėgimo kambaryje „Cėsių mūšių legendos“ dalyviai turi valandą rasti išeitį spręsdami galvosūkius, užmegzdami ryšius ir ieškodami paslėptų daiktų. Cėsių kuopa, vienas pirmųjų Latvijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, buvo įkurta 1918 m. gruodžio 8 d. Cėsių pilyje vyresniojo leitenanto Artūrs Jansons. Muziejaus ekspozicijoje eksponuojama Cėsių kuopai skirta atminimo lenta, atidengta 1933 m. gruodžio 8 d. Cėsių Naujojoje pilyje, kuri tuo metu buvo 8-ojo Daugpilio pėstininkų pulko ir garnizono karininkų klubo štabas.
Elnparkas ir koncertų salė „Valmiera“
Parkas yra Valmieros centre.
1914 metais aštuoni verslūs Valmieros gyventojai nusprendė tuo metu miesto pakraštyje įkurti parką su nealkoholinių gėrimų bufetu ir knygų stalu – taip prasidėjo Vecpuišių parko istorija.
Parko plėtros darbus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.
Jau karo pradžioje paviljono salėje buvo įkurta sužeistų kareivių ligoninė. Antrajame pastato aukšte buvo įsikūręs Valmieros Raudonojo Kryžiaus komitetas, jo centrinis aukų priėmimo punktas ir sandėlis.
Valmieros komitetas buvo vienas aktyviausių Latvijoje. 1914 m. spalį jis vadovavo 33 ligoninėms su 375 lovomis. Komitetas rinko lėšas ligoninių išlaikymui ir sužeistų kareivių gydymui, šiltų patalynės ir kelionės pinigų tiekimui pasveikusiems, sužeistų kareivių maitinimui, taip pat siuntė dovanas tiesiai į frontą. Vienas aktyviausių Raudonojo Kryžiaus komiteto darbuotojų, rinkusių lėšas, buvo Kārlis Ulmanis (1877–1942), vėliau tapęs pirmuoju nepriklausomos Latvijos ministru pirmininku.
Su Vecpuišių parku taip pat susijusi legendinių Latvijos šaulių batalionų įkūrimo istorija. 1915 m. rugpjūčio 4 ir 5 d. parke veikė savanorių verbavimo komitetas, o rugpjūčio 6 d. iš čia į mokymus buvo vežami jauni kareiviai. Vėliau iš čia į kareivius ne kartą buvo vežami ir jauni vyrai iš Valmieros bei apylinkių. Karo metu parke taip pat vykdavo įvairūs kultūros ir labdaros renginiai, tačiau visos surinktos lėšos buvo skirtos padėti nukentėjusiesiems nuo karo.
1918 m. lapkričio 18 d. Valmieroje pirmą kartą buvo iškelta tautinė vėliava kaip valstybės vėliava ir pirmą kartą sugiedotas naujasis himnas „Dieve, laimink Latviją“.
Antrojo pasaulinio karo metu Vecpuišų parko paviljono pastate buvo įrengta ligoninė, o šauliai buvo vedami į mūšius. Sovietų okupacijos metu, 1940 m. rugpjūčio 12 d., Valmieros miesto valdybos sprendimu parkas buvo pervadintas į Komjaunimo parką.
Po Antrojo pasaulinio karo architekto Freibergo suprojektuotas paviljonas buvo naudojamas ir kaip kultūros centras (iki 1966 m.), ir kaip sporto mokykla. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje (1998 m.) paviljonas Bakalauro parke vėl pradėjo veikti.
Restorano „Vecpuisis“ patalpose eksponuojamose nuotraukose įamžinti parko įkūrėjai.
